BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Ką Reda veiks savaitgalį?

2011-07-21 | Aš esu tai, Kasdieniška

Nors šiuo metu Reda miršta darbe, nes klaikiai karšta ir sunku susikaupti, bet ji jau galvoja apie savaitgalį.

Pastaruoju metu esu įstrigusi Vilniuje, nes kasdien dirbu, o savaitgaliais neturiu didelio noro planuoti, todėl paprasčiausiai išlendu į miestą ir tradiciškai grįžtu namo paryčiais. Eglė kalbėjo, kad jai grįžti namo per stoties rajoną bei Naujininkus nejauku, o aš labai nustebau, nes manęs šis kelias visai nebaugina. Eglė pasijuokė, kad, žinoma, jog nebaugina, nes aš arba važiuoju taksi arba pareinu septintą ryto, kada miega ne tik vietiniai jaunuoliai, bet ir dauguma padorių žmonių.

Padorumas ir atsakomybė visada buvo mano silpnosios pusės, tačiau šiuo metu aš atsakingai planuoju savo kuprinės turinį, nes noriu padoriai atrodyt per Summer Sound muzikos festivalį Liepojoje. Važiuoju ten ir pasiimu dvi savo mokyklos laikų drauges, nes šiek tiek padėjau latviams su infosklaida, galbūt dar šiek tiek padėsiu ir festivalio metu.

Festivalyje penkios scenos, o aš jau dvi savaites klausau Toploader - Dancing in The Moonlight. Jie irgi ten bus. Ir dar daug visko ten bus, bet labiausiai noriu pajūrio smėlio, jūros, pasidegint skambant muzikai ir rytą pradėti su šalto alaus bokalu rankoj vos išsliuogus iš palapinės.

Dar noriu skaidrių guminių batelių, kuriuos su Dovile nusipirksim po kelių valandų. Ir dar noriu srybėlės, kurią nežinau, ar nusipirksiu, nes neįsivaizduoju, kokių skrybėlių šiuo metu yra parduotuvėse. Mes sumąstėm, kad būtų smagu tranzuot, kaip senais laikais. Ir jau apatarėm, ką rengtis ir kokius drabužius bei batus pasiimti.

Tai važiuojam. O jūs važiuojat?

nuotrauka: aš ir Dovilė Latvijoj.

Rodyk draugams


Interviu 370.

2011-07-07 | Aš esu tai

Vakar mano draugė Vytė man atvežė Vilniaus Dienos žurnalą 370. Buvau tikra, kad seniau jo formatas buvo mažesnis, bet tebūnie. Prieš keletą savaičių gavau laišką iš šio leidinio redaktorės (kuri, pasirodo, seniau buvo redaktorė leidiny, kuriam aš dabar dirbu) su prašymu duoti interviu apie mano blogą ir mane. Sutikau. Ir dar pasifotografavau su Visvaldu, kuris, mano galva, yra kylanti žvaigždė ir turi belenkaip, kaip pasakytų Vytukas, daug potencialo.

Nežinau, kaip ten su autorinėm teisėm, bet nemanau, kad mane kas į teismą paduotų - publikuoju interviu, kalbėjausi su redaktore Jurgita K.

J: Reda, kodėl rašai blogą - juk galima savo nuoskaudas beigi džiaugsmus ir į sąsiuvinį langeliais rašyti. Na, jei ranka rašyti tingu, tai į wordą…

R.: Visų pirma, tai aš abejoju, kad tebemoku rašyti ranka. Esu susižadėjusi (vestuvėms jaučiuosi pernelyg jauna ir lengvabūdiška) su savo Dell Inspiron Mini. Mudu visada kartu - namie, darbe ir paskaitose. Visus tekstus renku tik glostinėdama savo mažiuką. O į wordą aš irgi rašau. Tik šiek tiek rimtesnio turinio rašinius. Kada išleisiu knygą, tai pasikviesiu visus ir vaišinsiu viskiu. Be ledo, žinoma. Rimtesnio turinio rašiniams man reikia daug laiko ir nusiteikimo. Šitai nevisad ateina, tai pradėjau rašyti tinklaraštį, atsirado skaitytojų, jis džiugina mano bičiulius. O man patinka, kai žmonės džiaugiasi, tai ir tinklaraščiauju.

J.: Pristatydama save tinklaraštyje sakai, kad čia žaidi ekshibicionizmą (tik nesupraskit pažodžiui - mes čia ne apie tuos, kurie iš krūmų iššoka ir savo kelnių turinį demonstruoja) . Tuomet būk miela ir atsakyk: kiek tame blogo (tinklaraščio) rašyme yra žaidimo, o kiek to ekshibicionizmo? Ir ar tau neatrodo, kad šis atvirumas virtualioje erdvėje gali tau pakenkti? (Čia jau turiu omeny tikruosius maniakus, bet nebūtinai ekshibicionistus…)

R.:Tas ekshibicionizmas ir yra žaidimas. Nesu grubiai atvira, mėtau užuominas, kalbu apie smulkmenas, o tie, kurie su manim kuria mano smulkmenas gali atsirinkti mūsų bendrus prisiminimus, mūsų potyrius ir jausenas. Tinklaraštyje nėra nė vieno melagingo įrašo, absoliučiai viskas yra tiesa ir po viskuo slypi istorijos, tiesiog jos nėra akivaizdžios, bet jos vis tiek ekshibicionizmas. O žaidimas jų supratime.
Kartais sulaukiu įdomių laiškų. Labiausiai man patikusį sudarė viena eilutė: „Reda, tu esi arogantiška kalė.” Dar kažkas tvirtino, kad man reikia psichologo, kad aš ilgiuosi meilės ir kad jie mane kasdien mato ir pažįsta, todėl gali tvirtai pasakyti, kad tinklaraštyje aš save pateikiu visai kitaip, būtent todėl aš esu melagė ir idiotė. Tokius žmones aš paprasčiausiai pasikviečiu kavos ir pasiūlau tą patį pakartojus į akis padėti man tapti geresniu žmogumi. Niekas nesutinka. Tad mano maniakai gyvena internetinėje erdvėje, o aš, matyt, esu pasmerkta visą likusį gyvenimą būti psichologinių problemų turinčia melage arogantiška kale. Tiesa dar man du žmonės buvo parašę, kad aš panaši į Kirsten Dunst.

J.: Gerai, o nuo ko viskas prasidėjo? Atsibudai vieną rytą ir nusprendei, kad negali nerašyti? O gal buvo rimtesnių priežasčių - įsimylėjai arba, atvirkščiai, išsiskyrei su vaikinu?
R.:Su draugėm jau pradinėje mokykloje rašydavom visokias istorijas į sasiuvinukus. Gimnazijoj atradom internetą ir rašėm blogą su suolo drauge. Buvom gan protingos, bet paaugliškai piktos, tai ironiškai baksnodavom visokiausius tekstus. Vėliau aš rašiau tik sau, o tada nusprendžiau, kad tinklaraštis smagu, kad vėl noriu rašyt apie ką nors paprasto, kad šiaip noriu rašyt, o rimtiesiems tekstams, kaip ir sakiau, man reikia nusiteikimo.
Nors mane vyrai labai džiugina, bet negalėčiau pasakyt, kad jie daro didelę įtaką mano gyvenimui. Tad ne, jokių meilių ar nemeilių.

J.: Kaip dažnai rašai į savo tinklaraštį? Ir nuo ko tai priklauso: nuo užimtumo, nuo nuotaikos (na, pavyzdžiui, mėnulis ne tas ar ne ta koja iš lovos išlipai).

R.: Pastaruoju metu retai, nes aktyviai dirbu žurnalistinį darbą, tai prisirašau ten, tad priklauso tiek nuo užimtumo, tiek ir nuo darbinio ar su mokslais susijusio rašymo.
Nuo nuotaikos… Galbūt. Tiesą sakant, kartais kasdieniškos smulkmenos man padaro labai didelį įspūdį ir aš noriu apie tai parašyti, kad pati prisiminčiau skaitinėdama senus įrašus. Kartais rytais nusiperku kavos, einu į darbą ir žmonės pusryčiauja prie staliukų lauke, vedžioja šunis, ramiai rūko prieš įeidami į ofisą ir pradėdami darbo dieną. Vasarą viskas vyksta lėčiau ir harmoningiau. Man tai labai gražu. Apie tai mielai parašyčiau. Kažkada esu rašius.

J.: Ar nuotaikos atsispindi įrašuos? Jeigu gatvėje ką tik aptėškė mašina, tai juk nerašysi, kokie visi aplink faini ir kaip gera gyventi Lietuvoje…

R.: Gal taip nevisada atrodo, bet aš labai pozityvus žmogus. Aptaškė mašina? Na ir? Taigi išdžius, galima persirengti, o Lietuvoje yra labai gera. Nuostabiai graži šalis, idealus gyvenimo ritmas - nėra pernelyg daug miesto įtampos ir judesio, tačiau pakanka miesčioniškumo - gražios parodos, fantastiški teatrai, krūva puikių muzikantų, neįsivaizduojamas skaičius (tokio dydžio valstybei) vasaros festivalių, nuostabi kalba, gal kartais piktoki žmonės, bet bent jau natūralūs, be plastikinių šypsenų, tokie truputį kaimiškai mužikiški, bet man tas labai žavu. Beje, gyvendami mažoje valstybėje, kuri patyrė daug nuoskaudų, esame įpratę taikytis prie aplinkos ir ja domėtis. Kuris vokietis, amerikietis, ar rusas kalba trim kalbom (juk daugelis mūsų kalbam lietuviškai, rusiškai ir angliškai, daug kas papildomai mokam lenkų, vokiečių, prancūzų ar ispanų)? Ir jūs gi žinot, kas yra JAV prezidentas, o ar jie žino, kas mūsų prezidentė?
Žodžiu, grįžtant prie tinklaraščio, tai įrašuos aš dažniau rami arba laiminga, nes paprastai tokia ir būnu. Jeigu rašau kažką pikčiau, tai tikriausiai juokauju, ironizuoju arba esu baisiai pavargus.

J.: Dar sykį pasinaudosiu informacija, kuri viešai prieinama virtualioje erdvėje. „ Mokausi baisiai gudrų ir sunkų dalyką - molekulinę biologiją, o kai užaugsiu, tai būsiu žurnalistė ir vadybininkė” - rašai apie save. Kodėl rinkaisi tiksliuosius mokslus, o ne tą pačią žurnalistiką?

R.: Labai nemėgau istorijos ir jos nesimokiau, nenorėjau laikyti egzamino. Užtat man puikiai sekėsi chemija ir biologija. Nepaisant to, jau mokykloje nujaučiau, kad rašysiu (redakcijoje pradėjau dirbti būdama vienoliktokė, ne todėl, kad trūkto pinigų. Tiesą sakant, man tiesiog patinka dirbti), organizuosiu renginius ar vadybininkausiu. Tiesiog aš manau, kad arba tu gali rašyti, arba tu negali rašyti. Arba tu esi organizuotas žmogus, kuris turi vadovo savybių, arba nesi toks. Niekada netikėjau (ir dabar netikiu), kad studijos (ypač Lietuvoje, kur didžiąją dalį studijų sudaro teorija) man padės geriau rašyti ar suteiks organizuotumo. Stojau ten, kur man įdomu ir kur kasdien sužinau kažką naujo. Ir aš myliu mokslą - tai mano tikėjimas, mano dievas ir mano magija. Dabar labai populiaru visokios metafizikos ir raganavimai, dar budizmas, o kiti tampa itin krikščioniški… O jūs žinot, kokiu tikslumu transkribuojama DNR? Ir kokiu greičiu? Ir kaip tobulai nauji baltymai susisuka? Man tai atrodo nuostabu.

nuotrauka: tos fotosesijos nuotraukų dar neturiu, tai įkelsiu seną ir nelabai į temą. Bet ji bent jau vizualinis įrodymas, kad aš būnu ne tik darbe, mieste arba įdomiose lovose. Aš mokausi dar. Kartais. Nuotraukoje mokausi fizikinę ir koloidų chemiją.

Rodyk draugams


Aš turiu labai gražią suknelę.

2011-07-05 | Aš esu tai, Kasdieniška

Penktadienį man klaikiai nukrito spaudimas. Buvau pamiršus tą jausmą, bet kadangi mes su alpuliu, galvos sunkumu, dvigubėjančiu ir šiek tiek juostančiu vaizdu, kurį lydi ūžesys galvoj, esam labai susidraugavę, tai iškart supratau, kas man darosi.

Būdama brandžia ir protinga mergina išgėriau gal penkis kavos, grįžus namo zyzdama sukūrukiau nuo ryto likusį pusę pakelio (supraskite, kad ryte buvo pilnas), palindau po šaltu dušu, o tada buvau apsisprendusi viena namie gerti vyną, bet išėjau į miestą. Šioje situacijoje vieninteliai protingi sprendimai yra šaltas dušas ir alkoholis (jis spaudimą pakelia. Žinoma, kad užtenka stiklo viskio).

Vėliau sekė šeštadienis, o besivartant lovoj su sužadėtiniu nr. 2 prabėgo ir sekmadienis. Dabar yra beveik vidurnaktis, bet aš turiu darbo dar geroms porai valandų. Ką tik nusivaliau makiažą, nusiploviau veidą prausikliu, tada muilu, tada dar papildomai šveitikliu, nes niekaip negalėjau nusivalyt tušo ir akių pieštuko likučių. Vėliau supratau, kad mano paakiai tiesiog pajuodę.

Bet žinot ką… Kada alpdama penktadienį ėjau namo, tai pro mane praėjo vyras pasikvėpinęs Hugo Boss kvepalais, kurie man kelia daug asmeninių sentimentų ir eidama galvojau, kad Vilnius taip magiškai mane apkabina, kada einu į darbą nešina puodeliu kavos jis toks solidus ir skubantis, toks su kostiumu, bet pakankamai atsipalaidavęs, kad galėtų priešpiečius valgyti parke. Ant žolės. O kada grįžtu naktį, tai mano Vilnius irgi toks vangus, jis šiek tiek švinta, šaltai glostinėja mano nuogas kojas, kartais pakiša po mano kaukšinčiais batais kokį akmeninio grindinio kampą, aš klupteliu ir mano išmanusis telefonas gabalais pasklinda kažkur Pamėnkalnio gatvėj. Jums pasirodys juokinga, bet jaučiuosi, kaip Anthony Kiedis iš Red Hop Chilli Peppers, kuris dainuoja savo miestui. Paskaitykit žodžius - jam jo miestas yra mergina, o man Vilnius yra trisdešimtmetis, kuris augo nedideliam miestely, o vėliau atvyko į sostinę, jam gerai sekasi ir jis jau šiek tiek pretenzingas, tačiau niekada neatsikratys savo kaimiško nuoširdumo ir sentimentalumo.

Žaviuosi tuo.

Apie asmeninį gyvenimą šiuo metu pasakoti nenoriu arba negaliu, o apie darbą kalbėti man neįdomu. Ir pastaruoju metu aš matau labai daug Vilniaus. Kartais daugiau nei derėtų…

P.S. Suknelė, kurią vilkiu nuotraukoje yra viena mėgstamiausių. Apie ją jau rašiau šiame tinklaraštyje.

nuotrauka: dangstausi viskiu nuo fantastiško fotografo.

Rodyk draugams