BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Maldos.

2011-02-23 | Aš esu tai

O žinot man rytoj (jau šiandien) keltis reikės kokią šeštą, o aš klausau mėgstamų lietuviškų dainų, guliu lovoj kvepiančioj vyšniom, o kambarys kvepia kava. Guliu ir virpu, nes tiek norėčiau visko parašyti, tačiau juk reikia turėti logikos ir atsakomybės, reikėtų miegoti ir žvaliai sėdėt per paskaitą. Guodžiu save, kad stačiatikių vienuoliai miega po trejetą valandų, o likusį laiką meldžiasi.

Aš meldžiuosi rašydama. Meldžiuosi, kad šitaip visada bus, kad visada truks miego, kad stokosiu logikos ir atsakomybės ir niekada nemiegosiu pakankamai. Ir dar aš meldžiuosi, kad viskas būtų šitaip lengva, kad būtų galima beveik nemąstant glostinėti klavišus, o vėliau nukreipus akis apibėgti kambarį - liūdnai šyptelėti tolumoj matant nuotraukos kampą. Joje net žmonių kontūrų nesimato, bet aš tai žinau, kad ten mano senelis su kitais kariškiais, visi uniformuoti, visi su cigaretėm. O mano senelio plaukai garbanoti. Nesimato, kad juodi, bet aš tai žinau, kad juodi, kad akys irgi juodos. Juodos ir gilios. Visad tiriančios ir lendančios gilyn. Dažniausiai mylinčios, bet kartais su trupučiu kartėlio. Ir pasižiūri į pakelį cigarečių. Du pakelius net. Šalta, Reda, neprisigalvok. Būtų neatsakinga vos pasveikus rūkyt balkone šlapiais plaukais. Juk kokie -20C. Mano maldose šalta niekada nebūna. Mano maldose visada ruduo, drėgme kvepiantis miestas ir rūkas liuliuojantis upę, pageltę medžiai ir vos truputis garo iš burnos. Tik vakarais ir tik kai stipriai atisidūsti.

Kasdienybėje žmonės visiškai mažai dūsauja, o jei ir dūsauja, tai dėl netinkamų priežasčių. Negi imsi dūsauti, kai kaip ir kiekvieną rytą prasilenksi su juo gatvėj. Pagalvosi, kad jeigu jūsų gyvenimai kada prasilenkdami bent trumpam susikibtų, tai… būtų galbūt įdomu, bet juk tikrai nedūsauji. Primerki akis ir patempus lūpas gal kilsteli vieną jų kampą. O žiūrėdama į paveikslus juk irgi nedūsauji - gal truputį pakreipį galvą, gal net kaktą surauki. Juk net savo vaikystės dainų klausydama tu nedūsauji. Greičiau jau apsiašaroji ir dar kartą tolumoj pažiūri į tą nuotrauką - prisimeni tylų senelio balsą, gan aukštą ir gražią rusišką tartį. Atsimeni, kad ir pati tada žodžius mokėjai tarti švelniai, o dabar kankiniesi ir priverti dėdę juoktis. Sako, kad vešis į Maskvą. Ištekins už kurio nors verslo partnerio sūnaus. Nes kalbu aš kaip Ingieborga, o ji Maskvoj baisiai populiari dabar, turėt žmoną iš Pribaltiki yra gerai. Visada buvo.

Žinot, aš einu sukūryt cigaretės, nes aš nesu protinga, aš kūrybiška. Kartoju šitai kaip maldą leisdama pati sau atsiriboti nuo pasaulio, nuo žmonių, nuo darbo, nuo atsakomybės ir ateities. Kūrybiškiems viskas galima. Net dūsauti be priežasties. Rūkant, kai -20C, o varnos tykiai miega pasipūtusios, o tolumoj dundena traukiniai, o keista močiutė tuoj ves gauruotą rusvą šunį pasivaikščiot. Apšvies jam kelią žibintuvėliu. Ir net aš girdėsiu kaip sniegas girdža po jos batais. Kažkaip Kalėdiškai.

Rodyk draugams


Su gimtadieniu, Reda.

2011-02-17 | Aš esu tai

Aš gimiau vasario 18 d. ir esu tipinis vandenis, tad labai mėgstu pabūt su draugais, o būdama narcisistiška savo gimtadienį būtinai švenčiu. Kasmet. Geistautės gimtadienis vasario 9 d., mūsų draugų ratas daugiau mažiau tas pats, tad gimtadienius paprastai švenčiam kartu, važiuojam į kaimo turizmo sodybą pas Geistos krikšto mamą, kur įvyksta daugybė smagių dalykų (beje, viena iš taisyklių kasmet yra jokių fotoaparatų). Dvi paros. Pirtis. Krūva žmonių, kuriuos mes mylim. Keistoki Geistos pusbroliai.

Šiemet savo gimtadienį aš sutiksiu genetika, naujuoju nešiojamu kompiuteriu ir… krūva prišnekštų nosinių, tablečių bei žolelių arbata. Mamos namuose. Su šuniu ir pižama dar.

SERGU.

Peršalau, nes nemėgstu šiltų drabužių su kuriais sunku judėt, o vaistininkė vakar itin kreivai pažiūrėjo, kai užkimus, šniukščiodama nosim, blizgančiom akim ir itin trumpais šortais prašiau vaistų.

Pasimelskit už mane ir siųskit man savo gerumo ir meilės bangas, kad aš pasveikčiau ir 5dienį grįžus į Vilnių galėčiau nueit ir su brangiausiais iškelt bent jau po bokalą.

Nemėgstu sirgti. Labai blogai. Fu fu.

P.S. Man beveik 22 metai. Ant popieriaus. Šiaip man 16. Visada!

pirmasis pasveikinimas šiemet; nuotrauka: iš asmeninio archyvo, miegu po savo 20 - ojo gimtadienio.

Rodyk draugams


500 kcal per dieną.

2011-02-07 | Aš esu tai

Rudens semestre turėjau žmogaus ir gyvūnų fiziologijos paskaitą, kurios laboratorinių metu mes žiūrinėjom savo jautrumo slenksčius, nusistatėm kraujo grupę, hemoglobino ir gliukozės kiekį, pažaidėm su refleksais ir… skaičiavom per dieną suvartojamas ir sunaudojamas kalorijas.

Tąkart neribodama maisto aš suvartojau 2 000 kcal per dieną, kas yra visiškai normalu, nes maždaug tiek tada ir sunaudojau visą dieną nieko rimto neveikdama. Iškart prisiminiau bobiškam žurnale matytą zviazdų (ne oksanų ir ne nataškų) dienos meniu, kuriam maistas padorus, tačiau bendroj sumoj yra ~ 500 kcal. Max ~ 700 kcal.

Aš galiu sėkmingai nevalgyt tris paras ir išgerti po puodelį ar du arbatos kasdien, bet tada man krenta spaudimas ir šiaip gan sunku gyvent. Labai lengvai atsiranda mėlynės. Galiausiai net ir nelabai linksma tampa.

Kadangi šiuo metu aš didžiai nutolus nuo savo idealaus svorio, tai reikia atgauti raktikaulius.

Išvada ta, kad valgyti irgi reikia, bet mažiau ir ne viską, o tai sunku. Šiaip aš dažnai mėgstu varžytis ir laimėti. Paaugus labiausiai mėgstu laimėti prieš save pačią. Buvau sugalvojus, kad pradėsiu rašyt blogą su savo kasdieniu meniu, nes tada tikrai privalėčiau kasdien laikytis plano.  Šiandien ryte valgiau dvi riekutes juodos duonos, kelias alyvuoges, išgėriau puodelį kavos, tarp paskaitų išgėriau puodelį arbatos, o per neurobiologiją su Ieva nusprendėm, kad sriubą valgyti bus skaniau nei virtas morkas ir brokolius. Sriuba gavosi pakankamai pilkos spalvos, bet visai skani.

Lenkiu ton pusėn, kad maisto blogai turi būti su nuotraukom, o mano maistas negražus! Bet aš gražėju gan greit ir per mažiau nei savaitę numečiau 2 kg. Iš patirties žinau, kad kitą savaitę svoris kris greičiau. Ataugs, žinoma, taip pat greitai, bet tam yra sporto klubai ir stadionas vos tik oras atšils.

P.S. Tai mano asmeninis tinklaraštis ir aš pasakoju tai, kuo pati gyvenu. Jokiu būdu nerekomenduoju to jums. Sveika dieta yra ~ 1000 - 1 200 kcal per dieną + sportas.

mano ir Geistos skype pokalbiai, kai laikėmes dietos, nuotrauka: Alexa Chung, kuriai Geista pavydi raktikaulių. Aš asmeniškai manau, kad ji pernelyg anoreksiška.

Rodyk draugams


Liu Liuoti Facebook?

2011-02-06 | Kasdieniška

Mano asmeninė FB anketa lengvai prieinama ir pasiekiama, nes neturiu jokio poreikio slėpti savo identiteto, todėl kai kurie esat prisidėję mane į draugus, matot, kaip aš pasidalinu nuorodom į naujus įrašus arba mesteliu kasdienių trumpų įžvalgų, bet vis susimąstau, ar man reikėtų susikurti atskirą blogo puslapį FB?

Tuomet kasdienybe pasidalinčiau dažniau ir tame FB puslapy rašyčiau tai, kas galėtų būti įdomu ne vien man ir mano draugams.

Jūs mane skaitot, tad laukiu jūsų nuomonės.

P.S. Jau tikrai paskutinis įrašas šiandien.

nuotrauka: naudojuosi FB sudarinėjant gimtadienio svečių sąrašą.

Rodyk draugams


Buvau gotų koncerte…

2011-02-06 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Neprisimenu, ar esu čia pasakojus, bet aš užaugau klausydama metalo - esu buvus krūvoj koncertų, daugybę grupių girdėjau gyvai ir mačiau, kaip pogrindinė scena Lietuvoj vienu metu buvo pasiekus tikrai aukštą lygį. Tuo pačiu, kartas nuo karto, nueidavau ir gotų paklausyt.

Emocijų būta visokių - būdavo šalta laukti nuolat vėluojančių koncertų priešais „Mulen Ružo“ duris, o kartais garso būdavo tiek, kad išeidavom apspangę ir kurį laiką sunkiai pratinomės prie tylos, kartą vos nenualpau, nes „Mulen Ruže“ ventiliacijos beveik nėra, o susirinkus krūvai žmonių tapdavo taip karšta, kad net imdavo lašėt nuo lubų, anuomet viduje buvo galima rūkyt ir po kiekvieno koncerto tekdavo skalbti visus drabužius… Grupių taip pat buvo visokių… buvo taikančių į naujas madas, buvo ištikimų savo stiliui, buvo tokių, kurie į sceną tempė pusnuoges šokėjas apsitempusias lateksu ir tinklinėm kojinėm, buvo pigiai prisidažiusių vyrų ir klaikiai daug alaus.

Mano koncertai nebuvo maištas prieš tėvus (kai buvau 13 metų, tai mama mane pati nuveždavo, parsiveždavo ir pinigų duodavo), nieko blogo nebūčiau galėjus pasakyt ir apie plačiąją visuomenę, bet tame etape mane supo daug gan bukų žmonių (mokykla, Trakai, kuriuos Mantas dažnai pagrįstai vadina debilų pusiasaliu). Anuomet pogrindžio atsvara buvo ne vien muzika ar skudurai, bet ir veik privalomas domėjimasis kultūra plačiąją prasme. Tame rate buvo madinga būti protingu ir apsiskaičiusiu.

Vakar su Dovile ir Goda Raudona buvom užsukusios paklausyt XESS. Man jie visad buvo juokingi, vakar buvo ne tik juokingi, bet ir nuobodoki. „Alaus namų“ garsinimas buvo absoliuti tragedija - visų pirma, tai garso buvo per daug, o ir šiaip girdėjosi truputį šnypščiantis vokalas (nors gal čia tai turi būt), būgnai ir styginių jovalas. Bėska, matyt, nemokėjo savo lyriksų, tai dalį koncerto atdainavo klūpodamas ir skaitydamas iš lapų. Mus, beje, ypatingai nudžiugino daina pavadinimu „Užsipisk grabais“.

Vėliau nuėjom į „Satta“ Fešion Šeu, kur krūva nu jau baisiai stilingo Vilniaus jaunimo stovėjo pakampėm grojant dub step. Žinot, gotytės su savo žaliais - mėlynais plaukais, neįtikimai dideliais batais, precizišku makiažu ir  3 cm dygliais ant apyrankių ir antkaklių bent jau akivaizdžiai rodydavo, kad jos savo išvaizda gyvena, o dabartinis bandymas sudaryt įspūdį, kad ką tik išlipai iš lovos ir apsirengei ką radai man juokingas. Dar juokingiau yra eit į vakarėlį ir bijot šokt, nes neduokdie neva atsainiai susluoksniuoti keli diržai ar už kelnių užkištas vienas marškinių kampas susijudins ir bus nebegražu ir nebestiliova.

Žinoma, kad abiem atvejais labai siekiama unikalumo, o rezultatas tas pats - vientisa masė juodos lakuotos odos, plėšytų pėdkelnių, kraujo spalvos lūpų ir nagų arba tokia pat vientisa krūva akinių plačiais juodais rėmeliais, pasmukusių kelnių ir miesčioniškų sportbačių, languotų marškinių ir beformių storais siūlais megztų kepurių.

Aš nesu ypatingai prieš vienas ar kitas miesto madas, o ir iš esmės esu už skudurus ir dėmesį išvaizdai, bet lygiai tiek pat esu už pasinėrimą į muziką ir šokius iki paryčių, už vakarui įsibėgėjant truputį apvarvėjusius akių šešėlius ir lūpdažių perkėlimą ant taurių, aš už plepalus ir garsų juoką, o ne žvalgymąsi aplink stebint, kieno batai labiau blizga.

nuotrauka: Gareth Pugh, jeigu jau kalbam apie gražius skudurus, tai myliu jį.

Rodyk draugams


Auksinės santykių taisyklės.

2011-02-06 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Kopėčios

Vyrai turi vienas kopėčias ant kurių dėlioja savo merginas - apačioje tos su kuriomis permiegotum girtas, bet norėtum, kad niekas to nesužinotų. Ant aukščiausio laiptelio ta mergina apie kurią nori garsiai visiems pasakoti, nori su ja ne tik permiegot, bet ir šalia jos miegoti, o ryte atsibudus kalbėtis palinkus virš kavos puodelių. Tokia mergina vėliau taps tavo žmona ir gimdys tau gražiausius vaikus pasaulyje.

Merginos turi dvejas kopėčias: ant vienų rūšiuoja vyrus, o ant kitų - draugus. Vyrai yra tie su kuriais permiegi ir jie laikui bėgant gali perlipti ant draugų kopėčių arba iškristi visai. Draugai iš draugų kopėčių į merginų lovas nelenda. Galiausiai ant vyrų kopėčių viršutinio laiptelio lieka vienintelis - vaikų tėvas.

Šitą man pasakojo Godutė (tiesa mes dar skiriame L.J. kopėčias į kurias įlaipinami tie, kuriems jokios kitos nešviečia) ir tai peraugo į kupiną juoko pokalbį apie santykių taisykles, kurios gan plačiai žinomos ir niekas, žinoma, neprisipažįsta, kad jų laikosi. Tiesa ta, kad jos kartais tiek kartų girdėtos, kad kartais nejučiom būtent trečią dieną telefono rankinėj imi ieškot dažniau nei įprasta.

3 kartai

Bet ką inicijuoti galima tik tris kartus - iš eilės susitikti galima kviesti tik tris kartus ir tris kartus leidžiama skatinti susitaikymą ar pradėti diskusiją. Nesvarbu, ar kuri nors iš trijų iniciatyvų bus sėkminga. Jeigu tu rodai per daug dėmesio, tai prarandi truputį pagarbos. Neįdomu, kada gali kažką gaut lengvai ir klaikiai erzina, kai atsiranda lakstančių iš paskos.

3 dienos

Paskambinti reikia praėjus tris dienoms po susitikimo. Godutė šitai aiškina tuo, kad pirmą dieną galvoji apie tai, kas buvo gerai ir džiaugiesi; antrąją dieną situaciją vertini objektyviau, atrandi ir minusų, tad skambutis tampa nebe toks gyvybiškai svarbus; trečiąją dieną tau paskambina ir tai pateisina arba teigiamus pirmosios dienos atsiminimus, arba nepaskambina ir įtvirtina neigiamesnes antrosios dienos išvadas. Žodžiu, skambutis trečiąją dieną viską išsprendžia ir padeda susidėlioti savo emocijas objektyviai.

Saldainis

Paprasta. Kuo ilgiau lauki, tuo labiau nori. Iki tam tikro lygio, žinoma.

Lėlė arba mašinėlė

Atsimenat savo vaikystės žaislus? Tikrai turėjot vieną, kurį mylėjot labiausiai, numesdavot jį, kai tėvai nupirkdavo naują lėlę ar mašinėlę, tačiau galiausiai naujas žaislas tapdavo senu ir atsibosdavo, tad vėl grįždavot prie savo mylimiausio. Mano purvinokas sovietinis žydras meškiukas patupdytas lentynoj tarp knygų, o krūvos lėlių, pliušinių žaislų, barbių su jų bičais, vaikais, namais ir mašinom yra atiduoda arba dūla rūsy.

Kokių taisyklių žinot jūs ir kaip dažnai jas nejučiom (o gal sąmoningai) pritaikot gyvenime?

Godutės tinklaraštis.

nuotrauka: iš Godutės telefono. Aš ir Godutė.

Rodyk draugams