BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Ruduo

2009-10-31 | Aš esu tai, Kasdieniška, Kita

Negaliu nepasidžiaugt…

O jūs nesidžiaugiat?

Nesidžiaugiat, kai reikia labiau susiglaust su bičiuliais, nes vakarais jau šalta? Nesidžiaugiat labiau garuojančia kava ir didesniais cigarečių dūmų tumulais? Kapinėm, pasidengusiom žybčiojančia žvakių jūra, rūku, kuris glosto sutemas virš geltonuojančių miškų…

Ir savo liūdesiu, kuriam nereikia jokių paaiškinimų, kuris kyla iš pilkumos. Supuoja jus savo drėgnam glėby iš rytinės miglos, glostinėja jums nugarą savo šalnuotais pirštais, o jūs gūžiatės ir liūdit.

Savaime suprantama. Ruduo juk.

Nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Let’s have some fun, This beat is sick

2009-10-31 | Aplinka, Kasdieniška

Let’s have some fun,

This beat is sick

I wanna take a ride on your disco stick.

Is it fun to dance like you are about to have sex with your clothes on and almost kill Golden Parazyth?

Aš mėgstu pašvęsti ir aš už šventimą, nesu prieš nenuvalytą makiažą, ryte ir krist lovon su suknele yra nieko keisto. Ir alkoholiu sulaistyti marškiniai, ir cigaretėm pradegintos rankovės yra suprantama.

Bet… vos vos pilnametės kalytės pridažytais veideliais, kurioms nuolat reikia vaikščioti iš salės į salę, prie baro, į kiemą, prie veidrodžių, į salę ir atgal prie baro… savo spigiais balsiukais rėkiančios `sooorrryyyy` ir stumdančios viską aplink ir jų šlykštoki bičiuliai, kurie praeidami kelią skinasi alkūnėmis, bukai spoksodami į vieną tašką.

NEKENČIU JŪSŲ.

Jūs kokio velnio į klubus einat? Pamirksėt savo dailiom akytėm virš savo sukeltų papų, o jūsų bičiuliai jaučia orgazmą pumpuodami orą atsistoję prie pulto? Dydžėjų asistentai ir mirksėtojos. Bl.

Pamirškit viską. Tegul jums nutirpsta rankos, nenorom užsimerkit ir čia nieko nebėra. Atsigavę pažiūrėkit į nepažįstamą, kuris taip pat nuoširdžiai buvo dingęs muzikoj. Nusišypsokit jam. Ir jo draugei. Nueikit parūkyt, ar prie baro, ar į kitą salę, pasidažykit lūpas žiūrėdami į veidrodžius, nusišypsokit ir paplekšnokit per petį, jeigu jums kas užstoja kelią linktelėkit dėkodami, kai žmonės juokaudami nusilenkia jums praeinant.

Kultūra yra kultūra. Būkit malonūs, ką? Ir maldauju, daugiau nekriskit ant DJ stalo. Jeigu užmušit Golden Parazyth, tai aš užmušiu jus. Rimtai.

Nuotrauka: nogooglinta, o joje žmogus, kuris dainuoja taip, kad verkt noris. Iš susižavėjimo.

Rodyk draugams


Muzons šniokšč pro mobiljaką vs ausinės

2009-10-20 | Aplinka, Kasdieniška

Visiškai praktinis klausimas:

Ar perkant telefoną reikia papildomai susimokėt už ausines? Jeigu taip, tai negi jos kainuoja milijoną pinigų?

Iš garso, kuris vis šmėkščioja man po langu susidarau nuomonę, kad taip! Ausinės yra toks pats neįperkamas mobiliojo telefono priedas, kaip ir jo nugarėlės inkrustacija deimantiniais vienaragiais.

Muzons šniokščiantis pro mobiljaką akivaizdžiai laimi prieš ausines. Prieš kultūrą ir pagarbą aplinkiniams.

Liūdna Lietuvoj.

Nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Nieko gero. Šalta.

2009-10-19 | Aplinka, Kasdieniška

Pavadinimo kopyraitas priklauso Tadui Vidmantui. Pastarasis man visad atrodė juokingas. Juk turėtų būti labai juokinga, kai 20+ vyras, kuris jaudinasi dėl savo senoviško megztinio patekimo į kadrą, trinasi su kamera filmuodamas 20+ draugelį, kuris reikalauja modemo.

Šalta. Siaubingai. Tikrai nieko gero. Vakar atsiguliau miegot, nes buvo tiesiog per šalta kažką veikt. Dabar norėčiau lygiai taip pat susisukti į kamuoliuką po savo pūkine antklode (žinoma su visais žieminiais bonusais - šilta pižama, paprastom kojinėm, vilnonėm kojinėm ir megztiniu. Greitai, matyt, su kepure pradėsiu miegot).

Aš nereikalauju iš klimato galimybės kepti omletus ant šaligatvio grindinio, bet kuomet ryte mane pasitinka 6 kaimynai unisonu gremžiantys ledą nuo savo automobilių, tai jau liūdna.

Rūke rūkydavom. Rūke ir šaltyje.

Rūke rūkydavom. Rūke ir šaltyje.

Tokiom sąlygom tik po pūkinėm kaldrom ir sėdėt.

Nuotrauka: iš asmeninio archyvo. Nuotraukoje iš kairės: Sandra, Reda & Mari. Tikriausiai 2005.

Rodyk draugams


Bloggeris?

2009-10-19 | Aplinka, Kasdieniška

Aš kuičiuosi internete užsiraitojus megztinio apykaklę ant galvos, tarpais pūsdama karštą orą sau į delnus (ačiū civilizacijai už centrinį šildymą, bet krizė, tai galėtų susikišt ką nors aštraus sau į subinę už menką centrinį šildymą). Gal čia dar kakavos išgėrus? Geriu tirpią, išpaišytą žirafom, labai nesveiką, matyt. Reiktų kavos ar arbatos, kad pakelt mano žemą kraujo spaudimą. Tada galbūt nebemiegočiau virš citologijos palinkus… Ką jau ten… Dar ir kaip miegočiau! Bet žiūrėdama pro langą į rūku apsikaišiusį rudenį, tai tikrai nemiegočiau. Eičiau tarp lapų pažaist, prisirinkčiau raudonkraščių klevo lapų ir džiovinčiau, kaip skirtukus knygoms. Ne, tikrai ne. Bet užsitempus megztinio apykaklę ant galvos išgerčiau vyno. Butelį. Ne sauso. Ant suoliuko. Su bičiuliais. Tarp gražiųjų rudens lapų. Myliu rudenį. Vyną. Ir bičiulius.

Tabako dieve, tu, šlykštyne, kuris svaidaisi dervom ir susigeri į mano violetines pirštines, tu gal gali užsičiaupt sekundėlei? Žinot, kai jūs kalbat, kad prie rūkymo nepripratot, kad jūs šiaip prie nieko neprirasit, kad rūkot vien dėl malonumo… Tai patylėkit gal kartu su tabako dievu. Po penkių metų intensyvaus dūmijimo priprasit. Tiesa, malonumo tai nesumažina. Jo nesumažina net žinojimas, kad liūdi mano virpamasis epitelis.

Kuičiausi aš lookbook`e ir virš labai didelio skaičiaus nuotraukų žmonės nurodo, kad jie bloggeriai. Kas yra bloggeris? Žmogus, kuris turi blogą? Visi dabar turi blogus. Milijonus apleistų, pradžioj daug žadančių, šimtus saldžių vilčių teikiančių ir iš anksto savimeilę glostančių, blogų. Su vidutiniškai trimis įrašais. Vienas iš jų yra prisistatymas, antrasis - pretenzingas ir ilgas straipsnis blogo tematika (apie madą, architektūrą, saulėlydžius visokiausius), o trečiasis yra toks, kaip antras tik trumpesnis, nes reik manyt, kad antrasis įrašas nesusilaukė nedaug komentarų. Ne, jie nėra bloggeriai.

Tai kas tie bloggeriai? Mistiniai žmonės, kurie apsisiautę megztinių apykaklėm, apsilaistę kakava savo šuns plaukais aplipusias timpes vis pabaksnoja klaviatūrą? Vakarais, prabėgom, galvodami, kad citologija palauks, reikia pabloginti. Apie tai, kas už lango gyvena, apie tai su kuo jie patys gyvena. Apie batus, muziką. Nepilnamečiai iš susižavėjimo ir susidomėję, o liūdnoki puritonai, nes nori paburnot ir nušviesti kelią laukia įrašų apie seksą, narkotikus, alkoholį, savižudybes dar gal. Ne, nemanau, kad tie megztinėtieji yra bloggeriai.

Bloggeriai yra tie, kurių blogai duoda apčiuopiamos naudos - pakvietimų, knygų, mikrobanginių ar valiutos. Bloggeris yra Bryanboy, nes Lanvin jam atsiunčia batų, o reklama jo internetiniame dienoraštyje kainuoja ženklius pinigus.

Bloggeriai dar yra nuosaikūs žmonės, kurie tikrai gyvena savo kompiuteriniame pasaulėlyje, kurie jame nusirenginėja užsidegę šviesą, bet neužtraukę užuolaidų, jie globalūs, bet savo kampu, spauda ir televizorius irgi globalūs, bet nuobodžiai, o ši negraži moteris įdomi. Įdomi kalbėdama apie visiems suprantamus ir kasdien matomus dalykus.  Ir ji turi labai daug potencialo gauti apčiuopiamos naudos - pakvietimų, knygų, mikrobanginių, valiutos ar Lanvin batų.  Juodų lūpdažių ir sudraskytų pėdkelnių, nemokamų kokteilių gėjų baruose.

Nuotraukos: D&G pristatymo metu įrengė specialias vietas mados bloggeriams. Manau, kad tai jėga. Nemėgstu D&G, nes jų drabužiai nuobodūs, masiški, nekūrybiški, bet verslo sprendimus jie priima protingus. Nuotraukose iš kairės: Bryanboy, Tommy Ton,  Garance Doré, Scott Schuman.

Rodyk draugams


Tradicijos

2009-10-16 | Aš esu tai, Kasdieniška

Einam pasivaikščiot. Su kava. Ir patogiais batais. Goštauto gatve.

Einam pasivaikščiot. Su kava. Ir patogiais batais. Goštauto gatve.

Kartais aš nelabai suprantu, ką aš darau.  Kartais mane viskas klaikiai erzina ir aš noriu viską mest, emigruot į Ispaniją, ne, geriau į Jamaiką. Sėdėt ten. Tiesiog sedėt. Ant žolės ar kelmo kokio. Kartais norisi tiesiog sudegint kokią kolonėlę ar apmėtyti Geistautę citrinom. Kartais aš rimtai mėtausi citrinom. Sėdžiu ant grindų galvą įrėmus į sieną ir galvoju, kad norėčiau būti Hariu Poteriu. Mestelčiau stebuklingų dulkių į liepsną, viskas nusidažytų žaliai ir aš akimirksiu atirasčiau savo kambary. Su senelio megztiniu, vilnonėm kojinėm, puodeliu kavos ir knyga. Arba Miesto IQ, arba A - ZET arba National Geographic. Be numėlusių rankų, tirtančių kelių ir kokteilinių turkio spalvos suknelių. Kažkur, kur nevažiuoja taksi ir kieme auga kopūstai. (Taip, pašvenčiau vakar. Nieko ypatingo, tai neskaudinsiu jūsų širdučių savo moraliniu nuosmukiu.)

Gyventi taip, kaip reikia (mokytis, dirbti, kultūrintis ir kartais išprotėt. Jokios anarchijos. Vienintelis gražus dalykas pankuose yra languotos kelnės.) man padeda mano įpročiai. Ryte aš turiu išgerti kavos. Žiedą su ametistu nešioju tris metus. Apyrankę nuo Agnės kokius du metus. Nusiimu juos tik per treniruotes (jeigu nereiktų nusiimt, tai tikrai nenusiimčiau). Rudenį šunį visad veduosi į pakrantę, pereinu per du kalnus, nusileidžiu prie ežero ir stebiu miglą, kuri ima pilkai virpėt, kai ilgiau į ją žiūri. Tiesa, nežinau ar vieta, kurioje ją stebiu yra labai tinkama, ar migla mane mėgsta, bet Dominykas miglos virpėjimo nematė. Kai būnu Klaipėdoj, tai visad einu į mažytę konditeriją pusrusyje. Vedžiodama šunį surūkau vieną cigaretę. Vakare privalau susidėti drabužius rytojui, kitu atveju būtinai pavėluosiu. Rudenį būtinai reikia išgerti puodelį kavos ant Taurakalnio laiptų, o Rygoj reikia gerti Leningrade, nes ten dirba geriausias barmenas pasaulyje ir vakarui vis tamsėjant ateina mieliausias pasaulyje vaikinas, kuris gražiausioms pasaulyje lietuvėms, kurios nešioja kiečiausius marškinėlius pasaulyje įjungia keisčiausios muzikos. O futbolą visad žiūriu sedėdama ant grindų. Ir verkiu.

Tradicijos ir įpročiai yra pagrindas. Jos laiko mus ten, kur esame ir padeda eiti mums tuo keliu, kuriuo einame. Nesvarbu, ar tai tradicija vilkti kalnus jurginų ant senelių kapų, ar tradicija valgyt riešutus per Kūčias, ar sekmadieniniai pasiklūpojimai šaltose bažnyčiose, ar žieminiai susišaldymai čiuožinėjant apledėjusiom miesto gatvėmis ar vengriški marcipanai.

Nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


(ne)moralu. (ne)teisinga. (ne)gražu.

2009-10-11 | Aplinka, Kasdieniška

Nėr teisybės pasaulyje.

Nėra grožio, nėra estetikos, nėra nieko šlykštaus, nėra nieko netinkamo.

Jis gražuolis.
Jis gražuolis.

Jeigu su Platonu trintumėmės po alyvmedžių miškelius, tai turėtume būti tvirti, drąsūs vyrai, kuriems nėra nieko ypatingo perėžti kam gerklę, lakti ir valgyt be saiko, mes niekad nepavargtume ir būtume visai už savižudybę, jeigu tik to reikėtų mūsų garbei apginti. Jeigu gyventume tamsiaisiais viduramžiais, tai piltume sau pamazgas pro langus, mėtytume akmenis į gražias moteris ir kaltintume jas raganavimu, klūpotume šaltose bažnyčiose ir tykiai lauktume geresnio gyvenimo po mirties, kur padėję galvą ant Jėzaus kelių grotume sau arfom toli nuo dvokiančių Europos sostinių, kuriose kiaulės laksto po kiemus. O jeigu gimtume hipių komunoj, tai augintumėm plaukus, pintumėm spalvotas apyrankes iš siūlų. Apsvaigę nuo žolės ir laisvės mylėtumėmės pievoje, gimdytumėm vaikus ir sodintumėm juos ant savo neskustų kelių.

Bet jie visi imtų stebėtis, jeigu pasielgtumėm netinkamai. Pradėtumėm tikėti elfais, ar imtume melstis Akašai. Jie nusisuktų nuo mūsų, pasipiktinę imtų baksnoti pirštais, apstumdytų mus, o galbūt juoktųsi iš mūsų neišmanymo. Pakėlę toną ir grūmodami kumščiais sodintųsi mus ir kalbėtų kalbėtų… Kalbėtų apie mūsų moralės nebuvimą, išvadintų mus eretikais, skystapročiais, bjaurybėm, sakytų, kad švaistom savo gyvenimus.

Dabar mes galim daryt, ką norim nešvaistydami gyvenimo. Vienintelis guru, vienintelis mūsų dievas ir vienintelė gyvenimo prasmė šiandien esame mes patys.

Šiandienai nusispjaut ant moralės, ant religijos, ant visuomeninės tiesos.

Jos nėra.

Yra tik visagalis individualizmas. Esate jūs, yra jie ir esu aš.

Vienintelis teisumas yra tai, kiek pasiteisina jūsų, jų ar mano moralė. Šiandien gyvenimas teisingas, tiek, kiek laimės jis atneša.

Jeigu praplėšę akis pasitinkate saulę savo agurkų lysvėj ir jaučiatės laimingi, tai jūs teisus, jūs moralus, jūs jau rojuj ir jums nebereikia jokio dievo, jūs jaučiatės tvirtai stėbėdamas, kaip jūsų agurkų ūsai vejasi apie pliauskeles įbestas juodon žemėn ir jums nebereikia kilnoti vyno su visažiniais platonais, sokratais, aristoteliais ar zhu xi. Jūs kraunate grublėtus, žaliai blizgančius agurkus į krepšį ir niekas jūsų negali įtikint, kad žolė yra vienintelis produktas vertas jūsų sodininkystės įgūdžių.

Jis gražuolis. Jums taip neatrodo? Aš manau, kad jis gražuolis.
Jis gražuolis. Jums taip neatrodo? Aš manau, kad jis gražuolis.

Šiandien viskas yra subjektyvu. Šiandien jūs esate vienintelis, kuris yra teisus, tačiau jūs esate teisus vieninteliam žmogui - pačiam sau.

Nuotraukos: the sartorialist, nuotraukose: Adrian Spuria.

Rodyk draugams


Viskis Baltupiuose

2009-10-09 | Aš esu tai, Kasdieniška

Vakar visą dieną vaikščiojau permirkusiom kojom. Gražieji HUB nėra tokie jau praktiški. Stebiuosi, kaip neperšalau, nes važiuojant autobusu namo buvo klaikiai šalta. Nors imk ir verk iš nevilties. Gerai, kad turėjau su kuo kalbėt, o vėliau skaičiau Daniel Quinn „Izmaelį“ (gera knyga, kai baigsiu galbūt parašysiu apie ją. Norit?)

Geriausias viskis pasaulyje ir Baltupių monolitai.

Žinoma, smagiausia yra tai, kad užvakar aš lygiai taip pat avėjau HUB`us. Lijo. Esu tikra, kad mano kojos buvo permirkusios, bet jaučiausi puikiai. Kai kikendamos bėgom per Baltupių balas į troleibusą, kai su Aiste lakstėm po Cvirkparkį, kai linojant turėjau atremti priekaištus dėl Vanna Talinn butelio, kurį aš palikau ant spintelės, pasistumdžiau su Agne prie veidrodžio ir pamiršau.  Jis dabar laukia savo eilės. Stoviniuoja sau Geistautės šaldytuve. Kartu su vynu, kurį aš būtinai išgersiu pusryčiams. Kadanors.

Mes jums atrodom kvailos? Triukšmingos ar tuščios, mes švaistom savo gyvenimą, laistydamos jį geriausiu viskiu pasaulyje? Užtepam liūdesį akių šešėliais, užlakuojam jį raudonai, atrodo, kad mums realybė skendi cigarečių dūmuose? Kažkur toli, kur nesimato mūsų žėrinčių auskarų iš Taivanio, karoliukų apyrankių iš Turkijos, ar milžiniškų žiedų iš Maroko? Realybė yra ten, kur nebeskamba muzika, kur mano dailios rankos nedegina absento, kur sapnuoti gyvates tikriausiai yra blogas ženklas.

Realybė visad yra visai arti mūsų. Mes atsikėlusios nusivalom juodus akių šešėlius, palendam po karštu dušu ir išgėrusios kavos kvėpinamės tais pačiais Nina Ricci, Kenzo, Lauder, kur avėdamos tuos pačius HUB`us einam per tą patį Cvirkparkį, kur lygiai taip pat juokiamės. Tik kiek tyliau.

Mes daug dirbam, mes mokomės, mes skaitom knygas ir žiūrim ne vien Gossip Girl. Mes sportuojam ir mes

Raminta, Aistė, Geistautė, Reda. Buitinis alkoholizmas.

Raminta, Aistė, Geistautė, Reda. Buitinis alkoholizmas.

galėtumėm jums paaiškinti, kas yra nuošalė futbole. Po Helsinkį mes vaikštom tik pėsčiomis ir klausomės, kaip vietinės merginos pasakoja apie savo jūreivius senelius, kurie buvo pripratę prie heroino. Mes kartais miegam palapinėse ir rašom mokslinius tiriamuosius darbus, mums būna liūdna dėl nepelnytų referatų, mes ilgimės viena kitos, kai įstringam Anglijoj ar Škotijoj, mes bijom audrų, kurios virpina mūsų viešbučių langus Japonijoj. Mes verkiam ir labai pavargstam, mes vedžiojam šunis užsimaukšlinusios apsipūtusių muzikantų kepures, mes klausomės priekaištų, barbenam klaviatūromis ir sapnuojame Excel`į.

Gyvename jūsų realybėj. Tikrai dažnai gyvenam. Tik kartais įsipilam į taures viskio ir įsimetusios vieną kitą leduką labai juokiamės Vilniuj, susikibusios rankom bėgiojam ar turkiškai sukryžiavusios kojas sėdim ant grindų ir dainuodamos Datarock`us užmigdom realybę su visom jos dramom, nesklandumais, nebaigtais ar dar nepradėtais darbais.

Agnė, Reda, Raminta.

Agnė, Reda, Raminta. Susirūpinimo valandėlė.

Jūs su realybe kitaip kovojat? Aš jus sveikinu. Manau, kad jūs visiškai teisus, manau, kad jūsų gyvenimas yra tobulas, jeigu tik jūs esate laimingas. Jūsų gyvenimas yra idealus. Jums pačiam.

Man yra idealus mano gyvenimas. Aš esu laiminga, kad galiu kartais užmigdyt savo realybę. Kartu su Agne, Aiste, Geistaute, Raminta ir Jack Daniels`u Baltupiuose. Esu laiminga gyvendama savo realybėj. Kartu su krūva kitų žmonių. Su savo šlapiom kojom gražiuosiuose HUB`uose.

Nuotraukos: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Pankai, Ivanauskaitė, Statkevičius.

2009-10-05 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Šiandien važiavau į Kauną. Šuo klaikiai seilėjosi. Inkštė. Reikalavo atidaryti langą. Lojo. Vėl seilėjosi. Man ant kelių. Nežmoniškai šalta. Mama klausė Simply Red. Aš skaičiau Jurgos Ivanauskaitės „Raganą ir lietų“. Su kapišonu ir pirštinėm. Susisupus į rausvą Geistautės šaliką, kurį pavasarį nešiojo kažkin koks pankas. Per GaDi`09. Geistautė šaliką vėliau išskalbė. Aš labai noriu tuo tikėti.

Man nepatinka Jurga Ivanauskaitė. Ji taip lengvai skaitoma, jos palyginimai tokie gražūs, jos siužetai įtraukia. Ji dažniausiai rašo apie moteris, kurios yra visiškos idiotės. Aš jų nesuprantu ir nejaučiu. Skaitau Jurgos Ivanauskaitės knygas dėl bendro išsilavinimo ir estetizmo gabaliukų aprašymuose. Jautiesi, kaip filme, kurio režisierius vis šnabžda operatoriui į ausį reikalaudamas pritraukti vaizdą. Dar ir dar. Dar truputį. Tegul matosi smulkios gyslelės vagojančios kaktą ir kreivai nulūžęs nagas, ir obels žiedlapis plaukuos. Priartink jo kairįjį kampą, jis kiek rausvenis, nei likusi dalis.

Jurga Ivanauskaitė eilinį kartą maksimaliai priartino savo žliumbiančią bobą, kurios nedulkina vyras ir ji dabar nori numirt. Aš pakėliau akis ir prisiminiau pačios Jurgos Ivanauskaitės mirtį. Man tikrai buvo liūdna. Ji talentingas žmogus, ji kryptinga ir visad liko atsidavus pati sau. Tik aš jos nesuprantu ir nejaučiu.

Jos laidotuvėse buvo Juozas Statkevičius. Šiandien aš taip ryškiai mačiau jo juodus, banguotus plaukus, fantastiško kirpimo drabužius, jo nuostabų veidą ir kelias dienas neskustą barzdą. Ir ramiai besisukančias snaiges. Tokias smulkias. Įsiliejančias į jo plaukus. Tykiai gulančias ant jo juodų drabužių.

Žiūri ir supranti, kad grožis egzistuoja net makabriškiausiom sąlygom. Viltis gali ištirpti ašarų upeliuose, juokas dingsta pasidaužęs liūdnu aidu, susijaudinimas negrįžtamai nuteka kūnu, kai niekas nebedūsauja į kaklą… Bet plaukai visad gali banguoti. Taip juodai. Nusitaškuot baltom snaigėm.

Tiulis plevena net palytėtas pjūklų.

Nuotraukos (dvi pirmos): Visvaldo M.

Rodyk draugams


Pamąstymai klausant The Beach Boys.

2009-10-01 | Aš esu tai, Kasdieniška

You can choose... to stay in the shadows like The Rasmus or stand in the sunlight like The Beach Boys. - Brian Molko

Man juos rekomendavo Brian Molko, kai vieną mieguistą rytą aš gėriau kofeino bombą (du šaukšteliai kavos, vienas šaukštelis žalios arbatos. Užplikai, 4 šaukšteliai cukraus ir klaikiai vaitojanti širdis. Dar truputį beprotybės pavargusiam kūnui ir chaotiškoms smegenims.) ir žiūrėjau interviu, kur jis keistai juokėsi ir sakė you know.

I do know some things, love.

Aš žinau, kad aš gyvenu vieną kartą ir žinau, kad nežinau, kada mirsiu.

There is nothing more wonderful about life than seeing life as an adventure. - Brian Molko

Žinau, kad sportas sveika ir vakar aš bėgiojau, o šiandien man siaubingai skauda kūną - nugarą ir kojas, aš net nežinau, ar galėčiau iškelt rankas į viršų. Bijau bandyt. Vynas irgi sveika, o gerti jį ant suoliuko, žiūrint į nuostabiai apšviestą Trakų pilį… magiška juk, o kalbėti apie pusryčius yra smagu. Gera gerti pusryčių kavą gulint lovoj, savo mėlynoj Spiderman2 patalynėj, klausytis lietaus barbenimo už lango ir saldžiai šypsotis, nes fizikinė ir koloidų chemija tykiai burba labai toli. Nėra nieko palaimingesnio už Hendelį, kuris sukiojasi po kambarį, pašokdina liauną smilkalų dūmą ir vedasi mane gilyn į J. R. R. Tolkien pasaulį, kur medžiabarzdis lėtai šneka, o Legolasas skaidriai šypsosi, kur nėra laiko…

We should all try things that we`re afraid off… like jumping out of an airplane or… having sex with the man. - Brian Molko

Pasaulyje, kur dievai aštuntą ryto mus baudžia trečiadieninėm fizikinėm ir koloidų chemijom, laikas yra. Ir jis bėga, slysta jums tarp pirštų, kaip kupinas nuorūkų Palangos smėlis.  Brian Molko, žmogus, kuris apsinešęs skrajoja su drakonais, kurio suknelės vos ilgesnės nei mano. Girtas jis meilus, bet šneka juk protingai.

Kartais visai nieko suglaust pirštus ir ilgėliau pakeliūskuot tą smėlį rankose, juk tarp nuorūkų gali būt ir koks gintaras įsimetęs.

Nuotraukoje: Brian Molko (kelintą kartą aš suvedu jo vardą ir pavardę… )

Rodyk draugams