BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Dorian Gray (2009)

2009-12-28 | Aplinka, Kasdieniška

No artist has ethical sympathies. An ethical sympathy in an artist is an unpardonable mannerism of style.

Buvimas menininku tau leidžia išsivaduot iš savo laikmečio. Esu tikra, kad jeigu anuomet Oskarui Vaildui būtų leidę nevesti, neturėt vaikų, dulkint vyrus, rūkyt opijų, išsičiustyt daugiau nei pridera, tai jis nė nebutų rašęs. Kūryba yra būdas savo iškrypimui išlieti. Aš džiaugiuosi, kad Oskarui Vaildui to reikėjo, aš džiaugiuosi, kad žmonės būtų kreivai žiūrėję, jeigu jis viešai švaistytųsi savo pasipūtėliškom citatom, deklaruotų meilę gėlių sodeliams ir ant kelių sodintųsi visokių markizų sūnelius.

Tikriausiai visi žinot, kad Oskaras Vaildas parašė Doriano Grėjaus portretą? Jeigu ne, tai aš labai trumpai atpasakosiu, verta paskaityt patiems, ypač originalo kalba, nes ta knyga myli estetiką. Be proto. Idėja ta, kad Dorianas Grėjus yra tobulai gražus vaikinas, dailininkas Bazilis nutapo tobulą jo paveikslą (dar pačiulpia Dorianui. Prie progos.), jų bendras draugas Henris yra lordas. Dar jis yra lengvabūdis, gyvenimo malonumais besimėgaujantis cinikas, kuris daro labai didelę įtaką Dorianui. Paveiksle apsigyvena Doriano siela, taigi Dorianas nesensta, nuodėmės visiškai neatsispindi jo veide ir kūne, jis tobulai gražus, tačiau beveik neturi emocijų, jis tapo Henriu, kuris peržengė visas ribas.

Beauty is the wonder of wonders.

Filmas labai gražus. Gražūs aktoriai, melancholiškai gražus Londonas, gražūs salonai, gražios moterys juose, Dorianas gražiai groja, gerai rengiasi, gražiai rūko. Man skauda širdelę, kad neįdėjo mano mėgstamiausios scenos iš knygos… Anos, pačioj pradžioj, kur Bazilis tapo ir daro pertrauką, o Dorianas išeina į sodą su lordu Henriu, tai juk lemiama…

Lord Henry went out to the garden, and found Dorian Gray burying his face in the great cool lilac - blossoms, feverishly drinking in their perfume as if it had been wine. He came close to him, and put his hand upon his shoulder. `You are quite right to do that,` he murmured. `Nothing can cure the soul but the senses, just as nothing can cure the senses but the soul.

Tą akimirką Dorianas pradėjo gydyti savo sielą jutimais - pirmąja cigarete, pirmuoju stiklu džino, pirmaisiais aksomo drabužiais, pirmąja meile, pirmosiom kekšėm, pirmu opijum, pirmais nužudymais, bet jutimai be gilesnio jų suvokimo yra nieko verti. Galų gale gražuolis švenčiantis gyvenimą tampa žiauriu, isterišku, vis ieškančiu… bet vis nerandančiu.

Ieškoti reikia mirties ir skausmo, graudulio ir rūpestingumo, ašarotų akių ir kelių linkimo, kai stiebies link jo lūpų. Tik laukdami mirties mes suvokiame savo gyvenimo kainą, o juslių teikiamą malonumą mes įvertiname tik kartu su emocijomis. Bent trupučiu jų, kaip lordas Henris.

Keep love in your heart. A life without it is like a sunless garden when the flowers are dead.

Aš labiausiai myliu literatūrą, tai giliausia ir tobuliausia meno forma, nes ji labai privati, juk tu skaitai vienas, gali viską permąstyti, niekas negraudina tavęs liūdnom melodijom, niekas negąsdina šnopavimu į ausį, tavęs nebando sujaudinti dailiais kūnais ir tavęs nevirkdo nuostabiu tembru, taigi knygų ekranizacijose mane skaudina bet koks nukrypimas nuo siužeto. Suprantu, kad reikia išmesti kai kurias scenas, suprantu, kad šį bei tą galima pabrėžti labiau, tačiau filmas man truputį iškraipė knygą. Visų pirma, tai knyginis lordas Henris yra džiugus cinikas, taip, jis mano, kad gyvenimas yra skirtas malonumui, taip, jis tuo naudojasi be jokių skrupulų, tačiau knygoje jis tą daro pozityviau, knygoje tai yra jo pasirinkimas, tuo tarpu filmo lordas Henris daug piktesnis, atrodytų, kad jis nusivylė pasauliu ir todėl dulkinasi su keletu kekšių iš karto. Bazilio vaidmuo filme labai menkas, o juk galėjo pabrėžti jo ir Henrio priešpriešą bei jo nuoširdžią meilę Dorianui, tada tiek Dorianas, tiek ir Henris atrodytų bjauresni. Žinoma, pats Dorianas filme yra gan bjaurus ir pakankamai tuščias, tuo tarpu knygoj jo sielos atsisakymas vyksta lėčiau ir skausmingiau, o ir jo tuštybė gražesnė ir labiau išgyventa. Filme jo tuštybė susidėjo į daug sekso scenų, kurios knygoj nebuvo taip labai pabrėžiamos ir man atrodo, kad jų buvo mažiau, tačiau jos nufilmuotos labai subtiliai - gražūs kūnai, gražūs veidai, aksominės pagalvės, bronzinė žvakių prietema, taigi jos visai gerai papildė bendrą meilę estetikai, kurią deklaruoja filmas ir Oskaras Vaildas. Bet net estetika turi tam tikrų išlygų…

No object is so beautiful that, under certain conditions, it will not look ugly.

nuotraukos: iš filmo. citatos: pateikiu originalo kalba, nes vertimai yra stulbinamai prasti. Jeigu labai norit lietuviškai, tai parašykit. Išversiu pati.

Rodyk draugams


Tikėjimas vs. Bažnyčia.

2009-12-25 | Kita

Jūsų brangiausioji grįžo iš mišių, kuriose ištrėvė gal pusvalandį. Mišiose ji buvo antrą kartą ir ėjo ten dėl bendro išsilavinimo. Nemano, kad kada eis dar.

Kalta yra mano šeima. Mane auklėjo, kad Dievas yra širdyje, kad gali užsimerkti, atsigulus lovon su juo pasišnekėt, paprašyt patarimo, nusiraminus pagalvoti apie jį, nes Dievas yra absoliutus - Dievas yra absoliuti meilė, absoliutus gėris, absoliuti tiesa. Dievas yra visur. Dievas nėra vien Šventoji Trejybė, Dievas nėra vien barzdotas rūpintojėlis ar hipiškai atrodantis basakojis vyrukas, kurį jūs prikalėt prie kryžiaus. Sukišti Dievą į knygas, kunigus, šaltas Bažnyčias ar prastai giedančius berniukus yra nepagarba jam, kalbėtis su Dievu per kitą žmogų, leisti jam tave mokyti Dievo vardu ar mesti pinigus į šiaudinį krepšelį yra lygiai taip pat nepagarbu.

Manęs nekrikštijo ir nesivedžiojo į pamaldas. Nenorėjo, kad man kas nors darytų įtaką. Sakė, kad užaugus galėsiu nueit pasikrikštyt pati, apgalvotai, taip, kaip mano mama, kuri krikštijosi, kai jai buvo kokių trisdešimt, nes tada suvokė, kad jai šito reikia.

Nemanau, kad man to reikės.

Bažnyčia man yra bendruomenė, o tokios bendruomenės man nereikia. Tokios, kuri ateina pasižiūrėt, kas kaip apsirengęs, kas klaupiasi, kas moka maldų žodžius, kas kiek litų paaukoja, kas su kuo ateina, kas mąsliai žiūri į lubas, o kas pamaldžiai nuleidžia akis, man nereikia tų, kurie šnibždasi pamaldų metu, ar klaupiasi ant savo pirštinių, man nereikia porelių, kurios idiotiškai linguoja ir meiliai žiūri viens į kitą…

Man nereikia tokio kunigo, kuris visiškai monotonišku balsu vapa kažkokius absurdus apie krizę, babkes ir politiką. Seni, tu gal gėrei? Juk Kalėdos! Gimė jūsų Jėzus, kuris savo rūstųjį tėvą priartino prie žmonių, kuris juos glostė ir plovė jiems kojas, kuris valgė prie vieno stalo su Judu… Jėzus man yra absoliučios šviesos ir visiškai betarpiškos meilės simbolis, o tu vėl kalbi apie nusižeminimą, burbi verksmingus pavaitojimus apie žmonių tuštybę ir kvailumą, vėl skatini visus kristi ant kelių ir raudoti dėl savo šlykščiosios žmogiškosios prigimties… Kaip taip galima, ką?..

Noriu, kad iš žemės kiltų ne riksmas, o džiaugsmas ir ramybė.

Noriu, kad iš žemės kiltų ne riksmas, o džiaugsmas ir ramybė.

Žmogus, kuris spinduliavo krikščioniška ramybe ir tikrumu buvo tėvas Stanislovas. Buvau pas jį tik porą kartų, tačiau jis įkūnijo tikėjimą - meilę aplinkai ir žmonėms, ramią pagarbą, sugebėjimą džiaugtis amžinais dalykais. Klausydama tėvo Stanislovo būčiau pagarbiai nuleidus akis ir tiesiog sugerčiau kiekvieną jo žodį, kad vėliau turėčiau ką gludinti, kad turėčiau kuo susišildyt, o šiandien aš švininiu veidu stovėjau galvodama, ką ironiško ir pikto aš subaksnosiu klaviatūra, kai grįšiu namo. Mintyse meldžiau tik vieno - išgirsti Gloria, bet man padainavo vadovėlinių dainėlių apie kūdikėlį ėdžiose.

Gerbiamoji Bažnyčia, dažniausiai tu nesi verta savo Dievo.

nuotraukoje: tėvas Stanislovas (kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis) ; nuotrauka: Gintaro Česonio.

Rodyk draugams


Full of Love.

2009-12-21 | Kita

Kalėdos yra būti apsikrovus vyniojamojo popieriaus atplaišom, nes tu jau trečią kartą bandai supakuot dėžutę. Reda… Taip, supakuoti 35 plaukų segtukus galbūt būtų sudėtinga, nes jų forma tikrai yra aukštasis pilotažas, bet supakuot dėžutę…

Kalėdos yra keiktis klūpant ant Lindex grindų. Ar šokiai virtuvėje kepant imbierinius sausainius? Ar raudoni žandai, kai grįžti iš kiemo? Kalėdos yra kai miegi su vilnonėm kojinėm. Kalėdos yra, kai Santa Claus is coming to every fucking radio station.

Ne.

tavo sušalusiems voratinkliams mano saulės zuikučiai

tavo sušalusiems voratinkliams mano saulės zuikučiai

Kalėdos yra rašyti laiškelius, trumpam pakelti akis nuo popieriaus ir šypsotis, nes prisimeni, kaip tu apsikabinus gesintuvą nelipai iš brolio mašinos, o jis draugiškai, griežtai, diplomatškai, o tada pakėlęs balsą bandė tave įtikint eit miegot (Algirdai…), kaip tu naktį, su pižama, bėgi pasitikti brangiausių svečių, kurie atsitrenkė velniai žino kur, kad su tavim parūkyt kaljano (Artūrai…), imi juoktis, kai prisimeni, kaip jūs susikalbat su sunkvežimių vairuotojais (Mariau…),  kaip judvi vis girtėdamos analizuojat literatūrą, kiną ir prasigėrusius suokalbininkus (Ramune…), kaip pabaigiat viena kitos sakinius vasaros naktimis su užsienietiško alaus buteliais gimtųjų ežerų fone (Dovile…), kai tu suvoki, kad judvi esat identiškai ciniškos ir spjovusios, tačiau mylit viena kitą ne ką mažiau nei batus (Agne…), kai pasidžiaugi, kad sutinki žmonių, kurie tave įkvepia (Arvi…), kai dar kartą įvertini tuos, kurie niekad nesitraukė (Geistaute…), kai turi valandų valandas bendro juoko (Raminta…) ir mergaitiškų plepalų (Sandra), kai gali susipykt dėl milijono priešpriešų, bet vistiek nekeli balso (Vytai…), kai prisimerkus šypsais, nes aš ta reta mergina, kuriai tu nedarai įspūdžio, tu užaugai toks pats, kaip ir aš (Povilai…), kai vien tik galvojant apie tave man daros linksma (Aisti…)

Jūs esat mano Kalėdos.

Nepirkit man dovanų, jeigu nežinot, ką pirkt, jeigu neturit laiko, nespėjot, neplanavot, nenorit. Rimtai. Man nusispjaut. Aš iš jūsų visų esu gavus daug daugiau, nei tai, ką jūs man galėtumėt nupirkt…

nuotrauka ir užrašas po ja: stulja - tobulos nuotraukos, kurios tobulai draugauja su tom tobulom eilutėm po jomis. Meilė ir pirmo pamatymo! Būtinai pasižiūrėkit!

Rodyk draugams


Kalėdinė isterija.

2009-12-15 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Jūsų brangiausia draugė yra iš tų idiotų, kurie dovanas perka paskutinę dieną, tačiau ji dar ir nuoširdi idiotė. Ir perfekcionistė, todėl šiandien 6 valandas vaikščiojo po senamiestį su 9 cm pakulne. Dabar miršta nuo kojų skausmo ir bijo pagalvoti apie tai, kad šiai isterijai bus lemta pasikartoti.

Aš nekenčiu tos krūvos tokių pačių isterikų, kurie zuja po parduotuves, susiraukę, keikiasi, nes neatsimena savo žmonų drabužių dydžio ir liemenėles matuoja delnais, dar labiau nekenčių tų, kurie perka idiotiškas plastikines kalėdines smulkmenas, saldainių rinkinius iš prekybcentrių ir papuošalus iš veltinio už milijoną pinigų. Aš nieko nespėju, nieko nebesuprantu, bandau atsiminti, kuris iš jūsų mėgsta kakavą, kuris nekenčia kokosų, kas jau skaitęs Kafką, kas negali žiūrėt Almadovaro. Ieškau jums idealių šalikų, bet…

Parduotuvėse man būna silpna. Aš turiu labai lakią vaizduotę ir matau save su tom pūstom suknelėm, nėriniuotais apatiniais, indigo spalvos batais, violetiniais batais, megztukais su širdelėm, verstos odos batais. Aš noriu absoliučiai visų šampūnų, kvepalų, lūpų balzamų, kūno kremų, vonios putų, aliejų, kvepiančių žvakių, smilkalų… Eidama pro šokolado parduotuves aš virpteliu, nes jie turi geros nugos, o Marks & Spencer nebeturi Turkish Delights saldainių… Kur jų gauti Lietuvoj? M?

Dar nuolat noriu knygų. Kodėl knygynų darbuotojos nežino, kas yra Šlepikas? Šlepikas, tai Šlepikas, o Oscar Wilde?.. Kažkoks įžeidimas, kad joms leidžia liesti knygas. Asmeninis įžeidimas man yra tai, kad ponaičio Frederic Beigbeder naujausio vertimo dar nėra. Aš jį myliu. Aš jį visada mylėjau, o po „Gelbėkit, atsiprašau“ galėčiau… ne, permiegoti su juo vistiek negalėčiau. Bet aš jį myliu. Šiandien mačiau vyrą, kuris buvo toks panašus į jį! Stovėjo toks ramus prie Kablio ir rūkė, o aš einu ir žiūriu tiesiai į jį. Galvoju, ką galėčiau pasakyt…

Laba diena, jūs esate panašus į Frederic Beigbeder - tokį baisų prancūzą. Aš įsimylėjus. Ne, ne jus. Jį. Frederic Beigbeder. Geros dienos.

Pagalvotų, kad aš trenkta. Mano draugams turbūt taip atrodo, nes apsipirkinėdama rašinėjau jiems žinutes. Man buvo taip nuobodu. Man pasidarė nuobodu centre praleidus 15 minučių, bet savo išugdyta valia ir vis labiau mirštančiom kojom aš narsiai nueidavau nuo visų trumpų suknyčių, kniedytų rankinių, žėrinčių apyrankių, kukliai nuleidusi akis greitai greitutėliai prabėgdavau pro visas įstaigas, kuriose duoda kavos,

…kad nupirkčiau dovanas savo brangiausiems draugams…

Aš jus visus myliu be proto, bet

KALĖDŲ NEKENČIU.

Patys žinot, kad aš galiu užsimanyt pagaminti jums makaronų su tunu spalio 16, aš juk būtinai nupirksiu jums marškinėlius ar pačius gražiausius magnetukus šaldytuvui, galiu jums 7 valandas siuvinėt sagę ir padovanot ją visiškai be progos, nes dėmesį reikia ne per šventes rodyt.

P.S. Kai būsiu nupirkus viską, ko man reikia tobulumui pasiekti, tai vėl būsiu normali. Myliu! Myliu ir vėl beveik žliumbdama trinsiuos po parduotuves, isteriškai juoksiuos, vartysiu krūvas knygų, nuolat galvosiu apie jus, pasimatuosiu aptemptas kelnes, kad pasijusčiau geriau.

Prisiekiu nepirkti nes reikia. Pasižadu rasti ką nors gražaus, nes jums tai svarbu.

širdutės: jeigu neklystu, tai nuknistos iš Miss Sheep blogo.

Rodyk draugams


Šalta.

2009-12-13 | Kasdieniška

Mano rankos raudonos nuo šalčio. Šuo miega susisukęs, kaip lapė. Daug prisirengusi atrodau stora. Tada būnu liūdna.

Taip, aš ką tik parašiau 17 žodžių apie orą.

Įkelsiu dar Print Screen iš veidaknygės.

Įkėliau.

Matot? Man jau lapkričio 5 d. buvo labai šalta. Galit tik numanyti, kaip labai man šalta dabar.

Rodyk draugams


Reda? Reda yra kalė.

2009-12-07 | Aš esu tai

Reda dabar sėdi su timpom (tamprėm, bjaurus juk žodis, kalbininkai. Kodėl negalima sakyti timpos?) ir aukštakulniais, atvirais marškinėliais, susikėlus kuodą, primėčius pilną kambarį drabužių. Rytoj būtinai apsirengs ką nors kvailo. Pamirš skėtį, jeigu ryt lis. Reda būtinai vėluos, nes ji yra tuščia merga, kuri perdėtai rūpinasi savo išvaizda, ji būtinai mirs nuo anoreksijos arba dar gali pradėti vartoti kokainą. Perdozuos, kaip Kurt Cobain. Numirs tada kokiam apšnerkštam viešbuty, prieš tai permiegojus su kokių penkiolika vyrų. Su timpom ir aukštakulniais mirs. Nutekėjusiu makiažu, bet nesuprasi, ar jos paakiai nujuodę dėl valgymo sutrikimų, ar dėl narkotikų.

Aš bjauri. Aš netinkamai elgiuosi. Aš kalbu perdėm atvirai. Aš laikau vyrus po padu. Aš rūkau. Aš nevalgau. Aš daug geriu. Aš nenakvoju namie. Aš linksminuos. Aš mažvaikė. Aš pikta. Aš tuščia. Aš kvaila. Aš kekšė. Aš narkomanė.

Blondinė. Šventes švenčia. Gražuolė.

Gražios ir nekvailos moterys vyrams atrodo kalės, nes jie neturės jų.

Gražios ir nekvailos moterys moterims atrodo kalės, nes jos pavydi.

Žinot… pasikalbam… Tada galėsit man kilnoti vertinimo lenteles su skaičiukais.

nuotraukos: Tomo Urbelionio. Tomo Urbelionio nuotraukos labai seksualios. Tomas Urbelionis labai seksualus.

Rodyk draugams


Matematika.

2009-12-06 | Aš esu tai, Kasdieniška

Komentaruose mano sesuo Geistautė sakė, kad E. coli moka matematiką geriau nei aš. Ji turėjo minty modifikuotas E. coli.

Matematika man visad atrodė toks laiko švaistymas. Niekad nebuvom geriausios draugės. Ji manęs nemėgsta. Aš jos irgi.

Rodyk draugams


Savaitės vidurio sustojimai.

2009-12-05 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Kartais sustoji, nugrūdi mintis apie tai, kad tu vėluoji, akimirkai pamiršti alkį, nebegalvoji apie puodelį kavos, nutolsti ir žiūri į pušų viršūnes, glostinėjančias vaiskiai mėlyną dangų. Tada nebenori miego, tada šypsaisi, nes prisimeni jūrą. Tą jausmą, kuomet kyli mediniu takeliu per kopas ir tau prieš akis atsiveria Baltija, šiuo keliu eidavai lėtai net kai buvai maža mergaitė. Iki pat kopų bėgai rėkdama, tampydama mamą ir jos drauges už rankų, reikalaudama cukraus vatos, spragėsių, blizgančių plastikinių žaislų, žurnalų, akinių nuo saulės spalvotais rėmeliais, ledų, tiesdavai rankas nubalnotom alkūnėm ir susiraukusi prašydavais ant rankų, lenktyniaudavai su berniukais, plaikstydamasi savo ilgais, kviečių spalvos plaukais, o prieš pat jūrą sustodavai. Nusiimdavai batus ir lėtai kildavai viršun, kol jūra užgniauždavo tau kvapą. Atsukdavai jai savo įdegusius, strazdanotus skruostus. Akimirkai. Tada stverdavai mamą už rankos ir tempdavaisi ją į ledinį vandenį.

Kartais sėdi ant šalto grindinio, žiūri į savo geriausią draugę. Galvoji, kaip nuostabiai tu atrodysi su jos suknele. Raudona, plačiom petnešom, susisegančia mažom sagutėm. Žiūri į jos aulinius batus, baltus marškinius ir medaus spalvos plaukus apklojusius odinę striukę. Pagalvoji, kad ta raudona suknelė jai pačiai puikiai tiktų. Judvi šnibždatės. Nesimatėt pusdienį, bet galėtumėt kalbėt visą naktį. Gerdamos vyną balkone. Rūkydamos. Apsirengusios vakarines sukneles, nes tądien taip norėjosi. Tuoj eisit maudytis. Šoksit nuo tilto, pamesit apyrankes, grįšit basos. Tu ryte atrodysi siaubingai, rūkysi pirmą cigaretę su BC „Lietuvos Rytas“ marškinėliais, žiūrėsi į sovietinius monolitus, sustingusi. Žiūrėsi ir šypsosies.

Šitaip žiūri į savo pirštus vyrų rankose. Supranti, kad tvirčiau suspaudęs jis galėtų sutrupinti tavo juokingai mažą delną, bet jis glosto tau ranką pirštų galiukais ir tu tokia rami savo pirštais jausdama jo neskustus skruostus. Žiūri į visišką beprotybę ir bjaurastis, pašaipiai svarstai, kaip labai save myli Lars von Trier, kurio intelektas persmelktas kruvina sperma.  Šlykštėtumeisi dar labiau, o galbūt net išeitum, bet dabar tik nusisuki, nunarini galvą, įsiremi jam į petį ir palauki. Vėliau kartu pasijuokiat iš sekso scenų prie buitinės technikos. Ne todėl, kad judu esat mažvaikiai. Tiesiog turit bendrų paslapčių ir saugot krūvas svetimų. Suokalbininkai…

Tu teisus, jie nemoka spręsti problemų, bet du buteliai baltos problemų neišspręs, tačiau perkėlus juos į lovą kartu su tavim, mano geriausiu draugu, mergina su kuria aš užaugau ir keisčiausiu šunimi pasaulyje, imu suprasti, kad negaliu sau leisti skirti laiko problemoms. Man reikia jus visus paglostyt, man reikia su jumis važiuoti pirkti rankinių, man reikia pasiimt šparagų iš merginos, kuri skaito mano mintis ir po kelių valandų aš vesiuos šunį į kiemą, aš noriu vėl stabtelėti prieš pamatant jūrą, noriu vėl žiūrėti į pušų viršūnes, kurios laiko žydrą dangų virš mano kvietinių plaukų.

nuotrauka: nugooglinta.

Rodyk draugams


Įkvėpinėtojai.

2009-12-03 | Kasdieniška

Pradėjau rašyt įrašą Savaitės vidurio sustojimai. Buvau pavadinus Savaitės vidurio įkvėpimai, bet…

Įkvėpimai? Nežinau, ar įkvėpimai. Aš įkvėpimu netikiu. Mene labai daug darbo ir praktikos. Tu negali užmesti rašymo dešimčiai metų, nes nėra įkvėpimo. Visada galima praktikuotis rašant haiku apie geltonus lapus ant rusvo suoliuko prie rotušės. Galit šito pasimokyt iš nepilnamečių pseudointelektualų, kurie būna… Kur jie būna? Jie eina į trumpametražių filmų naktis, kuriose Reda kartas nuo karto užmiega ir atsineša virbalus. Jie atsineša. Reda nemoka megzti. Jie moka ir mezga per pertraukas. Pasižiūri nekomercinių filmukų apie pimpalus ar sumuštus gėjus, o tada mezga sau. Važiuodami namo jie skaito knygą. Paryčiais. Prisigalvoja nesąmonių ir eina namo bėgiais. Kokius du kilometrus. Reda įsivaizduoja, kad yra geiša ir eina labai mažais žingsniais, o Dovilė vapa apie garvežius.

Jiems būna įkvėpimai, nes jie labai nori įkvėpti. Labai labai. Reda nori batų. Labai labai. Visad. Jie nori būti romantiškais ir nešioja kaklaskares, fantazijas ir įvairius kitus šilkinius priedus, kurie traukia tą mistišką įkvėpimą, matyt.

Auganti bohema yra traumuoti vaikiščiai, kurie dantim ir nagais laikosi įsikibę į savo intelektą, visaip skatina ir puoselėja jo šventą vaizdinį, demonstruodamiesi kartu su Dostojevskio knygele ar salomėjiška rugiagėle plaukuos. Nešiodamies sunkius fotoaparatus ir gerdami juodą kavą. Be cukraus. Su pypke. Jų klasiokai yra socialinio statuso viršūnėje, apsupti gražiausių merginų, lipdami laiptais į antrą aukštą jie pasisveikina su kiekvienu, o tu susiraukęs pasižiūri niekinančiai ir pasitaisai savo idealiai išlygintą kostiumėlį. Tikiuosi, kad mintyse nusikeikei prancūziškai. Galbūt tu geriau kurk. Tiesiog.

Kristijonai, mokykloj tu buvai visiškas nuobodybė.  Tu ir tas tavo tamsus draugas. Vienintelis. Jurgis?

Tikiuos, kad universitetuose prisisėmėt įkvėpimo kibirais. Aš žinau, kad judu slapta geriat karamelinę kavą.

paveiksliukas: nugooglintas. Puccini „La Boheme“ plakatas.

Rodyk draugams