BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Balzakas mirė (III dalis)

2009-05-21 | Apsakymai

-         O tu dar neišėjai namo?

-         Norėtum. Kalbėjai su ta įkyria boba iš bobų žurnalo.

-         Aha.

-         Ko klausė?

-         Lyg tau rūpi.

-         Ko klausė tai nelabai, man įdomu, ko tu prišnekėjai.

-         Klausė, kuris iš mūsų šiuo metu daugiau rašo ir panašių dalykų, tai pasakiau, kad mes tuokiamės.

-         O siaube. Tu keistas. Vėliau pasakosi, kad aš nusižudžiau iššokus pro savo kambario langą?

-         Šiaip tai tu gyveni antram aukšte ir tau labai pasisektų, jeigu susilaužytum bent jau koją, tai ne… Geriau sakysiu, kad pasikorei.

-         Svetainėj.

 

Įdomu. Jie visada pradeda nuo to ar mes rašom, ką mes rašom, kam mes rašom… O tada jau pereina prie jiems tikrai rūpimų dalykų: ar mes uostom, ką mes dulkinam, kam mes perkam prozaką. Jie mano, kad mes darboholikai, pamišę dėl savo sakinių struktūros… Palaidokit Šekspyrą! Mes nerašom sonetų, nes mes jaučiamės laimingi galėdami nuskristi į Vieną, kad išgerti kavos, mūsų laikas per brangiai kainuoja, kad imtumėm skaičiuoti eilutes, o ir jūs noriai kemšat mūsų niekalus su moderniai atrodančiais dideliais tarpais tarp ištiktukų. Šiuolaikinis rašytojas, šiuolaikinis perkamas rašytojas nėra darboholikas, jeigu jam patiktų dirbti, tai jis eitų į McDonalds, jeigu jis būtų karjeristas, tai kaip visi normalūs žmonės pradėtų kopti karjeros laiptais nuo kavos virimo ir naktų su savo viršininku. Visa populiarioji šiandienos literatūra gimsta iš kruvinų nosių ir nuolat šąlančių pirštų, iš užtinusių akių ir glebių kūnų, dienomis, kai ima strigti namų spyna arba smegeninė, o visais kitais atvejais mums patiems malonesni yra mūsų uostymai, dulkinimai ir prozako pirkimas. Tik tai retai kada reiškia, kad mes norim tuo dalintis. Gan malonu gulėti mistiškuose žaliosios bohemos spinduliuose, kurių pritapė Van Gogas, pritapė tiek, kad ir mums užteko. Mes patys jokių spindulių neskleidžiam… Mes esame mėnuliai, mes tik atspindim mūsų didžius protėvius ir džiuginam jus, drovieji, meno vartotojai. Mes tokie dėkingi jums už jūsų puritonizmą, už jūsų kukliai nuleistas akis, godžiai lakstančias po kavamalės instrukcijos lygio šlamštą, mes lenkiam galvą ir atveriam savo pinigines jūsų alkiui traukti į save viską, ką jums duoda mano gražūs pirštai ir rudos Oktavo akys.

Man gaila visų mirusiųjų, kurie kvėpavo kartu su savo muzika, kartu su savo potėpiais ir rimais, kurių kraujagyslės pulsavo kartu su natomis, teptukais ir plunksnomis, man gaila, kad moterys nebealpsta opijaus dūmų kupinuose salonuose, man gaila, kad jų liežuvių galiukai nesąla, man apmaudu, kad jų akys neprisipildo ašarų, kai kūrėjas skvarbiu žvilgsniu varsto minią, o jo žodžiai byrėdami iš burnos glosto vyrų kaklus. Negi manot, kad Oktavas savyje neturi tiek jėgos, negi manot, kad aš nemokėčiau glostyti? Mes mokam, bet mes bijom, bet mes nebesuprantam kančios atnešto palaiminimo, mes juokiamės iš Jėzaus, kuris leido nuodėmingųjų miniai liesti jo šventas plaštakas, mes drebam, kai suvokiam, koks vienas likdavo Bachas, kai moterys šiugždėdamos sukniomis grįždavo pas savo vyrus, koks liūdnas turėjo būti Dali tapydamas po savo stalu… Jie atidavė jums viską, jie atiduodavo jums save ir likdavo vieni, tikrai vieni, be jūsų ir be savęs. Mes nebemokam būti vieniši, mes nebeturim heroizmo, mes esam arogantiški ir egoistiški, mes mestelim jums atliekų nuo stalo, nes mums jų nebereik, nes norim jums parodyt, koks nuostabus buvo pagrindinis patiekalas. Ir jūs jas noriai ryjat. Ankantieji nebeskiriantys į jus lekiančio traukinio žibintų nuo rytinės saulės, kurstantieji, kuriems stiklinės dužimas primena krioklius, jūs patys mus pavertėt tokiais.

 

Oktavas geria kavą ir varto laikraštį. Aš stoviu savo kambario tarpdury, violetinio šilko naktiniai ant mano kūno, o basos kojos jau pradeda mėlynuot. Aš nemėgstu stebėti žmonių, nes jie ima elgtis netobulai, nes jie griauna mano iliuzijas apie jų idealią laikyseną, nes jų oda nėra tokia lygi, o jų pirštai daug grubesni už mano, nes jų akys pavargusios, nes jų plaukai neskleidžia šiltos šviesos. Meilė, kaip ir religija, ji gyva tik tol, kol tu laikai ją stipriai priglaudęs, bet niekad nepažiūri jai į akis, jos negalima nieko klausti, nes ji nežinos atsakymo, kuris paglostytų tau ausis, negalima jos imti už rankų, nes jų oda sugrubusi, negalima jos bučiuoti, nes išsiterliosi lūpdažiu. Aš stebiu Oktavą. Mano brangusis kambarioke, kaip tavo antakiai keistai pakyla, kai tu perskaitai kažką netikėto. Tu praleidi kriminalų skiltį, nes ten nieko naujo. Dar kelios mirtys tamsiuose skersgatviuose, trys išprievartavimai ir keturi kūdikių lavonai konteineriuose, galbūt serijinis žudikas pabėgo iš psichiatrinės, gal paaugliai išvartė kelis paminklus. Kaip tave stebino žiaurumas, kai tu buvai mažas berniukas, kai tavo plaukai buvo šviesesni, o kojos tabalavo nuo kėdės kraštelio, kaip tavo pirštukai stipriau gniauždavo laikraštį, kai įsivaizdavai baimės išplėstas aukų akis ir milžiniškas rankas spaudžiančias gerklę. Oktavai tu užaugai ir stebiesi, kad rytoj lis. Velnias, kaip lis, iš kur lis, juk šiandien taip giedra! Ir tas medis pagaliau nuvirto, jam buvo koks šimtas metų, o menka vakarykštė audra ėmė ir išvertė jį su visom šaknim, juk jis matė karą ir mano prosenelius, o štai ėmė ir nuvirto. Kokia ironija! Menkas daigelis ištvėrė didžiulių pėdų mindymus, vaikigaliai lupo jo pirmąsias šakas lankams, liepsnos laižė jo kamieną, o tūkstančiai neįsivaizduojamų griaustiniu kratančių audrų plėšė jo lapus, o vakar ėmė ir nuvirto. Ir tu pakeli antakius. Taip, šiandien mes tokie. Mes liovėmės stebėtis savimi ir ėmėm aikčioti žiūrėdami į besiprausiančias kates. Paaikčiokit, kai jūsų brolis nukapos galvą savo žmonai, kai jūsų motina pasmaugs savo benkartus. Nagi paaikčiot! Kas nors! Bent šūktelkit! Bent kilstelėkit antakius!

 

-         Oktavai, rytoj lis?

-         Aha, rimtai lis! Ir su perkūnija! Geras, ką?

-         Tai jau taip. Ir kas galėjo pagalvot… Oktavai, ką šiandien veiksim?

-         Važiuosim prie jūros.

-         Rimtai? Kodėl?

-         Nes aš idiotas, kuris neturi kuo užsiimt. Liu, tu turi visus atsakymus. Visada.

-         Baik, aš tikrai noriu važiuot.

-         Rytais tu tokia keturmetė.

-         Gerai?

-         Labai.

 

Nemėgstu važiuot mašina dideliam mieste. Pasaulis atrodo juokingas… Žmonija atrodo dvigubai juokingiau nei įprasta. Kiekviena švieselė sklindanti pro tą menką stiklo kvadratėlį slepia tiek riksmų ir ašarų, juoko, kūdikių verksmo, naktinių aimanų, tiek gimimo, mirties ir sekso, tiek daug, tokiam menkam plote, tiek daug nesusijusių gyvenimų. Tame kairiame lange gyvena nerimas, o trimis langais aukščiau gyvena rūpesnis… Jie taip ir užges, nenusitikę ir užleis vietas naujiems vienišiams, kuriems taip reikės kažko, kas slepiasi už trijų langų.

Mes vėl elgiamės kvailai ir beprasmiškai, kad tik mums nereiktų mąstyti, kad nesustotume ir nepradėtume žvalgytis aplink, mes pasąmoningai jaučiame savo padėties beprasmiškumą ir visomis išgalėmis stengiamės nuo to jausmo vaduotis. Mes važiuojam prie jūros! Aš įbrisiu į sūrias bangas ir man bus taip šalta, vėliau grįšiu ir keiksiu Oktavą, kam mane čia atsitempė, man šalta, o ant savo lūpų jaučiu smėlį, o jis gers šampaną ir juoksis ir būsim laimingi. Rytoj mes vėl bėgsim nuo savo minčių, mes keberosimės į Eifelį, o gal šersim balandžius Prahoj, basomis vaikštinėsim po samanas miške, labai daug kalbėsim, galbūt šiandien mes uostysim kokainą, o rytoj jausimės blogai ir mestelsim truputį poetiško chaoso jums. Mes taip ir mirsim nieko nepakeitę, mirsim trumpai žybtelėję ir davę jums akimirkos džiaugsmo, kuris toks nieko vertas jūsų tūkstantmetėje egzistencijoje, kuris nė nejuntamas milijardus metų besisukančioje žemėje, kuris juokingas visatos mastu.

 

Mes buvome laimingi, tikrai taip, mes nesidalinom savo laime, bet buvome tikrai laimingi. Ar bent jau jautėmės laimingi… Mūsų kūnai ir juslės buvo sklidinos euforijos. Kasdien lepinom savo akis geriausiais baletais, kasdien leidom puikiausiems garsams glostyti mūsų ausis, mes savo kūnus vyniodavom į šilką, o mūsų pėdos lietė rankų darbo kilimus. Mes nieko nesigailim, nes buvo visai neblogai, tikrai neblogai. Balzakai, tau juokinga, kad vienas papildomas laimės takelis ir mūsų mašina susimala velniop, sutrindama ir mūsų kūnus? Tu šypsaisi, vadinasi, tau juokinga. Tau juokinga, nes tu dar gyvas, o mes jau tuoj tuoj užgesim. Dar keli straipsniai, dar kelios pirštų glamonės knygų viršeliais, gal net ašara ar atodūsis, pagiežingas šyptelėjimas ir mūsų nebėr, o tu gyvensi, Balzakai, taip, tu gyvensi, nes tu save atidavei tai idiotų jūrai, kuri tave trypė, kuri tave supavo ant rankų, kuri spjaudė tau į veidą, kuri riebaluotom rankom grūdo tave į laužą, kuri dar šimtų šimtus metų mėtys tave, o mus pamirš, o mums leis atgulti po dulkių patalais su šypsenom, nes savo gyvenimų mes jiems neatidavėm, dabar ir patys jų nebeturim ir mus pamirš. Šypsokis Balzakai, nes tu liūdnas gyvas herojus iš praeities, o šiandienos Liu ir Oktavas mirė. Mirė ir tiek. Šypsokis, Balzakai, šypsokis bent dabar, nes būdamas gyvas tu verkei. Tu taip norėjai, gyvasis kūrėjau mirusiu kūnu, tu norėjai gyventi kartu su šitais, tu norėjai likti gyvas knygynų lentynose, norėjai blankiai šviesti apatiškose vaikigalių akyse, kai mokytojai jiems į kuprines grūda tave, norėjai, kad senos ponios dviprasmiškai prisimerktų kartu su tavo personažais, tu tikriausiai šypsaisi daug plačiau, kai tavo gilias mintis įvingiuoja į jubiliejinę atvirutę, jausk orgazmą savo pomirtiniam pasaulyje, gyvas genijau, o mes ramiai atgulsim į brangiausias pasaulyje kapines. Galbūt Oktavas dar trumpam skambtelės pagreitėjusiu nepilnamečių gerbėjų širdučių ritmu, gal jis sekundėlei apsigyvens be kokaino likusių manekenių nerime, aš tikriausiai virptelėsiu padavėjo padėklu, kai jis suvoks, kad rytoj niekas neateis savo prancūziško raguolio ir kavos, sudrebėsiu šalčiu savo katės letenose, kai jos nieks nebepriims į lovą ar gurgtelėsiu sekmadieniniu balandžių alkiu. Mes juokiamės, Balzakai! Nes mums malonu dar tas kelias sekundes pabūt laimingais, mes neišsaugojom viso gyvenimo sau, niekada ir nesistengėm, davėm tiek, kiek mums negaila, davėm tiek, kiek mums nereikia, davėm tiems, kurie mums brangūs, tiems, kurie mus paskutinįkart pamylavę pamirš ir paleis pavėjui. O tu išsiskėtei, kaip pigi kekšė tikėdamasis malonės, o galbūt tu šventasis gydęs žudikų aklumą, pažėrei save visą jiems ir leidai rankioti, purvinom panagėm gnaibyti smulkius gabaliukus, kruvinom iltim plėšyti tavo kūną gabalais, naivus berniuk, manei, kad mūsų padermė augs kartu su statomais tiltais, manei, kad jie įvertins, kad jie saugos, slėps vidinėse paltų kišenėse?..

Džiaugiesi, Balzakai? Tokia tavo gyvenimo kaina ir tokios paskutinės mūsų minutės. Šypsaisi? Mes irgi šypsomės. 

Patiko (0)

Rodyk draugams



Rašyti komentarą