BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Talentai.

2010-03-29 | Aš esu tai, Kasdieniška

Aš turiu daug įvairių talentų - neblogai gaminu, chemiją moku geriau nei dauguma jūsų, šį bei tą parašau, greitai perprantu žmones, įsimenu krūvas smulkmenų, perkraunu kietąjį diską per kelias dienas

Šiuo metu trinu milijono metų senumo nuotraukas… Rastas internete, atsiųstas bičiulių, naudotas mokslumo tikslais… Gėda prisipažinti, bet jau ištryniau 4 GB šlamšto. Reikėtų ištrinti ir dalį asmeninių nuotraukų arba bent surašyti jas į CD. Vistiek dauguma jų nėra rodytinos viešai, jos net nėra rodytinos platesniam žmonių ratui. Aš žinau, kad tu juokiesi, jeigu skaitai. Tu žinai, kas tu. Dabar jau aš juokiuos.

Tvarkydama tas krūvas papkių savo kompiuteryje radau savo rankdarbių nuotraukų. Jūs galit patikėt, kad aš turiu tiek kruopštumo ir ramybės?

Pati nesuprantu, kaip pernai aš spėdavau tiek visko… Rankdarbiai ramina ir smulkmeniškumas yra labai moteriška. Norėčiau sugebėti tam skirti laiko. Šiuo metu labai noriu miego.

Labanakt.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo. Šitai yra sagė, jeigu ką.

Rodyk draugams


Get a Life.

2010-03-24 | Aplinka, Kasdieniška

I`m not dirty minded, I`m just imaginative.

Mama man nupirko pimpalo formos sausainių. Jie susukti, bet jų forma primena pimpalą. Tai neturi nieko bendro su įrašu, tačiau privalėjau tuo pasidalinti, o ši informacija man pasirodė pernelyg privati, kad galėčiau ją drąsiai subaksnoti ant savo FB sienos. Ar tai reiškia, kad atėjo laikas Twitter`iui?

Internetu naudojasi altruistiškos prigimties žmonės. Ant mano stalo priekaištingai guli biochemijos laboratorinių darbų knyga, nes laboratorinių apsirašinėt aš dar nebaigiau, o mano juodoj kniedytoj rankinėj, tarp lūpdažių, kvepalų, žiebtuvėlių, šiuo metu skaitomos knygos, milžiniškos piniginės (kurioj yra visko… nuo 2 dolerių kupiūros (kuri yra labai reta) iki australiečio dj`ėjaus nuotraukos), tūno fizikos vadovėliai, kuriems metų daugiau nei man ir kurių atsivertusi aš dar nebuvau. O pone, K… Aš mirus, ane?

Matot? Rytoj aš kelsiuos siaubingai anksti ir keliausiu rašyti fizikos koliokviumo, spręsiu uždavinius ir užuot mokiusis aš bloginu. Jums, brangieji. Negi aš nesu altruistė?

Žinoma, nepalyginamai didesnės altruistės yra tos mergaitės, kurios kasdien spausdina literatūrinius niekalus apie meilę ir paauglių gyvenimą, kur agnetos, saros, džošai, michaeliai ir pavieniai lietuviškesni lukai, evaldai ir kotrynos daro labai įprastus dalykus - susirašinėja sms`ais ar kalbasi telefonais, susitinka, parūko, pasikalba apie savo santykius, jiems kartais „kojos akimirksniu nusilpsta tiek, kad ima linkti keliai“ arba „drugeliai pradeda skraidyti pilve“. Ir tai yra visa literatūra, kuri jiems nutinka.

Negi jums taip trūksta savo pačių „kelių linkimų“, „drugelių“, telefonų, apsipirko, parūkymų… kasdienybės?

nuotrauka: iš GaDi 2009. Fotografas: Andrius.

Rodyk draugams


Meilė… per labai didelį atstumą.

2010-03-24 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Prieš keletą dienų dalinausi savo literatūriniu fetišu, Enrique Vila - Matas man atrodė labai geras autorius. Žinau, ką jis daro netinkamai, tačiau man tai yra pliusai. Jis naudoja nežmoniškai daug kultūrinio konteksto, o kultūrinį kontekstą aš dievinu. Tikriausiai dėl tuštybės - man džiugu, kad aš puikiai žinau apie ką jis kalba, aš skaičius autorius, kuriuos jis mini, aš mačius filmus, kuriuos žiūri jo herojai, aš girdėjus kūrinius, kurių jie klauso… Tinkamai sudėliojus kultūrinius kontekstus galima puikiai atskleisti savo herojų… Herojus skaitantis Kafką ar herojus, kuris skambina Listą. Arba herojus, kuris priklauso Kaukolių ir Kaulų draugijai. Visai kaip prezidentas Bush`as.

Labai daug pagyrų ir meilės Enrique Vila - Matas, kurį šiandien skaičiau važiuodama autobusu ir šypsojaus. Žmonėms, matyt, atrodo, kad man nelabai gerai kažkas, nes aš važiuodama autobusais kikenu, kai siuntinėju Geistautei absoliučias beprasmybes iš savo sabo blizgančio Walkman`o, šypsausi skaitydama knygas, užmigusi penkiolikai minučių nebesuprantu, kur esu ir vis galvoju, kad štai pagaliau atėjo ta diena, kai aš pramiegojau savo mylimus Trakus ir turėsiu dabar išlipti kokiam nors tai Alytuj blet. Beje, reikės kada. Aš noriu pasižiūrėt tuos lietuviškus bonsus.

Aš nebūčiau aš, jeigu nepagooglinčiau Enrique Vila  - Matas (aš googlinu savo dėstytojus ir bandau atsekti, kas juos pavertė tokiais). Žinoma, kad aš jau buvau jį skaičius. Aš skaičiau jo „Bartlebį ir kompaniją“ ir ta knyga buvo puiki! Tokie netikėti atsitiktinumai mane labai džiugina. Maži gyvenimo stebuklai. Stebuklas yra pakalbėti su knygyno pardavėja apie portugalų literatūros vertimus, stebuklas yra Leonas Judelevičius, kuris tobulai išvertė J. R. R. Tolkien „Silmarilijoną“. Stebuklas yra mano meilė Gareth Pugh, kuris po savo pristatymo nusilenkė skambant Placebo.

Dabar klausau Sohodolls, o juk net nemėgstu moteriško vokalo, taigi ši grupė man yra atradimas. Kaip aš džiaugiaus, kai antro sezono pabaigoj jų dainą panaudojo „Californication“ garso takelyje…

Vytai, sakei, kad aš turėčiau įsimylėt Hank`ą Moody? Dabar suprantu, kad jis man panašus į tave.

nuotrauka: iš draugų asmeninio archyvo. Dar viena meilė per atstumą - mano prancūzaitė draugė Marine.

Rodyk draugams


Literatūriniai jutimai.

2010-03-21 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Vakar buvo magiškas vakaras. Lyg planavau eiti gerti vyno su viena gražia moterim, bet vėliau likau namie. Su gražia knyga - „Paryžius niekada nesibaigia“. Ne, šita nėra Hemingway`aus. Taip, aš Hemingway`aus nemėgstu. Šita yra Enrique Vila - Matas. Ispanų literatūra yra mano fetišas. Pietų Europos. Truputį Prancūzijos, nes juk sako, kad prancūzai yra pikti italai. Ispanų ir portugalų. Dieviška. Šiaip jau labai iškrypėliška, labai detalizuota, labai koncentruota į vieną pagrindinį veikėją, smulkmeniška, kartais egzaltuota (bet kitoj plotmėj, nei lietuvių literatūra, kuri yra oho kokia egzaltuota).

Man patinka išgrynintos knygos, tokios, kurios turi savo stilių nuo pradžios iki galo, skaitai ir visą laiką jauti JĮ - knygos autorių, knygos personažą, knygos laikmetį. Frederic Beigbeder sakė, kad atleistina parašyti porą puslapių šlamšto, tačiau vėliau bent jau penki puslapiai turi būti idealūs. Žinoma, tavo „Meilė trunka trejus metus“ buvo ištisas šlamštas su pora gerų puslapių, bet aš vistiek tave myliu, mano negražus nusišniojęs prancūze. Kada per žinias netyčiom išgirdau, kad manoma, jog Antoine de Saint  - Exupery galėjo nusižudyt, tai verkiau visą vakarą. Murmtelėjau, kad nesąmonė ir pradėjau kūkčiot. Juk jis taip mylėjo gyvenimą, galėjai tą jausti visose jo knygose, o dabar… Žmogus, kuris man yra tyriausios laimės įsikūnijimas, kuris mane išmokė paprastai džiaugtis apelsinais arba įžvelgti gyvenimo prasmę kilimuose… nusižudė. Negalėjo šitaip būt. Aš net nežinau, ar jie patvirtino šitą savo versiją. Man neįdomu, nes aš žinau tiesą, nes Antoine man ją pats užrašė. Aš sakau, kad miegu su Bukowski. Aš tikrai su juo miegu, nes aš jį jaučiu. Jaučiu jo nusivylimą ir alkoholį, jaučiu jo paviršutiniškas kekšes, kurios nusivylusios dar labiau nei jis pats…

O Hemingway nejaučiu. Dostojevskio, Balzako, Tveno, Dikenso nejaučiu. Žemaitė, Putinas, Maironis ir Salomėja… auč.

Justė ir aš.
Justė ir aš.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo. Pasipuošiau pilku treningu, nes šitos literatūrinės poezijos popietės aš labai nejaučiau. Mokyklinio literatūros kurso aš oho kaip nejaučiau. Nors turėjau geriausią mokytoją pasaulyje.

Rodyk draugams


Gražuole, ką veiki?

2010-03-11 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Myluoju straipsnį skirtą IQ. The Economist (buvęs Miesto IQ) mokslo ir technologijų skilčiai. Taip, mano nauja veikla. Labai įdomu, naujos veiklos mane įkvepia, bet šiandien aš tokia pavargus. Norėčiau pasimyluot su kuo nors, kas turi kūną ir šiltą kraują. Ne, šuo netinka. Beje, net ir šuo kažkur kitur miega. Noriu iki paryčių kalbėt beprasmybes, aptarti svetimus santykius ir muziką, susiplanuoti tris vasaras į priekį, įsivaizduot, kokius aukštakulnius aš avėsiu pavasarį (kuris tikiuosi ateis).

Šiandien su Geistaute ir Godute buvom Justiniškių skylėj. Prie Norfos stovėjo Chrustik`mobilis.  Liūdnas vyras ant stalo buvo išsidėliojęs daug skirtingų kukurūzų. Siaubinga. Norfos pardavėja Godutei liepė uždaryti kasą. Prastesnio aptarnavimo ir labiau surauktų snukių Vilniuj aš dar nebuvau mačius. Nieko keisto, kad Lori savo kolekcijas kaupia fotografuodamas būtent šio pavadinimo daržinėj.

Skylėj buvo fenomenali įvairių paslaugų koncentracija - seimo nario ofisas, dvi kirpyklos, restoranas Sandra, vaistinė, šokių studija, …, jaunimo užimtumo centras, kuriame repetuoja grupė Sportas. Mes juos filmavom. Labai mieli vyrai. Pagrojo mums porą gabalų. Laisvai pakalbėjo kameron. Marukas sakė, kad nori gerbėjams pasirašinėti ant pilvų. Jis šaunuolis. Būtinai nusiimkit marškinėlius ir atkiškit jam bambas, kai pamatysit jį kur. Per GaDi 2010, pavyzdžiui.

Ar važiuosit į GaDi? Susitiksim?

Einu pamiegosiu, o rytoj ryte dar truputį pasibučiuosiu su savo geriausia drauge teksto rinkimo ir redagavimo programa Microsoft Word.

Labanaktukas, vaikučiai.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo. 16metė Reda Olandijoje.

Rodyk draugams


Vakarai.

2010-03-08 | Apsakymai, Aš esu tai, Kasdieniška

Vakarėliaiai.

Aš įpratus būti tarp žmonių. Praleidus dieną savo kambaryje aš išprotėju. Šimtus kartų viską perkratau galvoj. Visus pastarųjų dienų įvykius, visus įvykius savo gyvenime, prisiplanuoju absoliučių nesąmonių, mano vertinimo kriterijai radikaliai pasikeičia, iš gyvenimo pradedu norėti pati nesuprantu ko ir kodėl.

Manot, kad aš vapu abstrakčias nuotrupas? Manot, kad aš nesu blaiva? Manot, kad savo vakarus matuoju baltais takeliais?

Ne.

Aš visada esu labai konkreti ir puikiai dėstau savo mintis tekstu. Tiesa, kartais jos būna padrikos, bet surašyti aš jas moku.

Čia aš laviruoju tarp atvirumo ir susilaikymo. Galėčiau prirašyti bet ko, o tiems, kuriems nepatiks tiesiog pareikšti, kad tai kūryba.

Aš nekuriu. Aš tik surašau.

Esat skaitę Thomas Bernhard? Jis parašė „Der Unthergehrer“. „Grimzdėjas“. Net nežinau, kuria kalba skamba gražiau. Gal lietuviškai, nes anas veikėjas nieko bendro su ėjimu neturėjo. Jis tikrai grimzdo. Ei, čia jokios depresijos iš mano pusės nėra, nes aš galvoju apie kitą to autoriaus knygą - „Senieji meistrai“. Ten jis kalba apie rašytojus ir surašinėjus, perrašinėtojus.

perrašau realybę. Man kitaip neįdomu, bet žinau, kad ne visą realybę galiu čia skelbti.

O aš galėčiau nesunkiai įsivaizduoti, kaip aš sulaikyčiau kvapą, kaip mano krūtinė liktų iškilusi, kiek ilgiau nei įprasta, kaip visas mano kūnas, iki pat kojų pirštų įsitemptų, kaip mano pirštai įsispraustų tarp jos gležnučių pirštų, kaip jos saldžiai vaikiškai kvepiantys plaukai lįstų man į burną, kai ji kandžiotų mano smakrą, kaip…

nuotrauka: Lindsay Lohan žurnalui „Muse“.

Rodyk draugams


Labas rytas.

2010-03-01 | Aš esu tai, Kasdieniška

Pramiegojau visą programavimą - tiek nuobodžiąsias pratybas, kurių metu dėstytojas su akinukais ir per trumpais džinsais skaito knygiūkštę apie kažką, kas susiję su kompais, tiek ir paskaitą, kurią skaito senas metropem hobitas. Joje nedailūs būsimieji IT specialistai man duoda pasitikrint FB. Berniukai, padarykit mano programavimo namų darbus. Aš nueisiu su jumis kavos ir padėsiu išsirinkti tinkamo ilgio kelnes.

Aš su apatiniais ir chalatu, jau buvau duše, bet dar nesidažiau. Sėdžiu susikėlus plaukus, klausau The Whitest Boy Alive. Norėčiau, kad būtų vasara, noriu, kad nieko nereiktų veikti, niekur nereiktų važiuot. Būtų siaubingai karšta, man už nugaros sėdėtų dailus neinformatikas ir grotų bosine gitara. Juk bosinė gitara pats seksualiausias instrumentas! Bosistai visad groja ramiai, nesidraskydami, o instrumento garsas toks gilus. Dovilė man pritarė nedvejodama. Žinoma, mes juk visad mylėjom bosistus. Visų grupių, kurių klausėm.

Tokie rytai, kai nereikia skubėti būna nostalgiški. Vakar ryte ėjau Vilniaus senamiesčiu - link karamelinės kavos ir puikaus pokalbio su žmogum, su kuriuo tikiuosi dar daugybės pokalbių… (Aidi, tau šioje vietoje siunčiu daugybę linkėjimų!)

Kartais pasirodydavo saulė, o aš stebėjau aplinkinius žmones ir save pačią vitrinose. Čia pasukčiau, jeigu eičiau į „Tamstą“, o kartą ten lazerių specialistas Saulius man pasakojo apie Vilniaus bažnyčias, o priešais mokytojų namus mes absentą užsigėrėm slivovica, o Užupy aš kiaurai sušlapau kojas, kol vaikštinėjau laukdama vėluojančio skulptoriaus, o kažkur ten toliau brangieji keturvėjininkai turi sieną ir ten yra krautuvėlių, kurios nuoširdžiai džiugina žmones.

Man patinka miestas, nes čia gyvena daug istorijų, nes kiekvienoj pakampėj pilna prisiminimų, nes gerdama kavą ir rūkydama vieną po kitos aš užaugau, nes čia aš pažinau žmones, nes tada mes jau augom kartu.

Ei, aš šiandien pavėluosiu… bet norėjau pasakyt jums „labas rytas“. Riskitės iš lovų… Na nebent… Ta nuotrauka…

nuotrauka: gražiosios Justės su kuria mes geriam vyną ir atvirai šnekamės.

Ir turim bendrų nuotraukų.

Rodyk draugams