BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Balzakas mirė (II dalis)

2009-05-21 | Apsakymai

Sako, kad jeigu tu tikras niujorkietis, tai privalai dirbti, kaip beprotis, lipt per galvas, garbinti Anitą Vintour ir prisigert penktadienį. Kitu atveju tavo smegeninė sprogs. Narkotikai ir alkoholis žaloja smegenų ląsteles. Žinoma, aš juk irgi mokiaus biologiją. O pakrikusi psichika smegeninės nežaloja? Stresas, nerviniai trūkiai, pakeltas tonas… Žmogus yra kvailas padaras. Savidestrukcija yra mūsų dievas. Visi dievai duoda tau galimybę rinktis, subtilų laisvės pojūtį, atvirą kelią, kuris iš esmės toks siauras, kad net aplaužytos kinių pėdos sunkiai išsitenka. Tu esi laisvas rinktis, kaip žaloti save – žudyk kūną arba žudyk dvasią. Gyvenk sveikai, bandyk savo kojų pirštais pasiekti trečią akį kaktoj ir išprotėk, kai užstrigsi kamšty pakeliui į jogą, atsipalaiduok SPA centre, apdrabstyk savo ištinusias smegenis Negyvosios jūros purvu, manai, kad tu toks vienas? Manai, kad ta Negyvoji jūra neturi dugno? Ką darysit, kai purvas pasibaigs? Yra tiek daug taikių ir teisingų kelių nuraminti savo smegenis nežalojant kūno, bet kol atrasi savąjį prarasi kokį milijardą neuronų. Prisigerk, suuostyk takelį, rūkyk, būk tikras niujorkietis! Tegul tavo pūvančiame kūne tūno skaidrus protas ir rami dvasia.

 

Mes einame arti vienas kito, bet rankom nesusikimbam, mums ne šešiolika, susiviję pirštai neišlaikys mūsų kartu. Aš jo nemyliu, jis manęs irgi. Aš myliu save, jis irgi myli save. Man šalia jo patogu, šalio jo aš galiu mylėti save. Jam patogu šalia manęs, nes „Liu sutramdė Oktavą“, „Oktavas nėra beviltiškas?“, „Oktavas: aš už atvirus santykius“ padidina jo pardavimus, o man nusispjaut. Aš galėčiau gyventi su daug kuo… Jūs irgi. Aš žinau, kad aš duriu į organą atsakingą už romantiką, bet jos nėra. Laukiu savo žmogaus, meilė, dvi puselės, antra pusė… Kas per šlamštas? Oktavas mano antra pusė? Velniop. Jis idiotas. Jis geria arbatą be cukraus, jis neturi jokio estetizmo, jis pernelyg atviras, o kartu ir dviprasmiškas, jis kartais meldžiasi, turi problemų su teisėsauga, jo kūnas pernelyg vyriškas. Jam nepatinka mano trumpi plaukai, jam nepatinka, kad aš lakuojuosi kojų nagus, jam nepatinka, kad aš daug šneku, nemėgstu jo rašliavos, aš kartais optimistiškesnė už jį, bet netikiu meile (jis kartais tiki, kvailys), aš labai retai žiūriu porno. Mes visiškai skirtingi, jeigu jis būtų mano antroji pusė, tai nušaučiau jį ir nusišaučiau pati. Esu tikra, kad jis padarytų tą patį. Kodėl mes gyvenam kartu? Nes mums patinka ilgai miegot, nes mes mėgstam vaikštinėti senamiesčiu, nes jo netrikdo, kad aš turiu daug batų. Mes prisitaikėm vienas prie kito ir mums nusispjaut vienam ant kito. Man Oktavas netrukdo. Aš netrukdau jam. Jis tam tikru metu pasipynė man po kojom ir aš nenukritau, vadinasi, mes galim būti kartu. Gatve greitai pražingsniavo baltaplaukis vaikinas juodais akiniais. Aš manau, kad galėčiau gyvent su juo.

 

-         Oktavai?

-         Mmm?

-         Kodėl mes kartu?

-         O mes kartu?

-         Mes kartu gyvenam. Kodėl mes bendraujam?

-         Vienintelė paslaptis – niekada nereikalauk iš žmogaus daugiau, nei jis tau gali duoti. Tu niekada net man neduosi interviu, aš ir neprašysiu, užtat tu apkabintum mane, jeigu aš ateičiau apsižliumbęs.

-         Taip. Jeigu nebūtum girtas.

-         O jeigu būčiau?

-         Pasiųsčiau tave rusiškai.

 

Mes grįžom namo. Mūsų namai. Visi sako, kad čia mano namai, nes dūmai sukiojasi palubėj, nes užuolaidos visad užtrauktos, jos tamsios ir tankios, nes prie durų mėtos batai, o ant sofos jau porą savaičių guli numesti juodi siauri džinsai. Nes kosmetikos gali rasti visur, o vonioj nuolat kvepia levandom, nes šaldytuve visad yra pepsi, o nuo žurnalinio staliuko niekad nenulipa žalioji fėja. Čia ir Oktavo namai, tiesiog mūsų poreikiai daiktams skiriasi, jam patinka seksas, knygos ir rašymas. Mes turim lovų, lentynų ir kompiuterį. Jis atsigulė ant sofos, dabar jis nežiūrėdamas bando sugraibyt cigarečių pakelį ir TV pultą nuo grindų. Ir dėmesio startas – beveik vienu metu spragteli žiebtuvėlis ir įsijungia TV, mane į vonią išlydi aštrūs dūmai ir perdėti garsūs „ach“ ir „och“, pabaigai jie tampa labai jau aukšti, jis tikriausiai žiūri kažką labai iškrypėliško.

Grįžusi radau jį tokį patį, jis net pozos nepakeitė, guli ant sofos su cigarete rankoj ir buku žvilgsniu žiūrį į ritmiškai judančius kūnus TV ekrane. Juokinga ir graudu, kad tai taip neestetiška ir vienoda, bet tokiai masei žmonių teikia laimės. Viskas čia juokinga ir graudu vienu metu. Juokinga, kad kažkoks idiotas Amerikoj nudvėsė paspringęs kepsnio gabalu, graudu, kad tas kepsnio gabalas jo gerklėj būtų geriausia Kalėdų dovana vaikui iš Somalio. Jis net pradėtų švęsti Kalėdas, jeigu jam kas duotų tą kepsnio gabalą.  Juokinga, kad kai buvau penkerių ir mano plaukai dengė mano išsišovusius šonkaulius man sakė, kad rūko tik kekšės, o nuo narkotikų mirštama bjauriausiose skylėse. Oskaras Vaildas mirė Paryžiuj… Juokinga, kad katės turi daugiau moteriškumo, nei ta keista mūsų kaimynė su Luji Vuitono rankine išpiešta vyšniom. Juokinga… Juokinga… Oktavas man lieptų mažiau galvot ir būtų teisus. Mes idiotų karta. Taip, mes laimingų, lėkštų idiotų karta. Mes ne kvailiai, o ne… Mūsų smegenys galėtų pasiekti Rivendeilą, mūsų skvarbūs protai mokėtų įsikišti į galaktikos ritmą, mes suvoktume, kodėl kyla karai, kodėl partrenkė tą pilką šunį, kuriam mes pirkdavom picą su vištiena ir ananasais, bet taip ir nesugebėjom prisijaukint, mes žinotume, kodėl mudviejų plaukai garbanoti… O ar mes norim suprasti? Ką mes darytume turėdami tą žinojimą? Mes apsikabintume, padėtume galvas vienas kitam ant pečių ir verktumėm, priverktumėm pilnas garbanas ir galbūt trumpam susiliestume lūpom, vien tam, kad nebūtų šalta,  nes mes nieko negalim pakeist. Mūsų čia nėra. Ir mūsų žinojimai nepadėtų mums rasti sau vietos.

Kažkas tada, labai seniai padarė klaidą. O kaip aš norėčiau pažiūrėt tau į akis ir išrėkt: „Suknistas idiote, kam tu išlipai iš medžio?!“ Kur veda šita civilizacija? Į aklavietę. Į kokia dar aklavietę? Mes jau aklavietėj. Mes jau įsirėmėm į nepralaužiamą plytų sieną ir daužysimės į ją tol, kol ji visa pasidengs mūsų smegenų gabalais. Jau daužomės.

Tada, tada labai seniai, kai dar tupėjom medžiuose, mes buvom tobula gamtos dalis. Mano šuo likęs nuošaly. Jis nesidaužo į jokią sieną, jis tobulas, jis turi savo kelią ir ramiai juo bėga, kartais prigula lekuodamas ir toliau skuodžia pirmyn, bet jis žino, ką daro, gerbiamieji. Jis toks užtikrintas ir ramus, nes jo gyvenimas kupinas, jo gyvenimas liejasi per kraštus, jis pilnas saugojimo, skalijimo ir šalto vandens, vizginančių uodegų ir mažučių aklų šuniūkščių gyvenimas. O mes save apsistatom keisčiausiais dalykais, bet vis tiek aplink mus  nesuprantamai daug erdvės. Pernelyg daug. Mūsų kūnai sintezėj su smegenine turi labai daug galimybių ir mes jų nesuprantam, viskas vyko per greitai, mes kaip trimetis su „Nintendo“, jis rankose laiko kažką tokio įdomaus ir gniaužiančio kvapą, bet jo pirštai dar nepakankamai išsivystę, kad jam pavyktų pereit bent pirmą žaidimo lygį.

O mes neieškom jokių atsakymų, gyvenam čia ir dabar, gyvenam taip, kad mums nereikėtų žiūrėti toli, susidurti su tuštuma, miglotais ir nesuvokiamais toliais. Mes bailūs ir tingūs, mes užsilipdom savo akis graužiančia žole, apsiklojam aksominėm teatro glamonėm, užtvindom ausis bliuzu ir mums nieko daugiau nebereik. Taip, parašykit dar tris straipsnius apie mūsų tuštybę ir trumparegiškumą, apie mūsų egoizmą ir pasidavimą šiam estetizmą nužudžiusiam amžiui ir mes palinguosim savo garbanotas galvas juokdamiesi, nes mes laimingi. Mes egoistiškai, trumparegiškai laimingi trimečiai, kurie numetė velniop jiems neįkertamą „Nintendo“ ir griebę medines lazdeles ėmė daužyt stalą bent jau iki kol jų pirštai bus pakankamai išlavėję greitai spaudžioti pultelio mygtukus.

Patiko (0)

Rodyk draugams



Rašyti komentarą