BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Love ya, bitch!

2009-11-30 | Aš esu tai, Kasdieniška

Reda apsimeta, kad moka skaityt.

Reda apsimeta, kad moka skaityt.

Ar aš šiandien nudirbau savo darbelius? Ne. Geriu vyną su mama, sėdžiu sau basa, apsirengus tik senelio megztinį. Taip, aš dažnai dėviu senelio megztinius ir visad būnu basa. Man šalta. Man nuolat būna šalta. Toks jau gyvenimas. Pripratau.

Pripratus aš ir prie to, kad dažnai, dažniau nei derėtų, aš išmainau mokslumą ir darbus į senamiestį, kavą, cigaretes, alkoholį, apsipirkinėjimą, menus ir bičiulius. Myliu kikenančias mergaites ir gražuolius, kurie mane supa. Padeda savo galvas man ant peties, pasakoja man savo graikiškas paslaptis, leidžia man pasiklausyt gražiausios pasaulyje muzikos ir aš apsiverkiu. Prisimerkiu, kai uostau jų kvepalus ir pradėdu kosėt, kai jie netyčiom pučia karčių dūmų tumulus man į veidą. Myliu jus! Mano mokytojai, mano sugėrovai, mano sugulovai, mano draugai…

Agne, myliu tave! Tu neturi jokių skrupulų, tau nusispjaut, tu be proto graži, nuostabiai groji, gerai šoki, patvarkai nežmonišką kiekį raudonos degtinės, kai mes einam kartu, tai vyrai atsisuka, aš tau galiu papasakot viską ir mes matuojamės drabužius kartu. Mergyt, mes daug ką kartu darom!

Šiandien mes kartu pusryčiavom McDonalds, nors aš laikausi dietos, o Mcdonalds tau atėmė truputį sveikatos. Girdit, moralizuotojai. Valgom mes. Vėliau mes vaikštinėjom senamiestyje. Apžiūrėjom parduotuves ir nusprendėm, kad norim kojinių laikiklių. Norim aukštakulnių ir pūstų suknelių, norim daug susižavėjimo Londone, Frankfurte arba Varšuvoj.

Agnė apsimeta, kad moka skaityt.

Agnė apsimeta, kad moka skaityt.

Pasėdėjusios ant daugybės suoliukų ir aptarusios viską ir visus mes važiavom namo, į Trakus. Palaukėm vėluojančio autobuso. Mūsų kelionė namo truko valandą ir ji buvo juokinga. Siaubinga. Juokinga. Autobuse klaikiai dvokė, sėdėjom pačiame gale, nes ten kvapas atrodė pakenčiamesnis. Užsidėjom respiratorius. Agnė jų visad turi. Ji daug laiko praleido Japonijoj, taigi jai pandemijų paranoja. Pernelyg arti mūsų atsisėdo du dešimtmečiai, vėliau įsėdo jų vyresnių draugų. Jie visi kalbėjo rusiškai. Sakė, kad mudvi atrodom idiotiškai, bet jie norėtų mus išpist. Jie klausėsi rusiško rap`o. Pro mobiljakus, žinoma. Rusai rap`o dainininkai dainavo kažką panašaus į:

…loche nemalk šūdo, išsitrauk bybį iš savo burnos…

Mums tai pasirodė nemiela. Vienas iš jų vertė tai, ką mes kalbam kitiems. Tai jau buvo juokinga. Vėliau aš pasakiau, kad mudvi laisvai kalbam rusiškai. Jie susigėdo. Tai irgi buvo juokinga. Juokingiausia tai, kad nesvarbu, ar mes su respiratoriais, ar be, jie vistiek būtų kalbėję apie mus. Tiesa, mes kalės ir vienas iš jų nekenčia blondinių. Kitas pasiūlė savo draugui padėt ranką Agnei ant kelių, kad jam pasistotų. Tai jau būtų graudu. Jeigu susijaudini padėjęs ranką kažkam ant kelių, tai orgazmą jauti pamatęs nuogą šlaunį? Nors jiems dešimt. Jie jaučia orgazmą, kai keikiasi arba kalba apie seksą viešai. Juos sumušti galėčiau net aš.

Nemušiau, žinoma. Išlipus iš autobuso apsikabinau Agnę. Iki kitų pusryčių, cigarečių, pasivaikščiojimų, apkalbų, juoko ir nesibaigiančios meilės.

Love ya, bitch!

nuotraukos: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Darbeliai.

2009-11-29 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Pastarąsias kelias dienas miegojau su Charles Bukowski. Daugiau nieko prasmingo nenuveikiau. Skaičiau apie tai, kaip Henris Činaskis geria viskį, o vakar gėriau degtinę. Šampaną. Alų. Kokteilius. Siaubingai saldžius. Miegojau jau nebe su Charles Bukowski. Miegojau mažai, o klube lašėjo nuo lubų. Golden Parazyth yra mano meilė. Tu taip mielai šoki! Ir nieko aplink nebėr.

Reda, tau reikia grįžti. Čia aplink yra daug visko. Daugiau, daug daugiau, nei tavo šviesi galva šiandien gali pavilkti (nes šiandien ji nieko negali. Galva liūdi dėl kaklo, kurį labai skauda). Grįžk ir pradėk dirbti. Aš visiškai išprotėju dėl naujos veiklos. Visiškai. Tada miegu keturias valandas, geriu kofeino bombas, rūkau, nieko nevalgau, spėju pabėgiot, išvest šunį, gerai atrodyt, kartais net imu rašyt, galiu avėdama aukštakulnius aplėkti visą Vilnių. Tai trunka savaitę ar dvi. Man pasidaro nuobodu, aš savo ambicijas ir milijardą planų išmetu pro langą. Kaip nuorūką ketvirtą ryto. Išjungiu telefoną ir nebeskaitau laiškų.

Grįžtu lovon pas Charles Bukowski. Bernhard. Tolkien. Beigbeder. Wilde. Saramago. Exupery.

Daugybė mirusių vyrų.

Rytojaus dieną pradėsiu nuo puodelio kavos ir poros cigarečių. Pradėsiu eit į priekį ir išsikrapštysiu iš savo patalų. Bergamote kvepiančių. Paliksiu mirusius vyrus. Kitiems kartams.

but i feel so sleepy…

paveiksliukas: Artūro Rožkovo, žmogaus, kuris cigaretes gesina man į kojas, meiliai žiūrėdamas pasakoja istorijas apie kates, nuolat ašaroja ir būna panašus į Jėzų, jeigu užsiaugina plaukus.

Rodyk draugams


Prisipažinimas meilėje.

2009-11-27 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Myliu aš jus. Už jūsų stiprias rankas, kurios mane laiko, už jūsų didelius delnus, kuriuose mano pirštai paskęsta, už jūsų plačias krūtines į kurias aš galiu įsiremt, už šalikus, kuriuose aš slepiu savo kaklą, už jūsų kūnus po kuriais aš truputį dūstu…

Labiausiai myliu jus už kūrybiškumą.

Buvau pamiršus. Rėtis? Kodėl rėtis?

Man iki šiol juokinga, M. Ačiū.

Rodyk draugams


Pakalbėkim.

2009-11-27 | Aš esu tai, Kasdieniška

Žadėjau prikarpyti savo ir Geistautės pokalbių. Mudvi jus juokinam? Žinom, mes viena kitą irgi juokinam. Mes keikiamės, geriam degtinę, skaitom knygas ir Miesto IQ, keičiamės drabužiais, batais ir auskarais, gaminam viena kitai maistą ir daug kalbam… Daug kalbam…

Dalinamės paskalom…

Ir komplimentais…

Visada pagiriam viena kitą. Visada…

Dalinamės biologinėmis žiniomis, kurios praverčia studijuojant…

Prašome patarti…

Ir patariam…

Mitybą deriname su sportu…

Nepaisant visko… Aš žinau, kad Geistautė mane myli…

Aš ją irgi myliu…

Liubov, vargeli tu vargeli bl.

Rodyk draugams


Say Hi To Life

2009-11-20 | Aplinka, Kasdieniška

Sleep tight, Daul Kim.

Sleep tight, Daul Kim.

Klausau Jim Rivers - I Go Deep, kuri dabar taps modelio Daul Kim savižudybės daina. Savo bloge ji užsirašė Say HI To Forever, įsidėjo šitą dainą, o tada nusižudė.

Aš skundžiuos, kad noriu miegot ir džiaugiuosi, kad sveriu 54 kg. Rūkau vieną po kitos, stumdau laiką siaubingiausioje Užupio vietoje. Klausydama Golden Parazyth. Dar vieną kavos. Reda, pavalgyk. Žiūriu į pilką Vilnių rudenį ir galvoju, kad reikėtų padaryt, ką nors. Nuskrist kavos į Vieną. Trims dienoms nusijungt, o tada vėl norėt miegot, smaugtis darbais ir visiškai neberašyt. Reda, rašyk. Nevalgyk, bet rašyk. Išgerk pusę litro baltos arba tegul Petia nukerpa tau plaukus. Prisišniojęs Petia. Vienais apatiniais ir apšepusiais skruostais. Kapota lietuvių kalba ir krūvom mergaičių pašonėj. Naktiniame senamiestyje. Pasiimk telefoną ir pasivartyk senus numerius, suteik kam nors vilties ir nebenakvok namie. Galbūt tu nudžiugsi. Tu gal nenudžiugsi, bet žinai, kas nudžiugs. Reda, nebūk egoistiška. Atnaujink senas pažintis. Gal prasiverk lūpą? Sverk 50 kg ir išsitatuiruok žvaigždutę ant šonkaulių. Elfų žvaigždutę. Pas Paulių, kuris toks susikaupęs, kad tau baisu kvėpuot.

Beveik viskas, ką aš rašau yra tikra tiesa. Vienus epizodus lengva atsekti visiems, kurie mane pažįsta, kiti yra absoliutūs niekniekiai, kurie man padarė didelį įspūdį, kuriuos prisimenu tik aš viena. Yra tokių priešistorių, kurių nė aš neprisimenu, kurias galbūt prisimena jų dalyviai, bet aš nebežinau, kas jose dalyvavo, o gal aš nenoriu žinot.

Dabar nebepasineriu į smulkmenas. Šitaip nebepasineriu. Kažkada eidavau gatvėmis, žiūrėdavau į žmones ir man buvo nuoširdžiai įdomu, kas jie, ką jie veikia, kur jie dirba, su kuo jie miega ir kaip jie miega. Nusisukę į sienas. Ar jų kojos susipina. Ar jie vos liečiasi pirštais. Nosimis įsirėmę į savo brangiausiojo lūpas, kurias lietė angelai? Ar žinot šitą istoriją? Kai jūsų siela gavo naują kūną, angelas Gabrielis palietė jums lūpas atimdamas viską, ką jūs žinojote apie dievą, rojų, mirtį ir gyvenimą. Vietoj absoliučios tiesos jūs turite duobutę po nosim ir jus lietė angelas, kuris groja trimitu.

Reda, eik miegot.

Say Hi To Life. Tomorrow.

nuotrauka: Sofia & Mauro.

Rodyk draugams


Lankom vaikus ir Redos penktadienis.

2009-11-16 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

5dienį važiavom į dar vienus vaikų namus. Seniau rašiau apie mūsų pirmąją kelionę, o dabar (kiek pavėluotai, nes sergu) rašau apie Paparčių šv. Juozapo vaikų globos namus.

Mano penktadienis turėjo būti užgrūstas veiklom, nes turėjau turėti du susitikimus dėl paslaptingojo projekto, abiejų nebuvo, ne dėl mano kaltės, žinoma. Ta proga su Vytu išgėriau kavos pietums ir nuėjom į ŠMC. Paroda tikrai gera, nueikit. Aišku didžiausią įspūdį paliko video iš Talino, kai buvo nukeltas tas paminklas kariui, kuris kovojo prieš nacizmą. Aš esu visiška pacifistė, tai stovėjau nusisukus į priešingą pusę ir beveik verkiau. Pati paminklo nukėlimui visiškai nepritariu, nes jis nešlovina Sovietų Sąjungos, jis yra padėka visiems, kurie žuvo kovodami su naciais. Kodėl naciai yra blogai, tai manau, kad neaiškinsiu. Žinoma, Sovietų Sąjungai aš irgi nepritariu, bet tai yra istorija, todėl, jeigu tas paminklas ar Žaliojo tilto skulptūros jums kelia asociacijų su sovietmečiu, tai žiūrėkit į tai iš istorinės pusės. Gal kokius dvarus irgi išsprogdinam, nes jie priklausė lenkų šeimoms, kurios rykštėm plakdavo lietuvius baudžiauninkus?

Sveikiausią požiūrį į sovietmetį turėjo mano senelis. Jis visad sakydavo, kad pati sistemos idėja yra graži, bet visiškai nepritaikoma žmonėms, o ypač vakariečiams.

Vėliau grįžau į GMF SA, palaukėm vėluojančios Eglės ir važiavom. Aš nuoširdžiai tikėjaus, kad užvažiuosim į Hesburger`į, nes buvau nevalgius ilgiau nei parą, bet užvažiavom tik į degalinę, o valgyt tas dešras senam batone su krūva garstyčių yra fu. Kad ir kaip mėgčiau junk`a, bet degalinių maistas ne mano jėgoms, negaliu TIEK nusižengti savo moralei.

Šįkart kelionė buvo rami, Ignas vėl vairavo, šįkart autobusiuką, aš su Coliu sėdėjom prieky ir valdėm muziką, truputį žybčiojom mano žiebtuvėliu, juokėmės, dalinomės paskalom ir rūkėm. Galas darė tą patį, dar idiotiškai suraišiojo diržus sau virš galvų.

Vaikų namai panašaus dydžio, kaip ir pirmieji, bet čia daugiau mažiukų, daugiausia pradinukų, taigi mūsų rankos, glėbiai ir keliai visą vakarą buvo užimti. Šiuose vaikų namuose veiklas skirtysim į dvi grupes, vyresnius pasivežiosim po Vilnių, nusivešim į universitetus, kultūrinius renginius, o mažiukus, matyt, lankysim jų globos namuose, Kaišiadorių rajone. Jiems aktualiau dėmesys ir kartu praleistas laikas, o ne kūltūrinės programos. Bent jau dabar. Jeigu mokat dekupažuot, velt vilną, ar daryt kažką panašaus, tai galit man brūkštelt, gal tada susitarsim ir pravesit vaikams pamoką.

Šiuos vaikų namus šiemet paliks trys vaikai, kuriems reikia sukrauti tris new start rinkinius. Įsivaizduokit, ko jums reikėtų, jeigu persikraustytumėt. Visko. Rankšluosčių, patalynės, puodų, keptuvių, įrankių, puodelių, drabužių ir galų gale lagamino į kurį sutalpintumėt visą savo mantą. Dar kartą - rašykit man, jeigu norit prisidėt ir pasidalint savo turtu, kurio jūs turit daugiau nei reikia. Esu tikra.

Grįžtant namo klausėmės lietuviškos muzikos, užvažiavom pasifotografuot ir sutraukt po cigaretę prie Tiškevičiaus rūmų, kur klampojom po siaubingus purvynus, daugybę kartų šokinėjom nuo laiptų, kad padaryt gerą kadrą, sušalom ir dabar aš esu peršalus.

Anot daktarės turėčiau gulėti lovoj iki penktadienio, bet tai pernelyg didelė prabanga mano įtemptam gyvenime. Pati 4dieninių linksmybių atsisakau, bet visus kitus kviečiu apsilankyt GMF pirmakursių vakarėly. Manau, kad 5dienį reikės suokalbiaut. Aš namie tik antra diena, o man jau siaubingai nuobodu ir liūdna.

nuotrauka: the sartorialist (beje, čia fotografo dukra).

Rodyk draugams


Ketvirtadienio susitikimas su vaikais trečiadienį.

2009-11-12 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Aš esu Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto Studentų atstovybės narė (skamba kaip nuosprendis, panašiai ir yra). Dirbam mes su įvairiais dalykais, šiuo metu aš dirbu su projektais (apie kuriuos galbūt kada nors. Brolis sako, kad jeigu papasakoji, tai neišsipildo. Broliais tikėti reikia. Ypač tokiais gražiais, kukliais ir romantiškais futbolininkais. Povilai, bučkiai tau!). Justė, kurią mes vadiname mama, pradeda vykdyti puikų projektą su vaikų namais. Materialios paramos vaikai daugiau mažiau gauna, o bendravimo jiems tikrai trūksta. Mes norim su jais važiuot į kiną, valgyt ledų, eit į žygius, paplaukiot baidarėm ir daryt viską, ką darytume ar darome su savo broliukais ar sesutėm.

Prieš Kalėdas rinksime ir materialią paramą, kurią vėliau išskirstysime vaikams, jeigu kas iš jūsų, gerbiamieji skaitytojai, norite prisidėt, tai brūkštelėkit (tiksliau subaksnokit klaviatūra) man žinutę ar laišką, susisiekit skype, telefonu, ar bet kokiu kitu būdu, kuris jums atrodo tinkamas.

Prieš važiuot nežinojom, nei kas per vaikai, nei kaip mus priims, nei kiek mes ten esam reikalingi ir aktualūs, bet vaikai labai smagūs, labai nori bendraut, nesitiki iš mūsų aifaunų, geimbojų, segų, pleistaišionų ir visų kitų technikos stebuklų (beje, norėtų, t.y. jiems reikėtų, muzikinio centro. Turit atliekamą? Norit nupirkt?). Jie džiaugias galimybe su mumis pabūt, pabendraut, nuveikt, ką nors visiškai elementaraus ir tai verčia pasitempt ir pasistengt dėl jų.

Esu tikra, kad dar ne kartą rašysiu apie vaikus ir apie mūsų veiklas su jais, o šiandien noriu pasidžiaugt savo kolegom ir susistemint mūsų klaikią ir klaikiai juokingą kelionę.

Lietuva, visų pirma, tai ačiū tau už puikų orą! Už varvančius skėčius mašinoj, už šlapias Justės kojas, už priverstinį rūkymą po siaubingu, Lentvario, Panevėžio, Slabotkės, Krasnuchos ir panašių vietų, aurą puoselėjančiu stogeliu, kuris yra Antakalny. Tokia buvo mūsų kelionės pradžia. Daug žada, ne? Pabandysiu papasakot, bet rašydama galiu pamiršti daugybę dalykų, nes…

Edgaras: Gal tu susivesk viską į telefoną.

Sandra: Ji viską atsimins.

Reda: Ne, pas mane tik šimtas simbolių.

Justė: Galvoj.

Visi juokiasi. Šimtą simbolių aš turiu laikinojo telefono žinutėj, maniškis sugedo, naujo dar nenusipirkau. Senoji mokykla. Zhistokai.

Važiavom gan savotiškai, aš sėdėjau gale, per vidurį ir man į šlaunį rėmės mano skėtis. Tiek iš tos liaunumo laimės, kad telpu dvigubų durų tarpe. Sandra, kurią mes vadinam Coliu, šiandien man nupirko žiebtuvėlį, kuris turi mėlyną lemputę, kuria visi labai džiaugėmės, aš ja blykčiojau Sexybitch ritmu (beveik ritmingai. Ji sunkiai spaudosi ir kartais ritmas susimaldavo, ir atrodė, kad aš klaikiai neturiu klausos) ir šviečiau pravažiuojančioms mašinoms, ir praeinantiems žmonėms, ir taksi (Ignas sakė, kad taksi ant stogo turi bybį), ir Ignui.

Manau, kad prisišvietėm stirnų. Jos yra visiškos narkomanės, prisirupšnojusios grybų, įpučia biški jointukų ir šoka po ratais. Viena buvo drąsesnė ar labiau apsinešus, tai perbėgo, kita, matyt, primetė, kad ne ką ir sudvejojusi nebėgo. Jai dabar nerespektas miške. Tikiuos, kad pavyks dar atsigriebt ir dar daug kartų išbėgt į kelią ar šiaip per priešpriešinę eismo juostą prasinešt.

Jeigu rimtai, tai buvo baisu. Aš rėkiau omg. Nemeluoju. Reikėtų gal baigti žiūrėt Gossip Girl ir rėkti, eina nx, kaip ir priklauso lietuviams.

Po stirnų incidento pravažiavom avarijos vietą, kurioj žuvo žmogus. Tai yra tikrai ne ką. Visai ne ką yra lėkti nežmonišku greičiu tokiu oru ar vaikščiot pakelėm be atšvaitų. Būkit saugūs ir kelkit mano blogo skaitomumo statistiką!

Nuvažiavom parduotuvėn nupirkti vaikams lauktuvių, rūkant kieme lašėjo tik ant Justės, Ignas džiaugės ar nesidžiaugė (neprisimenu jo emocijos. Netilpo į mano šimtą simbolių) ketvirtadienio vakaru. Buvo trečiadienis, nes veiksmas vyko vakar, o ketvirtadienis yra šiandien, taigi vakar buvo trečiadienis. Tokia yra tvarka. Ignas neprotingai pasakė.

Colis buvo nusipirkęs gumos ir labai dvejojo, ar verta mus vaišinti, tačiau rėkimai Coliukė Gailiukė suminkštino jos populiarumu sugadintą širdį (ji labai patiko vaikams. Mes pavydim.) ir dabar ji yra Coliukė NeGailiukė.

Vaikams patiko ir Edgaras. Mažiausioji užsilipusi jam ant kelių vadino jį tėčiu. Edgaras išsigandęs vapėjo, kad tėčiu jam būti dar anksti, bet kadangi mūsų senasis tėtis Morka, kuris yra Justės, kuri yra mūsų mama, vyras, retokai pasirodo, tai mes manom, kad naujas tėtis mums visai praverstų.

Tėti, noriu batų!

Išvažiavę iš vaikų namų sustojom parūkyt. Išlipom visiškoj tamsoj. Visiškoj. Buvo taip tamsu, kaip ir tam tarpdury, kuriam mane šiandien uždarė Colis su Vytu. Pasikartosiu, bet tai džiugu. Aš ten tilpau. Buvo tamsu ir šlapia, rūkėm tylėdami, kad būtų greičiau, o tada jau važiavom namo. Grįžom gan saugiai. Avarijos vietą turėjom apvažiuot per apylanką, kurioje nepasiklydom. Jeigu ten būtų buvę kokių mašinų, tai Ignas būtų jas sekęs ir būtume paklydę. Kelionės pradžioj taip darėm. Nežinau, ko Ignas tikėjos važiuodamas paskui bet ką. Tikriausiai ketvirtadieniais, kurie ateina trečiadienį, taip elgtis yra įprasta.

Daugiau tokių ketvirtadienių! Daugiau gerų darbų. Daugiau simbolių galvoj. Daugiau 500. Daugiau tokių kietų kolegų. Mažiau stirnų mikologių.

Tylos minute pagerbkime peliuką, kuris, pasekęs stirnų pavyzdžiu, išbėgo mums po ratais. Seni, džiaugiuos, jeigu tu gyvas. Nebedaryk taip, o jeigu tau nepasisekė, tai mums labai gaila. Rimtai. Taika.

Edgarai,

Ignai,

Juste,

Sandra,

AČIŪ

už darbą, idėjas, pasiaukojimą, juoką, muziką, vairavimą, kavą, cigaretes…

važiuoju į GMF SA.

Nuotrauka: the sartorialist.

Rodyk draugams


Ramancika.

2009-11-10 | Aplinka, Kasdieniška

Šiandien buvo eilinė varginanti diena, vėluodama greitai kaukšėjau į autobusą ir pravažiuojantis vyrukas man tyliai pyptelėjo iš savo neįsimenančios mašinos. Kaip turėčiau suprasti tylų pyptelėjimą? Aš esu pusė velnio? „Fuckable“, kaip sako Frederic Beigbeder? Mano 9 cm pakulnė yra per žema? Džinsai turėtų dar labiau dusinti? Ar man dar labiau nusišviesinti plaukus?

Žinoma, aš juokauju. Garsus pyptelėjimas manęs tikrai nedžiugintų. Kita vertus, tylus pyptelėjimas mane sekundėlei suglumino.

Kam jūs taip darot? Ką tokiu atveju daryt merginai? Nusišypsot? Nusiimt marškinėlius ir jais mojuot? Šokt jums ant kapoto?

Lipant iš troleibuso kažkoks vaikinas mane praleisdamas paglostė man alkūnę, aš kaliau skėčiu jam į šlaunį. Nusišypsojau ir atsiprašiau. Tau 15 ir tu nešioji pūstą striukę, idiote. Kai stovi dar su 15 savo draugų kokioj tamsioj tarpuvartėj, tai mėgsti pasisveikinti su praeinančiom merginom. Drąsu. Aš tikiu, kad kurią stebuklingą dieną jos atsisuks, apsivis tavo kaklą savo ledo šaltumo rankom ir padūsaus tau į ausį.

Žinoma, labiausiai mane, Geistautę ir Dovilę nudžiugino Palangos vyrai, kurie staugdami per visą gatvę siūlė prisijungti prie jų ir „vodke užsipilti akis“. Tuoj pat, katinėliai. Sudaužom savo naktinėjimui kopose skirtus šampano butelius ir einam vodke pasilaistyt. Aš labai mėgstu gerti su nepažįstamaisiais, kurie neprisistato, bet duoda man degtinės. Visada už. Dievaži, visada. Dar gal biški širkės susileidžiam?

Moterys yra smagūs ir gražus padarai. Aš žinau ir matau šitai veidrodyje, savo draugių garbanose ir jų žybčiojančiose akyse. Aš tikiu, kad norisi su jomis kalbėti, jas liesti, pirkti joms batus ir kandžioti joms kaklus, glostyti išsišovusius šonkaulius ir bučiuot jų tatuiruotas čiurnas.

Jos tada kikena.

Jos pakikens ir jums. Ateikit ir pasakykit, kad jos tokios gražios ir atrodo mielai, negalėjot susilaikyt nepakomentavęs. Jūs suprantat, kad visa tai skamba keistokai, bet galbūt jos sutiktų jums duoti savo telefono numerį. Jūs norėtumėte kartu išgerti kavos.

Žmonės susipažįsta šitaip. Be pypsėjimų, familiarių prisilietimų ir drąsių pareiškimų.

Nuotrauka: neprisimenu, kokia fotosesija. Patingėjau užsirašyt.

Rodyk draugams


Draugystė

2009-11-07 | Aš esu tai, Kasdieniška

Mano atveju draugystės būna dvejopos. Buitinės, kuomet su žmonėmis turiu bendrų reikalų ir esu priversta su jais praleisti daug laiko, ir tokios svaresnes, tokios nuo dūšios, kuriose nesvarbu, kiek dažnai ir kokiom aplinkybėm susitinku su bičiuliais.

Buitinius santykius reikia visada palaikyti, reikia kartu daryti milijoną smulkmės, perversti tą patį laikraštį, kad jį vėliau aptarti arba eiti kartu rūkyt, palaukti, kol kokia pravažiuojanti mašina aptaškys nuo galvos iki kojų tam, kad vėliau būtų galima kartu išvadinti vairuotoją idiotu. Ir pakeiksnoti suknistą lietuvišką orą.

Suknistą lietuvišką orą galima keiksnoti ir su kitokiais draugais. Šlapiom kojom vedžiojant šunis šią „norvegišką vasarą“. Geriant arbatą ir prisimenant senus laikus, susipažįstant su naujais laikais, naujais žmonėm truputį pasikeitusiuose draugų gyvenimuose.

Aisti, šitas įrašas yra tau! Nes būtinai eisim gerti vyno, paskambinsim nepažįstamiems žmonėms, kai važiuosim improvizuotu motociklu (prisimeni? Aš tada vaidinau valytuvus. Važiavom namo iš konkurso ir valgėm milijoną tavo mamos sumuštinių), ieškosim maksimaliai kvailų laidų per TV ir kelsim pavydo scenas tavo šuniui!

Tu esi vienas iš geriausių ir mieliausių žmonių, kuriuos man teko sutikti! Aš visada nuoširdžiai šypsausi, kai skaitau tavo žinutes ir visada garsiai juokiuos, kai būnu su tavim! Ir aš visad žaviuosi, kad tu būni tokios geros nuotaikos, ir toks optimistiškas, ir neįsivaizduoju tavęs pikto ar pavargusio, nebūna taip. Ir labai gerai, kad nebūna! <3

Paveiksliukas: nugooglintas, o jame frisbio stilizacija. Skirta Aisčiui kartu su visu įrašu.

Rodyk draugams


Naktis, kai aš praradau vaikystę.

2009-11-04 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Aš jau niekada nebebūsiu tokia, kokia buvau prieš tai. Atsisveikindama su vaikyste nuo jos (su Gestos pagalba) gavau mėlynus kelius, kuriuos man skauda. Visai kaip tada, kai man buvo kokie devyneri ir aš išdribau per langą (su Roberto pagalba).

TGG
TGG

Keista naktis. Keista para.

Geistaute, klausei, kada mes pradėsim elgtis protingai? Kai turėsim draugų, kurie elgsis protingai.

Mano antradienis prasidėjo gan įprastai - pramiegojau, nežinojau, ką rengtis, suvalgiau skrebutį, išgėriau arbatos, pavėlavau į autobusą, o kartu ir į matematiką, neparašiau eilinio koliokviumo, tada dirbau, gėriau kavą, klausiau muzikos ir laukiau susirinkimo, kuris neturėjo baigtis gerai.

Aš manau, kad jis turėjo baigtis KITAIP (Coli, Gesta, Vytai - jūs žinot apie ką aš).

Baigėsi jis ĮDOMIAI.

Už tai aš turėčiau padėkoti jums, brangieji mano. Kolegos. Draugai. Sugėrovai. Sugulovai.

Emili, ačiū už alkoholį iš spintos!

Emili, ačiū už alkoholį iš spintos!

Geistaute, ačiū už mėlynus kelius, rytinę kavą, pižamą, už tavo nuolatinį palaikymą visose srityse. Tu gera sesuo. Gera. Girta. Sesuo. Daili.

Vytai, ačiū už mano gražų kaklą. Pasižadu atsilygint tuo pačiu! Ačiū, kad kaupi ASMENINĮ archyvą, jeigu paviešinsi, tai eisim į Krasnuchą pasimušt. Po to eisim kavos. Suokalbiaut dar eisim. Visada.

Pirmininke, ačiū už tai, kad tu esi geras vadovas ir dar labiau ačiū už tai, kad tavo vadovavimas vis gerėja! Tu leidi mums dirbti patiems, kai reikia padedi, kai labai reikia, tai paspardai šiknas. Vyresnysis brolis tu mūsų.

Mama, ačiū už tavo brandų žodį ir auklėjimą, kuris mus pavertė tuo, kas esame dabar. Jeigu rimtai, Juste, ačiū už tai, kad su tavim visada galima pašnekėt apie visokius moteriškus reikalus.

Egle, ačiū už juoką. Su tavim (kartais iš tavęs :) visada galima prisijuokt iki ašarų!

Ieva, tau bus labai ačiū už drum`n`bass lapkričio 19 d. Dabar ačiū už tai, kad nenuleidi rankų ir nemiegi po 38 valandas.

Malki, tavo dėka šiąnakt aš praradau vaikystę. Aš iki šiol garsiai juokiuosi ir niekaip nesuprantu, kokio velnio eit rūkyt be kelnių? T-SHIRT FETISH, SENI? Kokio velnio , tu išvis nusirengei? Aš tai negaliu patikėt. Vistiek negaliu patikėt. Kokia kvailystė. Nusirengi sau ir tabalduoji po kambarį. Kitą kartą mes tave guldysim į kitą kambarį arba po stalu. Ir nupirksim triusikėlių ir kelnyčių tau. Kad tik nenukristų vėl. Su petnešom nešiosi.

Malkis ieško žmonos, aš jam visad padedu, nes aš esu geras žmogus. Labai. Jeigu jums patinka pusplikiai vyrai, tik su maikutėm, tai parašykite man, aš jums suruošiu romantišką vakarienę ir išdėliosiu širdį iš rožių žiedlapių ant lovos. Eglė sakė, kad Malkio užpakalis gražus.

Būsimoji žmona, nepamiršk aprengti Malkio viešumoje.

Ar tu čia su kelnytėm, kolega?
Ar tu čia su kelnytėm, kolega?

Su didele meile,

Reda

Nuotraukos: iš GMF SA archyvo.

P.S. Jeigu perskaitėte ir jūsų vardo nebuvo tekste, tai žinokite, kad šis įrašas nėra skirtas jums. Šis įrašas yra bloge, nes blogas yra mano, kaip ir įrašas. Taigi jiems kartu visai neblogai sekasi. Jeigu jums atrodo, kad aš amorali, kvailė, darau blogą įtaką ar dar velniai žino ką darau ar ko nedarau, tai būtinai atsiųskite man laiškų į gmailą, veidaknygę, parašykite per skype, atsiųskite faksą, sms, mms ar pašto karvelį. Aš apsvarstysiu jūsų pasiūlymus.

Rodyk draugams