BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Lietuva, išauklėk mane!

2009-08-31 | Aplinka

Aš augau labai liberalioj aplinkoj. Negaliu pasakyt, kad man leido daryti viską. Tiesa sakant, aš niekada nedariau nieko, kam mano tėvai pernelyg nepritarė, nes jie mokėjo labai gražiai nuraminti mano vaikiškus kaprizus ir paauglišką maištavimą. Kai buvau maža, tai valgydavau vien pusgaminius ir šokoladą ir kai prasidėdavo derybos dėl dar vienos šokolado plytelės iš spintelės virtuvėje, tai man tiesiog paaiškindavo, kad man bus bloga, skaudės skrandį ir Robertui kieme teks žaisti vienam, bet čia mano pasirinkimas. Aš pasirinkdavau teisingai ir bėgdavau į kiemą balnotis kelių.

Kažkuriam gyvenimo etape man labai reikėjo daug auskarų, pageidautina veido srityje. Mano mamai tai neatrodė protinga, bet ji žinojo, kad jeigu tikrai norėsiu, tai versiuos, taigi važiavom pažiūrėt į jos kirpėjos draugės randelius veide, kurie liko nuo jau prieš keletą metų išsivertų auskarų.

Noriu pasakyti, kad tėvai su manimi niekada nekovojo. Jie mane mokė. Ir gerbė. Aš irgi juos gerbiau ir stengiausi nenuvilti.

Alisa yra mergaitė apsirijusi grybų. Uždrausti!
Alisa yra grybų apsivalgius narkomanė. Uždrausti!

Tačiau, kai aš turėsiu vaikų, tai jie būtinai bus heteroseksualūs (kitu atveju juos teks nušauti), nesikeiks internete, mylės žydus ir juodaodžius, nežiūrės porno, bijos magijos, Hario Poterio ir satanistų, mes kartu sudeginsim visas J. R. R. Tolkieno knygas originalo kalba, kurių aš ieškojau visuose knygynuose, o ponaičio Beigbeder skutus paleisim į popieriaus konteinerį, parašysim neapykantos kupiną laišką idiotams Placebo, nes jie dainuoja apie narkotikus ir žinoma nusiųsim juodligės miltelių šėtono pakalikams, kurie piešia Family Guy. Ir ne todėl, kad mums visa tai būtų nepriimtina, ne todėl, kad tai kažkaip kertasi su mūsų pasaulėjauta ir jau tikrai ne todėl, kad mes neapsiverkėm skaitydami, kaip mirė Albas Persivalis Vulfrikas Brianas Dumbldoras.

Karlas Lagerfeldas čia atrodo pedofiliškai. Uždrausti!
Karlas Lagerfeldas čia atrodo pedofiliškai. Uždrausti!

Lietuva mums sako, kad taip reikia!

Aš nekenčiu draudimų. Aš iš esmės esu prieš destrukciją. Jeigu pinigus, kuriuos Lietuva išleidžia kažkokiai paslaptingai tarnybai, kuri dabar tikrina, ar aš labai keikiuosi ir ar nepasakoju apie bybio čiulpimą, skirtų mokykloms ir vaikai galėtų nueiti į teatrą, tai galbūt dvylikametės užuot čiulpusios bybius susižavėjusios pradėtų lankyti dramos būrelį.

V&R, matyt, gėjai. Uždrausti!
V&R, matyt, gėjai. Uždrausti!

Žmogus laisvas ne tiek, kiek laisvės gauna iš jūsų. Žmogus laisvas tiek, kiek laisvės jis gauna iš savo smegeninės.

Johnas Galliano dažnai atrodo toks laimingas... Jį reikėtų uždrausti, o tada nušauti.
Johnas Galliano dažnai atrodo toks laimingas… Jį reikėtų uždrausti, o tada nušauti.

Nuotraukos: Voque.

Rodyk draugams


50 kg ID.

2009-08-30 | Aš esu tai, Kasdieniška

Yes, some people say to me you`re too skinny, but never a skinny person says that to me, only people who could lose a few pounds say that.- Karl Lagerfeld

Aš turiu pripažinti, kad dažnai knaisiojuosi madoj ir anoreksiškus modelius vertinu normaliai. Tai darbo dalis. Toks verslas. Reikia parduoti gražius drabužius. Gražių drabužių labai gražus sukirpimas. Gražus sukirpimas geriausiai atsiskleidžia ant pakabos. Žmonės paprastai atrodo efektingiau, nei pakabos, nes jie turi akis, plaukus, lūpas, kurias galima truputį praverti. Efektingi dalykai puikiai dera su gražiu sukirpimu. Kuo gražiau atskleistas gražus sukirpimas, tuo daugiau iPodų gali nusipirkti ponas Lagerfeldas. Toks verslas.

Aš esu prieš beprotišką kūno alinimą ir valgymo sutrikimai man neatrodo gražiai, tačiau man natūralu, kad iš prigimties lieknos, ar net perdėm lieknos merginos saugo savo išsišovusius raktikaulius ir aštrias skruostikaulių linijas atsisakydamos vakarienės, pusryčiams išgerdamos kavos ir padavėjų prašydamos trintos daržovių sriubos.

Aš visada buvau liekna. Labai liekna. Kartais aš valgydavau nelabai protingai ir mano nedideli džinsai imdavo kristi. Aš niekada neturėjau aulinukų, kurie aptemptų mano blauzdas ir stengsiuos neleisti savo blauzdoms jų rasti. Aš nežinau, kuo džiaugiatės jūs, bet man patinka tas silpnumo jausmas, kai supranti, kad tu tiesiog fiziškai nesugebėtum isterikuot, ar įsivelt į eilinę aplink besivijančią dramą, kai valgymas tau tampa tiesiog natūraliu procesu, kuris palaiko organizmo funkcijas, bet netampa tavo religija. Aš džiaugiuosi, kai pusryčiams išsivirusi puodelį arbatos galiu pasinerti į savo apsakymus ir klausytis už lango bundančių gatvių.

Visa tai daugiau nei verslas.

Man patinka mano žiedas su ametistu, kurio aš niekad nenusiimu. Ir man patinka trumpi sijonai. Ir aš norėčiau pamaldžiai paverkti į Oskaro Vaildo banguotus plaukus. Ir pakiliai šypsotis Hendeliui, o prieš Seneką aš tiesiog žemai nusilenkčiau. Ir aš einu pasivaikčioti, kai drėgnas spalis sūpuoja ežerus. Ir man patinka sverti 50 kg. Tokia aš esu. Toks yra mano identitetas.

Nuotraukos: models.com

Rodyk draugams


Art of Living.

2009-08-27 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Tūnau namie ir džiaugiuosi paskutinėmis dienomis, kai galiu neatsiliepti, kai skambina nežinomas numeris, tiesiog valgyt geltonas slyvas ir vaikštinėti su timpėm ir vilnonėm kojinėm, skaitinėti Schillerį, kuris labai jau kartojasi ir rašo klaikiai įmantriai. Kita vertus, čia gali būti kaltas ponaitis vertėjas Antanas.

Ponaičiui Antanui turėtų būti labai liūdna versti tekstus iš vokiečių kalbos. Vokiečių kalba labai graži tiems, kas ją moka. Friedrichas Schilleris rašė „laiškus apie estetinį žmogaus ugdymą“ ir jeigu jums įdomu, ką jis mano apie „estetinį žmogaus ugdymą“, tai paskaitykite jo blogą.

O aš manau, kad estetika yra vienintelė siekiamybė.

Art of Living by Frederic.

Art of Living by Frederic.

Man patinka gražūs žmonės, man patinka, kai gražūs žmonės gražiai rengiasi. Kai jie gražiai kalba apie gražias knygas ir eina į gražius spektaklius. Man patinka, kai jie su manim klauso gražaus Velvet Goldmine garso takelio, kuriame Ewanas McGregoras gražiai dainuoja. Man aptinka žmonės, kurie nuoširdžiai domisi aplinka ir žvalgosi po kaimynų kiemus ir kolegų gyvenimus gaudydami mūzas, kad grįžę namo irgi nusilakuotų nagus mėlynai, o ne imtų burnoti, kaip tai absurdiška. Ir man patinka „normalūs“ žmonės, kurie gimdo vaikus ir mokina juos vaikščioti, kurie dirba ofisuose arba pardavinėja bandeles… Tik mano vaikas avės gražiais batais, kai mokysis vaikščioti ir aš tikrai nepamiršiu jo pamokyti elfų kalbos, nes ji man graži.

Art of Living by William.

Art of Living by William.

Man patinka gražus gyvenimas.

Ir kai kitą kartą skęsite savo problemėlėse dėl šlykštaus darbdavio, nesupratingų tėvų, tuščios piniginės, dviem dydžiais paaugusių džinsų ar teksto stokos kalbant apie Hendelį…

Jūs tiesiog nemokat gyvent!

Jūs pametėt ambicijas, esat tingus, perkat pernelyg daug batų ir neatrandant laiko Verdžiui, jūs trumparegis, jums reikėtų išjungti TV, ne, jums reikėtų išmesti TV! Ir eikit pabėgiot į stadioną! Kai kitą kartą virsit kavą, tai įberkit ten truputį čili. Nuo peilio galiuko.

Art of Living.

Art of Living by Lucy, Duffy & Emma.

Nuotraukos: theselby.com

Rodyk draugams


Apsakymas, nes neturiu laiko blog`inėms blevyzgoms.

2009-08-26 | Kasdieniška

Užsivertus darbais ir paranoja.

Dedu šiek tiek senesnį klaviatūros pabarškinimą. Ir nemokykit manęs literatūros, aš pakankamai protinga ir išsilavinus, kad suprasčiau, kas mano apsakymuose gali būti blogai, bet man perdėtos detalės, mėtymasis, vienų minčių neužbaigimas ir per ilgas kitų minčių kapstinėjimas… patinka.

Ir ten beveik viskas daugiau arba mažiau realu. Iki raktikaulių ir saldžių plaukų, lendančių į burną.

Arba turi realių asociacijų. Todėl kai kurioms smulkmenoms aš teikiu daug dėmesio…

nes man jos brangios!

Jam 17. Jis klaikiai groja būgnais. Paprastai dirba Japonijoj. Ir aš negaliu sulaukti, kol jis truputį paaugs. Estetika yra mano oras.

Rodyk draugams


Oktavas mirė. (I dalis)

2009-08-26 | Apsakymai

Jeigu žmonės gatvėje vaikščiotų su marškinėliais, kur būtų parašyta jų gimimo data, tai primestumėt, kad štai tai piktai bobai, kuri net spjaudydamasi veržiasi į troleibusą įsikandus savo abiejų lazdų yra apie šešiasdešimt, statistiniam verslininkui su veidrodiniais batais kokių keturiasdešimt, jo mergaitei apie dvidešimt, o tai žaviai raudonplaukei… oi… trylika. Suskaičiavot tiksliai, nes šią akimirką šios būtybės amžius jums tapo aktualus. Visų kitų statistinių miesto personų amžius aktualus tampa po mirties. Kapinėse imi skaičiuoti tiksliai. Net pykteli, jeigu gedinti senmergė sesuo patingėjo išgraviruoti mėnesius ir negali būti tikras dėl mirusiojo amžiaus. O jeigu jis dar žiūri iš tos mažos nuotraukėlės… Taip liūdnai ir priekaištingai, nes mirti devyniasdešimt devynerių, kai po mėnesio tau būtų sukakę šimtas yra mažų mažiausiai apmaudu. Eini tais nesibaigiančiais takeliais ir stabtelėjęs prie milžiniško angelo vėl skaičiuoji. Remiantis logika turėjo mirti arba vaikas arba labai senas žmogus, tiesa dar gali būti mylima moteris, tuomet jai buvo kokių dvidešimt, nes senesnių moterų nemyli – jas arba patogu turėti arba tiesiog prie jų pripranti, joms didelių paminklų niekas nestato. Taip, vaikas. Mergaitė, penkerių. Liūdna ant tokio kadais gyvybingo, žaismingo ir guvaus mažo žmogaus užkrovė tokį siaubingai didelį ir verksmingą angelą. Angelai net neverkia. Jie trimituoja skraidžiojami tarp karamelinių saulėlydžio debesų. O jūs iškreipiat jų veidus nenatūralia kančia ir prilipdot jų užpakalius ant niekuo nenusikaltusių vaikų. Ir kas dabar laimingas? Nei tas angelas, nei ta mergaitė, nei juolab nekilnojamo turto agentai, kurie visa šitą kičinį marmuro sąšlavyną galėtų paversti SPA centru. Bet tada nebeturėsit kur praktikuotis matematikos…

Vienas kapas man visada atrodė keistas. Neįtikėtinai žalias vejos lopinėlis apsuptas visai mažos metalinės tvorelės, o per vidurį paminklinė plokštelė. Vardas ir pavardė prancūziški, o daugiau nieko. Jeigu tai būtų eilinis juodo marmuro antkapis, eilinis kiek iškilęs žemės kauburys, keli nuobodūs gvazdikai ir pora žvakių, tai niurgztelėjęs, kad nėra datos iškart nueičiau. Praeinu kapinių keliu bene kasdien, nes tai trumpiausias kelias į mano universitetą (o ką jūs manėt? Kad aš tafofilas, nekrofilas arba kapinių plėšikas? Ech… Jūs… Holivudu ir interneto šiukšlėm springstanti karta). O šis kapas toks įžūliai kuklus, tarp gremėzdiškų angelų, rūpintojėlių, cherubinų, vos dviejų žodžių įrašas vienui vienam žmogui yra daug reikšmingesnis už graudžius epitafijų tomus, o tas vienui vienas orchidėjos žiedas ant antkapinės plokštės kampo tikriausiai atneštas su daug didesne meile, nei krūvos pigių astrų šalimais. Kasdien čia einu, kasdien skaičiuoju, kasdien čia stabteliu, pažiūriu i tą orchidėją ant pavasariškai gaivios, vasariškai žalios, rudeniškai tamsėjančios žolės ar net sniego. Kartais sutinku prakaituojančių moterų, negrabiai susilenkusių virš savo dvesiančių gvazdikų, ar ramių senukų bukai žvelgiančių į draugų antkapius ir galvojančių apie savo pačių artėjančias mirtis, bėginėjančių vaikų, kuriuos nuolat drausmina skrybėlėtos motinos. Šitas vejos plotelis nuolat vienišas ir nekintantis.

Šįkart aš beveik bėgau, nes eilinį kartą vėlavau. Audringos naktys ir studentiškas gyvenimas dažnai smarkiai į šoną stumteli paskaitas. Jau iš toli pamačiau siluetą ant paslaptingosios vejos. Moteris. Ak, žinoma, aš nuovokus žmogus, galėjau numanyti, kad čia būta kokios dramatiškos romantiškos istorijos. Net saldu pasidarė, kad tuoj galėsiu įsibrauti į svetima lovą, svetimas emocijas, svetimą istoriją. Svetimi gyvenimai visad tokie patogiai įdomus, viskas taip nuostabiai sukrenta širdin, bet nuo to neskauda! Taip, jis mirė! Ir tai yra velniškai neteisinga! O ji tokia įsimylėjus ir tai taip euforiškai romantiška… O mano Indrė niekada neplauna indų, čia baigiasi visas grožis ir prasideda realybė. Jų realybės aš nematau, bet visa kita – cukrus ant mano lūpų. Beveik bėgte leidžiuosi prie kapo, o galvoj sukasi kuo įmantrausi pasisveikinimai ir kuo subtiliausi klausimai. Gedinčios įsimylėjėlės yra labai sudėtingi padarai, jeigu pajudinsi reikiamą stygą, tai jos apipins tave gražiausiais prisiminimais, seksualiausiom istorijom, bet tik žiobtelk kažką ne ton pusėn ir viskas! Visas jų liūdesys bus susprogdintas tau į veidą, jų melancholiškas niurzgėjimas, šizofreniškas prisirišimas ir liguistos fantazijos atvers tau kelią į tavo paties cinizmo suvokimą, tu emocinis vampyras ir nieko daugiau, šiukšlė, mintanti svetima nelaime, vojerizmo kartos menkniekis!

Pagaliau! O ji blondinė, jos oda bronzinė, ji sėdi turkiškai sukryžiavus kojas ir laiko galvą užvertus į dangų, ji užsimerkus ir giliai kvėpuoja. Jos liauną kūną gaubia lengvo audinio violetinė suknelė, o ant jos kelių – vienui viena orchidėja. Ji basa, o jos batai ir rankinė guli už kapo tvorelės. Moteris atsimerkia, pažiūri į plokštę, pirštais pabrauko užrašą ir padeda gėlę. Atsisuka į mane, o jos akys! O siaube! Jos pilkšvos ir tokios didelės! Kaip mažų mergaičių iš japoniškų anime. Ji pažiūri į mane. Be jokios emocijos. Tik truputį pakreipia galvą ir sunkiai mirkteli. Bet aš krūpteliu ir nusisukęs paspartinu žingsnį. Eidamas kartą atsisuku ir matau, kad ji aunasi batus, pasiima rankinę ir lėtai eina mano pusėn, aš beveik bėgu, jau išėjęs iš kapinių dar kartą atsisuku ir matau ją artėjančią. Ji nespartina žingsnio, eina taip, lyg pasaulis neegzistuotų, įbedusi akis į vieną tašką. Dar mačiau, kaip ji atsisėdo prie vieno staliuko kavinės kieme. Besidaužančia širdim pasileidžiu bėgti į paskaitą.

Nereikia nė sakyt, kad paskaitoj sėdėjau gan neramiai. Gerai jau gerai, atrodžiau taip, lyg neturėčiau kur ištaškyt amfetamino pertekliaus ir mano paklaikusi širdis su kiekvienu isterišku dūžiu man vožtelėtų per smegenis. Po paskaitos susirinkau daiktus ir savo apdaužytoj smegeninėj dėliodamas įvairiausius aplinkinius maršrutus bandžiau eiti namo, bet kojos kažkaip savaime judėjo į tą kavinę. Aš mėgstu trintis po senamiestį, bet į tokias kavines eiti gėda. Auksinio jaunimo ir tuščių bobų su vardiniais džinsais trinamos kėdės nejaukiai spaudžia studentišką užpakalį ir piniginę. O aš vistik užėjau. Mane iškart pasitiko liaunas ir įsitempęs padavėjas ir nužvelgęs mano „neVersaceirnetne fakeVersace“ džinsus sunkiai išspaudęs šypseną paklausė:

- Taip, kuo galėčiau jums padėti?

- O čia nebuvo tokios moters?

- Na taip, čia būna moterų.

- Ji tokia blondinė, aukšta.

- Taip, būna ir blondinių, brunečių, rusvaplaukių ir net viena rožinė.

Oi, kaip labai juokinga, tu suknistas, šiknas laižantis, debile. Priminimas sau, jeigu aš kada užsidirbsiu labai daug pinigų, tai ateisiu čia, užsisakysiu pačio brangiausio čia parduodamo vyno ir išpilsiu ant tavęs visą butelį, tada galėsi vaipytis ir šnekėt apie rožines bobas. Nors… Žinoma, kokio atsakymo tu gali tikėtis, kai kalbi apie tau savaime suprantamą dalyką. Viskas, kas tau yra absoliučiai savaime suprantama, viskas, kas tau yra lyg THK tavo kūne, lyg jos liežuvis ant tavo kaklo… Kuo labiau tai neatsiejama nuo tavęs, tuo toliau tai yra nuo likusios populiacijos dalies. Kodėl? Žmonės bijo tikrumo ir atsiriboja nuo jo. Žmonės yra linkę abejoti, abejoti yra žmogiška, visi „galbūt“ ir „įmanoma“ yra žmogiškumo malda. Žmonės bailūs ir kvaili, jiems nepatinka, kad tu žinai daugiau, kad esi tikresnis, kad tu pasitiki, kad tu drąsus, kad tau kažko reikia, kad šitai radęs tapsi dar stipresnis, dar tikresnis, dar labiau nutolęs nuo jų. Šiandien man labai reikia tos blondinės. Aš negaliu būti tikras, kad ji egzistuoja, aš negaliu būti tikras, kad susitikęs ją dar kartą nenusivilsiu. Gal ji tik eilinė kvaiša, gal ji, skirtingai nuo manęs, yra tikroji tafofilė, gal ji pavargusi turistė, prisėdusi tiesiog kapinėse, nes ji neturi skrupulų ir estetizmo, o tai realu, nes damos turkiškai sukryžiavusios kojų nesėdi. O taip… Ji ne dama, ne dama, veriančiomis akimis. O gal jos akys nė velnio nėra veriančios, gal mano vaizduotė yra veriančiai skausmingai spalvinga, o galbūt mano gyvenimas yra dusinančiai nuobodus ir man norisi kažko veriančio, mistiško ir violetiniai bronzinio. O aš galėčiau nesunkiai įsivaizduoti, kaip aš sulaikyčiau kvapą, kaip mano krūtinė liktų iškilusi, kiek ilgiau nei įprasta, kaip visas mano kūnas, iki pat kojų pirštų įsitemptų, kaip mano pirštai įsispraustų tarp jos gležnučių pirštų, kaip jos saldžiai vaikiškai kvepiantys plaukai lįstų man į burną, kai ji kandžiotų mano smakrą, kaip… Kaip aš parašyčiau jai haiku, kaip parašyčiau jai šimtų šimtus haiku, kaip šimtų šimtai haiku būtų verčianmi į šimtų šimtus kalbų ir kaip Indrė sudaužytų kelias neplautas lėkštes. Žinau, kad kai grįšiu namo ji nebus suplovusi indų.

- Prakeikimas, Indre, kokį šūdą tu čia darai? Negali tyliau?..

- O atsikėlei, gali nueit į parduotuvę?

- Tai o pati negali?

- Neturiu laiko. Žodžiu, pasiimk sąrašą iš virtuvės, aš išeinu.

- Ė, Indre, kur mano skėtis?

- Tai kad giedra.

- Man atrodo, kad lis. Kur skėtis?

- Spintoj. Šiandien nelis. Nesąmonė būtų, jeigu lytų.

Jeigu norit mylėt, tai niekada negyvenkit kartu. Būkit už atvirus santykius, seksą su kuo papuola, BDSM, darykit, ką tik norit, bet negyvenkit kartu, arba dirbkit klaikiai daug, arba turėkit daug vaikų ir būkit su jais, bet nebūkit kartu. Nusipirkit dvarą ir susitikit atsitiktinai, turėkit milžinišką parką ir klaidžiokit ten ieškodami vienas kito visą dieną. Niekada nenorėkit žinoti apie žmogų visko, kuo daugiau sužinai, tuo mažiau jis tau patinka. Viską, kuo jis tau gali patikti, jis pats tau ir parodys. Pačią pirmą susitikimo dieną, taigi jeigu ką tik sutikote merginą, kuri yra velniškai intriguojanti, velniop viską, žadėkit jai aukso kalnus, deimantinius žiedus, milijoną orgazmų ir sutinusias lūpas, žadėkit jai baltapūkių vaikų būrį, net jeigu jūs gimėt Nigerijoj, žadėkit ir glostykit raktikaulius. Rytoj ji gali tapti bjaurybe. Tiesą sakant, bjaurybe ji gali tapti bet kurią akimirką, taigi kada nuo susižavėjimo jums ims linkti keliai, ašaroti akys ar trykšti sperma, bėkit kuo toliau ir užrakinkit šiuos puikius atsiminimus savo sielos gilumoj, tegul jos prisilietimai lieka įdeginti jūsų kūne, tegul jos žodžiai lieka susisupę į jūsų plaukus, tegul jos kvapas sulaša jums į sielą. Tegul ji būna rūkas, tegul ji būna miražas, tegul ji būna neįtikimai tolima visata, nes priartėję terasit krūvelę audinių, organų, molekulių ir nervinių impulsų, kurie būtinai muš iš vėžių visą jūsų nervų sistemą.

Rodyk draugams


Oktavas mirė (II dalis)

2009-08-26 | Apsakymai

Susirenku visą sąrašą, dar pasiimu alaus ir judu prie kasos. O… Reikėjo pasiimt vodkos. Aš matau ją! Matau blondinę, ji jau paduoda kortelę, vangiai nusišypso pardavėjai, pasirašo čekį, pasiima cigaretes ir eina prie išėjimo. Racionalu – jeigu paliksiu prekes ir bėgsiu paskui ją, tai būsiu idiotas. Iracionalu – palikti visas prekes, bėgti paskui ją ir būti idiotu. Idealu – pradeda beprotiškai lyti ir ji negali niekur eit, ji st