BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Šiltas Vilnius naktį.

2010-04-19 | Aš esu tai, Kasdieniška

Išgėriau taurę balto vyno spoksodama į senas nuotraukas.

My life is a party. My best friend is a DJ.

Turiu marškinėlius su tokiu užrašu. Man jį padarė broliai. Ne, jie nėra mano kraujo broliai. Jie geri mano draugai, vieni geriausių mano draugų. Ir du iš jų tikrai yra DJ.

Vakar buvau klausyt Golden Parazyth „Tamstoj“. Žinau, kad žadėjau eiti į Liverpoolį, bet vėliau persigalvojau, negaliu atsisakyti eine kleine musik von die Golden Parazyth. Aš jį myliu. Jį ir jo smuikininką. Aš vakar tiesiog stovėjau ir šypsojaus į juos žiūrėdama. Kaip yra gera matyt tokius žmones. Jie paskendę savo muzikoj. Reivas su smuiku rankoj.

Šiltas Vilnius naktį, o šiandien aš peršalus. Labanakt.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo. Man 16 ir aš nešioju FBK „Kaunas“ šaliką.

Rodyk draugams


Knygos.

2010-04-17 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Kažkas iš komentatorių prašė, kad padaryčiau sąrašą knygų, kurios man patiko. Man patiko labai daug knygų, bet aš pabandysiu…

Antoine de Saint - Exupery „Mažasis Princas“ - tikriausiai jau vyptelėjot ir manot, kad aš sentimentali ir nuspėjama. Tikriausiai blankiai pamenat šitą knygą iš mokyklos. Paskaitykit ją vėl. Aš ją skaitau nuolat, visą gyvenimą ir vis randu joje ką nors naujo. Pirmoji pažintis su ja buvo per tikybos pamokas pradinėj. Tėvai manęs nekrikštijo ir sakė, kad religiją rinksiuos pati ir mokykloje aš lankiau etiką, bet vėliau perėjau į tikybą, nes ją pradėjo dėstyt dėdė Darius. Toks plikas, akiniuotas vaikinas, kuris važinėjo vabalu ir nešiojo džinsus su odos lopais. Ir labai šiltai šypsodavos.

Liucijus Anėjus Seneka „Laiškai Liucilijui“ - mano stalo knyga, kurią aš nuolat vartydavau, skaičiau kai kuriuos laiškus vėl ir vėl… Aš manau, kad jūs žinot, kas yra stoikai ir kas yra Seneka. Seneka labai tvirtas, bet kartu ir lankstus, jis moko Liucilijų, bet neperša jam savo nuomonės, jis sako, kad Epikūras jam gan svetimas, bet mato prasmę jo gyvenime. Mano stalo knyga iškeliavo pas Ramunę. Naujos dar nenusipirkau,  bet būtinai nusipirksiu. Ir naująją vėl vartysiu. Kartas nuo karto, kai jau būsiu pasiklojus savo dryžuotus patalus, užsidegus medžiaga aptrauktą lempą ir mano oda atrodys truputį bronzinė.

Jose Saramago „Aklumas“ - jau ne kartą minėjau šitą knygą ir ne kartą rašiau, kaip labai man patinka Pietų Europos literatūra. Turėdama laiko būtinai pradėsiu mokytis ispanų kalbos. Vien tam, kad galėčiau skaityti Enrique Vila - Matas knygas originalo kalba. Jose Saramago rašo gan įmantriai, nenaudoja jokių skyrybos žneklų, trui tvirtą siužetą, bet daug laiko skiria smulkmenoms. Ši knyga pasakoja apie aklumo epidemiją ir normaliai funkcionuojančios visuomenės griūtį. Kiek nedaug reikia ir kokia trapi mūsų tvarka, visuomenė, moralė…

Oskaras Vaildas „Doriano Grėjaus portretas“ - siužetas visiems žinomas, ar ne? Aš nežinau, ar tas siužetas labai jau gerai sukaltas. Esu tikra, kad anuomet salonų dendžiai ir jų gražuolės buvo nustebinti. Mane stebina tai, kaip įtaigiai ir jautriai jis aprašo aplinką. Oskaras Vaildas išliuliuoja, nubučiuoja, glostinėja liežuvio galiuku, o kartu jis lieka truputį ciniškas, kartais ironiškas. „Grožis - tam tikra genialumo forma, iš teisybės jis net aukščiau už genialumą, nes jo net aiškinti nereikia.“

J. R. R. Tolkienas „Silmariljonas“ - aš esu siaubinga geek`ė. Absoliuti. Aš skaitau Science Daily. Kasdien. Šiuo metu skaitinėju apie praktinius dirbtinių neuronų tinklų pritaikymus ir aš manau, kad bakterijų sugebėjimas prisitaikyti yra oho. Aš mokiausi elfų kalbos ir moku rašyti elfų rašmenimis (Norit, kad parašyčiau jūsų vardą elfiškai? Brūkštelkit komentaruose.) Elfai, vargai, valarai, Mordoras ir Lotlorieno miškai… Magiška. Magas yra Leonas Judelevičius, jis vertė angliška „Silmariljoną“ ir tai genialu. Atrodo, kad pats Tolkienas perrašė viską lietuviškai. Nusipirkau knygą jau seniai, bet dar neperskaičiau. Tuo tarpu anglišką versiją perskaičiau per porą savaičių. Žinot kodėl? Nes lietuviška knyga A5 formato, kietais viršeliais, popierius storas, taigi puslapių apie 500 ir knyga labai sunki… Nekenčiu šito lietuvių fetišo leisti albumus, kurie vėliau gražiai atrodo lentynose.

Vakar baigiau skaityti Serhij Žadano „Depeche Mode“ - norėčiau su juo išgerti vodiaros ir parūkyt žolės. Ukrainoj. Knyga apie byrančios Sovietų Sąjungos vaikus, apie jaunuolius, kurie nusivylę visu pasauliu ir veikią šį bei tą.

Man sunku aprašyti knygas… Jos visos kažką palieka. Daug visko. Po truputį.

Rodyk draugams


3 blondes & 2 bottles of vine.

2010-04-10 | Aš esu tai, Kasdieniška

Mano draugė Augustė grįžo iš Škotijos, kur šokinėjo per langus, pirko daug drabužių  ir dažė vyrams plaukus įvairiais raudonos atspalviais. Vakar su ja ir Geistaute gėrėm raudoną, o tada baltą vyną, valgėm melionus, sūrį, krekerius ir galiausiai rūkytą šoninę iš Geistautės kaimo. Su juoda duona. Be degtinės.

Kalbėjom apie tiek visko, kas sukasi aplink mus. Kokios mes beprotės, kokios mažvaikės, bet kaip pavargstam, kaip mažai miegam, prisiminėm krūvas nesąmonių, kurias esam padariusios - kaip gaudėm antis užlietoj pievoj, eidavom maudytis su šifono sukniom, kaip gerdavom šampaną ežere…

O tada trumpam nutilom ir… o kaip bus po kokių penkių metų? Apie ką kalbėsim tada? Ką tada pasakosim laikydamos raudono vyno taures - Geistautė už kojelės, Augustė pasikabinusi taurę sau ant delno, o aš apglėbusi pirštais?

Aš bijau užaugti, aš nenoriu būti atsakinga, nenoriu elgtis protingai, nenoriu taupyti pinigų, nenoriu kremo nuo raukšlių, nenoriu išmokti naudotis skalbykle ir nenoriu mokėti mokesčių, nenoriu kasdien keltis į darbą ir nenoriu mokytis vairuot.

Noriu vasaros. Šokinėsiu nuo tilto. Naktį. Ir plauksiu į ežero vidurį. Eisiu maudytis jūron su apatiniais. Nesvarbu, kad bangos bus didelės.

Nuotrauka: atsiuntė Vytas.

Rodyk draugams


Vanilinis sekmadienis.

2010-04-05 | Aš esu tai, Kasdieniška

Ką tik grįžau iš dušo. Sėdžiu apsivyniojusi rankšluosčiu ir laukiu, kol oda pati nudžius. Nemėgstu šluostytis. Nemėgstu džiovintis plaukų. Jaučiu kaip mano drėgna nugara šąla ir mėgaujuos. Uostau savo odą, kuri turėtų kvepėti alyvuogėm, bet kvepia ji sintetine vanile. Tuoj išsitepsiu kūną sviestmedžio sviestu ir sintetinis vanilės kvapas sustiprės. „Tu kvepi saldainiais“ - vėliau sakys Vytas.

Ar kada maudėtės su pora puodelių pieno? Pabandykit. Ar jūs dar randat laiko tiesiog pasidžiaugti karštu vandeniu, eteriniu apelsinų aliejum ir ant vonios atbrailų degančiom žvakėm? Pasineri po vandeniu ir jauti, kaip išsiskleidžia plaukai, girdi vamzdžių dundesį, susijuoki, nes prisimeni, kaip seniau savo vonioj dainuodavo kaimynų dukra.

Ji dainuodavo ir balkone. Degindavaus užsilipus ant spintelės beveik alpdama, nes gyva buvau tik vandeniu su šlakeliu citrinos sulčių. O ji rėkdavo iš apačios. Kartais rėkdavo ir praeinantys vaikiščiai, o aš lygiai taip pat susijuokdavau ir apsipurkšdavau įkaitusį kūną vandeniu. Gėlių purkštuku. Kaip vis dėlto gerai, kad mes niekada nepurškiam gėlių trąšom. Tik grynu vandeniu, todėl vasarą purškikliu dalinuosi su petunijom.

Šiandien paskutinė atostogų diena. Aš dar turiu pusdienį. Turiu pusdienį neveikti nieko globalaus, negelbėti pasaulio, negalvoti apie savo išsilavinimą, ateitį, savo tobulėjantį CV, turiu pusdienį pamiršti viską ir visus pasaulyje ir tiesiog džiaugtis sintetinės vanilės kvapais.

Gero sekmadienio.

Bučkis,

r.

nuotrauka: iš draugų asmeninio archyvo. Audrius mėgaujasi Šiaurės jūra.

Rodyk draugams


Mano Vilniaus gidas.

2010-04-01 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Noriu parašyti reklaminį įrašą ir parodyti, kad gyventi galima labai smagiai. Ir tam nereikia vėl lįsti į prakaituotą Havana Social Club (nors aš būsiu ten per Liverpool gimtadienį. Noriu pašokt, parėkaut, pažiūrėt į Juliuką The Colours of Bubbles).

Vakar buvau improvizacijose VPU, buvo visai smagu. Vieni geriau vaidina, kiti prasčiau, užduotys tipinės, bet atmosfera buvo puiki - akivaizdu, kad žmonėms labai linksma ant scenos, jie tiesiog švyti pozityvu, pasibaigus renginiui su visais atsisveikino ir spaudė rankas. Jų gitaristas dieviškas. W, tu esi ramybė!

Vėliau su Dovile užsukom į Apuoką. Tai senų metalistų alubaris Subačiaus gatvėj. Jie turi gero tamsaus alaus ir litrinių bokalų. Ten skinai rėkalioja antisemitines daineles, o per kolonėles plyšauja metalas. Susikalbėti neįmanoma - privalai rėkti, o laikais, kai patalpose buvo galima rūkyti, Apuokas skendėjo dūmų migloj.

Apuokui užsidarius užsukom susitikti su draugais į Pogo, kuris yra Vilniaus gatvėj. Pogo visai neblogai, jie turi to žudančio gyvo alaus, bet aš manau, kad tas rūsys neturi jokios atmosferos. Žinoma, patogi vieta ir daug erdvės… Kreivokai besišypsantis Petia prie fusbolo stalo.

Žinoma, geriausia vieta išgerti alaus (siaubingai skiesto) arba žaisti laboratoriją maišant degtinę su šampanu yra Suokalbis - legendinis baras Rašytojų Sąjungos pastate. Mano močiutė ten eidavo vyno! Anuomet ten vyko poezijos skaitymai, muzikos vakarai, diskusijos su rašytojais… Tai yra bohema, o ne absurdus vapantis Rudokas ar iš švarko kišenės degtinę traukiantis Nikodemas. Didžioji dalis suokalbininkų yra siaubingai nusivylę žmonės, tačiau kartais jie pradeda tikėt linksmybėmis ir ima šokti ant židinio atbrailos ar stalų. Džiugu tai, kad jums jie leidžia šokti ant stalų. Ir jiems nesvarbu. Tu gali būti isteriškai laimingas, tu gali būti klaikiai apsirengęs, tu gali neturėti nė cento arba švaistytis šimtinėmis, gali trypčioti su aukštakulniais, o gali verkti kampe. Suokalbis priims visus.

Tiesa, nauja vieta išgerti alaus bus Biržų alaus išsinešimui parduotuvėlė su keliais stalais. Naujininkuose. Viduj kvepia pirtim ir vyrai nuvargusiais veidais kalba rusiškai.

Šiandien užsiregistravau į Cafe Scientifique paskaitą apie smegenis. Esat buvę šiose paskaitose? Tai fantastiškas projektas, kurio metu labai aukštos klasės specialistai skaito labai geras paskaitas neformalioj aplinkoj. Gurkšnoji rūgštoką baltą vyną, o profesorius Vaitkus tau pasakoja apie hadronų greitintuvą ir tai, kaip jis per CERN tvoras laipioja. Būtinai nueikit!

O antradienį grįžkit į beveik tą pačią vietą ir užeikit į Arkos galeriją. Arka buvo ta vieta, kur aš pirmą kartą pamačiau Prano Gailiaus darbus, o jie neįtikėtini. Aš nesu didelė dailės mėgėja, tačiau Gailius man labai patinka. Jo darbai labai detalizuoti, bet kartu subtilūs. Pati Arkos galerija gera tuo, kad jie puikiai derina autorius. Pirmam aukšte gali pasižiūrėt į impresionistų terliones, o viršuj kabo kompiuteriu paišytos avys.

Pasitikit vakarą skaičiuodami bažnyčių kryžius Subačiaus aikštelėj, ant Taurakalnio laiptų arba Barbakano, o ryte pasinešiokit kavą popieriniam puodelyje, pasimėgaukit bundančiom gatvėm, jaunais žmonėmis, kurie susirūpinę skuba į darbą, jų vaikais su juokingai didelėm kuprinėm, senukais, kurie suirzę malasi mieste vos prašvitus.

Ir kada pastarąjį kartą buvot teatre? Operoj ar balete? Galbūt iškeiskit kiną ir vakarienę picerijoj į spektaklį ir puodelį karšto šokolado. Aš eisiu į Rigoletą su mama. Galėsiu papasakot.

Mylėkit Vilnių.

nuotraukos: pirmoji Edgaro Černiausko, antroji iš draugų asmeninio archyvo, trečioji yra nugooglintas Prano Gailiaus darbas, o ketvirtoji bala žino kieno fotografuota, tačiau aš žinau, kur yra tas užrašas.

Rodyk draugams