BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Kalbajobai.*

2010-10-28 | Kasdieniška

Prieš kelias dienas po parodos ŠMC su Geistaute užėjom į Chaplin`ą  - aš stiklui viskio, o Geista bjauriai kartokam džinui su toniku. Paroda visai nebloga, bet negalėčiau sakyt, kad man kas labai įsiminė… Man ji pasirodė labiau socialinė, nei meninė, bet, matyt, tai yra išskirtinis lietuvių bruožas. Tą vakarą mane labiau nudžiugino smulkmenos - tai kaip žmonės vaikšto tempdami kojas, stabtelėdami keistose pozose. Ir vis šypsojaus, kai skaičiau nuotraukų aprašymus kartu su užsieniečiu vyru. Sustodavom kartu, skaitydavom vienodai ilgai - tik jis angliškąją versiją, o aš lietuviškąją. ir prie nuotraukų stovėjom tiek pat. Bet tame jokios metafizikos. Paprasti dalykai kartais gražūs vien savo paprastumu.

Geistautei vėliau pasakojau apie dokumentinį Giedrės Beinoriūtės filmą „Troleibusų miestas“, kurį filmavo Vaidotas Digimas. Filmas labai smagus ir taiklus, jame nuostabiai atsiskleidžia mūsų visuomenė ir jos skirtingų sluoksnių tarpusavio santykiai, jeigu kam pavyks jį rasti internete (jeigu turit laikmenoj, ar matėt pirkti), tai pasidalinkit ir su manim - norėčiau dar kartą pasižiūrėt brandesne galva. Jei gerai pamenu, tai filmo operatorius Vaidotas Digimas labai taikliai pakomentavo, kad šita dokumentika turi išskirtinę kalbą - Vilniaus dialektą, kuomet žmonės kalba lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai. Paeiliui ar pramaišiui. Tądien važiuodama troleibusu namo persirengt prieš parodą dar kartą paklausiau svetimų pokalbių… ir tikrai:

mi pasadili tam žolytė. očen krasivo.

Vienoje „Californication“ serijoje Hank Moody guli lovoj su moterim ir ji užuot nusijuokus sako:

LOL

Hank Moody, tai nuliūdina. Ne, visai ne dėl to, kad moteris su juo lovoj laughing out loud. Manau, kad jam taip nebūna, nes Hank yra nuostabus. Jam liūdna, nes anglų kalba miršta, nes žmonės naudoja bukus trumpinius ir internetinį slengą perkelia į kasdienybę.

Man irgi liūdna, kad padori lietuvių kalba tebesimaišo su rusų ar lenkų ir ima maišytis su anglų kalbomis. Ir maišosi ten, kur jai maišytis visai nereikėtų, o štai normaliose ir visiškai pateisinamose situacijose įsikiša kalbajobai taikydami visiškai nelogiškus lietuviškus terminus ten, kur jų nereikia.

Lietuvių kalba man labai graži, tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl aš myliu Lietuvą ir mūsų, išsilavinusių ir protingų žmonių, pareiga kalbą tausoti ir puoselėti, nes tų, kurie ją vartos netinkamai, jos negerbs ir gadins ją svetimybėmis visad atsiras. Kita vertus, viskas turi turėti ribas ir moksliniai bei techniniai terminai tikrai turi teisę būti vartojami originalo kalba.

*kopyraitas Algio Ramanausko.

nuotraukos: nuguglintos, mano FB.

Rodyk draugams


Ad Hoc: Nepatogus Kinas 2010.

2010-10-22 | Aplinka

Vakar prasidėjo Nepatogaus Kino festivalis, kuris buvo atidarytas Roland Javornik filmu „Du paradai, du pasauliai… viena Europa?“ (Two Prides, Two Worlds… One Europe?). Festivalio tikslas yra aptarti socialines problemas ir pabandyti duoti žmonėms šansą permąstyti jų aplinką ir kartais pasižiūrėt truputį atviriau ar dėmesingiau. Panagrinėkite programą, seansai nemokami, nueikit. Aš nežinau, kiek tokiam kine meninės vertės, tačiau pasižiūrėt už savo namų tvoros visad yra naudinga. Ar ne A. de Saint - Exupery sakė, kad esame pasaulio piliečiai?

Žinoma, kad į tokius festivalius renkasi ta auditorija, kurios akiratis jau ir taip pakankamai platus ir manau, kad daugumai tų žmonių filmuose aptariamos problemos yra žinomos, bet vakar, žiūrint filmą, man labai patiko vienos estų LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, transeksualai) teisių gynėjos mintis, kad tau nėra būtina būti aktyvistu, tu neturi būtinai rengti mitingų, demonstracijų, mėginti keisti įstatymų… jei tik nenori, tačiau būdamas žmogum turi turėti žmogišką, pileitišką atsakomybę pasikalbėti ir apšviesti savo aplinkos žmones, jeigu jie viena ar kita prasme yra destruktyvūs.

Natūralu, kad ji turėjo galvoj destrukciją nukreiptą prieš LGBT žmones, tačiau šią mintį galima pritaikyti ir platesne prasme - tiesos ieškojimas nebūtinai turi būti jūsų gyvenimo kelias, tačiau būdami žmonėmis neturite teisės nematyti toliau savo kiemo.

Nežinau, ar pažiūrėjote treilerį (beje, ar lietuvių kalboj yra šio žodžio atitikmuo?), bet filmas rodo du visiškai skirtingus paradus - belgiškąjį ir mūsiškį, visai neseniai vykusį Vilniuje. Paradas Belgijoje yra toks, kokį mes įsivaizduojame - šventė. Žmonės šypsosi, šoka, jie laimingi ir laisvi, tuo tarpu mūsų eitynės… matėt patys. Antra vertus, tai Lietuva jauna ir mes, kaip pilietiška visuomenė, esame jauni. Mums reikia užaugti ir iki lygių teisių, ir iki savitarpio supratimo, ir kartais iki žmogiškumo tam, kad galų gale taptume pasaulio piliečiais.

Linkiu jums pozityvumo ir supratimo, atvirumo ir dėmesingumo, ir gero savaitgalio, žinoma.

Susitiksim kine!

nuotraukoje: mano mylimas kolega Vilmis ir kovos prieš transfobiją ženklelis. Užsidėkite ženklelį ant savo nuotraukos ir jūs!

Rodyk draugams


Žemiška.

2010-10-17 | Kasdieniška

Mokaus fiziologiją, kuri man atgula į frontalinę smegenų skiltį (bent jau aš labai tikiuosi, kad atgula), o praėjusi savaitė ir savaitgalis man paliko smarkiai ištuštėjusią piniginę ir tarpšonkaulinių raumenų uždegimą, matyt. Skauda kvėpuot. Ir dar gerklę skauda, bet krūtinės ląstą labiau. Galvos jau nebeskauda.

Vakarėlių įžvalgomis nesidalinsiu, nes jie tampa paaugliškais - namie, BIX ir PLAY, dar truputį namie. Manau, kad šitą situaciją reikia keisti.

Mano beveik - broliai - gyvenimo - meilės - geriausi - vyrai organizuoja Halloween`o vakarėlį, kuriame aš ketinu sudalyvauti, kviečiu sudalyvauti ir jus.

paveikslėlis: neįsivaizduoju iš kur.

Rodyk draugams


BuBo.

2010-10-12 | Aplinka, Aš esu tai

Skaičiau brangiausiojo Frederic Beigbeder „Windows on World“. Apsiverkiau skaitydama troleibuse. Kažkur netoli Aguonų stotelės. Aš net negaliu sakyti, kad jis labai įtaigiai rašo. Anaiptol - labai paprastai ir žmogiškai, bet daugiau nepasakosiu - paskaitykit patys.

Toje knygoje Frederic Beigbeder sugalvojo sąvoką BuBo. Buržua Bohema. Tokie juk mes ir esam… Laistomės kultūra ir pinigais, literatūra ir naujausio modelio telefonais, apsigaubiam gražiais skudurais ir saksofonų solo. Ir mano močiutė neteisi sakydama, kad bohema mirė tada, kai jos bičiuliai baigė mindyti Suokalbio slenkstį, ji neteisi sakydama, kad mes nebesuprantam meno kalbėdami apie jį palinkę virš popierinių kavos, už kurią gerokai permokam, puodelių.

Mes tokie pat kūrybiški, mes lygiai taip pat mokam išrašinėt save iki paryčių, ir mes tikrai vertinam teatrą, bet šiandiena mums suteikia progą mėgautis sushi su sezamo sėklom, ir viskio taurėm fanatstiškose terasose, ir neįtikėtinai gražiai kaukšinčiais batais, o juk tam, kad pasižiūrėtume į gražiuosius Juozo Statkevičiaus kostiumus Dž. Verdžio muzikoj mums irgi reikia banko kortelių.

Pinigų teikiami malonumai intelekto neblokuoja.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo, aš ir Linukas. Hipiai su mobiljakais rankose. Ir suktinėm lūpose.

Rodyk draugams


Kekšės.

2010-10-10 | Aplinka, Kasdieniška

Mudvi su brangiausia Godute kekšėm vadinam dailius vyrus modelius, kurie turi plienines preso groteles. Galėčiau svaičioti apie tai, kad gražūs vyrai dažnai būna išlepinti ir buki egoistai, kuriems pakanka paglostyti plaukus ir jie jau pasirengę tave įsiverst į lovą. Ne tam, kad atsidėkotų už tą menkutį jiems parodytą dėmesį - tam, kad tau ir sau (labiausiai sau) įrodytų vyriškumą, patirtį ir gebėjimus.

Galbūt tame ir yra tiesos. Nežinau, nes mane supa nuostabūs vyrai.

Kekšės mūsų kalboj įgavo kitą atspalvį tikriausiai po Baptiste Giabiconi fotosesijos skirtos Helmut Newton. Juk Baptiste tikrai kekšė, Karl Lagerfeld boy - toy.

Valgydama risotto su čiobreliais ir džiovintom slyvom vartinėjau tinklaraščius ir akim permečiau merginos įrašą apie žmones, kurie perka tokias paslaugas. Buvo bandyta nagrinėti, kodėl tai daroma. Esat apie tai galvoję? Ar tiesiog nurašot pirkėjus į moraliai sugedusių, apgailėtinų, nevykusių žmonių sąrašus, tokių, kurie sekso įprastiniais būdais negauna?

Man visad atrodė, kad yra būtent taip, bet vieną naktį Havana Social Club kiemelyje pradėjau kalbėti su vaikinu, kurio vardo aš neprisimenu, bet mudvi su Godute jį tikrai galėtume pavadinti kekše. Jis modelis ir buvo neseniai grįžęs iš darbo Paryžiuj. Mes pradėjom kalbėt apie kekšes, tas tikrąsias, kurios parduoda savo kūną ir apie jų pirkėjus. Gražusis vaikinas gyveno agentūros bute su kitu neabejotinai gražiu vaikinu, kuris nusipirkęs kekšę ją parsivedė namo. Tie kas nors truputį susiduria su modeliais puikiai žino, kad jiems seksas nėra problema ir palaikyti labai glaudžius tarpusavio santykius visai lengva. Tas vaikinas galėjo sėkmingai tvarkyt manekenes, kad ir po dvi vienu metu, o jis perka kekšę. Juodaodę, tikrai negražią ir pakankamai pigią. Kodėl?

Nes jis amoralus nevykėlis? Nemanau. Todėl, kad jeigu jis lovoj atsidurtų su manim, tai jis matytų reikalą gerai pasirodyt ir turėtų man skirti pakankamai dėmesio, nes juk ryte aš galėčiau pyktelėjus pasidalinti savo nusivylimais su jumis, galbūt pakikenčiau su draugėm prie vyno taurės. Žinoma, kad juokauju. Niekada taip nedaryčiau, bet toks scenarijus juk visai realus. Manau, kad vyrui būtų pakankamai liūdna ir be to.

Kai esi su kekše, tai liūdna nebūna - darai, ką nori ir kaip nori. Ir niekam neįdomu, kaip tau sekasi. Svarbiausia tai, kad sektis turi tik tau. Nieko tame pernelyg kreivo. Kartais vienam suvalgyti banana split yra smagu. Matyt.

Labai noriu banana split. Suvalgom vieną per pusę, ką?

nuotraukos: pirmoji nuguglinta, kitos atsiųstos Godutės.

Rodyk draugams


DJ smoothie.

2010-10-04 | Aš esu tai, Kasdieniška

Pastaruoju metu sapnuoju labai įmantrius sapnus. Labai savotiško turinio ir labai spalvotus, gyvus. Atrodo, kad juose viską jaučiu, net užuodžiu ir visas emocijas išgyvenu trigubai stipriau.

Vakar sapnavau, kad trinu uogas DJ Tiesto. Puikiai atsimenu sudėtį: braškės, persikai, ananasų sultys, o viršuj trintų gervuogių sluoksnis. 4 cm. Aš jį matavau su liniuote. Manau, kad DJ Tiesto džiaugėsi. Tik jis buvo panašus į James Zabiela. Vyresnį ir vyriškesnį James Zabielą, bet aš esu tikra, kad ten buvo DJ Tiesto.  Vėliau jis man skambino ir prašė 4 gramų kokaino ir aš mintyse suskaičiavusi, kiek man tai kainuos pradėjau galvoti, kam paskambinti.

Beje, jo butas yra Helios City dangoraižy. Prie mano fakulteto. Tai jau nebe sapnas.

nuotrauka: nugooglintas DJ Tiesto.

Rodyk draugams


Esu gyva.

2010-10-03 | Aš esu tai, Kasdieniška

Esu gyva, mokausi, dirbu, rengiuos važiuot į gimtadienį. Mėgstu Jus visus. Būtinai Jums parašysiu plačiau, kuo gyvenu ir pasidalinsiu trupučiu įžvalgų. Jau seniai ruošiuos, bet paroj nedaug valandų, aš nemoku planuoti laiko, greitai pavargstu ir ak… taip… pradėjau žaisti Quake 2. Vėl.

Su meile,

r.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo (fotografavo Dovilė, įrankis: webcam), žaidžiu Quake 2. Su turbanu, nes šalta.

Rodyk draugams