BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Lietuva, išauklėk mane!

2009-08-31 | Aplinka

Aš augau labai liberalioj aplinkoj. Negaliu pasakyt, kad man leido daryti viską. Tiesa sakant, aš niekada nedariau nieko, kam mano tėvai pernelyg nepritarė, nes jie mokėjo labai gražiai nuraminti mano vaikiškus kaprizus ir paauglišką maištavimą. Kai buvau maža, tai valgydavau vien pusgaminius ir šokoladą ir kai prasidėdavo derybos dėl dar vienos šokolado plytelės iš spintelės virtuvėje, tai man tiesiog paaiškindavo, kad man bus bloga, skaudės skrandį ir Robertui kieme teks žaisti vienam, bet čia mano pasirinkimas. Aš pasirinkdavau teisingai ir bėgdavau į kiemą balnotis kelių.

Kažkuriam gyvenimo etape man labai reikėjo daug auskarų, pageidautina veido srityje. Mano mamai tai neatrodė protinga, bet ji žinojo, kad jeigu tikrai norėsiu, tai versiuos, taigi važiavom pažiūrėt į jos kirpėjos draugės randelius veide, kurie liko nuo jau prieš keletą metų išsivertų auskarų.

Noriu pasakyti, kad tėvai su manimi niekada nekovojo. Jie mane mokė. Ir gerbė. Aš irgi juos gerbiau ir stengiausi nenuvilti.

Alisa yra mergaitė apsirijusi grybų. Uždrausti!
Alisa yra grybų apsivalgius narkomanė. Uždrausti!

Tačiau, kai aš turėsiu vaikų, tai jie būtinai bus heteroseksualūs (kitu atveju juos teks nušauti), nesikeiks internete, mylės žydus ir juodaodžius, nežiūrės porno, bijos magijos, Hario Poterio ir satanistų, mes kartu sudeginsim visas J. R. R. Tolkieno knygas originalo kalba, kurių aš ieškojau visuose knygynuose, o ponaičio Beigbeder skutus paleisim į popieriaus konteinerį, parašysim neapykantos kupiną laišką idiotams Placebo, nes jie dainuoja apie narkotikus ir žinoma nusiųsim juodligės miltelių šėtono pakalikams, kurie piešia Family Guy. Ir ne todėl, kad mums visa tai būtų nepriimtina, ne todėl, kad tai kažkaip kertasi su mūsų pasaulėjauta ir jau tikrai ne todėl, kad mes neapsiverkėm skaitydami, kaip mirė Albas Persivalis Vulfrikas Brianas Dumbldoras.

Karlas Lagerfeldas čia atrodo pedofiliškai. Uždrausti!
Karlas Lagerfeldas čia atrodo pedofiliškai. Uždrausti!

Lietuva mums sako, kad taip reikia!

Aš nekenčiu draudimų. Aš iš esmės esu prieš destrukciją. Jeigu pinigus, kuriuos Lietuva išleidžia kažkokiai paslaptingai tarnybai, kuri dabar tikrina, ar aš labai keikiuosi ir ar nepasakoju apie bybio čiulpimą, skirtų mokykloms ir vaikai galėtų nueiti į teatrą, tai galbūt dvylikametės užuot čiulpusios bybius susižavėjusios pradėtų lankyti dramos būrelį.

V&R, matyt, gėjai. Uždrausti!
V&R, matyt, gėjai. Uždrausti!

Žmogus laisvas ne tiek, kiek laisvės gauna iš jūsų. Žmogus laisvas tiek, kiek laisvės jis gauna iš savo smegeninės.

Johnas Galliano dažnai atrodo toks laimingas... Jį reikėtų uždrausti, o tada nušauti.
Johnas Galliano dažnai atrodo toks laimingas… Jį reikėtų uždrausti, o tada nušauti.

Nuotraukos: Voque.

Rodyk draugams


50 kg ID.

2009-08-30 | Aš esu tai, Kasdieniška

Yes, some people say to me you`re too skinny, but never a skinny person says that to me, only people who could lose a few pounds say that.- Karl Lagerfeld

Aš turiu pripažinti, kad dažnai knaisiojuosi madoj ir anoreksiškus modelius vertinu normaliai. Tai darbo dalis. Toks verslas. Reikia parduoti gražius drabužius. Gražių drabužių labai gražus sukirpimas. Gražus sukirpimas geriausiai atsiskleidžia ant pakabos. Žmonės paprastai atrodo efektingiau, nei pakabos, nes jie turi akis, plaukus, lūpas, kurias galima truputį praverti. Efektingi dalykai puikiai dera su gražiu sukirpimu. Kuo gražiau atskleistas gražus sukirpimas, tuo daugiau iPodų gali nusipirkti ponas Lagerfeldas. Toks verslas.

Aš esu prieš beprotišką kūno alinimą ir valgymo sutrikimai man neatrodo gražiai, tačiau man natūralu, kad iš prigimties lieknos, ar net perdėm lieknos merginos saugo savo išsišovusius raktikaulius ir aštrias skruostikaulių linijas atsisakydamos vakarienės, pusryčiams išgerdamos kavos ir padavėjų prašydamos trintos daržovių sriubos.

Aš visada buvau liekna. Labai liekna. Kartais aš valgydavau nelabai protingai ir mano nedideli džinsai imdavo kristi. Aš niekada neturėjau aulinukų, kurie aptemptų mano blauzdas ir stengsiuos neleisti savo blauzdoms jų rasti. Aš nežinau, kuo džiaugiatės jūs, bet man patinka tas silpnumo jausmas, kai supranti, kad tu tiesiog fiziškai nesugebėtum isterikuot, ar įsivelt į eilinę aplink besivijančią dramą, kai valgymas tau tampa tiesiog natūraliu procesu, kuris palaiko organizmo funkcijas, bet netampa tavo religija. Aš džiaugiuosi, kai pusryčiams išsivirusi puodelį arbatos galiu pasinerti į savo apsakymus ir klausytis už lango bundančių gatvių.

Visa tai daugiau nei verslas.

Man patinka mano žiedas su ametistu, kurio aš niekad nenusiimu. Ir man patinka trumpi sijonai. Ir aš norėčiau pamaldžiai paverkti į Oskaro Vaildo banguotus plaukus. Ir pakiliai šypsotis Hendeliui, o prieš Seneką aš tiesiog žemai nusilenkčiau. Ir aš einu pasivaikčioti, kai drėgnas spalis sūpuoja ežerus. Ir man patinka sverti 50 kg. Tokia aš esu. Toks yra mano identitetas.

Nuotraukos: models.com

Rodyk draugams


Art of Living.

2009-08-27 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Tūnau namie ir džiaugiuosi paskutinėmis dienomis, kai galiu neatsiliepti, kai skambina nežinomas numeris, tiesiog valgyt geltonas slyvas ir vaikštinėti su timpėm ir vilnonėm kojinėm, skaitinėti Schillerį, kuris labai jau kartojasi ir rašo klaikiai įmantriai. Kita vertus, čia gali būti kaltas ponaitis vertėjas Antanas.

Ponaičiui Antanui turėtų būti labai liūdna versti tekstus iš vokiečių kalbos. Vokiečių kalba labai graži tiems, kas ją moka. Friedrichas Schilleris rašė „laiškus apie estetinį žmogaus ugdymą“ ir jeigu jums įdomu, ką jis mano apie „estetinį žmogaus ugdymą“, tai paskaitykite jo blogą.

O aš manau, kad estetika yra vienintelė siekiamybė.

Art of Living by Frederic.

Art of Living by Frederic.

Man patinka gražūs žmonės, man patinka, kai gražūs žmonės gražiai rengiasi. Kai jie gražiai kalba apie gražias knygas ir eina į gražius spektaklius. Man patinka, kai jie su manim klauso gražaus Velvet Goldmine garso takelio, kuriame Ewanas McGregoras gražiai dainuoja. Man aptinka žmonės, kurie nuoširdžiai domisi aplinka ir žvalgosi po kaimynų kiemus ir kolegų gyvenimus gaudydami mūzas, kad grįžę namo irgi nusilakuotų nagus mėlynai, o ne imtų burnoti, kaip tai absurdiška. Ir man patinka „normalūs“ žmonės, kurie gimdo vaikus ir mokina juos vaikščioti, kurie dirba ofisuose arba pardavinėja bandeles… Tik mano vaikas avės gražiais batais, kai mokysis vaikščioti ir aš tikrai nepamiršiu jo pamokyti elfų kalbos, nes ji man graži.

Art of Living by William.

Art of Living by William.

Man patinka gražus gyvenimas.

Ir kai kitą kartą skęsite savo problemėlėse dėl šlykštaus darbdavio, nesupratingų tėvų, tuščios piniginės, dviem dydžiais paaugusių džinsų ar teksto stokos kalbant apie Hendelį…

Jūs tiesiog nemokat gyvent!

Jūs pametėt ambicijas, esat tingus, perkat pernelyg daug batų ir neatrandant laiko Verdžiui, jūs trumparegis, jums reikėtų išjungti TV, ne, jums reikėtų išmesti TV! Ir eikit pabėgiot į stadioną! Kai kitą kartą virsit kavą, tai įberkit ten truputį čili. Nuo peilio galiuko.

Art of Living.

Art of Living by Lucy, Duffy & Emma.

Nuotraukos: theselby.com

Rodyk draugams


Apsakymas, nes neturiu laiko blog`inėms blevyzgoms.

2009-08-26 | Kasdieniška

Užsivertus darbais ir paranoja.

Dedu šiek tiek senesnį klaviatūros pabarškinimą. Ir nemokykit manęs literatūros, aš pakankamai protinga ir išsilavinus, kad suprasčiau, kas mano apsakymuose gali būti blogai, bet man perdėtos detalės, mėtymasis, vienų minčių neužbaigimas ir per ilgas kitų minčių kapstinėjimas… patinka.

Ir ten beveik viskas daugiau arba mažiau realu. Iki raktikaulių ir saldžių plaukų, lendančių į burną.

Arba turi realių asociacijų. Todėl kai kurioms smulkmenoms aš teikiu daug dėmesio…

nes man jos brangios!

Jam 17. Jis klaikiai groja būgnais. Paprastai dirba Japonijoj. Ir aš negaliu sulaukti, kol jis truputį paaugs. Estetika yra mano oras.

Rodyk draugams


Oktavas mirė. (I dalis)

2009-08-26 | Apsakymai

Jeigu žmonės gatvėje vaikščiotų su marškinėliais, kur būtų parašyta jų gimimo data, tai primestumėt, kad štai tai piktai bobai, kuri net spjaudydamasi veržiasi į troleibusą įsikandus savo abiejų lazdų yra apie šešiasdešimt, statistiniam verslininkui su veidrodiniais batais kokių keturiasdešimt, jo mergaitei apie dvidešimt, o tai žaviai raudonplaukei… oi… trylika. Suskaičiavot tiksliai, nes šią akimirką šios būtybės amžius jums tapo aktualus. Visų kitų statistinių miesto personų amžius aktualus tampa po mirties. Kapinėse imi skaičiuoti tiksliai. Net pykteli, jeigu gedinti senmergė sesuo patingėjo išgraviruoti mėnesius ir negali būti tikras dėl mirusiojo amžiaus. O jeigu jis dar žiūri iš tos mažos nuotraukėlės… Taip liūdnai ir priekaištingai, nes mirti devyniasdešimt devynerių, kai po mėnesio tau būtų sukakę šimtas yra mažų mažiausiai apmaudu. Eini tais nesibaigiančiais takeliais ir stabtelėjęs prie milžiniško angelo vėl skaičiuoji. Remiantis logika turėjo mirti arba vaikas arba labai senas žmogus, tiesa dar gali būti mylima moteris, tuomet jai buvo kokių dvidešimt, nes senesnių moterų nemyli – jas arba patogu turėti arba tiesiog prie jų pripranti, joms didelių paminklų niekas nestato. Taip, vaikas. Mergaitė, penkerių. Liūdna ant tokio kadais gyvybingo, žaismingo ir guvaus mažo žmogaus užkrovė tokį siaubingai didelį ir verksmingą angelą. Angelai net neverkia. Jie trimituoja skraidžiojami tarp karamelinių saulėlydžio debesų. O jūs iškreipiat jų veidus nenatūralia kančia ir prilipdot jų užpakalius ant niekuo nenusikaltusių vaikų. Ir kas dabar laimingas? Nei tas angelas, nei ta mergaitė, nei juolab nekilnojamo turto agentai, kurie visa šitą kičinį marmuro sąšlavyną galėtų paversti SPA centru. Bet tada nebeturėsit kur praktikuotis matematikos…

Vienas kapas man visada atrodė keistas. Neįtikėtinai žalias vejos lopinėlis apsuptas visai mažos metalinės tvorelės, o per vidurį paminklinė plokštelė. Vardas ir pavardė prancūziški, o daugiau nieko. Jeigu tai būtų eilinis juodo marmuro antkapis, eilinis kiek iškilęs žemės kauburys, keli nuobodūs gvazdikai ir pora žvakių, tai niurgztelėjęs, kad nėra datos iškart nueičiau. Praeinu kapinių keliu bene kasdien, nes tai trumpiausias kelias į mano universitetą (o ką jūs manėt? Kad aš tafofilas, nekrofilas arba kapinių plėšikas? Ech… Jūs… Holivudu ir interneto šiukšlėm springstanti karta). O šis kapas toks įžūliai kuklus, tarp gremėzdiškų angelų, rūpintojėlių, cherubinų, vos dviejų žodžių įrašas vienui vienam žmogui yra daug reikšmingesnis už graudžius epitafijų tomus, o tas vienui vienas orchidėjos žiedas ant antkapinės plokštės kampo tikriausiai atneštas su daug didesne meile, nei krūvos pigių astrų šalimais. Kasdien čia einu, kasdien skaičiuoju, kasdien čia stabteliu, pažiūriu i tą orchidėją ant pavasariškai gaivios, vasariškai žalios, rudeniškai tamsėjančios žolės ar net sniego. Kartais sutinku prakaituojančių moterų, negrabiai susilenkusių virš savo dvesiančių gvazdikų, ar ramių senukų bukai žvelgiančių į draugų antkapius ir galvojančių apie savo pačių artėjančias mirtis, bėginėjančių vaikų, kuriuos nuolat drausmina skrybėlėtos motinos. Šitas vejos plotelis nuolat vienišas ir nekintantis.

Šįkart aš beveik bėgau, nes eilinį kartą vėlavau. Audringos naktys ir studentiškas gyvenimas dažnai smarkiai į šoną stumteli paskaitas. Jau iš toli pamačiau siluetą ant paslaptingosios vejos. Moteris. Ak, žinoma, aš nuovokus žmogus, galėjau numanyti, kad čia būta kokios dramatiškos romantiškos istorijos. Net saldu pasidarė, kad tuoj galėsiu įsibrauti į svetima lovą, svetimas emocijas, svetimą istoriją. Svetimi gyvenimai visad tokie patogiai įdomus, viskas taip nuostabiai sukrenta širdin, bet nuo to neskauda! Taip, jis mirė! Ir tai yra velniškai neteisinga! O ji tokia įsimylėjus ir tai taip euforiškai romantiška… O mano Indrė niekada neplauna indų, čia baigiasi visas grožis ir prasideda realybė. Jų realybės aš nematau, bet visa kita – cukrus ant mano lūpų. Beveik bėgte leidžiuosi prie kapo, o galvoj sukasi kuo įmantrausi pasisveikinimai ir kuo subtiliausi klausimai. Gedinčios įsimylėjėlės yra labai sudėtingi padarai, jeigu pajudinsi reikiamą stygą, tai jos apipins tave gražiausiais prisiminimais, seksualiausiom istorijom, bet tik žiobtelk kažką ne ton pusėn ir viskas! Visas jų liūdesys bus susprogdintas tau į veidą, jų melancholiškas niurzgėjimas, šizofreniškas prisirišimas ir liguistos fantazijos atvers tau kelią į tavo paties cinizmo suvokimą, tu emocinis vampyras ir nieko daugiau, šiukšlė, mintanti svetima nelaime, vojerizmo kartos menkniekis!

Pagaliau! O ji blondinė, jos oda bronzinė, ji sėdi turkiškai sukryžiavus kojas ir laiko galvą užvertus į dangų, ji užsimerkus ir giliai kvėpuoja. Jos liauną kūną gaubia lengvo audinio violetinė suknelė, o ant jos kelių – vienui viena orchidėja. Ji basa, o jos batai ir rankinė guli už kapo tvorelės. Moteris atsimerkia, pažiūri į plokštę, pirštais pabrauko užrašą ir padeda gėlę. Atsisuka į mane, o jos akys! O siaube! Jos pilkšvos ir tokios didelės! Kaip mažų mergaičių iš japoniškų anime. Ji pažiūri į mane. Be jokios emocijos. Tik truputį pakreipia galvą ir sunkiai mirkteli. Bet aš krūpteliu ir nusisukęs paspartinu žingsnį. Eidamas kartą atsisuku ir matau, kad ji aunasi batus, pasiima rankinę ir lėtai eina mano pusėn, aš beveik bėgu, jau išėjęs iš kapinių dar kartą atsisuku ir matau ją artėjančią. Ji nespartina žingsnio, eina taip, lyg pasaulis neegzistuotų, įbedusi akis į vieną tašką. Dar mačiau, kaip ji atsisėdo prie vieno staliuko kavinės kieme. Besidaužančia širdim pasileidžiu bėgti į paskaitą.

Nereikia nė sakyt, kad paskaitoj sėdėjau gan neramiai. Gerai jau gerai, atrodžiau taip, lyg neturėčiau kur ištaškyt amfetamino pertekliaus ir mano paklaikusi širdis su kiekvienu isterišku dūžiu man vožtelėtų per smegenis. Po paskaitos susirinkau daiktus ir savo apdaužytoj smegeninėj dėliodamas įvairiausius aplinkinius maršrutus bandžiau eiti namo, bet kojos kažkaip savaime judėjo į tą kavinę. Aš mėgstu trintis po senamiestį, bet į tokias kavines eiti gėda. Auksinio jaunimo ir tuščių bobų su vardiniais džinsais trinamos kėdės nejaukiai spaudžia studentišką užpakalį ir piniginę. O aš vistik užėjau. Mane iškart pasitiko liaunas ir įsitempęs padavėjas ir nužvelgęs mano „neVersaceirnetne fakeVersace“ džinsus sunkiai išspaudęs šypseną paklausė:

- Taip, kuo galėčiau jums padėti?

- O čia nebuvo tokios moters?

- Na taip, čia būna moterų.

- Ji tokia blondinė, aukšta.

- Taip, būna ir blondinių, brunečių, rusvaplaukių ir net viena rožinė.

Oi, kaip labai juokinga, tu suknistas, šiknas laižantis, debile. Priminimas sau, jeigu aš kada užsidirbsiu labai daug pinigų, tai ateisiu čia, užsisakysiu pačio brangiausio čia parduodamo vyno ir išpilsiu ant tavęs visą butelį, tada galėsi vaipytis ir šnekėt apie rožines bobas. Nors… Žinoma, kokio atsakymo tu gali tikėtis, kai kalbi apie tau savaime suprantamą dalyką. Viskas, kas tau yra absoliučiai savaime suprantama, viskas, kas tau yra lyg THK tavo kūne, lyg jos liežuvis ant tavo kaklo… Kuo labiau tai neatsiejama nuo tavęs, tuo toliau tai yra nuo likusios populiacijos dalies. Kodėl? Žmonės bijo tikrumo ir atsiriboja nuo jo. Žmonės yra linkę abejoti, abejoti yra žmogiška, visi „galbūt“ ir „įmanoma“ yra žmogiškumo malda. Žmonės bailūs ir kvaili, jiems nepatinka, kad tu žinai daugiau, kad esi tikresnis, kad tu pasitiki, kad tu drąsus, kad tau kažko reikia, kad šitai radęs tapsi dar stipresnis, dar tikresnis, dar labiau nutolęs nuo jų. Šiandien man labai reikia tos blondinės. Aš negaliu būti tikras, kad ji egzistuoja, aš negaliu būti tikras, kad susitikęs ją dar kartą nenusivilsiu. Gal ji tik eilinė kvaiša, gal ji, skirtingai nuo manęs, yra tikroji tafofilė, gal ji pavargusi turistė, prisėdusi tiesiog kapinėse, nes ji neturi skrupulų ir estetizmo, o tai realu, nes damos turkiškai sukryžiavusios kojų nesėdi. O taip… Ji ne dama, ne dama, veriančiomis akimis. O gal jos akys nė velnio nėra veriančios, gal mano vaizduotė yra veriančiai skausmingai spalvinga, o galbūt mano gyvenimas yra dusinančiai nuobodus ir man norisi kažko veriančio, mistiško ir violetiniai bronzinio. O aš galėčiau nesunkiai įsivaizduoti, kaip aš sulaikyčiau kvapą, kaip mano krūtinė liktų iškilusi, kiek ilgiau nei įprasta, kaip visas mano kūnas, iki pat kojų pirštų įsitemptų, kaip mano pirštai įsispraustų tarp jos gležnučių pirštų, kaip jos saldžiai vaikiškai kvepiantys plaukai lįstų man į burną, kai ji kandžiotų mano smakrą, kaip… Kaip aš parašyčiau jai haiku, kaip parašyčiau jai šimtų šimtus haiku, kaip šimtų šimtai haiku būtų verčianmi į šimtų šimtus kalbų ir kaip Indrė sudaužytų kelias neplautas lėkštes. Žinau, kad kai grįšiu namo ji nebus suplovusi indų.

- Prakeikimas, Indre, kokį šūdą tu čia darai? Negali tyliau?..

- O atsikėlei, gali nueit į parduotuvę?

- Tai o pati negali?

- Neturiu laiko. Žodžiu, pasiimk sąrašą iš virtuvės, aš išeinu.

- Ė, Indre, kur mano skėtis?

- Tai kad giedra.

- Man atrodo, kad lis. Kur skėtis?

- Spintoj. Šiandien nelis. Nesąmonė būtų, jeigu lytų.

Jeigu norit mylėt, tai niekada negyvenkit kartu. Būkit už atvirus santykius, seksą su kuo papuola, BDSM, darykit, ką tik norit, bet negyvenkit kartu, arba dirbkit klaikiai daug, arba turėkit daug vaikų ir būkit su jais, bet nebūkit kartu. Nusipirkit dvarą ir susitikit atsitiktinai, turėkit milžinišką parką ir klaidžiokit ten ieškodami vienas kito visą dieną. Niekada nenorėkit žinoti apie žmogų visko, kuo daugiau sužinai, tuo mažiau jis tau patinka. Viską, kuo jis tau gali patikti, jis pats tau ir parodys. Pačią pirmą susitikimo dieną, taigi jeigu ką tik sutikote merginą, kuri yra velniškai intriguojanti, velniop viską, žadėkit jai aukso kalnus, deimantinius žiedus, milijoną orgazmų ir sutinusias lūpas, žadėkit jai baltapūkių vaikų būrį, net jeigu jūs gimėt Nigerijoj, žadėkit ir glostykit raktikaulius. Rytoj ji gali tapti bjaurybe. Tiesą sakant, bjaurybe ji gali tapti bet kurią akimirką, taigi kada nuo susižavėjimo jums ims linkti keliai, ašaroti akys ar trykšti sperma, bėkit kuo toliau ir užrakinkit šiuos puikius atsiminimus savo sielos gilumoj, tegul jos prisilietimai lieka įdeginti jūsų kūne, tegul jos žodžiai lieka susisupę į jūsų plaukus, tegul jos kvapas sulaša jums į sielą. Tegul ji būna rūkas, tegul ji būna miražas, tegul ji būna neįtikimai tolima visata, nes priartėję terasit krūvelę audinių, organų, molekulių ir nervinių impulsų, kurie būtinai muš iš vėžių visą jūsų nervų sistemą.

Rodyk draugams


Oktavas mirė (II dalis)

2009-08-26 | Apsakymai

Susirenku visą sąrašą, dar pasiimu alaus ir judu prie kasos. O… Reikėjo pasiimt vodkos. Aš matau ją! Matau blondinę, ji jau paduoda kortelę, vangiai nusišypso pardavėjai, pasirašo čekį, pasiima cigaretes ir eina prie išėjimo. Racionalu – jeigu paliksiu prekes ir bėgsiu paskui ją, tai būsiu idiotas. Iracionalu – palikti visas prekes, bėgti paskui ją ir būti idiotu. Idealu – pradeda beprotiškai lyti ir ji negali niekur eit, ji stovi po stogeliu šalia parduotuvės ir irzliai žiūri į lietų. Ne, žiūri į lietų ramiai. Pradeda lyti. Ji žiūri į lietų. Ramiai. Rūko. Ramiai, netraukia stipriai. Išpučia ramiai. Aš apspangęs susidedu prekes. Galvoj niūniuoju: „Lyja, lyja, Indre, sakiau, kad lis, oi koks aš protingas, Indre, lyja“, aš nelabai skubu, bet žinau, kad su karma juokauti negalima ir davusi man truputį šviesos, kitą karta ji trenks man šlapiu skuduru tiesiai į veidą. Prieinu prie blondinės:

- Laba diena.

- Laba diena.

- Lyja.

- Akivaizdu.

- Norite, kad jus palydėčiau? Aš turiu skėtį.

Ji truktelėjo pečiais, bet vis tiek įsikibo man į parankę po skėčiu. Ji už mane žemesnė, todėl truputį pakreipia galvą ir įtariai mane nužvelgia, lyg apsvarsto ar protingai pasielgė, palindusi po mano skėčiu, tada šypteli ir daugiau į mane nebežiūri. Klaikiai lyja, aš lietaus dievas, Indre, girdi? Ji pereina per gatvę, paeina kelis metrus ir sustoja, paleidžia mano ranką ir pasisukusi į mane ironiškai šypsodamasi sako:

- Viskas, mano išgelbėtojau, atėjome.

- Amm… Puiku…

- Ar turėčiau pavaišinti jus arbata?

- Am… Jo.

Ji gyvena pirmam aukšte, pačioj senamiesčio širdyje. Jos namuose lengva betvarkė, daug knygų, mažas žurnalinis staliukas, ant jo butelis vyno, prie durų pristatyta daug batų, vien moteriški, vadinasi, ji gyvena viena, arba yra lesbietė, nes jos amžiaus moterys vien dėl platoniškos draugystės kartu negyvena. O jai kokių 30. Ji blondinė, o jos oda bronzinė, o jos akys tokios pilkos ir didelės atsisuka į mane ir klausia, ar man reikės cukraus. Aš ją esu matęs.

- Atleiskite, o ar gali būti, kad aš jus jau esu matęs?

- Kodėl gi ne.

- Ne, aš turiu minty, kad aš žinau, kas jūs.

- Visai įmanoma.

- Kuo jūs vardu?

- Liucija.

- Liucija… Gan retas vardas.

- Gal ir taip. Na o kuo jūs vardu?

- Alvydas.

- Studentas?

- Taip.

- Žurnalistika?

- Taip! Kaip tu?..

- Iš jūsų mąslaus žvilgsnio ir tos raukšlelės, kai jūs suraukiate antakius, iš pirštų, akivaizdu, kad rašote labai daug, tiesa, dar ir iš laikysenos.

- Ką? Kaip taip iš laikysenos?

- Cha, nežinau, šiaip atspėjau ir tiek.

Ir ji pradėjo juoktis. Pirmiausia primerkė savo pilkas akis ir truputį kilstelėjo pečius. Taip moteriškai. Velnias, aš ją tikrai esu matęs, kažkada seniai. Nepanašu, kad mes lankomės tuose pačiuose koncertuose ar kavinėse, ji akivaizdi auksinė miestietė, kuri nešioja brangius skudurus ir gauna VIP`inius pakvietimus, bet yra kažkas dar…

- Taigi, studente, dažnai lydite namo moteris? Ar tik kai lyja?

- Aš… Ne, nedažnai. O jūs dažnai lendate po pirmo sutiktojo skėčiu?

- Nuolat, brangusis, nuolat. Juk reikia kažką gyvenime veikti.

- O ką jūs šiaip veikiate gyvenime?

- Mokesčius aš moku, berniuk, nereikia čia apklausų.

- Ne, aš rimtai? Kuo tu užsiimi?

- Tuštybe, brangusis, puoselėju savo tuštybę. Ne, nedalyvauju Tibeto išlaisvinimo akcijose ir vaikų namams neperku žaislų. Mano tuštybė kitokia.

- Nesuprantu.

- Mes visi kasdien, visą savo gyvenimą maudomės savo tuštybėje ir malonume. Tavo tuštybė – įsivaizduojamas altruizmas, veganizmas ir pasaulio gelbėjimas. Maniškė – brangūs skudurai ir VIP`iniai pakvietimai į klubus.

- Nesąmonė. Kodėl įsivaizduojamas? Ir šiaip kodėl tau atrodo, kad aš altruistas ar panašiai?

- Kodėl įsivaizduojamas? Tu nesiaukoji, brangusis, šiame gyvenimo etape tavo „kova“ tau teikia laimės, tu jautiesi smagiai.

- O kodėl altruizmas turėtų būti nemalonus?

- Ar aš sakau, kad nemalonus. Brangusis, ten kažkur yra tarptautinių žodžių žodynas. Altruizmas yra nesavanaudiškas.

- Visiškai teisingai.

- Bet tu elgiesi savanaudiškai.

- Kodėl?

- Tu nešioji Tibeto vėliavą atlape. Vadinasi, nori dėmesio, vadinasi, nori, kad žmonės galvotų, kad tu geras, moderniai mąstantis ir atviras jaunas žmogus.

- Nesąmonė. Kur čia savanaudiškumas?

- Juk tu darai vien todėl, kad tau malonu. Tu nesiaukoji. Tau tai teikia džiaugsmo… O tai, kad tau rūpi Tibeto laisvė?.. Tai tas pats, kas masturbuotis ir sakyt, kad tau svarbi tik sperma.

Kadangi papraščiausiai nežinau, ką jai sakyti, tai nesakiau nieko. Ji atnešė arbatą, padavė man puodelį, o pati susirangė ant sofos visai šalia manęs, silpnai dvelktelėjo jos aštroki kvepalai, kiek panašūs į vyriškus. Ji maloniai man šypsojosi ir akivaizdu, kad net nelaukė mano atkirčio, žinojo, kad tokia, pernelyg atvira, kalbėjimo maniera mane užčiaups, o gal ji tiesiog klaikiai savim pasitiki ir žino, kad visada sugebės įrodyt savo teisumą, arba jai tiesiog nuoširdžiai nusispjaut, ką aš manau apie ją ir jos nuomonę, todėl ji pasako viską, kas nuslysta nuo liežuvio galiuko. Gėrėm arbatą tylėdami. Aš bandžiau sukurti įvairių logiškų klausimų, bandžiau suvokti, ar galiu ją pažinoti iš seniau, stengiausi atkapstyti jos paralelę su tuo kapu. Kuo labiau aš įsitempdavau ir nervinaus, tuo ramesnė darėsi ji. Jos didelės akys apsiblausė, jos žvilgsnis dabar tapo visiškai tuščias. Ji spoksojo kažkaip kreivokai, jos žvilgsnis turėjo kabinti knygų lentynos kampą ir atsimušti į sieną. Nebent ji mato kiaurai sienas. Atrodytų, kad jai tiesiog nuobodu. Jai tiesiog pasirodžiau nuobodus aš, jai nuobodus Tibetas, jai nuobodu, kad lyja, bet žmonės savo sąstingį stengiasi nuvyti, nusikrato jo kilstelėdami antakius, nusižiovaudami, paliesdami savo smilkinius ar raktikaulį, darydami bet ką… Judėdami, gyvendami, neritmingai, padrikai ir emocingai – žmogiškai. O ji sėdi pasinėrusi į savo mieguistumą, nesuvirpa net jos akių obuoliai, kai ji trumpai sumirksi.

Aš pasimuisčiau ir kiek garsiau nei derėtų pastačiau puodelį ant stalo. Ji kreivokai šyptelėjo ir atsisuko į mane. Aš skubiai padėkojau ir išėjau. Ji linktelėjo, sekundę palydėjo mane žvilgsniu ir grįžusi vidun tikriausiai vėl paskendo savo miege, o gal atvirkščiai, o gal tada ji įsijungė buką filmą ir pradėjo garsiai juoktis, arba ėmė šokti prisimindama vakarus klubuose, o gal ji persirengs ir eis pirkti orchidėjos… turiu sužinoti, kas parašyta ant to antkapio.

Lietus taip ir nesiliovė. Skėtis apsaugo tik mažą gabaliuką kūno, mano kojos kiaurai šlapios, šlepsiu, kaip koks penkiametis, pradedu drebėti, bet troleibusai tokie perpildyti… Eisiu pėsčias. Tikrai. Mano skėtis neturi aštraus antgalio, kuriuo galėčiau atmušti krūvą agresyvių močiučių ginkluotų savo bulvių maišais, dvokiančiais svogūnų laiškų glėbiais, vyšnių sodinukais maišuose, gličių grybų pintinėmis, savo pridvisusiais balsais ir grubiom rankom. Ne. Velniop. Geriau jau plaučių uždegimas.

Parsikapstau namo. Greitai reikės eiti į paskaitą. Lietus tik stiprėja. Per sunkius šuorus beveik nieko nesimato. Vanduo jau kaupiasi gatvėse, teka upeliais, neša purvą ir vėjo nudraskytus lapus. Šiaip jau aš nė nemėgstu lietaus.

Nuėjau į vonią apsišluostyti ir persirengti. Išėjęs iš dušo užsikaičiau kavos ir su garuojančiu puodeliu patraukiau i balkoną. Lietus jau buvo aprimęs, o greitai ir visai liovėsi. Grįžo pikta Indrė ir rėkė, kad lietus baigėsi pačiu laiku. Ji buvo šlapia, susivėlus ir atrodė pasimetusi. Aš juk jai sakiau, kad šiandien lis. Žinoma, nenumačiau, kad tokiu man reikiamu momentu prasidėjęs lietus, pasibaigs tada, kai aš jau būsiu pasinaudojęs jo paslaugomis. Įdomu, kaip man teks sumokėti likimui už šią dovaną? Juk niekas iš nieko neatsiranda ir niekur nedingsta. Norėčiau kreiptis į savo brangiąją karmą ir jai priminti, kad aš šią akimirką moku už savo šiandienos sėkmę ir lietaus maloningumą. Indrė nepaliauja rėkusi ant manęs, neva aš pasiėmiau vienintelį skėtį šiuose namuose, ji pasirengusi mane užmušti, kai aš jai primenu, kad ji buvo tikra, jog šiandien nelis, aš esu egocentriškas beraštis, kuris nesugebėjo perskaityti, kokio būtent jogurto jai reikia ir dabar galiu jį susikišti sau į subinę ir dar kartą aš idiotas, kuris galvoja tik apie save. Taigi: „Brangioji, karma, jeigu tu mane girdi, tai žinok, kad Indrė yra pakankama atsvara visoms mano sėkmėms ir kol ji netoliese, tai nesiųsk man kojų lūžių ir pamestų piniginių. Aš tikiu tavimi ir tavo teisingumu. Ačiū.“

Išlindusi saulė apdžiovinino mano pilką mylimą ir nekenčiamą Vilnių. Vilnių, o gal Paryžių? Nors ir Bombėjų, po velnių. Šiandien miestas neturi jokios reikšmės. Šiandien kvepia drėgnu betonu ir žole. Ką tik baigėsi lietus. Aš einu į universitetą. Vis greitinu žingsnį, nes žinau, kad jau nebetoli. Nebetoli kapinės ir tiesa. Štai, jau matau! Pasileidžiu bėgti. Velniop orumą, racionalumą ir sveiką protą! Jau matau! Aš sakiau, kad vyras! Sakiau… Oktave Parango?.. Oktavas Parango… Rašytojas… Žuvo. Užsimušė važiuodamas mašina. Gal prieš dešimtmetį. Anuomet skandalingas. Seksas, balti takeliai, krūvos merginų, žuvo kartu su žmona Liu… cija!

Man tada buvo keturiolika, aš jaučiausi labai suaugęs, rūkydavau už mokyklos, svajojau apie nerimtus santykius, grojau gitara ir ketinau pabandyt žolės, rinkau visas jų knygas, maniau, kad užaugsiu toks pats ciniškas, bet madingas ir linksmas, kaip jie ir kada nors mes susitikę, kokiam geram VIP`iniam aftery nusitašysim iki žemės graibymo. Tada jie mirė, man buvo truputį apmaudu, bet straipsniai apie juos dingo, jų knygų nebereklamavo, Oktavas dingo iš televizijos ir laikraščių, Liucijos nuotraukos nebešmėžavo internete ir mes visi juos pamiršome. Buvom trumpam patikėję, kad rašytojas gali būti roko žvaigždė, beveik laukėm, kaip jų oda ims raukšlėtis, o jie toliau trinsis klubuose, garsiai juoksis ir nubučiuos vienas kitam Gabrielio duobutes, kai ten liks kokaino trupinėlių, o jie kažkaip ėmė ir mirė, ir dingo, ir viskas. Į eterį, į ausis ir į akis ėmė lįsti nauji skaitalai, nauji veidai, aštresni žodžiai, o gal mes ėmėm ir paaugom, ir pamiršom juodu.

Bet dabar aš atsimenu… Kaip greitai mes atižadame to, kas buvo taip savaime supranta vos prieš akimirką, kaip greit aš išmečiau savo paauglystę ir jos veidą, tą mano akių nuglostytą, mano minčių nulaižytą veidą. Liu… Ten tikrai ji. Tik viena menka problema. Ji turėtų būti mirus. Prieš kokį dešimtmetį…

Juk būčiau absoliutus idiotas, jeigu neužsukčiau pas ją. Po universiteto iškart pasuku jos namų pusėn. Skambinu į duris. Beldžiu į duris. Bandau žiūrėti pro langą. Ir pro kitą langą. Pro langą iš gatvės pusės. Dar kartą skambinu į duris. „Gerbiamoji karma, tu nesi gera, tu nė nesi teisinga, nes Indrė šiandien visą naktį barbeno klaviatūra lovoj, nes dirbti vienai kambaryje jai gūdu. Aš prastai miegojau, aš nesu laimingas. Duok ką nors… Ne, ne ką nors, o padaryk, kad ji būtų namie.“ Mintyse sukryžiuoju pirštus ir… beldžiu, bet… nieko.

Suprantama, kad ji gali būti, bet kur, bet aš juk tikrai būčiau absoliutus idiotas, jeigu nebandyčiau užeiti dar kartą ir dar. Po trečio bergždžio apsilankymo man tai tapo veik natūralu – eini senamiesčiu ir „ach taip! Vos nepamiršau!“, įsuki į jaukų vidinį kiemelį ir beldies. Suprantama, kad galų gale ji man atidarė duris.

- Laba diena, interviu nesitikėkite, bet galiu dar kartą pavaišinti arbata.

- O kodėl jums atrodo, kad man turėtų reikėti jūsų interviu?

- Nes trečiame aukšte gyvena vienišas senas vyriškis, dėdė Kęstas, kuris buvo Sibire ir su kuriuo aš dažnai geriu kavą ryte. Jis gan dažnai būna namie ir sakė, kad kažkoks, studentiškai atrodantis, jaunuolis vis slankioja apie mano duris.

- Kas verčia jus manyti, kad tai aš?

- Aš nebendrauju su jūsų amžiaus žmonėmis, nebendrauju su jokiais studentais, taigi arba potencialus maniakas, kurio nuovargio nepaskandina alus, arba jūs.

- Gerai. Aš. O kodėl tada jau taip aišku, kad aš noriu interviu?

- Tai jau atkapstei, kas aš. Šiaip bendrauti su manimi tau akivaizdžiai nepavyksta, tai ko tu nori? Arba tau labai patiko arbata. Arba bandysi mane įtraukti į sektą, arba i lovą…

Žinoma ji visąlaik vangiai šypsojos atsirėmus, o veikiau pakibus ant savo durų staktos. Basa, pamėlusiom pėdom, vien su lengvo audinio suknele, nors per pastarąsias kelias dienas buvo smarkiai atšalę. Nė nežinau, ką ir atsakyti. Gauti interviu iš rašytojos, kurios pardavimai savo laiku buvo, švelniai tariant, ženklūs ir ji nedavė nė vieno interviu. Gauti interviu iš žmogaus, kuris tokį ilgą laiką visų buvo vadintas mirusiu ir kuris vis tiek nedavė jokio interviu. Gauti interviu iš moters, kuri savo rate kalbėjo, kad niekada jokio interviu neduos. Būtų dieviška.

- Tiesą sakant, visai norėčiau jūsų interviu.

- Ach, tai jūs visai norėtumėt. Ar tikrai?

- Taip, žinoma.

- Tikriausiai turėčiau jaustis pamaloninta. Kam?

- Kaip tai kam?

- Na kam?

- O kam duodami interviu?

- Aš tai nežinau, brangusis, niekada nesupratau, kam jie duodami, todėl jų ir nedaviau. Paaiškink kam ir galėsim derėtis.

Kam? Velnias… Kam? Įdomu. Žmonėms įdomu kažką žinoti apie tuos ir tą, ko jie niekada neturės ir nepasieks, jiems įdomu sužinoti, kiek jų įsivaizdavimuose yra realybės, jie nori purvo, kad galėtų patys pasijausti laimingesni, arba bent jau tam, kad savo garbinamuosius prisiartinti prie savęs. Žinodamas autoriaus praeitį turi stiprų kontekstą ir visai kitaip interpretuoji jo kūrinius… Ką jai atsakyt?.. Aš buvau tikras, kad teturiu vieną vienintelį šansą, pasakysiu ką nors ne taip ir jos miglotas žvilgsnis nuskaidrės ir ims mane verti kiaurai, ji kalbės daug visokios žeidžiančios bjaurasties ir aš išeisiu apspangęs, o vėliau ilgai svarstysiu visus „kas būtų, jeigu būtų“.

- Man. Jūsų interviu… Būtų… Patogu… Ir gerai… Dėl karjeros. Ir pinigų.

- Padlaižys, bet teisingai. Dėl praktinės naudos sau. Dabar tu nemelavai nei man, nei sau. Net jeigu tau ir atrodo, kad tu taip pasakei tik norėdamas man įsiteikti. Dabar taip galvodamas įsiteigi sau. Gerai, brangusis. Pagalvok, ko norėtum manęs paklausti. Dar kartą pagalvok, ar verta, ar aš kam įdomi.

Jauni. Idealistai… Kada aš praradau savo idealizmą. Būtų gražu jeigu pasakyčiau, kad su Oktavo mirtimi, bet nebūtų tiesa. Tada paneigčiau visą savo rašliavą ir šiaip jau visą savo ir Oktavo pažintį. Paneigčiau patį Oktavą, nes mes ir buvom idealistai, kurių polėkį pražudėte jūs, pražudė laikas, rutina… Ir kuriems dėl to buvo truputį apmaudu. Buvom eiliniai žmonės, kurie vaikystėje tikėjo stebuklais, o užaugę juos užkasė, kaip „sekretus“. O gėlės po stiklo šukele supuvo, užmiršti saldainių popierėliai ir tikrų tikriausias perlas iš sutrūkusių mamos karolių, matyt, tebedūla po ta sena obelim, po ta apsiblaususia stiklo šukele.

Palikę rūpesčius mes šventėm gyvenimą, šventėm su savo kūnais ir juslėm, nes mūsų protai nešė tik skausmą ir nežinią, bet kada gauni smūgį, tai imi ir sustoji, susimąstai ar tu protingai elgiesi, pristabdyta kritikos imi svartyti, kad gal verta nusikirpti plaukus, o po Oktavo mirties aš suabejojau, kad pasaulyje yra tiek operų, kad aš visada turėsiu dėl ko gyventi. Ne, nepažiūrėjau jų visų, kartais jas tebežiūriu, kartais einu į teatrą, kartai šoku, kartais susitinku su draugais ir nuskrendu į Vieną, kartais braidau upėmis ir pievomis, ir rūku, bet dabar jau nebeįdomu. Dabar jau suprantu, kad pusvalandžiui atjungtos smegenys manęs iš tikrųjų nedžiugina, dabar jau gaila, kad aš tikrai mirsiu, o balzakai juoksis, o mano kvepalai trečioje ložėje išsisklaidys, kvepės tik pučiniai ir bachai, kvepės didybe ir šimtmečių dulkėmis. O mes prasisukome jūsų galvose, kaip lengvas vasaros vėjas ir nulėkėm… Oktavas nulėkė, o aš likau. Likau ir nebemoku lengvai suktis, likau ir nė nebeturiu kur lengvai suktis.

O tas berniukas nori mano interviu. Ne mano, o tos Liu, tos Oktavo Liucijos. O anos Liucijos nebėr… Anos Liucijos niekam nebereikia. Anai Liucijai irgi nieko nebereikia.

Jis paklausė, kodėl neduodavau interviu, kodėl rašiau apie tai, apie ką rašiau, kas mane siejo su Oktavu Parango, kaip aš reagavau, kai sužinojau, kad jis mirė… Bet visa tai neturi reikšmės, mano brangusis skaitytojau, nes tą interviu žmonės pervertė taip pat atsainiai, kaip tu vartai TV programą. Anos Liu nebėra. Ją pamiršo. Toji Liu mirė. Dar kartą mirė. Ar tu mirei kai buvai mažas, mano drauge, ar mirei kartu su supratimu, kad vėjas nesupranta tavo kalbos, o katės nepatenka į rojų, ar mirei dar kartą, kai tavo pirmoji meilė girta permiegojo su tavo seserimi, ar mirei kartu su močiute, kuri tave apkamšydavo niūniuodama kvailokus eilėraštukus, ar mirsi, kartu su savo sūnumis? Mirsi, brangusis drauge, mirsi.

Mirsi ir prisikelsi nauju žmogumi. Norėčiau, kad prisikeltum.

Rodyk draugams


Tupėtojai apkasuose arba darbo ypatumai Lietuvoje.

2009-08-21 | Aplinka, Kasdieniška

Aš nežinau, kuriam ES fondui dėkoti už visuotinę vamzdžių renovaciją, kuri šiuo metu intensyviai vykdoma visur, kur tik mano žalsvos akys žybteli ar siaurutė pėda žengia. Mane kiekvieną rytą pažadina sunkvežimių gaudesys ir rusiški keiksmai po langu ir mano šuo puola į isteriją, kai aplink mato krūvas vyrų, kurie šnekina ją arba mane. Arba mus abi.

Šiandien ėjau paprašyti bankomato, kad man duotų truputį popierinių pinigų ir žinoma turėjau apeiti vamzdžių piramides, stop juostomis aptvertas duobes, betono gabalų piliakalnius ir smėlio apkasus, kuriuose tupėjo ūsuoti, pusplikiai vyrai. Vieni šalmuoti, kiti ant savo šalmų parimę, dantyse ar tarp pirštų gniaužiantys savo pigius rūkalus, kalbantys padrikai, atrodytų, lietuviškai, bet su lenkų ar rusų kalbų priemaišomis. Jie spjaudo prie savo dulkėtų batų ir spaudžia rankas panašiems i juos praeiviams, nueina į parduotuvę pigaus, stipriai gazuoto limonado ir vėl sutūpę į savo apkasus ima keiktis.

Kai su Dovile važinėjomės po Suomiją ir pasiekėm savo stotelę, mūsų autobuso vairuotojas skubiai iššoko, padavęs mums ranką padėjo išlipti, ištraukė mūsų bagažą ir savo plačia šypsena išpirko nesusikalbėjimą (mat jis nekalbėjo nei lietuviškai, nei angliškai, nei vokiškai, nei rusiškai, o mudvi daugiau kalbų nemokam). Aš stovėjau tokiu palaimingu veidu. Atrodo, kad jis man savo inkstą atidavė.  Žinot, aš pripratus prie Lietuvos autobuso vairuotojų, kurie lenkiškai murmteli kainą ir yra pasiruošę iškabinę jums akis jas suvalgyti nekeptas.

Kuo daugiau keliauju ir kuo daugiau dirbu pati, tuo mane labiau virkdo Lietuvos darbo ypatumai. Aš nuoširdžiai nekenčiu postsovietizmo ir labai tikiuosi, kad išganingoji krizė supurtys darbo rinką, privers susivokti, kad laikai, kuomet galėjai gerti nesuvokiamai stiprų alų savo apkase, ar krane, kad ir kanalizacijos šulinio dugne, ir gauti tokį pat atlygį, kaip tavo kolega, kuris įraudusiais žandais ir prakaitu sumerktais marškiniais prikasė tau apkasų - eina į pabaigą.

Darbe dirbti reikia.

Ne iš idėjos, ne tam, kad dėdė Stalinas šypsotųsi savo vaškiniu snukiu Maskvos centre ir ne tam, kad panašėtum į baltagalvius arijus ant hitlerinės Vokietijos atvirukų. Žmonės dirba, kad bankomatai jiems duotų daug popierinių pinigų, o popierinių pinigų kiekis tiesiogiai priklauso nuo prakaito, vokų sunkumo ir įsitempusių nugaros raumenų.

Aš labai tikiuosi, kad kitą kartą gavus fondinių pinigų naujiems apkasams juose bus ženkliai mažiau tupėtojų.

Nuotrauka: nugooglinta.

Rodyk draugams


Gyventi yra paprasta.

2009-08-19 | Aš esu tai, Kasdieniška

Man patinka, kai nereikia nieko dirbti, kai tiesiog mėgaujiesi gyvenimu ir tiek. Galbūt turėtų būti liūdna ir apmaudu, kad laikui bėgant praradau savo idealizmą, kai atrodė, kad gali kalnus nuversti, bėgti, o nukritus keliais šliaužti, nes viskas nesvarbu, nes nesvarbus nei nuovargis, nei skausmas, nes turi tikslą, nes nori kažką pakeisti ir žinai, kad gali. Negaliu sakyti, kad praradau ambicijas ar pradėjau bodėtis darbo, ar praradau idėjiškumą…

Tiesiog tai man nebeatrodo taip nežmoniškai svarbu. Aš nemanau, kad tai vienintelis kelias ir vienintelė savirealizacija.

Sandra ir aš. Dalinamės paslaptim, paskalom, meilėm ir kitais saldžiais dalykais.

Sandra ir aš. Dalinamės paslaptim, paskalom, meilėm ir kitais saldžiais dalykais.

Man svarbūs yra vakarai su vynu, man svarbios yra maudynės naktį, man svarbi ta krūva mano žvengiančių draugelių, jų didelės striukės ant mano pečių ir jų džemperiai, kuriuos aš galiu nešiot, kaip suknelę, mano mergaičių paslaptys ir pliurpalai, jų nauji kvepalai ir raštuotos palaidinės, man svarbu nusiauti batus, kai vedžioju šunį ant kalno, man svarbu tiesiog paprastai rašyti ir neįsivaizduoti būsimos knygos viršelio.

Kas iš rimto darbo, statuso, uždirbamų pinigų, kai neturi laiko ir jėgų jų išleist?.. Kas iš idealizmo, pasiaukojimo ir altruizmo, jeigu kartais taip akivaizdu, kad šitas pasaulis neturi ateities.

Skaitot Beigbeder? Aš jį labai myliu. Jis kalbėjo apie `apokaliptinį hedonizmą`. Jis kalba apie tai, kiek neteisybės yra pasaulyje, kiek mirties, kiek nelaimių, purvo, trumparegystės…

Ir ką mes galim padaryt?

Nieko.

Galim truputį apvalyt paviršių, bet jis vėl susiteps. Taigi leiskit viskam riedėt velniop, o patys mėgaukitės, kol dar galit.

Darykit taip bent kartais.

Aš nežinau, kodėl žmonės bijo hedonizmo, kodėl bijo malonumų, kodėl jaučiasi nejaukiai, jeigu atostogauja ilgiau nei `priimta`, kodėl prabanga yra nepadori, kodėl apsirengti gražią suknelę reikia progos? Kodėl kalbėti apie tai, kiek laiko aš praleidžiu pildydama ataskaitas ar vartydama botaniką nėra įdomu, o nuo informacijos apie tuos du butelius vyno, ar per rankas einančią suktinę jūs suvirpat? O daryt kūlvirščius ant stadiono žolės iki kol nugara tampa mėlyna jums atrodo taip vaikiška?

Sandra ir Aš. Gyventi yra paprasta. Ir labai linksma.

Man tai linksma.

Linkiu, kad ir jums būtų.

Nuotraukos: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Nier, kū daryc.

2009-08-17 | Kasdieniška

No.Dream.Start.Work.Go.NY.

No.Dream.Start.Work.Go.NY.

Man jau mokykloj buvo klaikiai nuobodu. Neįtikėtinai. Ten sukiodavaus ir juokdavaus vien dėl krūvos draugelių su kuriais susitikdavom parūkyt be penkiolikos aštuonios. Ir aš visad vėluodavau arba ateidavau labai per anksti. Universitetas man atrodė, kaip nauja perspektyva, bet tiesa ta, kad ten mažai kas keičiasi. Taip, mano nepilnamečiai skaitytojai, jeigu jūs džiūgaudami laukiate dienos, kai iš savo mokyklinių popiergalių galėsite kurti laužą, tai galite iš anksto pradėti džiūgauti dėl universitetinių popiergalių laužo.

Žinoma, universitete smagu tiems, kurių tėvai laikė juos prirakinę prie lovų, nes barake galima žiauriai nusitašyt, parsitempti kokį kaimietį iš gretimo kambario ir duodi vaizdų savo kambariokėms. Ir nebijoti, kad tėvas prilups ar neapmokės mobiljako sąskaitos.

Aš kategoriškai prieštarausiu, jeigu sakysite, kad mokykla ir universitetas yra vieta išsilavinimui gauti. Netiesa, Lietuvoj tai vietos, kuriose sėkmingai prastūmus laiką ir kartais vartant knygas yra išrašomas popieriaus lapelis. Brangus. Ir ekskliuzyvinis, nes šiais laikais tokio bet kur jau nebe nusipirksi.

Aš nerašau mokslinio tiriamojo darbo, nes jis visiškai neturi prasmės, visi matavimai yra klaikiai neprofesionalūs, aš lygiai taip pat sėkmingai, į tokias pat betiksles lenteles galėčiau suvedinėti savo antakių plaukelių ilgį, kuris niekam nerūpi.

Man tikrai nepatinka Lietuvos švietimo sistema.

Ir čia tikrai nier, kū daryc.

Noriu gyvent su Naujokaičiu NYC ir žiūrėt, kaip jis daužo būgnus, o jeigu jis būtų gražus ir jaunesnis (arba labai gražus), tai aš už jo ištekėčiau.

Nuotrauka: Viktor&Rolf.

Rodyk draugams


Ištrauka iš mano seno apsakymo. Nes aš irgi negaliu dirbti, tik mane nuo žemės ne sakuros kelia.

2009-08-16 | Apsakymai, Kasdieniška

…O po vyšnia prausiasi katė. O jos akys tokios gilios ir mažutė letena kyščioja iš už ausies. O jų juodos akys šypsosi ir liūliuoja mane, kelia į viršų, aš užsimerkiu, kad žiedai nekliudytų manęs ir kylu kylu… Lėtai lėtai. Aukštyn aukštyn. Ir laikas stovi vietoje, ir laikas šypsosi man ir glosto mano smilkinius, mano darbo stalas taip toli, o ant jo krūva popierių… Ech… Kam nukirtot tiek medžių. Kam nukirtot ošiančias pušis, aštriais spygliais braukančias per keliautojų nugaras ir kvapniais sakais lipinančias pirštus… Nekirskit pušų ir sakurų, nekirskit. Kad mes žiūrėtumėm į medžius, o jų ramybė mus atplėštų nuo purios žemės, o mes kiltumėm ir mūsų brangūs batai tabaluotų taip aukštai. Ir mes vėl taptumėm mažaisiais budom, kurių pėdos nesiekia žemės, mes praregėtume ir mūsų akys šypsotųs. Mūsų juodos ir melsvos akys sustojusiame laike.

Nuotrauka: nugooglinta.

Rodyk draugams