BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Vienatvė.

2012-04-01 | Aš esu tai, Kasdieniška

Viena namuose praleidau kokias aštuonias valandas ir nežinau, kiek dar praleisiu, nes neįsivaizduoju, kada grįš mano butiokė Dovilė. Nežinau, ar šiandien grįš. Visą savaitgalį nekėliau telefono, neatrašinėjau į žinutes ir nebuvau įsijungusi pašto. Šiuo metu sistemingai tikrinu, ar gerai užrakintos durys ir kartas nuo karto pasižiūriu pro durų akutę į absoliučią tamsą, kadangi mūsų aukšte šviesa nebeveikia.

Būdama pakankamai keistu žmogumi aš nuolat isterikuoju palikta viena namuose, bet juose atsijungiu ir negaliu prisiversti kam nors paskambinti, pasikviesti į svečius ar tiesiog pakalbėti telefonu ar internetinėm priemonėm. Gal ir gerai, nes vienumoje pabūti kartais reikia. Tiesa, laikau įsijungusi dokumentikas ar serialus, kad girdėčiau žmonių balsus.

Šiuo metu geriu rūgštų ir sausą vyną, kurio pusbutelis liko nuo penktadienio. Vynas Justės, kuri svečiavosi, kai grįžom pas mus iš spektaklio, kuriame ji vaidino. Aš vyno beveik niekada neperku, nieko jame nesuprantu, mėgstu šlykščiai saldų, o jeigu nusprendžiu pragerti vienumą namuose, tai renkuosi alų.

Grįžau prie žurnalistikos. Užburtas ratas su ja gaunasi. Vis bandau liautis ir vėl atsiduriu ten pat - ofise prie savo mažučio krapštantis tekstuose. Šįkart ofisas mano nemėgstamam Žvėryne, kurio susisiekimo sistemos niekada gyvenime nesuprasiu, o kiekvieną kartą, kada Saltoniškių požemine perėją įveikiu sėkmingai ir atsiduriu toje pusėje, kurioje reikia, mane apima malonus pasidižiavimo savimi jausmas. Požeminių perėjų ir šiaip nemėgstu, o ta nemėgsta manęs ir savo apipaišytom sienom klaidina pastoviai. Tiesa, mėgstu tą vienintelį Vilniuje mašinų tunelį - kartą ten važiavom su vienu vaikinu ir jis sakė, kad nuo mažens įsivaizduoja, jog išvažiuos kokiam kitam mieste. Man patinka gabūs, ambicingi ir vyriški vyrai, kurie nebijo kartais kalbėt apie tokias smulkmenas, kai mes visiškai nepatogiai ir neturėdami laiko važiuojam pietaut į skylę, nes ten yra grūsto ledo su sirupu. Tiesa, tada nebuvo.

Dar man patinka gražios nuotraukos internetuose, kai žmonės fotografuoja savo jaukią kasdienybę. Aš nemoku fotografuoti, o jaukumą kurti galiu nebent virtuvėje. Šią savaitę kraustysiuos į kitą kambarį mūsų bute ir svarstau, kaip susidėlioti daiktus, kad būtų gražu ir funkcionalu. Nuvažiavus pas Geistautę visada džiūgauju, kokia ji šaunuolė su visais savo rankomis siuvinėtais maišeliais arbatžolėms, prieskoninėmis žolėmis ant palangės, užuolaidom, staltiesėm, pagalvėlėm, žvakėm ir smilkalais. Aš jau du metus negaliu nusipirkti rėmų senelio nuotraukoms, o Ilya Lagutenko į mane žiūri iš rėmo, kuriame seniau buvo diplomas už kažką. Mama renka juos visus (nerėmina, aną jau davė su rėmu prabangiai), nes jai smagu, kad aš toks gabus vaikas buvau. Beje, Ilya Lagutenko, tai nulupau nuo sienos Palangoj prieš daug metų, tąkart Mumiy Troll mačiau pirmą kartą, per koncertą verkiau, o juos apšildžiusios Arbatos nemėgstu iki šiol - negalima groti, kada aš matau užkulisiuose jau trypčiojantį Ilya. Su jo murkiančiu balsu, kaubojiškais batais ir kreiva šypsena. Beje, jau pasikalbėjau su draugu Rauno iš Estijos, kad atvažiuosiu į Mumiy Troll koncertą pas jį po kelių mėnesių.

Manau, kad gyvenimo praskaidrinimui einu pastovėt po karštu dušu ir su šilkiniais naktiniais toliau šlaistysiuos maršrutais kambarys - virtuvė - balkonas - ar aš tikrai užrakinau duris? iki kol užsimanysiu miegoti arba laikas taps tinkamas, kad atsikelčiau zyzdama. Bet atsikelčiau.

nuotrauka: atsiuntė Lukas. Beje, didžiąją dalį namų jaukumo man sukuria knygos. Užėjusi pas žmones visada ištaikau progą peržiūrėti, kokias knygas jie turi. Kuri knyga padidintų šansus su manim permiegoti? Manau, kad Juan Marsé „Driežo uodegėlės”. Arba dar Thomas Bernhard „Grimzdėjas”.

Rodyk draugams