Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2011-10-01

Teatras

Publikuota: Aš esu tai, Kasdieniška

Vakar laukdama picų savo buvusio kolegos gimtadieniui vartinėjau „Laisvalaikį” ir skaičiau „Arkos” galerijos savininkės interviu - jos tėvas aktorius ir ji kalbėjo, kad momentas, kuomet užgęsta šviesos, o aktoriai pradeda vaidinti jai yra sakralus.

Neimsiu ginčytis, tačiau man momentas, kuomet aktoriai nusilenkia, o publika ploja yra magiškas. Aš per jį visada apsiverkiu. Šiandien žiūrėjom „Kvailių vakarienę” rusų dramos teatre. Labai mėgstu šitą teatrą, jo aktorius ir rusų kalbą, o šita komedija tikrai labai gera. Ir tikrai juokinga. Bet vis tiek apsiverkiau. Nes ta akimirka, kada aktorius iš personažo vėl tampa savimi, kada visiškai pasikeičia jo veidas ir judesiai man yra stebuklas. Ir matai, kaip jaunosios kartos aktoriai plačiai šypsosi, o vyresnieji dažniausiai įgauną savito šaltumo.

Nuėjus į teatrą aš visada patikiu tuo, kad žmonės yra geri ir gražūs. Tik šįkart ne dėl aktorių, o dėl publikos, nes man labai gera jausti publikos vieningumą, sutartinai su jais ploti, juoktis ar dūsauti, jeigu šoka Nerijus Juška. Ir man labai gražu žiūrėti, kad čia žmonės neturi jokių problemų ir tiesiog džiaugiasi estetika. Tada imu suprasti, kodėl močiutė važiuodavo iš Varėnos į absoliučiai visus spektaklius, kodėl žiemą ji veždavosi aukštakulnius, kuriuos persiaudavo, kodėl ji laukdavo traukinio iki trijų ryto, o tada pamiegojusi vos porą valandų keldavosi į mokyklą mokyti rusų kalbos ir literatūros.

nuotrauka: iš spektaklio, kurį mačiau šiandien.

Patiko (0)


Atgal į: Teatras