BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Tuštybė

2011-10-03 | Kasdieniška

Kaip žinia, aš gyvenu Naujininkuose. Kam nežinia, tai aš gyvenu Naujininkuose. Jeigu į miestą važiuoju ne taksi, tai tuomet dažniausiai praeinu per požeminę geležinkelio perėją. Žinot, ką tokiais atvejais smagu daryt? Turiu galvoj tada, kai atsiduri priešais stiklines duris. Taip, žinoma, kad pasižiūrėt į save. Bet tą galima padaryt žiūrint į vitrinas kiek vėliau. Šioje situacijoje reikia žiūrėti į tuos, kurie yra už nugaros.

Vyrai visada žiūri į užpakalį. Visada. Bent jau į mano. Moterys nužvelgia nuo galvos iki kojų - vertina drabužius, batus, plaukus, rankinę, figūrą, užpakalį, neabejotinai, irgi.

Aš dažniausiai nesijaučiu nemaloniai. Anaiptol. Dėmesys man patinka, o moteris (skudurus, batus, plaukus ir keliais ta kekšė mažiau sveria) aš irgi nužvelgiu.

Šiandien nelabai norėjau namo, tad šiek tiek pasivaikščiojau. Kritiškai žiūrėdama į moteris, nes nepastabėjau jokių man įdomių vyrų. Tiesa, vienas prasilenkdamas man trinktelėjo į petį, o aš gležna būtybė ant dešimties centimetrų aukštakulnių, tad man akimirksiu tapo įdomi jo ateitis - tikiuosi, kad šiandien jam nuleido padangą.

Vaikštinėdama prisiminiau vieno lietuvių modelio žodžius, kad čia daug gražių merginų, bet jos gerokai persistengia - avėdamos aukštakulnius su kuriais žirglioja, oranžiniai nusidažydamos veidus, nusipiešdamos antakius, įsisprausdamos į per mažus drabužius.

Nusprendžiau, kad man labai patinka ruduo, bet rytoj mieliau vaikštinėsiu ten, kur galėsiu pasižiūrėt į medžius ir drėgmę liuliuojančią senamiestį.

nuotrauka: mama mane išmokė daugelio naudingų dalykų - vienas jų yra tai, kad aukštakulniai yra labai gražu tik tuo atveju, jeigu sugebi su jais gražiai eiti. Aš savo dukrai perduosiu, kad jeigu ji sugebės su jais dar ir dviračiu važiuot, tai gali drąsiai prisigert juos avėdama.

Rodyk draugams


Teatras

2011-10-01 | Aš esu tai, Kasdieniška

Vakar laukdama picų savo buvusio kolegos gimtadieniui vartinėjau „Laisvalaikį” ir skaičiau „Arkos” galerijos savininkės interviu - jos tėvas aktorius ir ji kalbėjo, kad momentas, kuomet užgęsta šviesos, o aktoriai pradeda vaidinti jai yra sakralus.

Neimsiu ginčytis, tačiau man momentas, kuomet aktoriai nusilenkia, o publika ploja yra magiškas. Aš per jį visada apsiverkiu. Šiandien žiūrėjom „Kvailių vakarienę” rusų dramos teatre. Labai mėgstu šitą teatrą, jo aktorius ir rusų kalbą, o šita komedija tikrai labai gera. Ir tikrai juokinga. Bet vis tiek apsiverkiau. Nes ta akimirka, kada aktorius iš personažo vėl tampa savimi, kada visiškai pasikeičia jo veidas ir judesiai man yra stebuklas. Ir matai, kaip jaunosios kartos aktoriai plačiai šypsosi, o vyresnieji dažniausiai įgauną savito šaltumo.

Nuėjus į teatrą aš visada patikiu tuo, kad žmonės yra geri ir gražūs. Tik šįkart ne dėl aktorių, o dėl publikos, nes man labai gera jausti publikos vieningumą, sutartinai su jais ploti, juoktis ar dūsauti, jeigu šoka Nerijus Juška. Ir man labai gražu žiūrėti, kad čia žmonės neturi jokių problemų ir tiesiog džiaugiasi estetika. Tada imu suprasti, kodėl močiutė važiuodavo iš Varėnos į absoliučiai visus spektaklius, kodėl žiemą ji veždavosi aukštakulnius, kuriuos persiaudavo, kodėl ji laukdavo traukinio iki trijų ryto, o tada pamiegojusi vos porą valandų keldavosi į mokyklą mokyti rusų kalbos ir literatūros.

nuotrauka: iš spektaklio, kurį mačiau šiandien.

Rodyk draugams