BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Apie vyrus ir santykius.

2014-09-02 | Kasdieniška

Vakar su draugėmis kalbėjomės apie buvusius ir esamus santykius. Šiandien, pavarčiusi senus įrašus suprantu, kad nėra nieko geriau nei draugystei pasibaigus turėti tokių gražių prisiminimų, justi užplūstančią šilumą žiūrint į senas nuotraukas ir keletą valandų kasdieniškai plepeti atsitiktinai susitikus nuobodžiame bare.

Ir kartu turėti tokį aiškų supratimą, kad tai kas turėjo baigtis ir baigėsi. Ir tai tikrai puiku. Nes dabar nėra nieko puikesnio, nei kasdienybe tapusi įtemptos dienos pabaiga padėjus galvą ant mylimojo peties, kuomet jautiesi tokia saugi ir rami, kad laikas, atrodytų, nebe bėga, o lėtai teka sienomis, tokia palaimingai vangia vaga.

Nesu tikra ar imsiu dažniau rašyti čia, bet šiandien norėjau jums palikti palinkėjimą. Palinkėjimą mėgautis meile ir žmonėmis, džiaugtis jų kūnų šiluma ir pasinaudojus proga išmokti į pasaulį pasižiūrėti jų akimis. O jeigu tai vieną dieną baigiasi, tai mintimis paglostyti šiuos prisiminimus ir aiškiai suvokti, kad tas tvirtas petys, kurį jūsų plaukai taip dailiai apgaubia dar bus.

Nuotrauka: weheartit.com

Rodyk draugams


Apie smulkmenas.

2013-12-13 | Aš esu tai

Aš visada mėgaujuosi smulkmenomis. Tuo, kaip atrodo rankos po vandeniu, kuomet guliu vonioje. Arba rudeniniu kvapu, tokiu susimaišiusiu su šalčio trupiniais, įmirkusiais lapais ir dar gyva žeme. Tuo, kaip naktį nubudęs šalia miegantis vyras apglėbia mane per liemenį ir lengvai prisitraukia prie savęs. Ir aš visada pabundu. O pabudusi jaučiu jo rankos svorį ir skleidžiamą šilumą. Tada man visai neapmaudu, kad bus sunku vėl užmigti.

Tik tos gražios smulkmenos pamaitina labai trumpam… O po jomis turi gyventi ir kažkas, turintis didesnį svorį. Gulėti vonioje gera po sunkios, mylimu darbu užpildytos dienos, o ruduo geriausiai kvepia Vilniuje, nes Vilniaus rudenys man dovanojo ne vien kvapus. O jeigu mane žadintų menkaverčiai vyrai, tai jų rankos slėgtų, o užmigti būtų sunku visai ne todėl, kad ramiai gulėčiau klausydamasi jaukaus kvėpavimo šalia.

Ir ką aš noriu jums pasakyti? Noriu pasakyti, kad smulkmenoms, kurias kuria nereikšmingi ir besvoriai dalykai neverta teikti nei reikšmės, nei svorio.

paveiksliukas: weheartit.com

Rodyk draugams


Kasdienis špaklius

2013-04-09 | Kasdieniška

Moraliai ruošiuosi eiti į virtuvę kepti pyrago, nes kokia gi save gerbianti moteris per visą dieną ten sugeba apsilankyti tik rukolos lapų ir lašišos į lėkštę įsidėt. Bediskuduodama su savo tingumu susirinkau visur išmėtytą kosmetiką ir ją susidėjau į spintą iki rytojaus. Šiandien nesidažiau, nes dirbau iš namų, bet viename etape ketinau eiti dirbti miestan, tai susirankiojau špaklių, kurio taip ir nepanaudojau.

Man pačiai patinka įrašai, kur merginos dalinasi tuo, kas būna ant jų veido, todėl ir aš, kaip ilgametė špakliaus vartotoja nusprendžiau pasidalinti savo mažaisiais džiaugsmeliais.

Veidui prausti kasdien naudoju Body Shop prausiklį - patinka, nes gaivus, maloniai atgaivina odą po miego, dar pabaigai visada veidą perlieju lediniu vandeniu ir pasitepu bet kokiu kremu. Mano oda visai nejautri, neriebi, gal kiek sausa, tai tinka bet kas. Nors gal labiausiai mėgstu Eucerin, nes jų kremai neturi kvapo.

Pudros yra mano mėgstamiausias dalykas pasaulyje, nors mano oda ir nėra probleminė, tiesiog labai blyški, todėl su pudra aš sau atrodau gyviau - jau 10 metų (nežinau, ar baisu tai, kad senstu, ar tai, kad man mano išvaizda svarbi tapo sąlyginai anksti) naudoju Maxfactor Lasting Performance 102 Pastelle (vasarą) arba 101 Ivory Beige (šaltuoju sezonu). Šiaip ji gal kiek sukuria kaukės efektą ir maskuoja labai smarkiai, todėl jos reikia labai nedaug ir oda neapsunkinama. Biri pudra - jau kelis metus mėgstamiausia Rimmel Stay Matte - ji dviejų spalvų, aš naudoju šviesesnę. Labai smagiai laikosi, neblizga, idealiai tinka labai šiesiai odai. Dabar turiu ir skystą Rimmel Stay Matte 103 True Ivory (turėjau ir kitos spalvos skystą, bet jau neprisimenu, kokią), tai ji turi gelsvą atspalvį ir yra nemalonios, grūdėtos konsistencijos, reikia ilgai tepti, o efekto nedaug, lyginant su mylimiausia Maxfactor ši gan skysta.

Minimaliai naudoju skaistalus, kuriems nesu labai išranki, dabar turiu lyg ir Nivea, bet jau nesimato užrašo. Toliau seka antakių ryškinimas - kartais, kaip šiandien būnu nepasidažiusi, todėl man nepatinka antakius pasiryškinti ilgesniam laikui, kai jų spalva laikosi ilgai (pasidažius salone), o aš nesu pasidažiusi, tai veide antakiai pernelyg smarkiai šviečia. Žodžiu, kasdien juos perbraukiu rudais akių šešėliais. Irgi Nivea Pure Diamond, kurie turėtų blizgėti, bet to nedaro, tad antakiai jiems dėkingi.

Prieš kokį mėnesį buvau įsigeidus prisiauginti blakstienas, įsigeidžiau gal ir seniau, bet prieš mėnesį jau buvau pakeliui į saloną, tada mama man nupirko blakstienas ilginantį tušą. Rimmel Glam Eyes Day 2 Night. Man labai patinka Rimmel tušai. Jie labai pigūs, tačiau efektas žymiai smagesnis nei penkis kartus brangesnio YSL. Įdomumas tame, kad šita Day 2 Night nesąmonėlė turi du šepetėlius - vienas ilgina, kitas tankina. Tiesa ta, kad vienas tikrai labai gerai ilgina! Kitas - lipina tarpusavy ir papildomai apklijuoja gumulais.

Naudoju vienintelės spalvos lūpdažį, t.y. ryškiai raudoną, o pats geriausias pasaulyje yra Lumene 15 Vintage Red. Jis tikrai labai ilgai ir gerai laikosi. Tikrai labai gerai - praktiškai visą dieną. Žinoma, dažniausiai apsiriboju vazelinu arba blizgiu. Blizgius perku visus pasaulye, tuos, kurie man skaniai kvepia, paprastai rankinėje turiu kokius tris. O kas liečia vazelinus, tai noriu atskirai pagirti Uoga Uoga. Šeštadienį nusipirkau jų mažutį lūpų balzamą, pavadintą Pabučiuok Mane - jis labai švelniai kvepia, neturi spalvos ir labai maloniai drėkina.

Tikiuosi, kad kažkam šis įrašas pravers arba įkvėps atsikelti anksčiau ir pasidažyti. Visi blevyzgoja apie natūraliai nuostabias gražias lietuvaites, bet man atrodo, kad mes iš prigimties esam gan pilkos, kaip ir tradicinė lietuviškoji pilkoji plaukų spalva. P.S. Mano atkaltas špakliavimosi procesas trunka tik apie 10 - 15 min!

Ir metas eiti kepti pyrago, kol nebaigiau indelio braškių, kuris teoriškai skirtas pyragui.

Rodyk draugams


Sava ir svetima laimė

2013-04-05 | Kasdieniška

Penktadieniais (ir antradieniais) dirbu iš namų, todėl šiandien pati sau pasijuokiau, kad mano darbinė uniforma yra kaip laisvai samdomų arba kaip laisvo elgesio - apatiniai, šilkinis chalatas, makiažo likučiai ir karoliai. Šiaip namie su papuošalais nevaikštau, bet ryte buvau susitikime, tai jie liko nuo tada. Makiažo likučiai irgi nuo susitikimo. Likučiai, nes Vilniuj ryte siaubingai snigo, o aš nusprendžiau eiti pėstute. Ir dar palikau Trakuos man dovanotą skėtį*, nes kam jo reikės, kai jau pavasaris.

Lietuvoje pavasaris vėluoja. Nors praitą savaitgalį buvo grįžęs, ta proga (ir dar ta, kad ketvirtadienį išgėrėm pernelyg daug margaritų) su seniai nematytu ir keliom dienom grįžusiu draugu apsilankėm vienam mažulyčiam alaus bare apie kurį rašė Andrius Užkalnis. Kalbėjom apie savo ir kitų žmonių laimę ir pasirinkimus gyvenime. Lygiai ta pačia tema kalbėjom prieš kelias dienas su kolegomis. Sėdėdami ofiso virtuvėje ant spintelių.

Kalbėjom apie tai, kaip kiti žmonės moka gyventi - kaip jie daug keliauja, dėl nieko nesijaudina arba meta darbą tam, kad nebesijaudintų, atidaro savo banglenčių mokyklą ir kaip jiems pragyvenimui užtenka šimtinio euro popieriuko. Arba kaip netyčiom jie atsiduria Singapūre ir ten tiesiog fotografuoja, nes jiems tai patinka ir uždirba begėdiškai daug, nes Singapūre gyventi visai neblogai.

Ir mane visada žavi tokie žmonės, kurie nekreipia dėmesio, pasielgia rizikingai, užmerkia akis prieš krūvas komentarų ir pažadų, kad jiems tikrai nepasiseks arba atsainių rankos mostų, palydinčių palinkėjimus suaugti. Ir aš visada pagalvoju, kad blemba, kaip faina… Gyveni sau Ispanijoj, banglentė po pažasčia, šilta, saulė. Bet kai pradedu galvot giliau ir pamąstau, kas man trukdo taip gyventi, tai suprantu, kad aš pati. Aš pati, nes žinau, kad man tai nepatiktų. Ir pagalvoju, kad man nuoširdžiai patinka gyventi Vilniuje, man patinka mano darbas, man patinka ryte atsikelti ir važiuoti į ofisą, o penktadieniais (ir antradieniais) man patinka dirbti namuose.

Čia turėtų būti mano nuotrauka su šiandienos darbine uniforma, bet man neleidžia jos įkelti.

*Tam skėčiui gal net atskiros temos reiktų, bet tai J. Statkevičiaus skėtis, kuris pardavinėjamas degalinėse. Jam jį nupirko mama, nes man jis turėtų patikti. Man nepatinka pati idėja. Ir jeigu dizaineriai dirba su H&M, tai yra visai neblogai, nes H&M iš savęs yra neblogai. Bet degalinė nėra neblogai.

Rodyk draugams


Abstinencija

2013-02-21 | Aš esu tai

Yra toks terminas abstinencijos simptomai, jis apibrėžia alkoholikų ar narkomanų būseną, tai organizmui pradeda trūkti įprastinės dozės. Dabar geriu vermutą, tai alkoholio neatsisakiau, o narkotikų niekada ir nevartojau…

Bet visai neprisėdu parašinėti nei čia, nei kur kitur (ir darbe neberašau, nes redaguoju ir slampinėju po statistikas jausdama kylančias šilumos bangeles kartu su besistiebiančiais gemius’o stulpeliais). Šiandien sėdėjau vonioj ir leidau karštai srovei iš čiaupo kliokti man ant blauzdų ir mėlynų kelių (nukritau Vilniaus gatvėj), galvojau kažkokį dialogą, kurio jau neprisimenu. O vakar, eidama namo ir sverdėdama sniege (blaiva, mano batai mane pakelia 10 cm aukščiau) mintyse aprašinėjau susitikimą teismo salėje. Ir dar neseniai buvau pabudusi naktį, kažką dėliojausi galvoj, šnekėjausi su seniai apdulkėjusiais draugais iš raidžių ir pastraipų, kai mane išblaškė paklausiant, ar gerai jaučiuosi. Manau, kad gerai, nes užmigau greitai.

Reiktų tiesiog susiimti ir susirašyti viską, ką sugalvoju, čia surašyti tai, ką kiekvieną vakarą planuoju, iš apmirusio sužadėtinio išsitraukti senus tekstus. Sudaužiau ne tik mylimojo DELL netbook’o ekraną (vėliau pakeičiau), apliejau klaviatūrą, bet galiausiai ir kroviklį sudaužiau. Mojavau laidu virtuvėje, jį kiek atleidau, maitinimo blokelis vožėsi į radiatorių ir šiam skimbtelėjus ėmė dūgzti. Blokelis, ne radiatorius.

Tiesa, nusikirpau plaukus. Ir man jau 24-eri.

paveiksliukas: weheartit.com

Rodyk draugams


(Ne)maži džiaugsmai

2012-10-17 | Kasdieniška

Prisimenat, kai pasakojau apie tokią prancūzo knygą, kurioje jis rašo trumpas istorijas apie dalykus, kurie jam teikia laimės? Knygą skaičiau prieš kokius keturis metus, dabar nerandu to įrašo, kuriame ją minėjau, bet man iki šiol labiausiai įsiminė pasakojimai apie tai, kaip rasotoje žolėje šlampa medžiaginiai bateliai ir kaip gera dalintis banana split. Suprantat? Tokie nedideli dalykai, kurie sudaro tuos globaliuosius - meilę, draugystę, gėrėjimąsi gamta ar patogų gyvenimą.

Šiandien, po sunkios darbo dienos, ėjau apsipirkti, pasiėmiau karamelinės kavos išsinešimui ir grįžau namo. Važiuodama troleibusu prisiminiau, kad neseniai galvojau apie mano mažąsias smulkmenas, kurios man sudaro globaliuosius dalykus…

Supratau, kad labai gera eiti vakarieniauti su mama ir sumokėti. Ne todėl, kad mama neturėtų pinigų, o tiesiog todėl, kad galiu. Todėl, kad esu finansiškai nepriklausoma ir man malonu pavaišinti mylimą žmogų.

Ir labai gera užmigti vyro glėbyje, tada, kai jau blankiai suvoki aplinką, nebegalvoji apie romantiką, o tiesiog grimzti į miegą ir tų didelių rankų svoris truputį slegia.

Smagu po ilgo nesimatymo susitikti su broliu ir kalbėtis apie darbą, draugų santuokas, blankiai prisiminti mokyklą, o laiko kitam susitikimui ieškoti dienotvarkėse. Smagu suprasti, kad visi suaugom, kad kuriamės savo gyvenimus ir visiems sekasi neblogai.

Miela žinoti vietą, kurioje verda neįtikėtinai gerą espresso, tokį sodrų ir tirštą, ne kartų, o grynos kavos skonio, kuris dar kurį laiką jaučias ant dantų ir kažkur gerklės gilumoj. O labai gražus barista tave pagiria, kai atsisakai cukraus ir šypsodamasis įpila stiklinę vandens.

Ir dar gera dabar perskaityti šitą tekstą ir tikėtis, kad jūs pradėjote galvoti apie savo smulkmenas. Tikiuosi, kad pradėjote.

Paveiksliukas: weheartit.com

Rodyk draugams


Meilė moterims ir popierinė literatūra

2012-10-16 | Aplinka

Beveik baigiau skaityti Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum”. Mano meilę šitai knygai rodo ir tai, kad likus keliasdešimčiai puslapių nebeskaitau, nes noriu prieš tai gauti antrąją dalį. Tiesą sakant, labai seniai neskaičiau knygos rašytos lietuviškai lietuvio autoriaus. Ir dar moters. Jų knygas išvis retai skaitau. O šita man labai patiko, tad turint galvoj neskaitymo kontekstą ir moterį, man patiko ir Kristina Sabaliauskaitė.

Gerdama kavą darbe ir vartinėdama internetą pamačiau, kad ji davė interviu žurnalui „Moteris”, todėl jį ir nusipirkau (paprastai perku nebent mokslinius žurnalus, bet gan retai. Skaitydavau žurnalus, kai dar pati dirbau „IQ. The Economist” ir iš redakcijos jų parsinešdavau krūvas. Tiesa, man jie nepatiko). Perskaičiau pusę interviu ir Kristina Sabaliauskaitė man pradėjo patikti dar labiau. Be isterijos. Tiek, kiek moteriai gali patikti kita moteris (ypač sėkminga, protinga ir graži moteris). Ir skaitydama suradau, kad ji rašo dar ir tinklaraštį - „Rafinerija“. Pastarąjį irgi esu skaičius. Nepatiko.

Savo tinklaraštyje man ji tąkart pasirodė neigiamai snobiška, perdėta ir nenatūrali. Nors jos stiliius knygoje ir interviu labai panašus. Tiesiog skaitant tekstą popieriuje norisi į jį žymiai labiau gilintis, akimis glostyti raides ir puse lūpų šypsantis įsitaisyti lovoje ir atsiversti knygą. Ką dabar ir padarysiu.

Nors, manau, kad iš kiek labiau kilstelėto smakro kylančios meilės kitai moteriai vardan aš tą tinklaraštį dar paskaitysiu.

Rodyk draugams


Kai pildosi svajonės

2012-07-10 | Kasdieniška

Labas,

dera pasisveikinti, nes nerašiau labai ilgai. Sakiau jums, kad grįžau prie žurnalistikos (kaip SEO mergaitei, kuriai gražūs Google Analytics rezultatai kelia virpulius kažkur žemiau reikėtų sudėti linką ir tokiu būdu gerinti Bounce Rate, bet tiek to), o grįžus prie žurnalistikos papildomai rašyti tampa sunku.

Laukiu, kol Geistautė grįš namo ir važiuosiu pas ją, tiesa, šįkart nebe tuo įprastiniu keliu, kur matosi viena gražiausių vietų Vilniuje (vėl galėčiau įdėti nuorodą, esu komercijos ir popso dievaitė, kai noriu) ir kur pastarąjį kartą išgėrus kavos namo grįžau nebe po dviejų parų. Šįkart užtrukau vieną.

Dabar nusileisiu iš aštunto dangoraižio aukšto ir važiuosiu kiek kitu keliu. Manau, kad nesu jums pasakojusi, kad kuomet dar buvau vaikas, tai man atrodė labai prasminga ir romantiška. Dirbti miesto centre, dangoraižyje, būti tuo žmogumi, kurio languose dar dega šviesa, net ir tada, kai jau beveik vidurnaktis, kai tykūs žmonės ruošiasi miegoti, o kiti, bėgdami nuo rūpestėlių galvose, laistosi alum senamiestyje. Dabar tame romantikos matau mažiau. Jos būna, bet būna ir nuovargio, ir pykčio, ir nusivylimo.

Tada norisi kitos romantikos. Tada tiesiog norisi padėti galvą ant vyriško peties ir savo kojomis apsivijus jo kojas užmigti. Sapnuoti tokius ryškius sapnus, kad ryte reiktų dar ilgai svarstyti, kas vyko iš tiesų.

Nuotrauka: iš mano mėgstamos sūru.lt rubrikos, kurioje visos nuotraukos tokios.

Rodyk draugams


Vienatvė.

2012-04-01 | Aš esu tai, Kasdieniška

Viena namuose praleidau kokias aštuonias valandas ir nežinau, kiek dar praleisiu, nes neįsivaizduoju, kada grįš mano butiokė Dovilė. Nežinau, ar šiandien grįš. Visą savaitgalį nekėliau telefono, neatrašinėjau į žinutes ir nebuvau įsijungusi pašto. Šiuo metu sistemingai tikrinu, ar gerai užrakintos durys ir kartas nuo karto pasižiūriu pro durų akutę į absoliučią tamsą, kadangi mūsų aukšte šviesa nebeveikia.

Būdama pakankamai keistu žmogumi aš nuolat isterikuoju palikta viena namuose, bet juose atsijungiu ir negaliu prisiversti kam nors paskambinti, pasikviesti į svečius ar tiesiog pakalbėti telefonu ar internetinėm priemonėm. Gal ir gerai, nes vienumoje pabūti kartais reikia. Tiesa, laikau įsijungusi dokumentikas ar serialus, kad girdėčiau žmonių balsus.

Šiuo metu geriu rūgštų ir sausą vyną, kurio pusbutelis liko nuo penktadienio. Vynas Justės, kuri svečiavosi, kai grįžom pas mus iš spektaklio, kuriame ji vaidino. Aš vyno beveik niekada neperku, nieko jame nesuprantu, mėgstu šlykščiai saldų, o jeigu nusprendžiu pragerti vienumą namuose, tai renkuosi alų.

Grįžau prie žurnalistikos. Užburtas ratas su ja gaunasi. Vis bandau liautis ir vėl atsiduriu ten pat - ofise prie savo mažučio krapštantis tekstuose. Šįkart ofisas mano nemėgstamam Žvėryne, kurio susisiekimo sistemos niekada gyvenime nesuprasiu, o kiekvieną kartą, kada Saltoniškių požemine perėją įveikiu sėkmingai ir atsiduriu toje pusėje, kurioje reikia, mane apima malonus pasidižiavimo savimi jausmas. Požeminių perėjų ir šiaip nemėgstu, o ta nemėgsta manęs ir savo apipaišytom sienom klaidina pastoviai. Tiesa, mėgstu tą vienintelį Vilniuje mašinų tunelį - kartą ten važiavom su vienu vaikinu ir jis sakė, kad nuo mažens įsivaizduoja, jog išvažiuos kokiam kitam mieste. Man patinka gabūs, ambicingi ir vyriški vyrai, kurie nebijo kartais kalbėt apie tokias smulkmenas, kai mes visiškai nepatogiai ir neturėdami laiko važiuojam pietaut į skylę, nes ten yra grūsto ledo su sirupu. Tiesa, tada nebuvo.

Dar man patinka gražios nuotraukos internetuose, kai žmonės fotografuoja savo jaukią kasdienybę. Aš nemoku fotografuoti, o jaukumą kurti galiu nebent virtuvėje. Šią savaitę kraustysiuos į kitą kambarį mūsų bute ir svarstau, kaip susidėlioti daiktus, kad būtų gražu ir funkcionalu. Nuvažiavus pas Geistautę visada džiūgauju, kokia ji šaunuolė su visais savo rankomis siuvinėtais maišeliais arbatžolėms, prieskoninėmis žolėmis ant palangės, užuolaidom, staltiesėm, pagalvėlėm, žvakėm ir smilkalais. Aš jau du metus negaliu nusipirkti rėmų senelio nuotraukoms, o Ilya Lagutenko į mane žiūri iš rėmo, kuriame seniau buvo diplomas už kažką. Mama renka juos visus (nerėmina, aną jau davė su rėmu prabangiai), nes jai smagu, kad aš toks gabus vaikas buvau. Beje, Ilya Lagutenko, tai nulupau nuo sienos Palangoj prieš daug metų, tąkart Mumiy Troll mačiau pirmą kartą, per koncertą verkiau, o juos apšildžiusios Arbatos nemėgstu iki šiol - negalima groti, kada aš matau užkulisiuose jau trypčiojantį Ilya. Su jo murkiančiu balsu, kaubojiškais batais ir kreiva šypsena. Beje, jau pasikalbėjau su draugu Rauno iš Estijos, kad atvažiuosiu į Mumiy Troll koncertą pas jį po kelių mėnesių.

Manau, kad gyvenimo praskaidrinimui einu pastovėt po karštu dušu ir su šilkiniais naktiniais toliau šlaistysiuos maršrutais kambarys - virtuvė - balkonas - ar aš tikrai užrakinau duris? iki kol užsimanysiu miegoti arba laikas taps tinkamas, kad atsikelčiau zyzdama. Bet atsikelčiau.

nuotrauka: atsiuntė Lukas. Beje, didžiąją dalį namų jaukumo man sukuria knygos. Užėjusi pas žmones visada ištaikau progą peržiūrėti, kokias knygas jie turi. Kuri knyga padidintų šansus su manim permiegoti? Manau, kad Juan Marsé „Driežo uodegėlės”. Arba dar Thomas Bernhard „Grimzdėjas”.

Rodyk draugams


Etiketas ar laisvė?

2012-03-03 | Kita

Gurkšnodama arbatą ir kuisdamasi internete viena akim stebėjau ir klausiau Mantuko Petruškevičiaus laidelės apie litovcų renginius ir laifstailą (jis meluoja sakydamas, kad tai apie madą ir stilių). Šiandien buvo pristatytas nuo 10 000 Lt iki ~ 80 000 Lt surenkantis Vienos pokylis. Suma priklauso nuo metų, tačiau man labai patinka tai, kad organizatoriai pateikia tikslius skaičius. Džiugu, kada dalyviai gali matyti, kaip buvo panaudoti jų pinigai.

Suprantama, kad labdara yra svarbiausia, tačiau šiandien nekalbėsiu apie pinigus. Austriški šokių pokyliai turi ilgametes ir gan griežtas tradicijas - suknelės ilgos, lengvai krentančios, pirštinės bent iki alkūnių (geriau virš). Debiutančių suknelės baltos, o moterų, kurioms balius nėra pirmas - pastelinių spalvų. Vyrams frakas arba smokingas. Galimi tautiniai drabužiai arba karinė uniforma, leidžiama segtis apdovanojimus. Šokamas valsas ir kadrilis, o prieš renginį galima lankyti šokių pamokas.

Šiandien etiketo pamokų neturime, bet turim internetą, galima nusipirkti knygų, galiausiai galima pasiklausti organizitorių, jeigu gyveni būdoj, bet turi poreikį išlįst palot į Vilnių. Aš visada esu už asmeninę laisvę, bet yra vietų, kuriose grožis yra išsilavinime ir taisyklių išmanyme. Susirinko moterėlės su ryškiai rožiniais skudurais, garsiai sakančios, kad čia Giambattista Valli kopija ir nes norėjau išskirtinumo. Arba mergina su kokteiline suknele vos dengiančia kelius ir dar mėlyna sako, kad ji čia atėjo dirbti, o darbe jai visada savarbu atrodyti gerai. Ir trypčioja visi pristatomu žingsniu, nes du šokius išmokti, tai jau juodas diržas praktiškai.

O po to dar piktinasi varguolės, kada jas pavadina provincialėm. Taip, provincialės tikrai yra tokios, kurios nesugeba laikytis etiketo, abejoju, kad jį bent minimaliai išmano ir savo bukumą pateisina originalumu.

P.S. Aišku, kad žiniasklaida irgi yra durniai, nes užuot pateikę gražius ir sektinus pavyzdžius (kurių, esu tikra, buvo) vis ieško skandalų ir viešina tik kvėšas visokias.

Rodyk draugams