BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Mokytojavimas

2009-09-23 | Aš esu tai, Kasdieniška

Klūpodama ant žolės rudeniškoj popietėj jaučiu, kaip šalta drėgmė smelkiasi man į nuogas kojas. Žiūriu į baltų, smulkių gėlių krūmynus, neįsivaizduoju, kaip jos vadinasi, teatleidžia man visokie juzėnai ir meškauskaitės. Gražu. Elfiška. Mane išmokė J. R. R. Tolkien`as. Gamta yra elfiška.

Neįkyriai išmokė. Jis man papasakojo, Peter Jackson`as parodė. Aš ėmiau ir įtikėjau. Labai greitai ir lengvai, nes elfais jiedu tikėjo patys. Ir entais. Būtinai pasižvalgykite miškuose entų arba enčių, nes enčių net Hobitone tikriausiai nebėr.

Aš galėčiau jums padėti susisibti rankom su My Sweet Prince, ipilčiau jums abiems Jack Daniels`o, padeklamuočiau Šlepiką, daug ir garsiai kalbėčiau, prisijuoktume iki ašarų ir paguldyčiau jus į šilkinius patalus. Levandom ir maniškiais Nina Ricci kvepančius. Ryte atsikėlę kvėpuotumėm kavos garais prie lūpų priglaudę popierinius puodelius ir žastytumėm senamiestį žalio Kent`o pelenais.

Man patinka mokyti kitus. Man patinka draugams vežioti knygas, įrašyt jiems muzikos, aš išplėtus akis ir šypsodamasi iki ausų pasakoju apie Gareth Pugh, nes myliu jį galbūt net labiau nei J. R. R. Tolkien`as mylėjo Iluvatarą.

Mokyti ir mokytis yra gerai. Tik nemokykit manęs gyvent, nes mano gyvenimo niekas labiau už mane pačią nemyli, todėl tik aš pati jį geriausiai moku.

Nuotrauka: styleclicker.net

Rodyk draugams


Literatūrinis šiltnamis

2009-09-18 | Aplinka

Charles Bukowski „Pašto“ ištrauka originalo kalba:

What i meant by big was that her ass was big and her tits were big and that she was big in all the right places.

Charles Bukowski „Pašto“ ištraukos lietuviškas vertimas:

Sakau, dižiulė, nes jos papai buvo it arbūzai, subinė liulanti, tiesą sakant, visos reikiamos kūno dalys buvo didžiulės.

Charles Bukowski „Pašto“ ištrauka originalo kalba:

But i couldn`t help thinking, god, all these mailmen do is drop in their letters and get laid.

Charles Bukowski „Pašto“ ištraukos lietuviškas vertimas:

„Po velnių! - nesusilaikiau nepamanęs, - tie paštininkai daugiau nieko neveikia tik mėto laiškus į dėžutes ir dulkinasi su visokiom paleistuvėm.“

Charles Bukowski daug gėrė, lošė, dulkino moteris ir kartais tapdavo sentimentalus. Tadė mirė. Paprasta.

Mokykloje mums pasakojo, kad lietuvių kalba yra pernelyg turtinga, kad rašydami mes leistume sau vartoti paprastus žodžius. Lietuvoje literatūra turi atskirą žodyną. Almantį, tipenantį, šiurpuliais odą glostantį ir vaitojantį. Lietuvių literatūra nevaikšto, nebėgioja, nekalba, čia nėra tiesiog sekso. Čia tau iškruša smegenis iki pūlinių, čia visi isteriškai žliumbia arba dūsta iš meilės prie šventų šulinių. Nėra jokių get laid, lietuviai dulkinasi su visokiom paleistuvėm.

Charles Bukowski paštininkas Henris Činaskis nėra ypatingas žmogus. Eilinė, pavargusi, prasigėrusi ir prasilošusi darbo klasė. Alkoholis, seksas, bukinantis darbas ir butas praščiausiame miesto rajone. Činaskis nenori jūsų nustebinti, jis paprastas ir grynas, apšepęs ir šlykštokas. Buitiškas, kaip kokios žirklės, tačiau jeigu Činaskis būtų žirklėmis Lietuvoje, tai tos žirklės būtų vertos Džeko Skerdiko vidinės palto kišenės - kruvinos, aprūdijusios ir nukarpiusios nosies galiukus penkiolikai nekaltų mergaičių.

Charles Bukowski, žinoma, yra bjaurybė, nes jis nepateisina literatūros lūkesčių. Literatūra Lietuvoje gyvena ten, kur baigiasi materija. Ji gyvena atskirai nuo jūsų, ji yra mistiška aukštesnioji jėga, Edeno apraiška, kuri privalo būti graži. Pamokanti, išmintinga, platininėm sąmojo dulkėm nubarstyta, subtiliai žėrinti ir dūšią glostanti. Ji vedasi jus pasivaikščioti po nesibaigiančius klonius, prausia jums veidus krištoliniuose šaltiniuose ir guldo ant kutenančių dobilų.

Jeigu jūs norite rašyti Lietuvoje, tai turite du kelius. Galite būti ironiškas, ciniškas, atgrasus, galit spjaudyt skaitytojams į veidą ir priversti juos nurausti, galit šlovint Tomą Arūną Rudoką ir prirašyti puslapį vaginos pavadinimų, kadangi pimpalų sinonimai jau buvo aptarti „Pornomūzoje“. Galit grįžti atgal į klasiką ir šlovinti agrarinį fetišą - pastatykit bitėm puoštą altorėlį Austėjai ar prisirinkit pilnas panages kvapnios žemės vagodami Aukštaitiją.

Tik nebūkit paprasti arba tenutrenkia jus Perkūnas.

Nuotraukoje: Charles Bukowski

Rodyk draugams


Mūzos

2009-09-13 | Aš esu tai

Atsidarau langą jau gerokai po vidurnakčio. Žinau, kad turėsiu keltis jau po poros valandų, o atsigulusi aš dar nebuvau. Sėdžiu ant palangės, kvėpuoju drėgnu rudeniu, o jam atiduodu tumulus dūmų. Vis prisimenu, kai maža skaičiau knygą. Joje vaikas bijodavo galvą iškišti iš po antklodės, nes naktis tokia juoda ir gąsdinanti. Jam šitaip buvo sakiusi mama. Kartą jis pabudo ir apsidairęs suprato, kad įžiūri menkus šešėlius, nusprendė patikrinti, ar naktis kieme juodesnė. Jis taip nustebo supratęs, kad naktis mėlyna.

Aš sėdžiu ir vis galvoju, kad naktis tikrai mėlyna, kad jos net kvapas mėlynas. Nakties vėsa yra tamsiai mėlyna. Ir viskas naktį nusidažo mėlynai. Tik halo ratas balkšvai sukasi aplink mėnulį. Gražu ir mano nuorūka atgula ant grindinio.  Numetusi keletą žarijų ir palikusi truputį skausmo mano plaučiuose.

Aš nemoku išprotėti dėl nieko, kas man yra savaime suprantama. Gamta graži, upės žaviai čiurlena, o briedžiai bėgioja didingai. Žolė yra žalia. Ir taip, naktis yra mėlyna.

O jis nedainuoja, jis murkia man į ausį, o aš giliai kvėpuoju ir prikandu lūpą, o gražuolė, kuri bėga Pilies gatve avėdama aukštakulnius tikriausiai galėtų įkast jums į liežuvio galiuką. Aš prisimenu juodaplaukį vaikiną, kuriam Pilies gatvėj kryptelėjo koja, jis susikeikęs užsilaikė už manęs. Aš vos nenukritau ir jau buvau pasiruošusi mesti jam irzlų žvilgsnį, bet jo atviros ir maldaujančios akys mane nuramino. Jis bėgo iš paskos atsiprašinėdamas, aš šypsojaus, o tu šypsaisi taip atvirai, taip vaikiškai net ir tada, kai pasakoji man apie politiką. Tik pažiūrėjęs į mane susikaupi ir įsitempęs lauki, ką pasakysiu aš.  Gaudai kiekvieną mano žodį, o aš pirštais glostinėju kavos puodelį mėtydama lakoniškas beprasmybes, nes girdėjau tik kas antrą tavo žodį. Žiūriu į tave ir prisimenu, kaip aš apsiverkdavau tada, kai verkdavai tu.

Ar tada mes žinojom, kad naktis mėlyna?

Neprisimenu, bet padėkosiu tau, kai man priminsi. Aš turėčiau padėkot visiems, kurie mane įkvepia. Visiems, kuriems aš kvėpuoju. Jūs mano bepročiai karštais delnais vis glostantys man galvą, saldžiais balsais man liudijantys kasdienybę, virpantys paslaptimis, jūs laistot mane savo klegesiu, jūs skaudinat man akis išpūsdami dūmus man į veidą ir aš kiekvieną kartą prisimerkiu, kai skaitau, ką jūs parašėte.

Jūs esat mano mūza, nes jūsų aš niekada nesuprasiu, kiekvieną kartą, kai aš pažinsiu jus ir jau pradėsiu tikėtis nuobodulio aš imsiu ir surasiu naują apgamą ant jūsų alkūnės ir jis taps mano visatos centru. Bent vienam vakarui.

Karl Lagerfeld su savo mūza.

Karl Lagerfeld su savo mūza.

Nuotraukoje: Babtiste Giabiconi & Karl Lagerfeld.

Rodyk draugams


Tuščios kalės arba žmonių įžeidinėjimas troleibusuose.

2009-09-11 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Šiandien nakvojau pas Geistautę, universitete mes nebuvome, nes buvome koncerte, o grįžus aš sėdėjau ant grindų ir vapėjau gausybę keistų dalykų apsikabinusi migdolinio likerio butelį. Likerio, kuris Geistai šlykštus, Rokui anyžinis, man ir Kasčiui pažadėtas.

Geista: Tas likeris šlykštus. Reda, aš tau tą likerį sugirdysiu, kai tu girta būsi. Tau arba Kasčiui.

Aš & Geista

Ryte mes gėrėme daug vandens ir valgėme pusryčius, o tada kruopščiai rinkomės drabužius, aš vėl sėdėjau ant grindų ir juodinau savo pajuodusias akis, mane truputį purtė egzistencinio nerimo virpuliai dėl slenkančių plaukų ir buvo apėmusi rudeniška melancholija dėl besilupančio nagų lako.

Vėliau ilgai laukėme troleibuso, kol galiausiai sulaukėme ir važiavome. Troleibuse man prasidėjo isterija ir aš ėmiau žvengt, nes ten dvokė, priešais mane stovėjo trylikametė bjauriais dantim ir išverstais papais, o ant jos draugės rankinės mėlynu šratinuku buvo pripiešta šypsenėlių. :)

Karma mums buvo maloninga ir nušvietė mūsų kelionę sėdimosiomis vietomis. Troleibusas stoviniavo, nes laukė žalios šviesos, elektros pliūpsnio ar kitų dalykų, kurių paprastai laukia troleibusai, o dvi blondinės buvo plaukus susikėlusius į kuodus. Tokius netvarkingus, ties momenkauliu. Jos savo smalsiomis akutėmis stebėjo aplinką ir mirksėjo pridažytom blakstienom, kai pro langą užmatė negražų vaikiną. Blondinės ėmė ir susijuokė, jis žinoma matė ir viską suprato. Dabar mes esame tos kalės, kurios jam vis gilina depresiją.

Geista & Augustė

Geista & Augustė

Jis juk labai geras žmogus, nuostabus tiesiog. Jis tikriausiai globoja benames kates, neria vąšeliu kepuraites kaimynų vaikams, užsidegęs žvakę skaito Dostojevskį. O galbūt jis tegul galvą išsiplauna? Įsigyja savo dydžio kelnes, nusivalo batus, susitvarko veido odą ir nagus?

Vakar blondinės keliavo tuo pačiu maršrutu, jos sėdėjo kartu ir tikriausiai aptarinėjo aibę opių klausimų, kuomet prieš jas atsisėdo mergina, kuri sėdėjo viena, nes kitas žmogus šalia jos paprasčiausiai netilptų. Vėliau didžioji mergina atsistojo ir keistokai sverdėdama užėmė poziciją prie durų įkalindama blondines, kurios nesuprato situacijos rimtumo.

Reda: Geista, lipam…

Geista: Tai kad vietos nėra.

Didžioji mergina pagiežingai pažvelgė į blondines su suknelėmis, kurios juk tik konstatavo akivaizdų faktą ir tikrai nenorėjo pasakyti nieko blogo, nenorėjo nieko įžeisti ir nenori būti šuolių nuo tilto priežastimis. Mano nagai yra violetiniai, o tu esi stora. Tu sunkiai judi, dūsti, tavo širdis kasdien vaitoja, tu sėdi ant dviejų kedžių, neįsivaizduoju, kur tu perki drabužius, bet aš esu tikra, kad mes negalėtumėm kartu pasivažinėt riedučiais.

Aš tikrai nemėgstu apsileidėlių. Nemėgstu ir kvailių. Jeigu tas aukštas vaikinas, aptemptom kelnėm ir man nelabai patikusiais maškinėliais yra kvailys, tai aš jam taip ir pasakyčiau ir tai būtų paskutinis mano ir jo pokalbis.

Kikenančios blondinės nėra kalės. Anaiptol. Kikenančios blondinės yra teisuolės.


I want a perfect body
I want a perfect soul

(Radiohead - Creep)

Nuotraukos: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Nuodėmingų vakarų estetika

2009-09-09 | Aplinka

Charles Bukowski „Paštui“ reikėjo 20 naktų, 20 pintų viskio, 35 pakuočių alaus ir 80 cigarų.

Dalius Naujokaitis fantastiškai groja senu pianinu. Klūpodamas ant dulkėtų grindų, apsirengęs išvirkščią megztinį. Manau, kad ir jis pats bus pametęs to vakaro pintų skaičių.

Tomas Arūnas Rudokas manęs klausia, ką aš manau apie jo „Pornomūzą“. Aš manau, kad daug tu šiąnakt indų suokalbiaudamas pridaužei. Matau, kad daug.

Kodėl jums patinka Charles Bukowski? Nes jau pirmojo skyriaus 13 eilutėje jis sako, kad jos papai buvo it arbūzai, subinė liulanti? Ar jums priimtiniau pasirodė dalis apie paštininkus, kurie daugiau nieko neveikia tik mėto laiškus į dėžutes ir dulkinasi su visokiom paleistuvėm? Tiesa, jis dar sakė, kad dulkindavo tave nuostabiai. Beje, pastarąjį kartą jis kalbėjo apie darbą.

Alkoholinė, narkotinė, tabakinė ir vienanakčio sekso estetika liudija nusispjovimą - ant jūsų, manęs, tikriausiai net ant pačio savęs. Bent kartais. Ant savo ambicijų, ant materialių troškimų, kurie, matyt, šitiems suokalbininkams yra svetimi, tačiau jūs ir aš turim jų tiek daug, kad net į svetimus protus galim prileist.

Charles Bukowski nerašė apie alkoholį ir kekšes, jis alkoholį ir kekšes aprašė, o Dalius Naujokaitis negroja girtas. Dalius Naujokaitis groja. Dalius Naujokaitis geria. Jiems šitaip patogu, susilaistyt marškinius vynu ir barstytis cigarečių pelenais, juoktis ir nekreipti dėmesio į aptriušusias palėpes, kuriose Tom Waits vis kimsta prie savo girtuoklio pianino.

Jie plačiai atlapoja jums duris, jie jus apsikabins per pečius ir vadins bičiuliais, jie pils alaus jums tiesiai į gerklę, kvatos, jeigu jūs šypsositės ir raudos, jeigu jūs imsit braukti ašaras. Nuvalys jūsų šlapius žandus nusiėmę savo išvirkščią megztinį.

Ir susisupę į savo nuodėmingus vakarus dar kartą nusispjaus ant jūsų mašinų, ant mano batų ir šilkinių suknių, ant paaukštinimų, bosų kilimėlių. Artistiškai pasišlykštėję jie išmes dirbtinai malonius balsus ir smaugiančius kaklaraiščius. Laikrodžius ir balto aukso sąsagas jie iškeis į stoties kekšę.

Viską užsigers viskiu. Tiesiai iš butelio. Ar iš papilkėjusios stiklinės.

Man jų nusispjovimas gražus, nes  su Charles Bukowskiu taip lengva nešioti paštą, o Daliaus Naujokaičio būgnai išmuša iš realybės, o John Lee Hooker gitara tokia svajinga, o Tom Waits balsas gergždžia, kaip švytuoklinis prosenelio laikrodis, kai jį prisuki.

Beje, Tomui Arūnui Rudokui atsakiau, kad „Pornomūza“ yra konceptuali.

Nuotraukos: iš filmo „Coffee & cigarettes“; iš draugų asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Jūs tokie savi! (Oficialiai dėkoju „Miesto IQ“)

2009-09-08 | Kita

Grįždama namo vienoj rankoj laikiau „Miesto IQ“ žurnalą, o kita ranka rašiau žinutę draugui. Kreivai šypsojausi, nes:

Tik man būdavo baisiai pikta, kad orkestre groju didžiule tūba, o kartais ir dar už ją didesniu suzafonu. Ne instrumentas, o visa kanalizacinė sistema. - Gintaras Grajauskas

mano draugas, žinoma, groja tūba. Pažiūrėjus pro langą į mane įdėmiai, žiūrėjo mažas, garbanotas vaikas. Pakreipęs galvą, kaip mano draugės prancūzų buldogas. Aš jam nusišypsojau, o jis nusimetęs buldogiškas susirūpinimo raukšles nušvito ir ėmė juoktis. Jis man mojavo, o jo baltos garbanos tirtėjo už mašinos stiklo. Aš susijuokiau ir suėmusi žurnalą jau abiem rankom šypsojausi visą kelią namo.

Ei, kaip jums tai pavyksta?

Jūs rašot apie miesto gaudesį ir byrančius balkonus, kurie atsispindi balose. Į balas vis lipa miesto keistuoliai, keisto kvapo, keistai kalbantys apie kunigus, vaginas ir sifilį. Paryčiais. Geležinkelio stoty. O aš sėdžiu ten ir klausaus. Šypsausi, bet ne paaugliškai, ne iš piktdžiugos. Šypsausi nuoširdžiai. Džiaugiuosi miesto veidais. Nuodėmingais miesto veidais, kurie trinasi Subačiaus pakampėse. Jūs rašot apie bohemą ir aš prašau močiutės dar kartą papasakoti, kaip jie klausydavos operų, o tada suokalbiškai taškydavos vynu. Naktimis vaikčiodavo paslaptingų gorkių ir leninų gatvėmis, kurių Vilniuj aš jau neberasiu. Grįžę sėdėdavo prirūkytoje virtuvėje:

Kalbėdavo jie apie istoriją, literatūrą ir dailę. Čiurlionį mėgo. Tik mudvi su Stasele vis į balkoną pakvėpuot išeidavom, nes ji nežmoniškai plėšė cigaretes. Vieną po kitos. Vieną po kitos, o tas vis saulėgrąžom spjaudės. Iš pradžių į stiklinę, o vėliau jau ir ant stalo, grindų… Bet įdomu būdavo.

Jūs rašot apie kaimą, kur žmonės sveikinasi ir žino apie vienas kitą, matyt, daugiau, nei mano mama apie mane. Aš nusišypsau, kai prisimenu kaimo pardavėjas. Atvažiuodavau pas giminaičius, o jos man, miesto mergaitei, duodavo obuolių iš savo sodo. Traukdavo iš po prekystalio. Vaišindavo. Tokiais negražiais, nudaužytais šonais, bet tokiais saldžiais. Tik prakandi žievę ir jau visas smakras šlapias nuo saldžių sulčių. Stebuklai! Sėdžiu ir šypsausi. O aš juk kaimo nekenčiu, aš juk trečios kartos miestietė, kuri vis juokiasi iš lietuvių agrarinio fetišo. Žemėtos panagės ir išprotėję arkliai, kurie palaidi laksto. Žvengia vietos nerasdami ir žiūri tom savo milžiniškom akim. Parašytumėt apie arklius, tai kitą kartą aš galbūt spiegdama namo nebėgčiau, jei tos milžiniškos akys, savo milžiniškom kanopom nešinos, vėl į mano kiemą užsuktų.

Dar truputį ir aš galbūt net į džiazo koncertą nueisiu.

Ačiū, kad jūs esat!

Iliustracija: Kotryna Žukauskaitė žurnalui „Miesto IQ“

Rodyk draugams


Negatyvus ponaitis Postas Faktas. Labai politinis įrašas.

2009-09-07 | Aplinka

Lietuvoje gyventi sunku. Ta proga paverkime, nes kaltas Valinskas.

Lietuvoje gyventi sunku. Ta proga paverkime, nes kaltas Valinskas.

Šiandien važiavau autobusu ir girdėjau, kaip kažkoks ponaitis radijuje kalbėjo apie purviną seimą, labai monotoniškai. Ei, nekęsk seimo! Padek Valinską ir sulaužyk Žeimeliui ranką! Nors ir abi. Gali plikai nuskusti Adamkų ir jėga ištraukti Grybauskautę iš to tamsiai mėlyno kostiumėlio, bet jeigu jau kalbi, tai kalbėk taip, kad aš norėčiau tau padėti.

Tie pikti ponaičio žodžiai neturi jokio svorio, nes jo tone nėra neapykantos, nėra pasišlykstėjimo ir neatrodo, kad baigęs kalbėti jis galėtų piktokai nusispjauti, seiles prakošęs per dantis. Kažkur šalia savo dulkėtų batų. Jo tonas mokytojiškas! Žinoma, nes tai jūs esate idiotai, kurie į valdžią atveda nekompeteningus asilus, o protingiems ponaičiams belieka pašaipiai, net niūriai konstatuoti faktus. Mes esame maži vaikai, kurie prieš metus sudaužė kokį neblogą porcelianinį puodelį, kurio šukas mamytė tik šiandien rado po kilimu. Negi dabar imsi pykti… Bet melancholiškai burbtelėti juk galima…

Mamyte, tu gal išmokyk mus tvirčiau puodelius laikyt? Gal tu mus auklėk, ką? Gal reikėjo prieš metus truputį nusileisti nuo savo intelektualinio olimpo ir entuziastingai mums papasakoti apie rinkimų svarbą ir atsakomybę prieš savo valstybę?

O gal tu užsidėk aksomines pirštines ir padavęs mums ranką parodyk mums, ką mes turėtume daryt, kad būtų geriau, nes tyliai ir paslaptingai parimus ant savo blokų palangių dūsauti ir laukti kol princas Krišna įbers dėdei Gražuliui proto yra sadomazochizmas tiesiog

Radijaus ponaiti Postai Faktai ir visi kiti ponaičio Posto Fakto draugai, jūsų šalis laisva. Padarykite ką nors dėl jos, nes Putinas jums pinigų neduos, kad ir koks jis kaltas bebūtų dėl visų mūsų bėdų. Toks jau jis gobšuolis yra. Deja, bet teks dirbti patiems…

Nuotrauka: Eliana Dulins

Rodyk draugams


Komercija yra svajonių pardavimo menas.

2009-09-06 | Aplinka

Komercija yra menas.

Menas komercijoje yra žaidimo menas. Žaidimo su jūsų protais.

Tai žaidimas, kur jūs esate žaidimo lenta, o kauliukais tampa jūsų siekiamybės - gražus kūnas, nuostabus seksas, blizgesys, idiliška jūsų žmonos šypsena, kai ji sėdi ant žaliausios žolės pasaulyje sūpuodama baltapūkį penkiametį. Lengviausio audinio suknelė truputį apnuogina puikiai įdegusius pečius, o šalia jos basų kojų lekuoja visad linksmas ir visiems malonus auksaspalvis retriveris. Labiau išlavintam skoniui būtų galima pakišti biglį ar kokią siamo katę.

O jūs žiūrite ir galvojate, kad jeigu nusipirksite šitą prekę (jau net nebesvarbu kokią. Tebūnie tai vamzdžių valiklis.), tai ji apvers jūsų gyvenimą aukštyn kojom, jūs gausite full package - paskui idealiai švarius vamzdžius atseks ideali žmona, pereis per idealų sodą, nešina idealiu vaiku, kuris gimė po idealaus sekso, idealūs drabužiai ant jos idealaus kūno. Ir kam nepatinka auksaspalviai retriveriai?

Žmonės šiandien mėgsti gyventi lengvai, o komercija yra lengvumo menas.

Menas jus moko kurtis svajones, tikrasis, amžinasis menas yra jūsų mokytojas, kuris parodo, kokios spalvos dera ir kurias natas sujungus jūsų širdys virpteli, tikroji literatūra jums parodo, kas yra meilė, kaip reikia aukotis ir kodėl reikia nuvažiuoti į Paryžiių. Dangų remiantys bažnyčių skliautai parodo jums, kaip stipriai galima tikėti tuo mistiniu ponaičiu, kuris galbūt sėdi kažkur tarp karamelinių debesų.

Jūs džiaugiatės menu, jūs nortie tapti jo dalim, tokia neklystančia ir nepaveikia laiko tėkmei, jūs susikuriate svajonių…

o komercija jums parduoda kelią į jūsų svajones.

Netikrą kelią ir plastikines svajones, žinoma. Komercija jums parduoda patogią matricą, komercija užmerkia jums akis ir švelniai veda jus į utopijos pasaulį, tyliai niūniuodama gražiausiu balsu, kokį jūs esate girdėjęs.

Nuotrauka: nugoolinta.

Rodyk draugams


Blogų kultūra. Lietuviškai.

2009-09-05 | Aplinka, Kasdieniška

Aš praktiškai neskaitau lietuviškų blogų, skaitau gal kokius tris ir kai labai noriu valgyt, tai pasižiūriu nuotraukas virtuviniuose bloguose. Ne, matytų patiekalų negaminu. Mano fantazija iškrypėliškai laki.

Statistinis Lietuvos blogeris tikriausiai yra girta penkiolikmetė, kuri parašiusi graudų, rusiškų keiksmažodžių trumpiniais apipintą, įrašą eina išsivemt. Arba parašyti tris milijardus smsų pusei mokyklos ir draugams iš internetinės erdvės. Tada pasitikrina facebooką ir tai smulkiai aprašo savo bloge.

Aš šitai vertinu visai normaliai, nes vaikams užaugti reikia.

Žinoma, kad užsienietiškų blogų, kuriuos rašo paaugliai yra milijardai. Paaugliai visur tokie pat… aršūs. (Reda dabar šypsosi ir galvoja apie ponaitį Račą, nes ji panaudojo kvailoką ir nenatūralų minčiai žodį, bet nesikeikė. Tavo vaikai saugūs.) Dirbantys, perspektyvūs ir brandūs žmonės ten rašo apie politiką, architektūrą, interjerą, teatrą, muziką, madą, naminius gyvūnus ir prieskoninių žolelių auginimą. Jie rašo apie Jėzų ir moko gaminti pilvotus Budas iš papier mashe.

Aš manau, kad labai neteisinga, jog Lietuvoje viskas vėluoja. Internetinė kultūra yra tabu, vaikų reikalas, nes mes esam snobiškesni už britų lordus, kurie tikriausiai pradeda dusti negavę savo puodelio arbatos su pienu lygiai ketvirtą popiet arba pamatę vienplaukę moterį besisukiojančią dieviškojoj pievoj, kurioj visiems nuoširdžiai nusispjaut ant arklių lenktynių. Mes esam Maironio tauta, kuriai romantiškai atrodo tik plunksnos skrebenimas prie žvakės.

Man patinka internetas. Internetas yra magiškas ir toks lengvas. Ir nereikia kirsti medžių, kad gauti popieriaus skrebenimui. Aš tikiuosi, kad išsilavinę ir aplinka besidomintys lietuviai ateis į interneto erą ir gerdama rytinę kavą aš pasidžiaugti svetimu susižavėjimu viena ar kita sfera… lietuviškai.

Neberodykit man vidurinio piršto - parašykit ką nors gražaus.
Neberodykit man vidurinio piršto - parašykit ką nors gražaus.

Nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Keturi mažučiai. (Dovanojam katukus. Foto.).

2009-09-03 | Kasdieniška

Įrašas be cinizmo, išvaizdos, vyrų, alkoholio ir palaido gyvenimo.

Įrašas apie vieną iš didžiausių džiaugsmų pasaulyje.

Apie tylų murkimą, trikampes nosis ir rangymąsį apie kojas. Apie gailų kniaukimą ir šiurkščius liežuvius. Apie draugus, kurie niekada nepriekaištauja ir dievina jus - egoistiškus, nuvargusius, nepasidažiusius ir su sportinėm aprangom. Apie draugus, kuriems visiškai nesvarbu, kas jūsų piniginėj ir kokia etiketė gyvena ant jūsų džinsų. Draugus, kurie alpsta iš džiaugsmo ir užsimerkia iš malonumo net jeigu jūs tik paskubom pabraukot jiems per nugaras.

Mažučiai gimė šiandien, mano draugės lovoj, bet po poros mėnesių jie gali šildyti jūsų lovas.

Atsiliepkit kuo greičiau, nes kitu atveju mažučiai lovų niekam nebešildys.

Liūdna?

Liūdna, bet labai lengva padaryt šitą situaciją smagiausiu įvykiu jūsų ir mažųjų katukų gyvenimuose!

Imkit imkit imkit!

Rodyk draugams