BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

GaDi muzikos festivalis.

2010-02-26 | Aplinka, Aš esu tai

Gerbiami, gerbėjai,

aš turiu naują blogą, skirtą GaDi muzikos festivaliui, prie kurio organizavimo aš prisidedu. Skaitykit, komentuokit, o gegužės mėnesį lauksiu jūsų GaDi 2010.

Tikiuosi, kad šiemet pakartosiu pernai metų šventę - atradau The Colours of Bubbles (Juliuk, tu gražus!), Austėja turi siaubingo kompromato, miegojau ant pagalvių ir Lauri, manęs tikrai neveikia tai, kaip tu lieti man kelius.

Rodyk draugams


Miegu sėdėdama. Svarbiausia, kad lūpos dailiai raudonos.

2010-02-25 | Kasdieniška

Šis semestras yra siaubingas. Oficialiai. Jūs juk jau visi žinot, kad aš esu gimus dirbti vadybininke, žurnaliste, renginių organizatore, aš būsiu ideali žmona ir nuostabi motina arba šniosiu koksą su Frederic Beigbeder nuo jo mašinos kapoto… Molekulinė biologija, ką? Pasijuokim kartu.

Jūs mane įsivaizduojat sėdinčią laboratorijoj? Gedai ir Dominykai, seksualus chalatėlis ir aš jums leidžiu „vitaminus“? Ne, man tam išsilavinimo nereikia. Beje, šiandien vos neapsiverkiau, kai reikėjo naudot mikrošvirkštus, kuriems metų dvigubai daugiau nei man, bet galiu jums abiems suleisti ko tik jūs norit iš pipetmano. Šiandien idealiai užpurškiau mėlynojo dekstrano ištirpinto kalio dichromate ant sefadekso.

Kita vertus, tai specialybė man visai įdomi, bet kodėl aš turiu mokytis fiziką? Kam? Jūs žinot, ką mes šiandien darėm? Skaičiavom, kiek energijos susinaudoja, kai į vieną besisukantį 5 kg diską, įsivožia kitas - 10 kg diskas. Jie tada jau sukasi drauge. Turbo. Žinot kiek? 30 kažkiek ten tais kilodžiaulių. Žinot, kiek aš gavau? Kokius du šimtus. Maksimalistė. Dėstytojas nuolat iškrypėliškai šypsosi, šiandien visi šnekėjo mano mėgstamiausia tema - apie bybio čiulpimą (čia iš Humoro Klubo, kuris buvo kietas, kol jo nepradėjo vesti Marko Mikutavičius su džinsiniu kombinezonu). Pro langą matėsi milžiniškas pimpalas įspaustas sniege. Fizikai, jūs keistuoliai. Jūsų fakultete yra didžiausia barzdotų ir keistai keistais plaukais apaugusių vyrų koncentracija. Žinoma, kada einu per MIF`ą, tai man būna nejaukiai gėda, kad esu mergina. Žinot, kodėl aš vaikštinėju MIF`e? Mokausi ten duomenų struktūrų ir algoritmų. Bilas Blet Geitsas.

Pavargau, todėl miegu sėdėdama, o lūpos dailiai raudonos, nes buvau Body Shop (Ačiū, Vytai.) ir dabar terliojuosi smagios konsistencijos lūpų blizgiu.

Bent jau tiek.

Rodyk draugams


Valentino diena, huh?

2010-02-15 | Aplinka, Kasdieniška

Šį saulėtą, bet taip suknistai snieguotą rytą (jums galbūt jau ir diena, o aš atsikėliau prieš valandą), vilkėdama vyro, kurį myliu ir gerbiu bene labiausiai marškinėlius (Zinedine Zidane. Vilkiu Prancūzijos rinktinės, nr. 10. Taip, tuos mėlynai raudonus su geltonu gaidžiu), naršau internete, geriu kavą ir vis atsimušu į veblenimus apie Valentino dieną.

Plastiko diena, sintetinė meilė, lengviausiai pasiekiamas blowjobas metuose, pigus šokoladas prekybcentriuose, išaugę šampanizuoto vyno pardavimai, sentimentalūs pasipiršimai ir kičas romantinėse komedijose.

Mylėti reikia kasdien. Progų reikia tam, kad tą meilę ypatingai parodytum.

Valentino diena yra viena iš jų. Žinoma, aš esu už tai, kad tas progas kurtumėte patys. Prisiminkit dieną, kai susipažinot, arba kada kartu apvažiavot visą Vilnių taksi, nes tu neprisimeni, kur palikai kamerą, o tada mes užsakėm tavo nepilnametei gėlių. O tu kartą su kažkokiu valkata kalbėjai ilgiau nei su manim, bet tada su tavim susipažinau iš naujo. Kai mieste su tavim praleidau pirmą naktį, tai ryte savo rankinėj radau vyrišką diržą. Ne tavo. Ei, o tavo tėvas man kartą atvežė pliušinį meškiuką. Maniau, kad apsiverksiu iš nevilties.

Jeigu nesusikuriat progų patys, tai pasinaudokit proga. Aš jums neliepiu pirkti popierinių širdučių ir tų beveik tradicinių saldainių su vyšniniu likeriu ir vyšnia (nuo dėžutės aš būnu girta. Rimtai.) Niekas jums to daryti neliepia, taigi nusiraminkit. Galit pirkti žiedus su mėnulio akmeniu, galit pirkti geriausios nugos pasaulyje, galit nieko nepirkti. Galit pabučiuot vienas kitam kaklus.

Beje, negi nesidžiaugėt gaudami atviručių, tušinukų, magnetukų šaldytuvui, saldainių ir blyškiai gelsvų rožių, kai dar buvot mokykloj? Ar jų tiesiog negaudavot ir tai amžiams pakeitė jūsų požiūrį į Valentino dieną? Ar aš radau jūsų motyvą nekęsti vasario 14 - osios?

Aš atviručių, tušinukų, magnetukų šaldytuvui, saldainių ir blyškiai gelsvų rožių gaudavau. Ir džiaugdavaus. Todėl neturiu nieko prieš Valentino dieną.

Dabar man tai nėra svarbu, dabar man svarbesnės yra mano progos, bet nematau reikalo pykti. Ramiai. Leiskit kitiems džiaugtis, mano gilieji pseudo - intelektualūs, bičiuliai, kuriems komercija, plastikas ir kičas yra tiek pat svetimi, kiek ir žmogiškumas.

nuotraukos: iš Man & Woman blogo.

Rodyk draugams


Įrašas nr. 100. Meilė skaitytojams.

2010-02-14 | Kasdieniška

Ei, pasveikinkit mane. Tai šimtasis mano įrašas. Tiesą pasakius, ne. Seniau rašiau kitą blogą, taigi šimtasis mano įrašas turėjo būti jau senokai… bet šitai yra šimtasis Liu Liuoti įrašas! Su tuo save ir sveikinu ir sukuriu progą padėkoti jums…

Rimtai. Jums.

Nes skaitot, nes komentuojat, nes su kai kuriais iš jūsų aš nueinu gerti arbatos ir kavos, kuri virsta alum ir vynu, aš su jumis daug prisijuokiu ir kalbu labai jau protingom temom, iš visos širdies padovanoju jums knygą, o su kai kuriais mes baksnojamės klaviatūrom ištisus vakarus, vis keičiamės nuotraukom ir muzika, pasakojam daugybę nuodėmingų smulkmenų ir vis tikimės padaryt tą patį, bet jau gyvai, man malonu, kai jūs parašot man privačių žinučių ir man juokinga, kai pareiškiat man, kad aš panaši į Kirsten Dunst. Visiškai be jokių įžangų:

Reda, tu panaši į Kirsten Dunst.

arba:

Reda, tu esi arogantiška kalė.

Noriu padėkoti ir savo krūvai draugelių, kurie čia daugiau mažiau gyvena ir priverčia mane rašyt. Aš rašau, nes noriu atsiminti, kaip žiūrėjom siaubingus filmus, arba gaminomės vakarienę, arba tris paras šventėm gyvenimą, kaip sportuodavom ir keliaudavom, mokėmės… kaip bėgiojom po Cvirkparkį… kaip nusirengdavom… kaip  sunkiai grįždavom namo… Kartais paskaitau senus įrašus, kuriuose esat jūs ir nuoširdžiai šypsaus.

Taigi aš beveik metus esu čia. Kas pasikeitė? Nežinau, niekas nepasikeitė. Blogas mano gyvenimo nepakeitė, bet truputį šilumos iš jūsų aš gaunu, tikiuos, kad truputį jos sugebu duoti ir jums.

paveiksliukas: nuvogiau veidaknygėj.

Rodyk draugams


Reda (ne)miega.

2010-02-10 | Aplinka, Apsakymai, Aš esu tai, Kasdieniška, projektai

Pastarosiomis dienomis mano gyvenimo ritmas vėl įprastas - miegu keturias valandas, nemoku planuot laiko, dirbu, mokausi, šiuo metu normaliai valgau, kartais padarau atsilenkimų ir tempimų vakarais, bet mesiu aš šitą veiklą. Štai ką šiandien perskaitė jūsų draugė:

Badavimo metu kraujyje kaupiasi riebalų skaidymo produktai. Dėl jų poveikio smegenims žmogus jaučia emocinį pakylėjimą, euforiją, lengvumą. - delfi.lt

Štai ką vakar jūsų draugė rašė savo draugui Vytui:

Rimtai. Jūs neįsivaizduojat to lengvumo, to apsvaigimo, kai supranti, kad tu tiesiog fiziškai neturi jėgų problemoms. Jeigu pradėsi jaudintis, ar pakelsi balsą, ar imsi nervingai vaikščioti po kambarį, tai, matyt, tiesiog nualpsi. Todėl tu nesijaudini dėl nieko. Tavo galvoj jokios buities, jokios ateities, jokios dramos… tavo galvoj gyvena žaižaruojantys krokai, jie violetiniai ir jie švyti, jų spalvos liejasi ir veja viena kitą… - iš mano apsakymo apie indėno laikrodį - skulptūrą, kuris yra Klaipėdos Laikrodžių Muziejuj. Man jis labai gražus. Man labai patinka grindų vaško kvapas tam muziejuj. Ir mano rašliavoj labai daug tiesos.

Atrodau nelaiminga? Ne, esu laiminga, bet labai pavargus. Šiuo metu nespėju su darbais ir tampu atbukusia sterva, kuri galvoja, kaip čia ką prasukus, kad išsukti babkių, kad padaryt taip, kaip reikia man. Nesvarbu, kad mano tikslai yra idėjiniai. Mąstymas jau seniai nebėra toks. Gyvenu savaitgalio laukimu. Tiksliau 4dienio, kai eisiu švęsti nusijungti nuo darbų, mokslų ir viso kito, kas žudo krokus mano galvoj.

jūs vardu biurokrataiblet, jum linksma tik savaitgaliais, nes visos kitos dienos yra šūdina rutina, taip? Tik ir svajojat, kad ir pirmadieniai su antradieniais būtų šeštadieniai ir penktadieniai, kai norisi vemt nuo savo darbo stalo. - Arvis

Ei, Arvi, kaip manai, gal ir aš iš pradžių gyvensiu tarp dūmų, o tada mesiu viską ir su tavim iš naujo gaudysiu kreatyvą Londone? Ar tu jau už Atlanto, mano kietasis vežėjau aplinkiniais keliais? Kuris nusirengia lygiai taip pat, kaip aš.

Nusirenkit kaip nors - Valentinkės proga. Jeigu rimtai, tai meilės jums visiems, mylėkit gyvenimą, bet tą tikrą gyvenimą… Širdim mylėkit, o ne galva. Mylėkit Nidą, pavyzdžiui…

…pėsčiom nuėjau iki kelto žiūrėdama į spalvotus medinius žvejų namelius ir galvodama apie vieną tautodailininką, kuris gyveno kažkur čia, o jo vardas buvo Povilas. Matyt, tai visai nesvarbu, nes juk aš jo nepažinojau, o jis nepažinojo manęs, pirkau jo darbą dovanai ir negalėčiau pasakyt, kad man jis ypač patiko.

Mane suglumino pardavėjos liūdesys, kai ji prasitarė, kad Povilas neseniai mirė. Ir jos rami šypsena, kai ji paskutinį kartą palietė medį, kurį Povilas rado Nidoj. Kita vertus, galbūt aš pasąmoningai suvokiau, kad štai Povilas, kurio aš nė pavardės neprisimenu, štai čia vaikščiojo, o ant šitos krantinės jis gal sėdėjo ir gėrė alų, žiūrėjo į jūrą, o ant jo lūpų likdavo standžios alaus putos, kurią jis nubraukdavo ranka. O ta ranka jis vėliau šlifuodavo gintarą ir medį, ir glostė savo geltongalvius vaikus.

Ir štai galbūt dabar jo suaugę vaikai glosto tas skulptūrėles, kurias jų tėvas gludino, o svetimi žmonės, gal stabteli priešais savo židinius ir žiūri į dailų gintarą, kurį pakėlė Povilas, ir mato Kuršių Neriją, kur žvejoja Kuzmickas ir kur vanduo visad šaltas. - iš to pačio apsakymo. Povilo gamintas laikrodis stovi ant mano dėdės židinio Maskvoj, o Kuzmickas galbūt buvo Klaipėdos Laikrodžių Muziejaus vadovas. Neprisimenu.

nuotraukos: iš Diesel reklaminės kampanijos BE STUPID.

Rodyk draugams