BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Buvau gotų koncerte…

2011-02-06 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Neprisimenu, ar esu čia pasakojus, bet aš užaugau klausydama metalo - esu buvus krūvoj koncertų, daugybę grupių girdėjau gyvai ir mačiau, kaip pogrindinė scena Lietuvoj vienu metu buvo pasiekus tikrai aukštą lygį. Tuo pačiu, kartas nuo karto, nueidavau ir gotų paklausyt.

Emocijų būta visokių - būdavo šalta laukti nuolat vėluojančių koncertų priešais „Mulen Ružo“ duris, o kartais garso būdavo tiek, kad išeidavom apspangę ir kurį laiką sunkiai pratinomės prie tylos, kartą vos nenualpau, nes „Mulen Ruže“ ventiliacijos beveik nėra, o susirinkus krūvai žmonių tapdavo taip karšta, kad net imdavo lašėt nuo lubų, anuomet viduje buvo galima rūkyt ir po kiekvieno koncerto tekdavo skalbti visus drabužius… Grupių taip pat buvo visokių… buvo taikančių į naujas madas, buvo ištikimų savo stiliui, buvo tokių, kurie į sceną tempė pusnuoges šokėjas apsitempusias lateksu ir tinklinėm kojinėm, buvo pigiai prisidažiusių vyrų ir klaikiai daug alaus.

Mano koncertai nebuvo maištas prieš tėvus (kai buvau 13 metų, tai mama mane pati nuveždavo, parsiveždavo ir pinigų duodavo), nieko blogo nebūčiau galėjus pasakyt ir apie plačiąją visuomenę, bet tame etape mane supo daug gan bukų žmonių (mokykla, Trakai, kuriuos Mantas dažnai pagrįstai vadina debilų pusiasaliu). Anuomet pogrindžio atsvara buvo ne vien muzika ar skudurai, bet ir veik privalomas domėjimasis kultūra plačiąją prasme. Tame rate buvo madinga būti protingu ir apsiskaičiusiu.

Vakar su Dovile ir Goda Raudona buvom užsukusios paklausyt XESS. Man jie visad buvo juokingi, vakar buvo ne tik juokingi, bet ir nuobodoki. „Alaus namų“ garsinimas buvo absoliuti tragedija - visų pirma, tai garso buvo per daug, o ir šiaip girdėjosi truputį šnypščiantis vokalas (nors gal čia tai turi būt), būgnai ir styginių jovalas. Bėska, matyt, nemokėjo savo lyriksų, tai dalį koncerto atdainavo klūpodamas ir skaitydamas iš lapų. Mus, beje, ypatingai nudžiugino daina pavadinimu „Užsipisk grabais“.

Vėliau nuėjom į „Satta“ Fešion Šeu, kur krūva nu jau baisiai stilingo Vilniaus jaunimo stovėjo pakampėm grojant dub step. Žinot, gotytės su savo žaliais - mėlynais plaukais, neįtikimai dideliais batais, precizišku makiažu ir  3 cm dygliais ant apyrankių ir antkaklių bent jau akivaizdžiai rodydavo, kad jos savo išvaizda gyvena, o dabartinis bandymas sudaryt įspūdį, kad ką tik išlipai iš lovos ir apsirengei ką radai man juokingas. Dar juokingiau yra eit į vakarėlį ir bijot šokt, nes neduokdie neva atsainiai susluoksniuoti keli diržai ar už kelnių užkištas vienas marškinių kampas susijudins ir bus nebegražu ir nebestiliova.

Žinoma, kad abiem atvejais labai siekiama unikalumo, o rezultatas tas pats - vientisa masė juodos lakuotos odos, plėšytų pėdkelnių, kraujo spalvos lūpų ir nagų arba tokia pat vientisa krūva akinių plačiais juodais rėmeliais, pasmukusių kelnių ir miesčioniškų sportbačių, languotų marškinių ir beformių storais siūlais megztų kepurių.

Aš nesu ypatingai prieš vienas ar kitas miesto madas, o ir iš esmės esu už skudurus ir dėmesį išvaizdai, bet lygiai tiek pat esu už pasinėrimą į muziką ir šokius iki paryčių, už vakarui įsibėgėjant truputį apvarvėjusius akių šešėlius ir lūpdažių perkėlimą ant taurių, aš už plepalus ir garsų juoką, o ne žvalgymąsi aplink stebint, kieno batai labiau blizga.

nuotrauka: Gareth Pugh, jeigu jau kalbam apie gražius skudurus, tai myliu jį.

Rodyk draugams


Kalbajobai.*

2010-10-28 | Kasdieniška

Prieš kelias dienas po parodos ŠMC su Geistaute užėjom į Chaplin`ą  - aš stiklui viskio, o Geista bjauriai kartokam džinui su toniku. Paroda visai nebloga, bet negalėčiau sakyt, kad man kas labai įsiminė… Man ji pasirodė labiau socialinė, nei meninė, bet, matyt, tai yra išskirtinis lietuvių bruožas. Tą vakarą mane labiau nudžiugino smulkmenos - tai kaip žmonės vaikšto tempdami kojas, stabtelėdami keistose pozose. Ir vis šypsojaus, kai skaičiau nuotraukų aprašymus kartu su užsieniečiu vyru. Sustodavom kartu, skaitydavom vienodai ilgai - tik jis angliškąją versiją, o aš lietuviškąją. ir prie nuotraukų stovėjom tiek pat. Bet tame jokios metafizikos. Paprasti dalykai kartais gražūs vien savo paprastumu.

Geistautei vėliau pasakojau apie dokumentinį Giedrės Beinoriūtės filmą „Troleibusų miestas“, kurį filmavo Vaidotas Digimas. Filmas labai smagus ir taiklus, jame nuostabiai atsiskleidžia mūsų visuomenė ir jos skirtingų sluoksnių tarpusavio santykiai, jeigu kam pavyks jį rasti internete (jeigu turit laikmenoj, ar matėt pirkti), tai pasidalinkit ir su manim - norėčiau dar kartą pasižiūrėt brandesne galva. Jei gerai pamenu, tai filmo operatorius Vaidotas Digimas labai taikliai pakomentavo, kad šita dokumentika turi išskirtinę kalbą - Vilniaus dialektą, kuomet žmonės kalba lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai. Paeiliui ar pramaišiui. Tądien važiuodama troleibusu namo persirengt prieš parodą dar kartą paklausiau svetimų pokalbių… ir tikrai:

mi pasadili tam žolytė. očen krasivo.

Vienoje „Californication“ serijoje Hank Moody guli lovoj su moterim ir ji užuot nusijuokus sako:

LOL

Hank Moody, tai nuliūdina. Ne, visai ne dėl to, kad moteris su juo lovoj laughing out loud. Manau, kad jam taip nebūna, nes Hank yra nuostabus. Jam liūdna, nes anglų kalba miršta, nes žmonės naudoja bukus trumpinius ir internetinį slengą perkelia į kasdienybę.

Man irgi liūdna, kad padori lietuvių kalba tebesimaišo su rusų ar lenkų ir ima maišytis su anglų kalbomis. Ir maišosi ten, kur jai maišytis visai nereikėtų, o štai normaliose ir visiškai pateisinamose situacijose įsikiša kalbajobai taikydami visiškai nelogiškus lietuviškus terminus ten, kur jų nereikia.

Lietuvių kalba man labai graži, tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl aš myliu Lietuvą ir mūsų, išsilavinusių ir protingų žmonių, pareiga kalbą tausoti ir puoselėti, nes tų, kurie ją vartos netinkamai, jos negerbs ir gadins ją svetimybėmis visad atsiras. Kita vertus, viskas turi turėti ribas ir moksliniai bei techniniai terminai tikrai turi teisę būti vartojami originalo kalba.

*kopyraitas Algio Ramanausko.

nuotraukos: nuguglintos, mano FB.

Rodyk draugams


Verslo planas: vestuvės.

2010-06-12 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Pasitinku rytą su puodeliu kavos ir chalatu, manau, kad pietus ir ankstyvą vakarą pasitiksiu lygiai taip pat. Šiandien reikia pabaigti vieną straipsnį, o mano kompiuteris ir diktofonas, kuris gyvena gražiausiame telefone pasaulyje - Sony Ericsson W380i - nenori susitarti, telefonas įskaudintas ir dabar nuolat kraunasi. Neįjungtas į elektros tinklą, žinoma. Jį, matyt, įkrauna pykčio bangos.

Aš neturiu pykčio, visiškai nesu įsikrovus ir neturiu jėgų. Aš turiu daug ramybės (Jauniau, šneku, kaip tu), todėl norėčiau praleisti mėnesį balkone su knyga, vandeniu ir įdegio kremu. Vakarais gaminčiau itališką maistą, kurį užsigerčiau vynu, o kartas nuo karto nueičiau į parodą ar spektaklį, dar rytais gerčiau kavą mieste. Vasaros rytais, nes nėra nieko gražiau, nei bundantis senamiestis.

Su Gesta sakom, kad netekėsim, kol mums nepateiks automobilio ir kitų dovanų. Mes susilažinom, kai mums buvo nedaug metų.

Aš, žinoma, truputį juokauju. Dažniausiai esu darboholikė, kuri eina miegot paryčiais, o į savo dienotvarkės tarpus susirašo susitikimus su draugais. Šiuo metu truputį praradau savo pasišventimą, tačiau esu tikra, kad grįšiu į savo darbo rėžimą ir jaukų namų židinį pakurensiu tik kokį kartą per mėnesį - nusivalydama dulkes ir susidėdama išmėtytus daiktas - vien tam, kad galėčiau komfortabiliau dirbti prie savo pikto kompiuterio.

Koks moters vaidmuo yra jūsų akyse? Moteris yra lygiavertė vyrui - karjeristė, pavargus, visą savaitę pildanti savo banko sąskaitą, o savaitgaliais išsikraunanti su draugais, ar moteris yra švelni, nuo vartotojiško pasaulio nutolusi būtybė, kuri kepa citrininius keksiukus (Rokai, man tavo gimtadienio keksiukai yra trauma visam likusiam gyvenimui, jie nužudė manyje dalį moteriško ego)? Ar moteris yra ta sovietinio laikmečio superhero, kuri gimdo ir augina vaikus, dirba visą darbo dieną, gamina valgyt ir skalbia kojines visiškai pamiršdama save?

Gabaliukas iš mano ir Geistautės skype pokalbių, o nuotrauka: iš asmeninio archyvo. Aš su draugėm, kai mums ėjo stebuklingieji šešioliktieji metai (turbūt).

Rodyk draugams


Darbeliai.

2009-11-29 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Pastarąsias kelias dienas miegojau su Charles Bukowski. Daugiau nieko prasmingo nenuveikiau. Skaičiau apie tai, kaip Henris Činaskis geria viskį, o vakar gėriau degtinę. Šampaną. Alų. Kokteilius. Siaubingai saldžius. Miegojau jau nebe su Charles Bukowski. Miegojau mažai, o klube lašėjo nuo lubų. Golden Parazyth yra mano meilė. Tu taip mielai šoki! Ir nieko aplink nebėr.

Reda, tau reikia grįžti. Čia aplink yra daug visko. Daugiau, daug daugiau, nei tavo šviesi galva šiandien gali pavilkti (nes šiandien ji nieko negali. Galva liūdi dėl kaklo, kurį labai skauda). Grįžk ir pradėk dirbti. Aš visiškai išprotėju dėl naujos veiklos. Visiškai. Tada miegu keturias valandas, geriu kofeino bombas, rūkau, nieko nevalgau, spėju pabėgiot, išvest šunį, gerai atrodyt, kartais net imu rašyt, galiu avėdama aukštakulnius aplėkti visą Vilnių. Tai trunka savaitę ar dvi. Man pasidaro nuobodu, aš savo ambicijas ir milijardą planų išmetu pro langą. Kaip nuorūką ketvirtą ryto. Išjungiu telefoną ir nebeskaitau laiškų.

Grįžtu lovon pas Charles Bukowski. Bernhard. Tolkien. Beigbeder. Wilde. Saramago. Exupery.

Daugybė mirusių vyrų.

Rytojaus dieną pradėsiu nuo puodelio kavos ir poros cigarečių. Pradėsiu eit į priekį ir išsikrapštysiu iš savo patalų. Bergamote kvepiančių. Paliksiu mirusius vyrus. Kitiems kartams.

but i feel so sleepy…

paveiksliukas: Artūro Rožkovo, žmogaus, kuris cigaretes gesina man į kojas, meiliai žiūrėdamas pasakoja istorijas apie kates, nuolat ašaroja ir būna panašus į Jėzų, jeigu užsiaugina plaukus.

Rodyk draugams


Reda, eik į vonią.

2009-11-01 | Aš esu tai, Kasdieniška

Reda, eik pagulėk tarp putų ir aliejaus iš Londono.

Jums būna šitaip? Kai išgeri pusę butelio vyno ir nelabai supranti, ką čia dabar nuveikus. Miegojai kokių keturiolika valandų, bet ryte negali atplėšti galvos, kuri susimūrijo į pagalvę. Negrįžtamai. Pakiši galvą po kliokiančiu karštu vandeniu, kuris tavęs visiškai nenori žadinti. Galėtum užmigti duše? Laisvai. Ir iki šiol nesupranti, ką sapnavai, o kas yra tiesa. Ir baisu vertinti, ką norėtum palikti sapnuose, o kas tegul pildosi. Galina, sapnavau, kad mes gyvenam vienam bute ir miegam vienoj lovoj. Aš net žinau, kur mūsų namas. Žinau vietą, bet sapnų namas yra kitoj gatvės pusėj nei iš tiesų. Tu važiavai pas savo vaikiną ir palikai man laišką po pagalve. Neprisimenu turinio.

Šitas tegul pildosi. Būtų smagu.

Tęsinio aš vistiek nepamenu. Skaičiau laišką klūpodama ir palikau jį ant lovos, nes mane nusivedė į kambarį. Žinau, kad sapno kambary buvo daug žmonių. Dalis išvažiavo, o dalis liko. Nieko čia metafiziško. Vieniems taksi išsikviesti pavyko, vienus viskis nuteikė prastai, o kiti liko klausytis Oasis.

Mhm, vynas man truputį primerkia akis, aš su senelio megztiniu, basom kojom. Šalta. Klausau Oasis. Prisimenu Audrių. Audriau, tu man esi Oasis. Ir dar kartais Beigbeder.

Gesta, einu į vonią. Atsisveikinsiu su vynu. Tada eisim pasisveikint su tabaku.

Rodyk draugams


Viskis Baltupiuose

2009-10-09 | Aš esu tai, Kasdieniška

Vakar visą dieną vaikščiojau permirkusiom kojom. Gražieji HUB nėra tokie jau praktiški. Stebiuosi, kaip neperšalau, nes važiuojant autobusu namo buvo klaikiai šalta. Nors imk ir verk iš nevilties. Gerai, kad turėjau su kuo kalbėt, o vėliau skaičiau Daniel Quinn „Izmaelį“ (gera knyga, kai baigsiu galbūt parašysiu apie ją. Norit?)

Geriausias viskis pasaulyje ir Baltupių monolitai.

Žinoma, smagiausia yra tai, kad užvakar aš lygiai taip pat avėjau HUB`us. Lijo. Esu tikra, kad mano kojos buvo permirkusios, bet jaučiausi puikiai. Kai kikendamos bėgom per Baltupių balas į troleibusą, kai su Aiste lakstėm po Cvirkparkį, kai linojant turėjau atremti priekaištus dėl Vanna Talinn butelio, kurį aš palikau ant spintelės, pasistumdžiau su Agne prie veidrodžio ir pamiršau.  Jis dabar laukia savo eilės. Stoviniuoja sau Geistautės šaldytuve. Kartu su vynu, kurį aš būtinai išgersiu pusryčiams. Kadanors.

Mes jums atrodom kvailos? Triukšmingos ar tuščios, mes švaistom savo gyvenimą, laistydamos jį geriausiu viskiu pasaulyje? Užtepam liūdesį akių šešėliais, užlakuojam jį raudonai, atrodo, kad mums realybė skendi cigarečių dūmuose? Kažkur toli, kur nesimato mūsų žėrinčių auskarų iš Taivanio, karoliukų apyrankių iš Turkijos, ar milžiniškų žiedų iš Maroko? Realybė yra ten, kur nebeskamba muzika, kur mano dailios rankos nedegina absento, kur sapnuoti gyvates tikriausiai yra blogas ženklas.

Realybė visad yra visai arti mūsų. Mes atsikėlusios nusivalom juodus akių šešėlius, palendam po karštu dušu ir išgėrusios kavos kvėpinamės tais pačiais Nina Ricci, Kenzo, Lauder, kur avėdamos tuos pačius HUB`us einam per tą patį Cvirkparkį, kur lygiai taip pat juokiamės. Tik kiek tyliau.

Mes daug dirbam, mes mokomės, mes skaitom knygas ir žiūrim ne vien Gossip Girl. Mes sportuojam ir mes

Raminta, Aistė, Geistautė, Reda. Buitinis alkoholizmas.

Raminta, Aistė, Geistautė, Reda. Buitinis alkoholizmas.

galėtumėm jums paaiškinti, kas yra nuošalė futbole. Po Helsinkį mes vaikštom tik pėsčiomis ir klausomės, kaip vietinės merginos pasakoja apie savo jūreivius senelius, kurie buvo pripratę prie heroino. Mes kartais miegam palapinėse ir rašom mokslinius tiriamuosius darbus, mums būna liūdna dėl nepelnytų referatų, mes ilgimės viena kitos, kai įstringam Anglijoj ar Škotijoj, mes bijom audrų, kurios virpina mūsų viešbučių langus Japonijoj. Mes verkiam ir labai pavargstam, mes vedžiojam šunis užsimaukšlinusios apsipūtusių muzikantų kepures, mes klausomės priekaištų, barbenam klaviatūromis ir sapnuojame Excel`į.

Gyvename jūsų realybėj. Tikrai dažnai gyvenam. Tik kartais įsipilam į taures viskio ir įsimetusios vieną kitą leduką labai juokiamės Vilniuj, susikibusios rankom bėgiojam ar turkiškai sukryžiavusios kojas sėdim ant grindų ir dainuodamos Datarock`us užmigdom realybę su visom jos dramom, nesklandumais, nebaigtais ar dar nepradėtais darbais.

Agnė, Reda, Raminta.

Agnė, Reda, Raminta. Susirūpinimo valandėlė.

Jūs su realybe kitaip kovojat? Aš jus sveikinu. Manau, kad jūs visiškai teisus, manau, kad jūsų gyvenimas yra tobulas, jeigu tik jūs esate laimingas. Jūsų gyvenimas yra idealus. Jums pačiam.

Man yra idealus mano gyvenimas. Aš esu laiminga, kad galiu kartais užmigdyt savo realybę. Kartu su Agne, Aiste, Geistaute, Raminta ir Jack Daniels`u Baltupiuose. Esu laiminga gyvendama savo realybėj. Kartu su krūva kitų žmonių. Su savo šlapiom kojom gražiuosiuose HUB`uose.

Nuotraukos: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Dionysus is a rock star.

2009-08-04 | Aš esu tai, Kasdieniška

Šiandien miegojau su mineralinio buteliuku, nes tas vynas…

Dovilė man ant nugaros.

Tu ir vėl pasiekei savo, linksmybių ir beprotystės dieve, teatro globėjau ir gražiausias pasaulio vyre.

Jums turbut atrodo kreiva, kad aš tokia tikra, kad Dionisas gražuolis? Taip! Dionisas man yra gražiausias pasaulyje vyras, nes aš garbinu jo veiklą. Ir teatras… teatras su aksomu apmuštom kėdėm, teatras, kuriame gyvena visos pasaulio emocijos, teatras, kuriame moterys šluostosi akis nosinių kampučiais… O vynas?.. Gražiose taurėse ir per rankas keliaujančiam butely, jaukiausiose vynynėse, kur taip skanu rūkyt! O beprotystė… kažkas šnekasi su Jėzum ir jam nusispjaut ant padėties darbo biržoj, ant deadlainų, ant lietaus ir ant visko dėl ko jūs vaikštot susiraukę…

Ir kaip nemylėt Dioniso?

Dionisas emocingas ir teatrališkas, dažniausiai nuogas, jis truputį girtas ir apsvaigęs nuo savo minčių.

Dionysus is a rock star.

Nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams