BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Emocijos.

2011-08-23 | Kasdieniška

Klausydamasi operos aš beveik visada apsiašaroju. Kada klausausi Verdžio operų gyvai, tai visada. Ir kada klausaus kokios gražios dainos, arba kada, mano galva, atlikėjas ją išjaučia. Spektakliuose kartais taip pat. Arba bent jau susigyvenu su aktoriais, klausausi jų nuostabių balsų, ypač vyresnės kartos aktorių.

Ir man visad šiek tiek pavydu, nes kad ir kiek minties neštų tekstas, tokio emocinio krūvio jis neturi. Tebūnie emocijos turi tiek pat, bet krūvio - niekaip. Žinoma, kad esu visiškai pasinėrus į tekstus, bet joks tekstas neleidžia nutolti, juk visada gali atitraukti akis ir permąstyti, nusiraminti ar susikaupti, vertinti blaiviau, Muzikoj kitaip. Čia nėra pauzių, kurių nori klausytojas. Ji paskandina ir užgniaužia kvapą, verčia ašarot ir užsimerkti.

Ir man visad taip gaila, kad aš temoku išgroti gamą fliugeliu. Jūs tikriausiai net nežinot, kas tai tokio. Varinė dūda. Mažiau spigi nei trimitas.

Rodyk draugams


Nenoriu rašyti.

2011-08-21 | Aš esu tai

Aš labai noriu jums kažką parašyti, labiau noriu kažką parašyti pati sau… Ar savo vyrams, savo draugams, savo nuotykiams ir savo naktims. Bet tegaliu mestelėti lakoniškų smulkmenų, nes mano emocijos labai lakoniškos. Aš tiesiog pavargstu darbe, tiesiog išgeriu stiklą, tiesiog nusiperku naujų drabužių - jokios metafizikos ar poezijos.

Norėjau bent jau susivesti senus tekstus (daug kas popieriuj - man tai anuomet atrodė tikriau), juos suredaguoti, bet, pirmiausia, išsigandau. Žinau, kad juos rašydama turėjau daug emocinio krūviu ir žinau, kad jie geri. Gal niekada tokių gerų nebeparašysiu. O penktadienį kalbėjau su vienu draugu ir mudu nusprendėm, kad redagavimas atima jausmą - nes kada personifikuoji savo emociją, tai tavo darbas, žinoma, netobulas. Bet ir tavo emocija negalėjo būti tobula - ji nebuvo vientisa, tavo ašaros pynėsi su susižavėjimo kupinais dūsavimais, o pyktį lydėjo prisimerkusios akys…

Imsi ir techniškai atliksi idealiai, kiti gal džiaugtis, o tu nuo savo darbo ir nuo prisiminimų, kuriuos jis neša nutolsi. Liūdna.

Todėl ir nedarau nieko. Laukiu įkvėpimų, laukiu, kol bus verta, kol galėsiu puse lūpų šypsotis užuominomis pasakodama tai, kas man gniaužia kvapą.

Bet… Nors man sakė, kad jeigu aš nerašau ar negaliu rašyti, tai gal visai neverta… Aš manau, kad verta. Kad bus verta. Tiesiog ne šiandien.

Rodyk draugams