BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Dirbti sveika.

2009-05-29 | Aš esu tai

Reda, ką tu gero nuveikei?

Aš gražiai atrodau.

Taip, mano kojų nagai raudoni.

Rankų irgi.

Rankų nagai. Haha.

Rodyk draugams


Man patinka žmonės

2009-05-24 | Aš esu tai

Aš bučiuoju Mari, kuri labai keistai susiraukusi. Teko ją nukirpti. Man ji graži visokia, bet žinau, kad būtų pasikuklinusi čia rodytis.

Aš mėgstu labai daug ką. Ir aš susižavėti galiu absoliučiai bet kuo. Aš galiu virpėti gerdama arbatą, nes ji su keturiais šaukšteliais cukraus arba džiaugtis lietum už lango, arba gulėdama lovoj atsiminti, kokią skanią Latte šiandien gėriau. Ir man iki ašarų mielas Vilnius vasaros rytais, kai karštis dar tik kyla, kai senamiestis dar tik pradeda ūžti, o susirūpinę žmonės skuba į darbus ir taip visiškai nesiderina su gaiviu dangum. Ir aš nostalgiškai šypsausi, kai žiemą grįžtu paraudusiais žandais, o prieš tai būtinai stabletiu laiptiėj ir savo sušalusius pirštus priglaudžiu prie tų purvinų radiatorių. Kai buvom maži ir dar bijojom tėvų, tai šildėm raudonus pirštus ir nosis prie tų pačių radiatorių, kad mamos nebartų.

Man patinka tokios smulkmenos, bet ir smulkmenų laimė yra smulkmena ir neturės ji ryškaus svorio net jeigu aš ir kiaurą dieną cukrų šaukštais valgysiu ir vengriškais marcipanais užsikąsiu spoksodama į jauną Ferencą Listą.

Mane įkvepia žmonės, man patinka, kaip jie kalba, kaip žiūri į akis arba nusuka žvilgsnį, kaip jie nuperka man mėgstamiausio šokolado. Man stipriau plaka širdis, kai jų akys žiba, jeigu kalbam apie Bernhardą ir aš virpu, kai jie pasakoja, kaip šiandien piešė iki paryčių, arba kaip vakar ėmė interviu, arba bėgo krosą ir tada vedžiojo savo šunį miške.

Mane įkvepia žmonių kūrybiškumas, jų meilė gyvenimui, jų atsidavimas, aš tada nenoriu miego, man neskauda pilvo preso ir aš galiu būti gyva vien rytine kava.

Rodyk draugams


Apsakymai

2009-05-22 | Apsakymai

Sudėjau vieną apsakymą ir galvoju (tiesa, labiau norėčiau dūmoti), kad man gaila dėti savo apsakymus į blog`ą, nes jie praranda vertę. Ne todėl, kad jie yra nuostabus ir saugotinas paveldas, kurį reikėtų leisti A4 formatu ir kietais viršeliais… Todėl, kad blog`as yra trumpų ir kasdieniškų klaviatūros pabarškinimų rinkinys, kartais tie pabarškinimai gražūs, kartais net labai taiklūs, bet jie vistiek yra šios akimirkos jausena, tuo tarpu apsakymai (kaip ir bet kuris ilgas tekstas) yra nuglostyti, nugludinti ir išliuliuoti, jie dera su kitais nušlifuotais daiktais - ramiais vakarais ir vynu, narcisistiškais vyrais ir draugų paplekšnojimais per petį.

Aš duosiu jums tai, ką ir turėčiau duoti - akimirkas, minutės susižavėjimą, trumpus gūsius, kurie pakedenę jūsų mintis greitai išgaruos.

Rašysiu kasdieniškai, bet su kuo miegu vistiek nepasakosiu.

r.

Rodyk draugams


Balzakas mirė (III dalis)

2009-05-21 | Apsakymai

-         O tu dar neišėjai namo?

-         Norėtum. Kalbėjai su ta įkyria boba iš bobų žurnalo.

-         Aha.

-         Ko klausė?

-         Lyg tau rūpi.

-         Ko klausė tai nelabai, man įdomu, ko tu prišnekėjai.

-         Klausė, kuris iš mūsų šiuo metu daugiau rašo ir panašių dalykų, tai pasakiau, kad mes tuokiamės.

-         O siaube. Tu keistas. Vėliau pasakosi, kad aš nusižudžiau iššokus pro savo kambario langą?

-         Šiaip tai tu gyveni antram aukšte ir tau labai pasisektų, jeigu susilaužytum bent jau koją, tai ne… Geriau sakysiu, kad pasikorei.

-         Svetainėj.

 

Įdomu. Jie visada pradeda nuo to ar mes rašom, ką mes rašom, kam mes rašom… O tada jau pereina prie jiems tikrai rūpimų dalykų: ar mes uostom, ką mes dulkinam, kam mes perkam prozaką. Jie mano, kad mes darboholikai, pamišę dėl savo sakinių struktūros… Palaidokit Šekspyrą! Mes nerašom sonetų, nes mes jaučiamės laimingi galėdami nuskristi į Vieną, kad išgerti kavos, mūsų laikas per brangiai kainuoja, kad imtumėm skaičiuoti eilutes, o ir jūs noriai kemšat mūsų niekalus su moderniai atrodančiais dideliais tarpais tarp ištiktukų. Šiuolaikinis rašytojas, šiuolaikinis perkamas rašytojas nėra darboholikas, jeigu jam patiktų dirbti, tai jis eitų į McDonalds, jeigu jis būtų karjeristas, tai kaip visi normalūs žmonės pradėtų kopti karjeros laiptais nuo kavos virimo ir naktų su savo viršininku. Visa populiarioji šiandienos literatūra gimsta iš kruvinų nosių ir nuolat šąlančių pirštų, iš užtinusių akių ir glebių kūnų, dienomis, kai ima strigti namų spyna arba smegeninė, o visais kitais atvejais mums patiems malonesni yra mūsų uostymai, dulkinimai ir prozako pirkimas. Tik tai retai kada reiškia, kad mes norim tuo dalintis. Gan malonu gulėti mistiškuose žaliosios bohemos spinduliuose, kurių pritapė Van Gogas, pritapė tiek, kad ir mums užteko. Mes patys jokių spindulių neskleidžiam… Mes esame mėnuliai, mes tik atspindim mūsų didžius protėvius ir džiuginam jus, drovieji, meno vartotojai. Mes tokie dėkingi jums už jūsų puritonizmą, už jūsų kukliai nuleistas akis, godžiai lakstančias po kavamalės instrukcijos lygio šlamštą, mes lenkiam galvą ir atveriam savo pinigines jūsų alkiui traukti į save viską, ką jums duoda mano gražūs pirštai ir rudos Oktavo akys.

Man gaila visų mirusiųjų, kurie kvėpavo kartu su savo muzika, kartu su savo potėpiais ir rimais, kurių kraujagyslės pulsavo kartu su natomis, teptukais ir plunksnomis, man gaila, kad moterys nebealpsta opijaus dūmų kupinuose salonuose, man gaila, kad jų liežuvių galiukai nesąla, man apmaudu, kad jų akys neprisipildo ašarų, kai kūrėjas skvarbiu žvilgsniu varsto minią, o jo žodžiai byrėdami iš burnos glosto vyrų kaklus. Negi manot, kad Oktavas savyje neturi tiek jėgos, negi manot, kad aš nemokėčiau glostyti? Mes mokam, bet mes bijom, bet mes nebesuprantam kančios atnešto palaiminimo, mes juokiamės iš Jėzaus, kuris leido nuodėmingųjų miniai liesti jo šventas plaštakas, mes drebam, kai suvokiam, koks vienas likdavo Bachas, kai moterys šiugždėdamos sukniomis grįždavo pas savo vyrus, koks liūdnas turėjo būti Dali tapydamas po savo stalu… Jie atidavė jums viską, jie atiduodavo jums save ir likdavo vieni, tikrai vieni, be jūsų ir be savęs. Mes nebemokam būti vieniši, mes nebeturim heroizmo, mes esam arogantiški ir egoistiški, mes mestelim jums atliekų nuo stalo, nes mums jų nebereik, nes norim jums parodyt, koks nuostabus buvo pagrindinis patiekalas. Ir jūs jas noriai ryjat. Ankantieji nebeskiriantys į jus lekiančio traukinio žibintų nuo rytinės saulės, kurstantieji, kuriems stiklinės dužimas primena krioklius, jūs patys mus pavertėt tokiais.

 

Oktavas geria kavą ir varto laikraštį. Aš stoviu savo kambario tarpdury, violetinio šilko naktiniai ant mano kūno, o basos kojos jau pradeda mėlynuot. Aš nemėgstu stebėti žmonių, nes jie ima elgtis netobulai, nes jie griauna mano iliuzijas apie jų idealią laikyseną, nes jų oda nėra tokia lygi, o jų pirštai daug grubesni už mano, nes jų akys pavargusios, nes jų plaukai neskleidžia šiltos šviesos. Meilė, kaip ir religija, ji gyva tik tol, kol tu laikai ją stipriai priglaudęs, bet niekad nepažiūri jai į akis, jos negalima nieko klausti, nes ji nežinos atsakymo, kuris paglostytų tau ausis, negalima jos imti už rankų, nes jų oda sugrubusi, negalima jos bučiuoti, nes išsiterliosi lūpdažiu. Aš stebiu Oktavą. Mano brangusis kambarioke, kaip tavo antakiai keistai pakyla, kai tu perskaitai kažką netikėto. Tu praleidi kriminalų skiltį, nes ten nieko naujo. Dar kelios mirtys tamsiuose skersgatviuose, trys išprievartavimai ir keturi kūdikių lavonai konteineriuose, galbūt serijinis žudikas pabėgo iš psichiatrinės, gal paaugliai išvartė kelis paminklus. Kaip tave stebino žiaurumas, kai tu buvai mažas berniukas, kai tavo plaukai buvo šviesesni, o kojos tabalavo nuo kėdės kraštelio, kaip tavo pirštukai stipriau gniauždavo laikraštį, kai įsivaizdavai baimės išplėstas aukų akis ir milžiniškas rankas spaudžiančias gerklę. Oktavai tu užaugai ir stebiesi, kad rytoj lis. Velnias, kaip lis, iš kur lis, juk šiandien taip giedra! Ir tas medis pagaliau nuvirto, jam buvo koks šimtas metų, o menka vakarykštė audra ėmė ir išvertė jį su visom šaknim, juk jis matė karą ir mano prosenelius, o štai ėmė ir nuvirto. Kokia ironija! Menkas daigelis ištvėrė didžiulių pėdų mindymus, vaikigaliai lupo jo pirmąsias šakas lankams, liepsnos laižė jo kamieną, o tūkstančiai neįsivaizduojamų griaustiniu kratančių audrų plėšė jo lapus, o vakar ėmė ir nuvirto. Ir tu pakeli antakius. Taip, šiandien mes tokie. Mes liovėmės stebėtis savimi ir ėmėm aikčioti žiūrėdami į besiprausiančias kates. Paaikčiokit, kai jūsų brolis nukapos galvą savo žmonai, kai jūsų motina pasmaugs savo benkartus. Nagi paaikčiot! Kas nors! Bent šūktelkit! Bent kilstelėkit antakius!

 

-         Oktavai, rytoj lis?

-         Aha, rimtai lis! Ir su perkūnija! Geras, ką?

-         Tai jau taip. Ir kas galėjo pagalvot… Oktavai, ką šiandien veiksim?

-         Važiuosim prie jūros.

-         Rimtai? Kodėl?

-         Nes aš idiotas, kuris neturi kuo užsiimt. Liu, tu turi visus atsakymus. Visada.

-         Baik, aš tikrai noriu važiuot.

-         Rytais tu tokia keturmetė.

-         Gerai?

-         Labai.

 

Nemėgstu važiuot mašina dideliam mieste. Pasaulis atrodo juokingas… Žmonija atrodo dvigubai juokingiau nei įprasta. Kiekviena švieselė sklindanti pro tą menką stiklo kvadratėlį slepia tiek riksmų ir ašarų, juoko, kūdikių verksmo, naktinių aimanų, tiek gimimo, mirties ir sekso, tiek daug, tokiam menkam plote, tiek daug nesusijusių gyvenimų. Tame kairiame lange gyvena nerimas, o trimis langais aukščiau gyvena rūpesnis… Jie taip ir užges, nenusitikę ir užleis vietas naujiems vienišiams, kuriems taip reikės kažko, kas slepiasi už trijų langų.

Mes vėl elgiamės kvailai ir beprasmiškai, kad tik mums nereiktų mąstyti, kad nesustotume ir nepradėtume žvalgytis aplink, mes pasąmoningai jaučiame savo padėties beprasmiškumą ir visomis išgalėmis stengiamės nuo to jausmo vaduotis. Mes važiuojam prie jūros! Aš įbrisiu į sūrias bangas ir man bus taip šalta, vėliau grįšiu ir keiksiu Oktavą, kam mane čia atsitempė, man šalta, o ant savo lūpų jaučiu smėlį, o jis gers šampaną ir juoksis ir būsim laimingi. Rytoj mes vėl bėgsim nuo savo minčių, mes keberosimės į Eifelį, o gal šersim balandžius Prahoj, basomis vaikštinėsim po samanas miške, labai daug kalbėsim, galbūt šiandien mes uostysim kokainą, o rytoj jausimės blogai ir mestelsim truputį poetiško chaoso jums. Mes taip ir mirsim nieko nepakeitę, mirsim trumpai žybtelėję ir davę jums akimirkos džiaugsmo, kuris toks nieko vertas jūsų tūkstantmetėje egzistencijoje, kuris nė nejuntamas milijardus metų besisukančioje žemėje, kuris juokingas visatos mastu.

 

Mes buvome laimingi, tikrai taip, mes nesidalinom savo laime, bet buvome tikrai laimingi. Ar bent jau jautėmės laimingi… Mūsų kūnai ir juslės buvo sklidinos euforijos. Kasdien lepinom savo akis geriausiais baletais, kasdien leidom puikiausiems garsams glostyti mūsų ausis, mes savo kūnus vyniodavom į šilką, o mūsų pėdos lietė rankų darbo kilimus. Mes nieko nesigailim, nes buvo visai neblogai, tikrai neblogai. Balzakai, tau juokinga, kad vienas papildomas laimės takelis ir mūsų mašina susimala velniop, sutrindama ir mūsų kūnus? Tu šypsaisi, vadinasi, tau juokinga. Tau juokinga, nes tu dar gyvas, o mes jau tuoj tuoj užgesim. Dar keli straipsniai, dar kelios pirštų glamonės knygų viršeliais, gal net ašara ar atodūsis, pagiežingas šyptelėjimas ir mūsų nebėr, o tu gyvensi, Balzakai, taip, tu gyvensi, nes tu save atidavei tai idiotų jūrai, kuri tave trypė, kuri tave supavo ant rankų, kuri spjaudė tau į veidą, kuri riebaluotom rankom grūdo tave į laužą, kuri dar šimtų šimtus metų mėtys tave, o mus pamirš, o mums leis atgulti po dulkių patalais su šypsenom, nes savo gyvenimų mes jiems neatidavėm, dabar ir patys jų nebeturim ir mus pamirš. Šypsokis Balzakai, nes tu liūdnas gyvas herojus iš praeities, o šiandienos Liu ir Oktavas mirė. Mirė ir tiek. Šypsokis, Balzakai, šypsokis bent dabar, nes būdamas gyvas tu verkei. Tu taip norėjai, gyvasis kūrėjau mirusiu kūnu, tu norėjai gyventi kartu su šitais, tu norėjai likti gyvas knygynų lentynose, norėjai blankiai šviesti apatiškose vaikigalių akyse, kai mokytojai jiems į kuprines grūda tave, norėjai, kad senos ponios dviprasmiškai prisimerktų kartu su tavo personažais, tu tikriausiai šypsaisi daug plačiau, kai tavo gilias mintis įvingiuoja į jubiliejinę atvirutę, jausk orgazmą savo pomirtiniam pasaulyje, gyvas genijau, o mes ramiai atgulsim į brangiausias pasaulyje kapines. Galbūt Oktavas dar trumpam skambtelės pagreitėjusiu nepilnamečių gerbėjų širdučių ritmu, gal jis sekundėlei apsigyvens be kokaino likusių manekenių nerime, aš tikriausiai virptelėsiu padavėjo padėklu, kai jis suvoks, kad rytoj niekas neateis savo prancūziško raguolio ir kavos, sudrebėsiu šalčiu savo katės letenose, kai jos nieks nebepriims į lovą ar gurgtelėsiu sekmadieniniu balandžių alkiu. Mes juokiamės, Balzakai! Nes mums malonu dar tas kelias sekundes pabūt laimingais, mes neišsaugojom viso gyvenimo sau, niekada ir nesistengėm, davėm tiek, kiek mums negaila, davėm tiek, kiek mums nereikia, davėm tiems, kurie mums brangūs, tiems, kurie mus paskutinįkart pamylavę pamirš ir paleis pavėjui. O tu išsiskėtei, kaip pigi kekšė tikėdamasis malonės, o galbūt tu šventasis gydęs žudikų aklumą, pažėrei save visą jiems ir leidai rankioti, purvinom panagėm gnaibyti smulkius gabaliukus, kruvinom iltim plėšyti tavo kūną gabalais, naivus berniuk, manei, kad mūsų padermė augs kartu su statomais tiltais, manei, kad jie įvertins, kad jie saugos, slėps vidinėse paltų kišenėse?..

Džiaugiesi, Balzakai? Tokia tavo gyvenimo kaina ir tokios paskutinės mūsų minutės. Šypsaisi? Mes irgi šypsomės. 

Rodyk draugams


Balzakas mirė (II dalis)

2009-05-21 | Apsakymai

Sako, kad jeigu tu tikras niujorkietis, tai privalai dirbti, kaip beprotis, lipt per galvas, garbinti Anitą Vintour ir prisigert penktadienį. Kitu atveju tavo smegeninė sprogs. Narkotikai ir alkoholis žaloja smegenų ląsteles. Žinoma, aš juk irgi mokiaus biologiją. O pakrikusi psichika smegeninės nežaloja? Stresas, nerviniai trūkiai, pakeltas tonas… Žmogus yra kvailas padaras. Savidestrukcija yra mūsų dievas. Visi dievai duoda tau galimybę rinktis, subtilų laisvės pojūtį, atvirą kelią, kuris iš esmės toks siauras, kad net aplaužytos kinių pėdos sunkiai išsitenka. Tu esi laisvas rinktis, kaip žaloti save – žudyk kūną arba žudyk dvasią. Gyvenk sveikai, bandyk savo kojų pirštais pasiekti trečią akį kaktoj ir išprotėk, kai užstrigsi kamšty pakeliui į jogą, atsipalaiduok SPA centre, apdrabstyk savo ištinusias smegenis Negyvosios jūros purvu, manai, kad tu toks vienas? Manai, kad ta Negyvoji jūra neturi dugno? Ką darysit, kai purvas pasibaigs? Yra tiek daug taikių ir teisingų kelių nuraminti savo smegenis nežalojant kūno, bet kol atrasi savąjį prarasi kokį milijardą neuronų. Prisigerk, suuostyk takelį, rūkyk, būk tikras niujorkietis! Tegul tavo pūvančiame kūne tūno skaidrus protas ir rami dvasia.

 

Mes einame arti vienas kito, bet rankom nesusikimbam, mums ne šešiolika, susiviję pirštai neišlaikys mūsų kartu. Aš jo nemyliu, jis manęs irgi. Aš myliu save, jis irgi myli save. Man šalia jo patogu, šalio jo aš galiu mylėti save. Jam patogu šalia manęs, nes „Liu sutramdė Oktavą“, „Oktavas nėra beviltiškas?“, „Oktavas: aš už atvirus santykius“ padidina jo pardavimus, o man nusispjaut. Aš galėčiau gyventi su daug kuo… Jūs irgi. Aš žinau, kad aš duriu į organą atsakingą už romantiką, bet jos nėra. Laukiu savo žmogaus, meilė, dvi puselės, antra pusė… Kas per šlamštas? Oktavas mano antra pusė? Velniop. Jis idiotas. Jis geria arbatą be cukraus, jis neturi jokio estetizmo, jis pernelyg atviras, o kartu ir dviprasmiškas, jis kartais meldžiasi, turi problemų su teisėsauga, jo kūnas pernelyg vyriškas. Jam nepatinka mano trumpi plaukai, jam nepatinka, kad aš lakuojuosi kojų nagus, jam nepatinka, kad aš daug šneku, nemėgstu jo rašliavos, aš kartais optimistiškesnė už jį, bet netikiu meile (jis kartais tiki, kvailys), aš labai retai žiūriu porno. Mes visiškai skirtingi, jeigu jis būtų mano antroji pusė, tai nušaučiau jį ir nusišaučiau pati. Esu tikra, kad jis padarytų tą patį. Kodėl mes gyvenam kartu? Nes mums patinka ilgai miegot, nes mes mėgstam vaikštinėti senamiesčiu, nes jo netrikdo, kad aš turiu daug batų. Mes prisitaikėm vienas prie kito ir mums nusispjaut vienam ant kito. Man Oktavas netrukdo. Aš netrukdau jam. Jis tam tikru metu pasipynė man po kojom ir aš nenukritau, vadinasi, mes galim būti kartu. Gatve greitai pražingsniavo baltaplaukis vaikinas juodais akiniais. Aš manau, kad galėčiau gyvent su juo.

 

-         Oktavai?

-         Mmm?

-         Kodėl mes kartu?

-         O mes kartu?

-         Mes kartu gyvenam. Kodėl mes bendraujam?

-         Vienintelė paslaptis – niekada nereikalauk iš žmogaus daugiau, nei jis tau gali duoti. Tu niekada net man neduosi interviu, aš ir neprašysiu, užtat tu apkabintum mane, jeigu aš ateičiau apsižliumbęs.

-         Taip. Jeigu nebūtum girtas.

-         O jeigu būčiau?

-         Pasiųsčiau tave rusiškai.

 

Mes grįžom namo. Mūsų namai. Visi sako, kad čia mano namai, nes dūmai sukiojasi palubėj, nes užuolaidos visad užtrauktos, jos tamsios ir tankios, nes prie durų mėtos batai, o ant sofos jau porą savaičių guli numesti juodi siauri džinsai. Nes kosmetikos gali rasti visur, o vonioj nuolat kvepia levandom, nes šaldytuve visad yra pepsi, o nuo žurnalinio staliuko niekad nenulipa žalioji fėja. Čia ir Oktavo namai, tiesiog mūsų poreikiai daiktams skiriasi, jam patinka seksas, knygos ir rašymas. Mes turim lovų, lentynų ir kompiuterį. Jis atsigulė ant sofos, dabar jis nežiūrėdamas bando sugraibyt cigarečių pakelį ir TV pultą nuo grindų. Ir dėmesio startas – beveik vienu metu spragteli žiebtuvėlis ir įsijungia TV, mane į vonią išlydi aštrūs dūmai ir perdėti garsūs „ach“ ir „och“, pabaigai jie tampa labai jau aukšti, jis tikriausiai žiūri kažką labai iškrypėliško.

Grįžusi radau jį tokį patį, jis net pozos nepakeitė, guli ant sofos su cigarete rankoj ir buku žvilgsniu žiūrį į ritmiškai judančius kūnus TV ekrane. Juokinga ir graudu, kad tai taip neestetiška ir vienoda, bet tokiai masei žmonių teikia laimės. Viskas čia juokinga ir graudu vienu metu. Juokinga, kad kažkoks idiotas Amerikoj nudvėsė paspringęs kepsnio gabalu, graudu, kad tas kepsnio gabalas jo gerklėj būtų geriausia Kalėdų dovana vaikui iš Somalio. Jis net pradėtų švęsti Kalėdas, jeigu jam kas duotų tą kepsnio gabalą.  Juokinga, kad kai buvau penkerių ir mano plaukai dengė mano išsišovusius šonkaulius man sakė, kad rūko tik kekšės, o nuo narkotikų mirštama bjauriausiose skylėse. Oskaras Vaildas mirė Paryžiuj… Juokinga, kad katės turi daugiau moteriškumo, nei ta keista mūsų kaimynė su Luji Vuitono rankine išpiešta vyšniom. Juokinga… Juokinga… Oktavas man lieptų mažiau galvot ir būtų teisus. Mes idiotų karta. Taip, mes laimingų, lėkštų idiotų karta. Mes ne kvailiai, o ne… Mūsų smegenys galėtų pasiekti Rivendeilą, mūsų skvarbūs protai mokėtų įsikišti į galaktikos ritmą, mes suvoktume, kodėl kyla karai, kodėl partrenkė tą pilką šunį, kuriam mes pirkdavom picą su vištiena ir ananasais, bet taip ir nesugebėjom prisijaukint, mes žinotume, kodėl mudviejų plaukai garbanoti… O ar mes norim suprasti? Ką mes darytume turėdami tą žinojimą? Mes apsikabintume, padėtume galvas vienas kitam ant pečių ir verktumėm, priverktumėm pilnas garbanas ir galbūt trumpam susiliestume lūpom, vien tam, kad nebūtų šalta,  nes mes nieko negalim pakeist. Mūsų čia nėra. Ir mūsų žinojimai nepadėtų mums rasti sau vietos.

Kažkas tada, labai seniai padarė klaidą. O kaip aš norėčiau pažiūrėt tau į akis ir išrėkt: „Suknistas idiote, kam tu išlipai iš medžio?!“ Kur veda šita civilizacija? Į aklavietę. Į kokia dar aklavietę? Mes jau aklavietėj. Mes jau įsirėmėm į nepralaužiamą plytų sieną ir daužysimės į ją tol, kol ji visa pasidengs mūsų smegenų gabalais. Jau daužomės.

Tada, tada labai seniai, kai dar tupėjom medžiuose, mes buvom tobula gamtos dalis. Mano šuo likęs nuošaly. Jis nesidaužo į jokią sieną, jis tobulas, jis turi savo kelią ir ramiai juo bėga, kartais prigula lekuodamas ir toliau skuodžia pirmyn, bet jis žino, ką daro, gerbiamieji. Jis toks užtikrintas ir ramus, nes jo gyvenimas kupinas, jo gyvenimas liejasi per kraštus, jis pilnas saugojimo, skalijimo ir šalto vandens, vizginančių uodegų ir mažučių aklų šuniūkščių gyvenimas. O mes save apsistatom keisčiausiais dalykais, bet vis tiek aplink mus  nesuprantamai daug erdvės. Pernelyg daug. Mūsų kūnai sintezėj su smegenine turi labai daug galimybių ir mes jų nesuprantam, viskas vyko per greitai, mes kaip trimetis su „Nintendo“, jis rankose laiko kažką tokio įdomaus ir gniaužiančio kvapą, bet jo pirštai dar nepakankamai išsivystę, kad jam pavyktų pereit bent pirmą žaidimo lygį.

O mes neieškom jokių atsakymų, gyvenam čia ir dabar, gyvenam taip, kad mums nereikėtų žiūrėti toli, susidurti su tuštuma, miglotais ir nesuvokiamais toliais. Mes bailūs ir tingūs, mes užsilipdom savo akis graužiančia žole, apsiklojam aksominėm teatro glamonėm, užtvindom ausis bliuzu ir mums nieko daugiau nebereik. Taip, parašykit dar tris straipsnius apie mūsų tuštybę ir trumparegiškumą, apie mūsų egoizmą ir pasidavimą šiam estetizmą nužudžiusiam amžiui ir mes palinguosim savo garbanotas galvas juokdamiesi, nes mes laimingi. Mes egoistiškai, trumparegiškai laimingi trimečiai, kurie numetė velniop jiems neįkertamą „Nintendo“ ir griebę medines lazdeles ėmė daužyt stalą bent jau iki kol jų pirštai bus pakankamai išlavėję greitai spaudžioti pultelio mygtukus.

Rodyk draugams


Balzakas mirė (I dalis)

2009-05-21 | Apsakymai

Balzakas mirė. Estetizmas miršta. Žinoma, natūralu, o kam šiandien rūpi estetizmas. Akliesiems. Bet jie tik Balzaką ir skaito, nes versti šiuolaikinius autorius į taškiukius popieriuje būtų pernelyg brangu, Hariui Poteriui pavyko prasisukti, bet per tuos keletą metų jo buvo parduota tiek, kiek Balzako per visus jo pomirtinius metus.

Visur yra tvarka, viskas yra taip klaikiai natūralu, kad net nuobodu… Žinoma, tai natūralu tik tada, kai tu sugebi tą pamatyt… Jeigu tau pasisekė gimti gražiuoju Dorianu, intelekto nesužalotu veidu, tai tuomet gali akis išplėtęs stebėtis šiaurės pašvaiste, o štai gavę smegenis palaipsniui tampa ciniškais niurzgliais. Nebent jie pradeda vartoti LSD arba ima lankytis krišnaitų susibūrimuose, kur jų nelemtos smegenys praplaunamos ir galiausiai jie ima tikėti, kad šiaurės pašvaistė yra princas Krišna, besišukuojantis plaukus ant debesies.

 

-         Laba diena, jūs nemanote, kad esate perdėtai ciniška?

-         Sveiki, o jūs nemanote, kad jūs bėgat nuo realybės?

-         Aaa… Kelių metų pradėjote rašyti?

-         Šitas interviu baigtas.

 

Negalima klausti žmonių dalykų, kurie nieko nepakeis. Na pagaliau pripažinkite, kad interviu yra nieko verti, absoliučiai nieko. Nekenčiu interviu. Jums tikrai nerūpi, kiek laiko aš rašau, kodėl aš taip rašau… Jūs tikrai ne lordas Henris, jūs tikrai nematėt ir nesuprantat tiek, kad galėtumėt leisti sau objektyviai įvertinti mano elgesį, mano ar jo… Ar jų, mūsų, ar net savo. O jeigu jūs nesuvokiat apie ką yra kūrinys, tai labai apmaudu. Bandykit dar kartą, ateikite vėliau,  priglauskit 357 MAG sau prie smilkinio. Sakysit, kad interviu įdomu skaityti? Nesąmonė! Tai sekundės džiaugsmas… Bet kokį gerai parašytą tekstą įdomu skaityti, būtent skaityti, nebūtinai perskaityti, jis nebūtinai liks atminty, bet skaityti jį gali būti įdomu. Gali būti įdomu mėgautis žodžių žaismu, dailiomis frazėmis, sakinių melodiškumu… Tik tiek. Kiek tų skaitytojų atsimins, kada aš praradau nekaltybę, ar kokius ledus labiausiai mėgstu, kiek jų atsimins, kad mano novelės veikėjo prototipas yra tas aktorius iš štai to pigaus filmo?.. Nė vienas… Tad kam gaišti laiką? Jūs klausinėdami visų šitų nesąmonių pražudote daug daugiau savo ir mano laiko, nei skaitytojas gauna laimės. Taigi tai neturi jokios vertės, taigi aš einu gerti stiprios kavos.

 

Žinot, kada gražiausiai garuoja kava? Rudenį! Kai gali susisupus į tris megztinius ir languotą paltą sėdėt balkone su cigarete ir puodeliu geros kavos. Tada kava beprotiškai garuoja, tu jautiesi lyg pigiam siaubo filme, kur nekalta mergaitė balta suknele geria verdančią rūgštį, kuri būtinai yra žalia, o jos garai tumulais virsta iš dailios vyno taurės. Ne viskas vynas, kas vyno taurėj, mergaitės. Ir tavo kavos garai maišosi su balkšvais cigaretės dūmais, jie sukasi, pinasi kartu, lyg tu aistringi tango šokėjai ir palaimingais pliūpsniais veržiasi per balkono kraštus įsisukdami į ore tvyrantį drėgną rūką. O dabar pavasaris ir į akis tvoskia saulė, o eiti i balkoną su šiaudine skrybėle būtų kvailystė, juodi akiniai netenka prasmės, jeigu sėdžiu, tada jaučiuosi, kaip akloji, tamsūs akiniai yra skirti ėjimui, atsiribojimui, nuo minios, minioj mes esam vieniši, minioj mums būna liūdna ir mums apninka pavydas, baimė, mes gūžiamės savy ir drebam, minioj mes tampam pažeidžiami, minioj mes sentimentalūs… Sako, kad ilgesys aplanko tada, kai tu vienas, tūnai savo kambary, tada tu turėtum peržiūrinėti gelstelėjusias nuotraukas ir gailėtis savęs, turėtum glostyti savo rankas ir svajoti apie kito prilietimus, turėtumei gurkšnoti vyną ir tokiu būdu palaikyti vidinę šilumą. Nesąmonė! Būdamas su savimi tu negali būti vienas. Nebent tu idiotas. Nebent tu niekas.

O kai eini gatve, arba važiuoji traukiniu, ar stovi nesibaigiančioj eilėj į galeriją, tada tu vienišas, tada tau liūdna, tada tu nori šalia plačios krūtinės į kurią galėtum įremti savo baltas garbanas ir užsimerkti, tada tau reikia parankės, kuri tave tvirčiau laikytų ant kojų šitoj idiotizmo jūroj. Žmonės dusina, žmonės virkdo, žmonės skaudina, o žmogus gali tapti deguonies kauke, šilkine nosine ašaroms nusivalyt ir nuskausminamaisiais, tokio žmogaus reikia minioje. Arba tamsių akinių ir cigaretės. Jie nemato tavo sumišusių akių ir mano, kad tu esi arogantiška kalė, kuri mielai suvarytų tą cigaretę jiems į smilkinį, todėl jie daro lankus per vidinius kiemus ir traukiasi iš pagrindinės gatvės, kuria eini tu, tiesa, jie dar žegnojasi. O tu atsiriboji ir esi vieniša. Vieniša, bet saugi už savo juodų akinių. O jie irgi vieniši. Tik dažniausiai be akinių ir jie atvirai sumišę, paklaikusiomis akimis, klaidžioja po svetimus veidus, arba perdėm garsiai juokiasi, kai kažkas suklumpa, arba patys klumpa kiekvienam žingsny… Kaip juokinga… Minia vienišių, kurie bijo vienas kito. Tiesa, minioje kartais vaikštoma poromis, susikimbama rankomis ir tvirtu, ramiu žingsniu einama, keliant pavydą ir dūsavimus vienišiams, gąsdinant juos savo lengvu plepėjimu ir nuoširdžiu juoku, tokiu kurį girdit tik judu, nes tai jūsų juokas, jūsų akimirka, jūs nenorit atiduoti nė gabaliuko šitos euforijos vienišai miniai.

 

-         Kodėl tu vaikštai i kavines viena?

-         Kažkoks idiotiškas klausimas. Noriu ir vaikštau. Kodėl tu uostai kokainą?

-         Nes viskas užknisa, kad užsimirščiau, nes tada aš jaučiuosi toks lengvas, o šiaip rimtai darausi lengvesnis nuo kokaino… Tada aš viską darau „teisingai“.

-         Užsičiaupk. Tu nusišneki. Kiek tau metų? Tau 36 idiote, viskas, ką tu darai yra daroma iš įpročio, nieko tu jau nebesupranti… Tau greit prasidės vidurio amžiaus krizė ir tada viską darysi iš egoizmo.

-         Gal man jau dabar vidurio amžiaus krizė.

-         Jeigu taip būtų, tai tada nesėdėtum čia.

-         Kodėl?

-         Nes aš irzli bjaurybė, kuri tau niekada neduos.

-         O aš ir nenoriu…

-         Tai jeigu tau būtų vidurio amžiaus krizė, tai norėtum.

-         Tu tikrai bjaurybė. Kaip pardavimai?

-         Ai dėjau aš ant jų. Kol turiu pakankamai pinigų Viktor & Rolf, tai man nerūpi.

-         Tai kam tu rašai, jeigu tau neįdomu, ar tave skaito?

-         Aš, skirtingai nuo tavęs, rašau sau, kai man nuobodu arba bloga.

-         O kai linksma?

-         Niekada. Skaičiau plepalus kažkokius, kad aš labai gili ir ilgai gvildenu mintis savyje. Todėl esu tokia neproduktyvi. Kas per šūdas. Jeigu gyvenčiau toli nuo civilizacijos, tai tada daug rašyčiau, bet jeigu aš galiu nueit į teatrą, tai kodėl nenuėjus…

-         Jeigu tu gyventum kaime, tai nebūtų apie ką rašyt.

-         Ei, aš ne tokia only sex, drugs and rock `n` roll, kaip tu! Galėčiau rašyt apie saulės tekėjimą ir paukščius…

-         Nejuokauk tu taip! Aš tau kategoriškai draudžiu gyventi kaime. Būk gili ir neproduktyvi, bet šiandien mes eisim gert absento.

-         Aha, aš gersiu, o tu prišniojęs graibysi manekenes.

-         Man tinka!

Rodyk draugams


Kitimai

2009-05-21 | Kasdieniška

Viskas truputį kinta.

O aš su senelio megztiniu, jis tebėra didelis ir man taip įprastai šalta, o mano kojos kasdieniškai numėlusios, nes aš ir vėl basa.

Kraustausi gyventi į naują erdvę, bet mano tekstai nesikeis, o galbūt truputį pasikeis, o galbūt aš net parašysiu apie tai, kaip mano sesuo vaišino vaiką cigaretėm, galbūt aš jus įsileisiu į savo kasdienybę, tik apie meilę ir meniškai garuojančią arbatą naktimis tikrai neveblensiu.

Galbūt aš čia pagarinsiu absento.

Rodyk draugams