BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

2011-12-25 | Kasdieniška

Sulauki tokio laiko, kada visi jau miega ir atslenka vis tik ne tokia ir mėlyna naktis. Ir vis dažniau klijuoji kitokius tekstus, dalį mintyse, o dalį suguldai į ekraną. Beje, buvau pasakojus, kad mano seni tekstai sudegė su kietuoju disku? Juos visus (tikiuosi, kad visus) turi mano draugai, tad atgausiu.

Anąkart vis tiek profilaktiškai paverkiau virtuvėj, o tada ilgai kalbėjau su geriausiu draugu. Ne apie tekstus. Apie reikalus ir dalykus. Taip, tie žodžiai neturi jokios prasmės ir niekas po jais nesislepia. Palenkiau šriftą, kad atrpodytų reikšmingai.

Tiesa ta, kad mano tinklaraštį skaito pernelyg daug man brangių žmonių arba tų, kurių man dėl vienų ar kitų priežaščių reikia. Šįkart palenkiau su dviprasmybe. Vieniems negalima pasakoti vienų, kitiems - kitų dalykų. Dalies dalykų negalima pasakoti jums. Negalėčiau sakyti, kad aš prisidirbu daugiau nei įprastai. Aš nesąmones sistemingai darau visą gyvenimą, bet jeigu seniau turėjau poreikį jas analizuoti, tai šiandien aš pati padegu savo vidinį kietąjį diską, o prieš tai nieko nesiuntinėju draugams.

Rodyk draugams


Rašyti. Užmigti. Užgimti.

2011-12-13 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Ateina sesė nemiga, atsiveda savo bičiulę apatiją ir juodvi glosto man žandus savo kibiais, karštais pirštais. Vartausi lovoj į lubas įsmeigus savo plačiai atmerktas akis ir galvoju. Galvoju, kad galėčiau atsikelti ir rašyti. Arba dirbti. Arba mokytis. Užvis labiausiai norėčiau rašyti - rašymas visada buvo mano auksinis bilietas. Žinau, kad Vytui buvau sakiusi, kad aš tikrai nenorėčiau gyventi, jeigu negalėčiau vaikščioti. Arba jeigu mano veidas būtų subjaurotas. Prisimenu, kad jis pavadino mane tuščia ir vaikiška. Net buvo stabtelėjęs įsmeigti į mane akių. Gėlių gatvėj. Ten kur kekšės ir degtinė kiaurą parą.

Jeigu negalėčiau vaikščioti arba būčiau pernelyg baisi, kad išeičiau į gatvę, tai rašyčiau. Užsidaryčiau savo tekstų pasaulyje ir jais gyvenčiau. Tai būtų mano nenutrūkstamas sąmoningas sapnas. Aš ir dabar taip darau - savo tekstuose mano moterys ramesnės ir labiau užtikrintos, jos gražiau myli ir neabejotinai moka vaitoti tyliai, bet taip, kad nuo garso net jos pačios suvirpa. Ir jų vyrai tokie prie kurių tiesiog reikia glaustytis. Jeigu galėčiau dabar tokiam įsikniaubti į krūtinę, tai visos mano bėdos išsispręstų - jo ritmingai plakanti širdis išdaužytų visus mano demonus. Ir jis uždėtų ranką ant mano auksaspalvių plaukų, tiesiog atsidustų, jo karštas kvapas paliestų mano kaktą. Kaip patepimas išvaduojantis nuo nuodėmių.

Ir jeigu aš imčiau ir naiviai įsimylėjus pagimdyčiau keletą sūnų, tuomet galėčiau rašyti stebėdama, kaip jie palaimingai miega. Arba apie jų mažulyčius pirštus apgaubančius mano nykščius. Apie jų nustebusias išraiškas, kurios priverčia mano bičiulius šypsotis taip lyg jie tikėtų. Net nesvarbu kuo. Nuoširdžiai tikėtų. Geresniu rytojumi, matyt. Tokiu, kuris užgims mano sūnų dėka. Tiesa, šiandien man šis žodis toks svetimas, kad atrodytų jog klaidą padariau: sūnų šunų. Galbūt visada bus taip, o pasiilgusi naujų potyrių ar minutei pagauta evoliucinių poreikių, ar išsigandusi neplanuoto nėštumo, galėsiu išsirašyti.

Tada galėsiu už durų išprašyti visas nemigas, apatijas, melancholijas, savigraužas, baimes. Tada galėsiu užmigti, o rytoj užgimti. Rašant irgi galima užmigti - galima užliuliuoti savo kasdienybės pasaulį pirštais baksnojat ritmą į klaviatūrą, skrebenant tušinuku ar barstant žodžius į diktofoną. Rašant galima ir užgimti, pasiguldžius savo gyvenimą tereikia susirašyti naują - tą jausmingesnį ir skaidresnį, kiaurai varstantį ir žėrintį taip truputį melsvai.

Labanakt, mielieji.

P.S. Nuotrauka iš paryčių. Vasarą Vilnius mane dažnai į lovą pasiguldydavo jau gerokai po saulėtekio.

Rodyk draugams


Apie meilę ir vyrus, kuriuos aš myliu labai retai.

2011-12-05 | Aš esu tai, Kasdieniška

Aš mėgstu skaityti senus savo įrašus - visada palaimingai šypsausi, nes šiandien atsimindama liūdnokas akimirkas suprantu, kad tada aš būnu labai graži. Tokia mylinti, viltinga ir nuoširdi. Retai tokia būnu. Mėgstu atsiminti ir saldžiąsias būsenas, kai vidurdienį išlipu iš taksi ir kopiu į savo ketvirtą aukštą (Įsivaizduojat, gerus pusę metų maniau, kad penktas. Dabar vėl nesu tikra). Lipdama šypsausi puse lūpų. Įsimylėjus.

Aš skaičiau vienoj knygoj, kad įsimylėti yra, kaip įsipjauti, įsidurti, įsikirsti… Visokie netyčiai įsi. Nerimti visiškai, praeinantys, kai papūti, ar pabučiuoji skaudantį pirštą, pašnabždi jam, kad laikina ir viskas būtinai bus gerai, mano gražusis piršteli. Įsimylėjus gali sau racionaliai pasišnibžėdi vat nafig man to reikia. Ir praeina.

Kai myli, tai su savim susikalbėti būna sunkiau.

Tiesą sakant, labiausiai aš myliu save ir savo gyvenimą, todėl susirenku smulkmenas ir dėliojuosi jas sau į kerteles. Pasiimu rankas, didelius delnus tobulai apvaliais nagais, kuriuos atpažįstu net blankioje nuotraukoje, mėlynas akis, tokias prisimerkusias, žiūrinčias į mane su keistu susižavėjimu. Ir važiuojam mes visiškai ne ten. Pavežiok mane aplinkeliais vėl!. Ir kreivoką šypseną, kai pasakoju, kaip mes iš tiesų susipažinom. Tokia šypsena išburia ateitį, kurioje aš atsibundu tavo lovoj. Nors aš irgi šitaip šypsojaus. Manau, kad net seniau nei tu.

Aš labai jus myliu. Tik nedideliais kiekiais.

Rodyk draugams


Sergu.

2011-12-03 | Kasdieniška

Vėl sergu. Nieko jau nebestebina ir žmonėms manęs jau net negaila. Mama tik davė saują vaistų - nuo skausmo, kad nezyzčiau, nuo kosulio, kad nekosėčiau per visus namus, nuo pilvo raižymo, kad liaučiausi kartojusi, jog negaliu valgyti.

Aš galėčiau pakalbėti ir apie savo emocinę būklę, bet aš ne taip auklėta. Girta kartą tą sakiau vienam vyrui, nes nenorėjau su juo permiegot. O gal ir norėjau, bet man atrodė, kad laikas netinkamas. Nesvarbu. Svarbu, kad auklėjimas man įsiėdęs iki kaulų smegenų, o aš gal kartais tiesiog norėčiau garsiai pasakyti, kas man yra. Arba paverkti kam į krūtinę. Bet mane kitaip auklėjo - savo problemas reikia spręsti, galima paprašyti konkretaus patarimo, bet nereikia apkrauti kitų žmonių, jie savo gyvenimus turi.

Aišku, kad turi. Aš irgi turiu. Tik ne tokį, kokiam mane auklėjo. Nes mane auklėti pradėjo dar tada, kai plaiksčiausi savo auksiniais plaukais iki juosmens. Ir lengvom suknelėm. Tik kartais buvau vaikiškai nubalnotas keliais. Aš ir pati save tada auklėjau.

Ir iki 25 - erių nespėsiu parašyti knygos. Už tokius dalykus reikėtų save ant žirnių klupdyti. Tą ir darau.

Rodyk draugams