BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Praktika.

2009-06-27 | Aš esu tai, Kasdieniška

Aš melancholiškai reaguoju į anti - civilizaciją. Palapinėj, Roko Naktys 2007.

Aš melancholiškai reaguoju į anti - civilizaciją. Palapinėj, Roko Naktys 2007.

Jeigu kas nežino, tai aš studijuoju molekulinę biologiją. Taip, labai gudru. Jeigu baigčiau magistratūrą (ačiū, Lietuvos švietimo sistemai), tai galėčiau būti genetikė, farmacininkė arba dirbti kitą mokslinį darbą palinkus virš mikroskopo ir baksnojant C. elegans.
Rytoj aš išvažiuosiu į Puvočius, kurie yra kažkur Varėnos rajone. Tai dievo, velnio ir princo Krišnos užmiršta skylė be vandentiekio, interneto, su abejotinu mobiliuoju ryšiu ir Merkiu už kilometro.

Įsiskaitėt? BE INTERNETO.

Taip, jokių įrašų iki liepos 20 d., kai grįšiu į civilizaciją ir prasidės praktika bei mokslinio tiriamojo darbo rašymas Vilniuje . 

Ką aš ten veiksiu? Rinksiu vabzdžius, grybus, dumblius ir kerpes. Nešiosiu gražias vasarines sukneles ir avėsiu botus. Vakarais gersiu vyną ir labai juoksiuos su Geistaute ir Sandra. Ilgėsiuos sluoksniuotos kavos, miesto kvapo po lietaus. Ilgėsiuos tų vyrukų, kurie tempia salotų dėžes į Guru rytais. Ir dušo. Rėkiančių girtų vaikų po langais. Ilgėsiuos šuns. Ir bibliotekos.

Galite atvažiuoti manęs aplankyti. Susiskambinam.

Bučkiai,
r.

Rodyk draugams


Blogas blogas.lt

2009-06-24 | Kasdieniška

Gerbiamasis bloge.lt, jeigu aš padedu vieną tarpą, tai aš noriu, kad tarpas ir liktų vienas. Kodėl tekstas dabar susimėto velnias žino kaip? Kodėl centruojant nuotrauką ji nušoka į šoną? Kodėl aš dabar esu labai pikta ir rašydama vis spaudžiu į kairę pasuktą rodyklytę klaviatūroj, kad ištrinti keiksmažodžius, kurie susipaudo tiesiog natūraliai. Aš tai žinau kodėl. Nes tu esi blogas blogas.lt

Rodyk draugams


Čia mano kiemas.

2009-06-23 | Aš esu tai

Šiandien skaičiau `Miesto IQ`. Tiesą sakant, aš dažnai skaitau `Miesto IQ`, jų straipsniai tokie patogiai įkvepiantys ir savi. Man panašias emocijas kelia ir skaitomos knygos ar perklausomos dainos, arba filmai, bet knygą perskaityti užtrunka, ausines aš pamečiau, filmus žiūriu labai retai, o perskaityti straipsnį tereikia keliolikos minučių. Lauki vėluojančio draugo, tau klaikiai karšta, labai nori ledų, skauda kojas ir pilvo presą, ir… atsivertusi žurnalą imi vogčiom su Gintaru stebėti Pavasarį, o su Andrium pasivažinėji tramvajais, o Gytis tau paskolina nepametamas ausines. Ačiū, kad esat!

Mano kieme augo trys obelys, kurias pasodino mano senelis, bet davatkos neleisdavo skinti obuolių ir nuolat kaltindavo mus vagystėmis.

Mano kieme augo trys obelys, kurias pasodino mano senelis, bet davatkos neleisdavo skinti obuolių ir nuolat kaltindavo mus vagystėmis.

Alfredas nusivedė į Savokiemą, kuriame jie mokėsi chemijos ir augino vaisius. O aš prisiminiau mano kiemą, kuriame mes nedarėm nieko ypatingo - mes irgi mokėmės chemijos ir auginom vaisius. Dar iškasdavom gėles iš darželių ir atokiau pasisodindavom savo darželius. Mušdavomės ir statėm medžio namelius. Taip aukštai ir tokius nestabilius, kad dabar pamačius jų liekanas virpa kojos. Ir eidavom maudytis. Ilgai maudydavomės, kol lūpos numėldavo. Mano numėldavo pačios pirmos. Buvau tokia smulki, kad man vengdavo pirkti trumpesnius sijonus, o senus džinsus nukirpdavo tik ties keliais, kad neatidengti mano klaikiai plonų kojų. Turėjau plaukus beveik iki užpaklio, o čia ir prasideda tai, kas tikrai yra mano kiemas. Mano kieme gyveno toks žydukas Saša, kuris vėliau išvažiavo į Izraelį. Saša buvo žemas ir smulkus, juodaplaukis ir juodų akių, kurios atrodė labai geros, nes jis nuolat šypsodavosi. Jis labai mėgdavo šukuoti mergaitėms plaukus ir dažnai pats į kiemą išsinešdavo šukas. Žinoma, mano ilgus plaukus šukuoti jam būdavo įdomiausia. Saša vis bandydavo išmokti pinti kaseles ar bent uodegą rišti. Neprisimenu, ar jam pavyko. Geriausias mano draugas buvo Robkė, kuris plaukų man nešukuodavo, nes tai bobiška, o nei aš, nei jis bobom nebuvom. Užaugę mes norėjom būti robotais policininkais. Aš jam labai pavydėjau berniukiškų žaislų, o kartą mes namo parsinešėm pilnus užančius akmenų. Nežinau, kodėl. Mano geriausia draugė buvo Dina. Ji buvo vyresnė ir visada tingėdavo. Aš valandų valandas (tikriausiai bent po dešimt minučių kasdien, o tai anuomet ir dar tokiai kaip aš buvo labai daug) stovėdavau jos tarpdury įtikinėdama eiti į kiemą, o ji siūlydavo likti namie ir pastatyti barbėms namus. Visi žaidimai su lėlėm prasidėdavo namų statymu, mano perfekcionizmas žibėjo jau tada ir aš kambarius statydavau pagal tą patį griežtą planą. Tada sugalvodavom lėlėms vardus ir darbus, jas porą kartų

perrengdavom ir jau nusibosdavo. Kai savo pusbrolį Žilviną įtikindavau žaisti lėlėm, tai pastačius namus jis surengdavo karą arba kokį tornadą ir išdaužydavo viską. Su Žilvinu visada pietaudavom balkone ant grindų. Kai reikėdavo grįžti į mokyklą, tai man pirkdavo baltas pėdkelnes, nes būdavo gėda mane vesti plikom kojom. Jos visad būdavo nusėtos mėlynėm ir nuolat lupinėjamais šašais, kaip ir delnai, ir alkūnės, o jeigu pavykdavo nusibalnoti smakrą ar kokią egzotiškesnę vietą, pavyzdžiui, nugarą, tai pelnydavai kiemo pagarbą. Pastarosios daugiausiai tekdavo Kiprui, nes jis visada susižalodavo smarkiausiai, kartą į delną netyčia susivarė vinį. Prieš mano akis. Surūdijusį, senose statybose rastą, iš lentgalio ištrauktą, susisukusį ir iš naujo (su iš namų vogtais įrankiais) ištiesintą vinį. Jis net necyptelėjo ir išsitraukęs vinį toliau kalė laiptus (pailgas lenteles ir storesnes šakas) į medžio namelį. Tai buvo bene svarbiausia susitvardymo ir valios pamoka mano gyvenime.

Jums čia nieko ypatingo? Tai vienas iš smagiausių dalykų namo gyvenime!

Jums čia nieko ypatingo? Tai vienas iš smagiausių dalykų namo gyvenime!

Toks mano kiemas. Žaidimai tie patys, kaip ir ne mano kieme. Skiriasi tik vardai ir jų suteiktos gyvenimo pamokos.

Tikiuosi, kad ir jūs turėjote tokių pačių žaidimų su savo žaidėjų vardais.

Rodyk draugams


Kekšytės.

2009-06-23 | Kasdieniška

Aš šiandien slankiojau po interjero saloną ir sustojau paspoksoti į Grace Kelly nuotrauką virš bjaurios minimalistinės raudonos lovos su idiotiškom ir nenormaliai spalvotom pagalvėm. Kur tokios moterys? Kur moterys, kurios priverčia vyrus dūsauti ir pamiršus viską pasaulyje per lietų bristi į gėlių parduotuvę, kad vėliau pasitikti savo brangiają su šlapiais bijūnais? Kur moterys, kurių vyrai ryte į lovą atneša kavos? Kur moterys, kur tokios grakščios moterys, kurių vienas prisilietimas verčia vyrus įsitempti? Kur moterys, kurių trapumas priverčia vyrus pasijusti grubiais ir jie ima glostyti plaukus pačiais pirštų galiukais?..

Nepilnametės kekšytės, jums atrodo, kad vyrams patinka kitokios? Patinka drąsios ir savimi pasitikinčios, patinka karjeristės ir tos, kurios laisvai cituoja Šilerį, patinka tokios, kurių aukštakulniai galėtų persmeigti jiems širdis ir jie suvirpa, kai jų marškinius nešioji kaip suknelę? Patinka, kad jų moteris vat taip nedavatkiškai tuština vodkę tiesiai iš butelio? Kodėl gi ne!

Bet moteriškumo vistiek reikia.

Jeigu jiems reikėtų keiksmų ir atviro cinizmo, jeigu jiems tikrai patiktų perdėtas atvirumas ir nesubtilus pasileidimas, tai jie dulkintų vyrus.

Rodyk draugams


Urban.

2009-06-21 | Aš esu tai

Kartais būna šilta ir jums prabunda gyvuliški inkstinktai kurti ugnį, kepti mėsą, tyrinėti nepažįstamus miškus ir galbūt susimesti su kuo nors palapinėj ar ant rasotos žolės ir aš negalėčiau pasakyt, kad tai blogai. Man tik keistas tas lietuvių agrarinis fetišas, kuris aukština nendrinius pirkių stogus, liulančius kviečių laukus ir baltapilvius driežiūkščius ant dulkėtų šalikelės akmenų. Aš ir pati tuo džiaugiuosi! Tikrai! Prisimenu, kaip plyštančiom galvom mes lįsdavom iš palapinių, kad pasitiktumėm saulėtekį, prisimenu, kaip nežmoniškai šaltą žiemą aš pasivaikščioti ėjau su stilingais šortais ir storom pėdkelnėm, kurios nė velnio nešiltos, bet turiu pripažinti, kad atrodo vistiek gerai. Tądien ėjom per sušalusią pelkę, kuri nebuvo tokia jau sušalusi ir Augustė (My Sweet BB <3 ) įlūžus kiaurai sušlapo koją. Todėl aš nieko nebesakiau apie savo nuo šalčio nuraudusius kelius po gražiosiom pedkelnėm. O kai buvau maža, tai verdavom žemuoges ant smilgų ir nešdavom mamom, aš visada pakeliui suvalgydavau vieną kitą žemuogę, bet mamai sakydavau, kad neėmiau nei vienos.   

Aš žinau, kad ir jūs turite panašių prisiminimų ir kartais išsitarukiate juos iš visokių savo kertelių, dūšių, karmų. Aš net neabejoju, kad jums lygiai taip pat patinka ir mieščioniškumas… Jūs šlovinate Paryžių, nes mokykloje prisimerkusi muzikos mokytoja jums davė klausyti Debiusi ir jūs virpelit nuo šalčio pagalvoję apie drėgną Londoną, įsivaizduojat kaip bėgtumėt tiltu per Temzę rankoj laikytumėt skaidrų skėtį, bėgtumėt į kokią jaukią kavinę, durios durys turi tyliai skimbčiojantį varpelį. Ten gertumėt arbatą su bergamote. O Vengrijoj tokie skanūs marcipanai! O Vienos kepiniai… ir kava… ir balti žirgai… rožių sodai…

O Vilnius? O jeigu truputį pavažiuoti už Vilniaus, tai ten taip gražu… Ten kloniai, ir mediniai kaimai, ten šulinių vanduo ir šviežias pienas… Ir bitės dūzgia taip raminamai.

Grįžkit į Vilnių, nes Vilnius toks gražus, kai bunda. Kai karštis dat tik kyla pilku grindiniu, kai dangus toks skaidrus, kad tu nusiimi akinius, nes nenori praleisti nė vienos smulkmenos. Aš taip noriu miegot, bet kava iš popierinio puodelio pramerkia man akis ir aš matau tiek žmonių, kurie neskubėdami eina į darbą, kurie velkia koją už kojos, lyg būtų turistai ir mėgaujasi gaiviu rytu.

Domai, prisimeni, kad kada aš tau pasakojau, kodėl man patinka miestas vasarą ir kodėl aš taip mėgstu eit pasivaikščiot žiemą, tai tu sakei, kad dabar ir tu norėtum atotogauti žiemą, o vasaromis pasitikti rytus senamiesty.

Atraskit miesčioniškumą Lietuvoj, kartais paaukokit vieną savaitgalinį mėsos kepimą ir apeikit Vilniaus bažnyčias, suvalgykit ledų ant žolės Sereikiškėse, palydėkit saulę ant Tauro kalno, sušalkit ŠMC, apsiverkit žiūrėdami į Nerijų Jušką, pamindžiokit senamiestį su manim, kava ir vienu kitu mėtiniu dūmu.

Stay urban. From time to time.

Stay urban. From time to time.

Rodyk draugams


Tokie mūsų rytai…

2009-06-20 | Kasdieniška

Tu visada pasieki savo, vyno ir linksmybių dieve.

Tu visada pasieki savo, vyno ir linksmybių dieve.

Sėdžiu su raudonais naktiniais, turkiškai sukryžiavus savo nuvargusias kojas su tauiruota čiurna ir be proto savim didžiuojuos, nes šiandien šeštą ryto parėjau namo su platforminėm basutėm, pakeliui nenukritau, esu linkusi manyti, kad ėjau oriai ir gražiai.

Labai myliu savo bičiulius, bet nepasakyčiau, kad mylėčiau juos mažiau jeigu vakar būtume susitikę vienam bananiniam pieno ir ledų kokteiliui. Tada pasivaikščiotume, galbūt nueitume pažiūrėti kokio kvailoko filmo ir aš oriai ir gražiai grįžusi namo sugebėčiau nusiplauti makiažą.

Velniop brendį. Daugiau niekada niekada. Dabar šypsausi, nes aš gi žinau… Jūs gi irgi žinot… Niekada niekada… Bananiniai kokteiliai… Niekada niekada…

Bučkiai jums visiems, kurie dabar skaudančiom galvom ir įdubusiais paakiais ropščiasi iš lovos, drebančiais pirštais verdasi kavą ir surūkę po ciragetę pasijunta dar blogiau. Galvoja, kad daugiau niekada niekada…

Rodyk draugams


Futbolas.

2009-06-19 | Kasdieniška

Tu neįsivaizduoji, kiek aš kartų dėl tavęs verkiau! Ir iš laimės, ir iš liūdesio. <3 Zizou

Tu neįsivaizduoji, kiek aš kartų dėl tavęs verkiau! Ir iš laimės, ir iš liūdesio. <3 Zizou

Šiandien mačiau vaikiną, kuris vilkėjo kažkokios užjūrio valstybės futbolo asociacijos marškinėliais su užrašu: „Loosing is not an option“. Ką man užsidėt - Prancūzijos federacijos markškinėlius ar Lietuvos su užrašu: „We are so sorry, but loosing is an only option. Again. It`s not our fault. It`s just a coincidence. They were the strongest team ever but next time we will kick their ass.`

Aš tikrai nuoširdžiai pavydžiu tiems, kurie gali eit daužyt vitrinų ir padeginėt automobilių iš laimės (ar iš netikėto nusivylimo, nes nusiminę nusiaubti miestą ir mes galėtume, galėtume jį nusiaubti jau iš anksto). Ir aš tikrai pavydžiu tos vienybės ir įraudusių veidų, kurie kartu skanduoja iki nualpimo, pavydžiu mažų berniukų, kurie sako, kad užaugę ir jie bus, kaip jų tautiečiai, kurie ką tik įkalė vieną kitą kamuolį į svetimus vartus.

Ir kodėl aš esu priversta miegot su Zinedine Zidane marškinėliais? Žinot, kodėl? Man atrodo, kad žinot… `cause I`m sick of your next times.

Rodyk draugams


O kaip vieniša, o nupirkit man kavos.

2009-06-19 | Kasdieniška

Dabar geriu pusrytinę kavą su pienu ir atsiverčiau blogas.lt, kad paieškočiau įkvėpimų, kadangi mano skaitomi mados blogai dar nespėjo atsinaujinti, o delfio.lt kriminalus ir zviazdų čiulpimo ypatybes aš esu linkusi trumparegiškai pamiršti.

Ką jūs man duodate čia? Ogi krūvą salapionių apie savo vienatvę, kaip jums reikia boyfriendų ir girlfriendžių, kokie jūs gražūs ir protingi, ir kaip jūs nesuprantate, kodėl, o kodėl šitaip nutiko būtent jums?.. Kodėl jūs neturite V&R „Antidote“ kvepiančuų marškinių, kuriuos galėtumėte laistyti ašarom, kol jūsų brangusis kedens jums plaukučius.

Liūdna! Gal pakelkit subines nuo kompų ir užuot klaviatūra barškinę savo veblenimus išeikit į miestą, pakalbėkit su žmonėm, nusipirkit trumpą suknelę, arba tuos aptemptus vyriškus džinsus iki kauliuko (ohh for brit pop - rock). Žibėkit ir ta kava jums pati subėgs į porcelianinius puodelius su katėm.

Ohh for brit pop - rock.

Ohh for brit pop - rock.

Rodyk draugams


Nuobodu.

2009-06-18 | Aš esu tai, Kasdieniška

I wanna wear your dress, I wanna smoke your stuff.

I wanna wear your dress, I wanna smoke your stuff.

Jeigu tušas ir plunksna man stebuklingai įrieda į delną, tai aš galiu prisėsti prie paišymo, galiu ir bėgti į parduotuvę, nes iki uždarymo liko vos dešimt minučių, vien tam, kad nusipirkti pačios pigiausios akvarelės (kitokios ten nėra), labiausiai besišeriančio teptuko ir lieti avis draugės gimtadieniui.

Kokias tris valandas aš galiu daryti viską! Ir galiu pasinerti į tai, ką darau, galiu išprotėt dėl to, ką darau. Tikrai iki nukritimo!

Tada man nusibosta. Tada aš sugrūdu į stalčių dar vieną nebaigtą piešinį, tada aš keikdamasi pildau ataskaitas, tada, kai eilinė apsakymo idėja, popieriuj virsta juodraščiu aš jį paklaidinu kažkur tarp mano pradėtų tvarkyti papkių su nuotraukom ir muzika.

Bet aš vistiek neatsisakyčiau savo užsivedimo, kad ir trumpalaikio. Sistemingas ir tolygus darbas mane užknisa, nes jis neturi jausmo, nes tada tau neatrodo, kad tu gali tiek daug, kad gali padaryt bet ką, kad viskas taip lengva, kad tavo nusiteikimo ir ugnies užteks net didžiausiai pasaulyje beprotybei, tada beveik tiki, kad Molko idiotiškai besijuokdamas atneš tau jau pridegtą cigaretę, jei tik tu parašysi į vieną iš krūvos jo anketų, kurias tvarko vadybininkai aptemptais džinsais.

Geriau aš dvi paras nemiegosiu ir rytais man atrodys, kad aš naktį gėriau, bet planuoti laiką taip nuobodu.

Rodyk draugams


So full of myself.

2009-06-18 | Aš esu tai, Kasdieniška

Taip, aš nusifotografavau prieš veidrodį, kad savo geriausiai draugei parodyčiau, ką rytoj ketinu rengtis, nes aš nesu tikra, ar šita suknelė gerai atrodo su tamsiom pėdkelnėm.

Rytoj juk būtinai LIS. Reikia pėdkelnių.

Rytoj juk būtinai LIS. Reikia pėdkelnių.

Taip, kava YRA maistas.

Taip, man tikrai įdomūs mano kojų nagai.

Taip, aš rankinėj tikrai turiu kosmetikos.

Taip, manau, kad daugiau nei jūs.

Taip! Taip, visai pasaulio tuštybei!

Žinot kodėl? Todėl, kad šilkinės suknios, kvepalai ir rankų darbo porcelianiniai auskarai iš manęs neatima nei proto, nei įžvalgos, nei ironijos, nei sveiko požiūrio į gyvenimą ir save pačią.

Rodyk draugams