BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Oktavas mirė. (I dalis)

2009-08-26 | Apsakymai

Jeigu žmonės gatvėje vaikščiotų su marškinėliais, kur būtų parašyta jų gimimo data, tai primestumėt, kad štai tai piktai bobai, kuri net spjaudydamasi veržiasi į troleibusą įsikandus savo abiejų lazdų yra apie šešiasdešimt, statistiniam verslininkui su veidrodiniais batais kokių keturiasdešimt, jo mergaitei apie dvidešimt, o tai žaviai raudonplaukei… oi… trylika. Suskaičiavot tiksliai, nes šią akimirką šios būtybės amžius jums tapo aktualus. Visų kitų statistinių miesto personų amžius aktualus tampa po mirties. Kapinėse imi skaičiuoti tiksliai. Net pykteli, jeigu gedinti senmergė sesuo patingėjo išgraviruoti mėnesius ir negali būti tikras dėl mirusiojo amžiaus. O jeigu jis dar žiūri iš tos mažos nuotraukėlės… Taip liūdnai ir priekaištingai, nes mirti devyniasdešimt devynerių, kai po mėnesio tau būtų sukakę šimtas yra mažų mažiausiai apmaudu. Eini tais nesibaigiančiais takeliais ir stabtelėjęs prie milžiniško angelo vėl skaičiuoji. Remiantis logika turėjo mirti arba vaikas arba labai senas žmogus, tiesa dar gali būti mylima moteris, tuomet jai buvo kokių dvidešimt, nes senesnių moterų nemyli – jas arba patogu turėti arba tiesiog prie jų pripranti, joms didelių paminklų niekas nestato. Taip, vaikas. Mergaitė, penkerių. Liūdna ant tokio kadais gyvybingo, žaismingo ir guvaus mažo žmogaus užkrovė tokį siaubingai didelį ir verksmingą angelą. Angelai net neverkia. Jie trimituoja skraidžiojami tarp karamelinių saulėlydžio debesų. O jūs iškreipiat jų veidus nenatūralia kančia ir prilipdot jų užpakalius ant niekuo nenusikaltusių vaikų. Ir kas dabar laimingas? Nei tas angelas, nei ta mergaitė, nei juolab nekilnojamo turto agentai, kurie visa šitą kičinį marmuro sąšlavyną galėtų paversti SPA centru. Bet tada nebeturėsit kur praktikuotis matematikos…

Vienas kapas man visada atrodė keistas. Neįtikėtinai žalias vejos lopinėlis apsuptas visai mažos metalinės tvorelės, o per vidurį paminklinė plokštelė. Vardas ir pavardė prancūziški, o daugiau nieko. Jeigu tai būtų eilinis juodo marmuro antkapis, eilinis kiek iškilęs žemės kauburys, keli nuobodūs gvazdikai ir pora žvakių, tai niurgztelėjęs, kad nėra datos iškart nueičiau. Praeinu kapinių keliu bene kasdien, nes tai trumpiausias kelias į mano universitetą (o ką jūs manėt? Kad aš tafofilas, nekrofilas arba kapinių plėšikas? Ech… Jūs… Holivudu ir interneto šiukšlėm springstanti karta). O šis kapas toks įžūliai kuklus, tarp gremėzdiškų angelų, rūpintojėlių, cherubinų, vos dviejų žodžių įrašas vienui vienam žmogui yra daug reikšmingesnis už graudžius epitafijų tomus, o tas vienui vienas orchidėjos žiedas ant antkapinės plokštės kampo tikriausiai atneštas su daug didesne meile, nei krūvos pigių astrų šalimais. Kasdien čia einu, kasdien skaičiuoju, kasdien čia stabteliu, pažiūriu i tą orchidėją ant pavasariškai gaivios, vasariškai žalios, rudeniškai tamsėjančios žolės ar net sniego. Kartais sutinku prakaituojančių moterų, negrabiai susilenkusių virš savo dvesiančių gvazdikų, ar ramių senukų bukai žvelgiančių į draugų antkapius ir galvojančių apie savo pačių artėjančias mirtis, bėginėjančių vaikų, kuriuos nuolat drausmina skrybėlėtos motinos. Šitas vejos plotelis nuolat vienišas ir nekintantis.

Šįkart aš beveik bėgau, nes eilinį kartą vėlavau. Audringos naktys ir studentiškas gyvenimas dažnai smarkiai į šoną stumteli paskaitas. Jau iš toli pamačiau siluetą ant paslaptingosios vejos. Moteris. Ak, žinoma, aš nuovokus žmogus, galėjau numanyti, kad čia būta kokios dramatiškos romantiškos istorijos. Net saldu pasidarė, kad tuoj galėsiu įsibrauti į svetima lovą, svetimas emocijas, svetimą istoriją. Svetimi gyvenimai visad tokie patogiai įdomus, viskas taip nuostabiai sukrenta širdin, bet nuo to neskauda! Taip, jis mirė! Ir tai yra velniškai neteisinga! O ji tokia įsimylėjus ir tai taip euforiškai romantiška… O mano Indrė niekada neplauna indų, čia baigiasi visas grožis ir prasideda realybė. Jų realybės aš nematau, bet visa kita – cukrus ant mano lūpų. Beveik bėgte leidžiuosi prie kapo, o galvoj sukasi kuo įmantrausi pasisveikinimai ir kuo subtiliausi klausimai. Gedinčios įsimylėjėlės yra labai sudėtingi padarai, jeigu pajudinsi reikiamą stygą, tai jos apipins tave gražiausiais prisiminimais, seksualiausiom istorijom, bet tik žiobtelk kažką ne ton pusėn ir viskas! Visas jų liūdesys bus susprogdintas tau į veidą, jų melancholiškas niurzgėjimas, šizofreniškas prisirišimas ir liguistos fantazijos atvers tau kelią į tavo paties cinizmo suvokimą, tu emocinis vampyras ir nieko daugiau, šiukšlė, mintanti svetima nelaime, vojerizmo kartos menkniekis!

Pagaliau! O ji blondinė, jos oda bronzinė, ji sėdi turkiškai sukryžiavus kojas ir laiko galvą užvertus į dangų, ji užsimerkus ir giliai kvėpuoja. Jos liauną kūną gaubia lengvo audinio violetinė suknelė, o ant jos kelių – vienui viena orchidėja. Ji basa, o jos batai ir rankinė guli už kapo tvorelės. Moteris atsimerkia, pažiūri į plokštę, pirštais pabrauko užrašą ir padeda gėlę. Atsisuka į mane, o jos akys! O siaube! Jos pilkšvos ir tokios didelės! Kaip mažų mergaičių iš japoniškų anime. Ji pažiūri į mane. Be jokios emocijos. Tik truputį pakreipia galvą ir sunkiai mirkteli. Bet aš krūpteliu ir nusisukęs paspartinu žingsnį. Eidamas kartą atsisuku ir matau, kad ji aunasi batus, pasiima rankinę ir lėtai eina mano pusėn, aš beveik bėgu, jau išėjęs iš kapinių dar kartą atsisuku ir matau ją artėjančią. Ji nespartina žingsnio, eina taip, lyg pasaulis neegzistuotų, įbedusi akis į vieną tašką. Dar mačiau, kaip ji atsisėdo prie vieno staliuko kavinės kieme. Besidaužančia širdim pasileidžiu bėgti į paskaitą.

Nereikia nė sakyt, kad paskaitoj sėdėjau gan neramiai. Gerai jau gerai, atrodžiau taip, lyg neturėčiau kur ištaškyt amfetamino pertekliaus ir mano paklaikusi širdis su kiekvienu isterišku dūžiu man vožtelėtų per smegenis. Po paskaitos susirinkau daiktus ir savo apdaužytoj smegeninėj dėliodamas įvairiausius aplinkinius maršrutus bandžiau eiti namo, bet kojos kažkaip savaime judėjo į tą kavinę. Aš mėgstu trintis po senamiestį, bet į tokias kavines eiti gėda. Auksinio jaunimo ir tuščių bobų su vardiniais džinsais trinamos kėdės nejaukiai spaudžia studentišką užpakalį ir piniginę. O aš vistik užėjau. Mane iškart pasitiko liaunas ir įsitempęs padavėjas ir nužvelgęs mano „neVersaceirnetne fakeVersace“ džinsus sunkiai išspaudęs šypseną paklausė:

- Taip, kuo galėčiau jums padėti?

- O čia nebuvo tokios moters?

- Na taip, čia būna moterų.

- Ji tokia blondinė, aukšta.

- Taip, būna ir blondinių, brunečių, rusvaplaukių ir net viena rožinė.

Oi, kaip labai juokinga, tu suknistas, šiknas laižantis, debile. Priminimas sau, jeigu aš kada užsidirbsiu labai daug pinigų, tai ateisiu čia, užsisakysiu pačio brangiausio čia parduodamo vyno ir išpilsiu ant tavęs visą butelį, tada galėsi vaipytis ir šnekėt apie rožines bobas. Nors… Žinoma, kokio atsakymo tu gali tikėtis, kai kalbi apie tau savaime suprantamą dalyką. Viskas, kas tau yra absoliučiai savaime suprantama, viskas, kas tau yra lyg THK tavo kūne, lyg jos liežuvis ant tavo kaklo… Kuo labiau tai neatsiejama nuo tavęs, tuo toliau tai yra nuo likusios populiacijos dalies. Kodėl? Žmonės bijo tikrumo ir atsiriboja nuo jo. Žmonės yra linkę abejoti, abejoti yra žmogiška, visi „galbūt“ ir „įmanoma“ yra žmogiškumo malda. Žmonės bailūs ir kvaili, jiems nepatinka, kad tu žinai daugiau, kad esi tikresnis, kad tu pasitiki, kad tu drąsus, kad tau kažko reikia, kad šitai radęs tapsi dar stipresnis, dar tikresnis, dar labiau nutolęs nuo jų. Šiandien man labai reikia tos blondinės. Aš negaliu būti tikras, kad ji egzistuoja, aš negaliu būti tikras, kad susitikęs ją dar kartą nenusivilsiu. Gal ji tik eilinė kvaiša, gal ji, skirtingai nuo manęs, yra tikroji tafofilė, gal ji pavargusi turistė, prisėdusi tiesiog kapinėse, nes ji neturi skrupulų ir estetizmo, o tai realu, nes damos turkiškai sukryžiavusios kojų nesėdi. O taip… Ji ne dama, ne dama, veriančiomis akimis. O gal jos akys nė velnio nėra veriančios, gal mano vaizduotė yra veriančiai skausmingai spalvinga, o galbūt mano gyvenimas yra dusinančiai nuobodus ir man norisi kažko veriančio, mistiško ir violetiniai bronzinio. O aš galėčiau nesunkiai įsivaizduoti, kaip aš sulaikyčiau kvapą, kaip mano krūtinė liktų iškilusi, kiek ilgiau nei įprasta, kaip visas mano kūnas, iki pat kojų pirštų įsitemptų, kaip mano pirštai įsispraustų tarp jos gležnučių pirštų, kaip jos saldžiai vaikiškai kvepiantys plaukai lįstų man į burną, kai ji kandžiotų mano smakrą, kaip… Kaip aš parašyčiau jai haiku, kaip parašyčiau jai šimtų šimtus haiku, kaip šimtų šimtai haiku būtų verčianmi į šimtų šimtus kalbų ir kaip Indrė sudaužytų kelias neplautas lėkštes. Žinau, kad kai grįšiu namo ji nebus suplovusi indų.

- Prakeikimas, Indre, kokį šūdą tu čia darai? Negali tyliau?..

- O atsikėlei, gali nueit į parduotuvę?

- Tai o pati negali?

- Neturiu laiko. Žodžiu, pasiimk sąrašą iš virtuvės, aš išeinu.

- Ė, Indre, kur mano skėtis?

- Tai kad giedra.

- Man atrodo, kad lis. Kur skėtis?

- Spintoj. Šiandien nelis. Nesąmonė būtų, jeigu lytų.

Jeigu norit mylėt, tai niekada negyvenkit kartu. Būkit už atvirus santykius, seksą su kuo papuola, BDSM, darykit, ką tik norit, bet negyvenkit kartu, arba dirbkit klaikiai daug, arba turėkit daug vaikų ir būkit su jais, bet nebūkit kartu. Nusipirkit dvarą ir susitikit atsitiktinai, turėkit milžinišką parką ir klaidžiokit ten ieškodami vienas kito visą dieną. Niekada nenorėkit žinoti apie žmogų visko, kuo daugiau sužinai, tuo mažiau jis tau patinka. Viską, kuo jis tau gali patikti, jis pats tau ir parodys. Pačią pirmą susitikimo dieną, taigi jeigu ką tik sutikote merginą, kuri yra velniškai intriguojanti, velniop viską, žadėkit jai aukso kalnus, deimantinius žiedus, milijoną orgazmų ir sutinusias lūpas, žadėkit jai baltapūkių vaikų būrį, net jeigu jūs gimėt Nigerijoj, žadėkit ir glostykit raktikaulius. Rytoj ji gali tapti bjaurybe. Tiesą sakant, bjaurybe ji gali tapti bet kurią akimirką, taigi kada nuo susižavėjimo jums ims linkti keliai, ašaroti akys ar trykšti sperma, bėkit kuo toliau ir užrakinkit šiuos puikius atsiminimus savo sielos gilumoj, tegul jos prisilietimai lieka įdeginti jūsų kūne, tegul jos žodžiai lieka susisupę į jūsų plaukus, tegul jos kvapas sulaša jums į sielą. Tegul ji būna rūkas, tegul ji būna miražas, tegul ji būna neįtikimai tolima visata, nes priartėję terasit krūvelę audinių, organų, molekulių ir nervinių impulsų, kurie būtinai muš iš vėžių visą jūsų nervų sistemą.

Patiko (0)

Rodyk draugams


Komentarai (6)

  1. momo 

    Man labai labai patinka, kaip tu rašai.
    Nežinau, ar objektyviai žvelgiu į “meninę vertę” ir pan. kriterijus; šiuo atveju turbūt ne.
    Tiesiog šis ir keli kiti, kuriuos esu skaičiusi, tekstai yra taip smarkiai atliepiantys, kad man net palengvėja.

  2. Reda 

    labai labai labai malonu girdet! :)
    atliepiantys? nepaslaptis kuo?

  3. momo 

    Hm. Pasaulėjauta, manau, ta romantika/cinizmu/jaunu pasitikėjimu savim, viso to mišiniu.
    Jei įsivaizduočiau tai kaip žmogų, tai - šiaudiniais paukais, susivėlusi, dažytom lūpom/lakuotais nagais, kažkuo iš šviesaus džinso ir hipiškai laisvo, geria madingą kavą ir sėdi kofeine/arbe nesėdi - bet kuriuo atveju, principingai :)

  4. Reda 

    nekenciu kofeino! as tai visada perku kavos ir einu pasivaiksciot po visokias tarpuvartes. :)

    bet su romantika/ cinizmu/ pasitikejimu savim, tai taikliai!

  5. arbatajuodoji 

    Žinai, kai tu išleisi knygą (o būtum kvaila, jei neišleistum), aš ją tikrai nusipirksiu :)

  6. Reda 

    haha. malonu girdėti, kai išleisiu knygą, tai bus geriausias jos pristatymas. Su absentu ir šokiais. My style. ;)


Rašyti komentarą