BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Šeimos vertybės.

2012-01-17 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Šiandien komentuodama kolegos pasidalintą straipsnį apie lapę, kuri nusigraužė koją patekusi į spąstus, prisiminiau savo senelį. Pradžiai, tai tam brakonieriui bus atimtas medžiojo pažymėjimas metams ir atimti minėtieji spąstai. Prisimenat tą sceną iš „Krikštatėvio“, kur Bonasera nori, kad jo dukters skriaudikai būtų nužudyti? Donas sakė, kad jis nėra žiaurus, jo duktė gyva, tad tie du amerikiečiai vaikinai tiesiog bus sužaloti. Teisinga?

Žinoma, kad tam kaimiečiui niekas kojos nepjaus, bet mano dėdė visad labai doniškai sako, kad gyvenimas sukasi ratu ir kiekvienas tavo veiksmas grįžta - jeigu ne tau, tai tavo vaikams ar mylimiesiems. Aš manau, kad norint karminį teisingumą galima ir slogai priskirti (ar ne, Linai), tad tokiems skirčiau visuomenei naudingų darbų, bet šiandien ne apie tai.

Prisiminiau, kaip man senelis pasakodavo, kad Sibire lapės gan dažnai nusigrauždavo kojas. Jie, būdami vaikais, sekdavo kraujo pėdsaku, kad tas lapes užmuštų. Tiesa, vėliau medžioti jis vengdavo, nes kartą, susiruošęs su broliais ir draugais, taigoj rado pasikorusį vyrą. Netrukus po to, skersvėjo trenkiamos durys jų namuose užspaudė kačiuką, kuris senelio akyse mirė. Sakė, kad tik tada jam labai pagailo medžiojamų gyvūnų ir nuo to laiko jis niekada nemedžiojo. Mano senelio istorijas labai sunku patikrinti, nes jas pasakodavo tik man - apie žvejybą krepšiais, ikrų statines, koldūnus su aviena, meškas, arklių ganymą ir tai, kaip žiemą jie spjaudė į sniegą ir po akimirkos išsiimdavo ledukus.

Esu labai į jį panaši - tiek teigiamomis, tiek ir neigiamomis savybėmis. Ir visada labai norėjau tikėti visomis jo istorijomis. Net ir dabar, suprasdama, kad dalis jo pasakojimų buvo suasmenintos pasakos aš ieškau aplinkelių, kurie suteiktų man šansą jas paversti tiesa. O tądien, kai pasibelsiu į bet kurias duris (tikrai į bet kurias, nes ruskaya dusha) Verkh. Chumanka gyvenvietėj, Baevskiy rajone, Altajaus krašte, seni žmonės man būtinai linkčios galva, nes viskas juk tikrai tiesa. Staugiantys vilkai ir jodinėjimas ant avinų, mongoliškos šaknys ir žolininkė proprosenelė, kuri mirė būdama šimto vienerių. Jie man dosniai pils degtinės ir duos pauostyt duonos, kvies nakvoti ir parodys geležinkelį, kur mano senelis, būdamas keturiolikos, pirmą kartą gyvenime pamatė traukinį.

nuotrauka: nugooglinta. Mano senelis pradėjo fotografuot tik armijoj. Nežinau, kur viskas išsimėtė, bet liko Zenit 3M ir naujesnė, automatinė Vilia. Ir dvi dėžės nespalvotų nuotraukų.

Patiko (14)

Rodyk draugams


Komentarai (6)

  1. Raminta 

    Kiekvienas tavo įrašas turi kažkokią ypatingą dvasią…

  2. Reda 

    Ačiū, Raminta! :>

  3. Vilmis 

    Sukėlinėk senelio nuotraukas. Man visada įdomu žvelgti į senas nesplavotas nuotraukas, nes jos turi dvasią ar kažką tokio, nes galima pajusti nuotaiką, emocijas,t.y. tai kas buvo už kadro.

  4. alkoholikairnieksai 

    šiurpai žinok nuėjo. visad man širdį spaudžia, kad mano senelis anksti mirė ir nespėjau su juo pasikalbėti jau sveiko nuo paauglystės proto būdama!

  5. viz3 

    Turbūt nemeluoja senelis. D. Londonas savo Aliaskos apsakymuose rašo, kad -50 laipsnių šalty spjaunant trakšteli, nes seilės sušala ore.
    Man rodos, seneliai anūkams pasakoja daugiau nei vaikams, nes vaikams dažniausiai neužtenka laiko…

  6. Reda 

    viz3, dėl spjaudymo, tai aš neabejoju, kaip ir dėl meškų, vilkų ar arklių ganymo - to įrodymas yra gyvenimas Sibire. Aš dėl kitų dalykų abejoju - mongoliškų šaknų, pavyzdžiui. Senelio pavardė ukrainietiška ir močiutė žino, kad jo giminė kilus iš Ukrainos -jo senelis ar prosenelis atsidūrė Sibire po tarnavimo (beje, visi vyrai iš senelio pusės tarnavo, didelė dalis buvo profesionalūs kariškiai, mano senelis tarnavo laivyne. Jei būčiau berniukas, tai, manau, kad ir man būtų reikėję).


Rašyti komentarą