BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Sava ir svetima laimė

2013-04-05 | Kasdieniška

Penktadieniais (ir antradieniais) dirbu iš namų, todėl šiandien pati sau pasijuokiau, kad mano darbinė uniforma yra kaip laisvai samdomų arba kaip laisvo elgesio - apatiniai, šilkinis chalatas, makiažo likučiai ir karoliai. Šiaip namie su papuošalais nevaikštau, bet ryte buvau susitikime, tai jie liko nuo tada. Makiažo likučiai irgi nuo susitikimo. Likučiai, nes Vilniuj ryte siaubingai snigo, o aš nusprendžiau eiti pėstute. Ir dar palikau Trakuos man dovanotą skėtį*, nes kam jo reikės, kai jau pavasaris.

Lietuvoje pavasaris vėluoja. Nors praitą savaitgalį buvo grįžęs, ta proga (ir dar ta, kad ketvirtadienį išgėrėm pernelyg daug margaritų) su seniai nematytu ir keliom dienom grįžusiu draugu apsilankėm vienam mažulyčiam alaus bare apie kurį rašė Andrius Užkalnis. Kalbėjom apie savo ir kitų žmonių laimę ir pasirinkimus gyvenime. Lygiai ta pačia tema kalbėjom prieš kelias dienas su kolegomis. Sėdėdami ofiso virtuvėje ant spintelių.

Kalbėjom apie tai, kaip kiti žmonės moka gyventi - kaip jie daug keliauja, dėl nieko nesijaudina arba meta darbą tam, kad nebesijaudintų, atidaro savo banglenčių mokyklą ir kaip jiems pragyvenimui užtenka šimtinio euro popieriuko. Arba kaip netyčiom jie atsiduria Singapūre ir ten tiesiog fotografuoja, nes jiems tai patinka ir uždirba begėdiškai daug, nes Singapūre gyventi visai neblogai.

Ir mane visada žavi tokie žmonės, kurie nekreipia dėmesio, pasielgia rizikingai, užmerkia akis prieš krūvas komentarų ir pažadų, kad jiems tikrai nepasiseks arba atsainių rankos mostų, palydinčių palinkėjimus suaugti. Ir aš visada pagalvoju, kad blemba, kaip faina… Gyveni sau Ispanijoj, banglentė po pažasčia, šilta, saulė. Bet kai pradedu galvot giliau ir pamąstau, kas man trukdo taip gyventi, tai suprantu, kad aš pati. Aš pati, nes žinau, kad man tai nepatiktų. Ir pagalvoju, kad man nuoširdžiai patinka gyventi Vilniuje, man patinka mano darbas, man patinka ryte atsikelti ir važiuoti į ofisą, o penktadieniais (ir antradieniais) man patinka dirbti namuose.

Čia turėtų būti mano nuotrauka su šiandienos darbine uniforma, bet man neleidžia jos įkelti.

*Tam skėčiui gal net atskiros temos reiktų, bet tai J. Statkevičiaus skėtis, kuris pardavinėjamas degalinėse. Jam jį nupirko mama, nes man jis turėtų patikti. Man nepatinka pati idėja. Ir jeigu dizaineriai dirba su H&M, tai yra visai neblogai, nes H&M iš savęs yra neblogai. Bet degalinė nėra neblogai.

Rodyk draugams


Abstinencija

2013-02-21 | Aš esu tai

Yra toks terminas abstinencijos simptomai, jis apibrėžia alkoholikų ar narkomanų būseną, tai organizmui pradeda trūkti įprastinės dozės. Dabar geriu vermutą, tai alkoholio neatsisakiau, o narkotikų niekada ir nevartojau…

Bet visai neprisėdu parašinėti nei čia, nei kur kitur (ir darbe neberašau, nes redaguoju ir slampinėju po statistikas jausdama kylančias šilumos bangeles kartu su besistiebiančiais gemius’o stulpeliais). Šiandien sėdėjau vonioj ir leidau karštai srovei iš čiaupo kliokti man ant blauzdų ir mėlynų kelių (nukritau Vilniaus gatvėj), galvojau kažkokį dialogą, kurio jau neprisimenu. O vakar, eidama namo ir sverdėdama sniege (blaiva, mano batai mane pakelia 10 cm aukščiau) mintyse aprašinėjau susitikimą teismo salėje. Ir dar neseniai buvau pabudusi naktį, kažką dėliojausi galvoj, šnekėjausi su seniai apdulkėjusiais draugais iš raidžių ir pastraipų, kai mane išblaškė paklausiant, ar gerai jaučiuosi. Manau, kad gerai, nes užmigau greitai.

Reiktų tiesiog susiimti ir susirašyti viską, ką sugalvoju, čia surašyti tai, ką kiekvieną vakarą planuoju, iš apmirusio sužadėtinio išsitraukti senus tekstus. Sudaužiau ne tik mylimojo DELL netbook’o ekraną (vėliau pakeičiau), apliejau klaviatūrą, bet galiausiai ir kroviklį sudaužiau. Mojavau laidu virtuvėje, jį kiek atleidau, maitinimo blokelis vožėsi į radiatorių ir šiam skimbtelėjus ėmė dūgzti. Blokelis, ne radiatorius.

Tiesa, nusikirpau plaukus. Ir man jau 24-eri.

paveiksliukas: weheartit.com

Rodyk draugams


(Ne)maži džiaugsmai

2012-10-17 | Kasdieniška

Prisimenat, kai pasakojau apie tokią prancūzo knygą, kurioje jis rašo trumpas istorijas apie dalykus, kurie jam teikia laimės? Knygą skaičiau prieš kokius keturis metus, dabar nerandu to įrašo, kuriame ją minėjau, bet man iki šiol labiausiai įsiminė pasakojimai apie tai, kaip rasotoje žolėje šlampa medžiaginiai bateliai ir kaip gera dalintis banana split. Suprantat? Tokie nedideli dalykai, kurie sudaro tuos globaliuosius - meilę, draugystę, gėrėjimąsi gamta ar patogų gyvenimą.

Šiandien, po sunkios darbo dienos, ėjau apsipirkti, pasiėmiau karamelinės kavos išsinešimui ir grįžau namo. Važiuodama troleibusu prisiminiau, kad neseniai galvojau apie mano mažąsias smulkmenas, kurios man sudaro globaliuosius dalykus…

Supratau, kad labai gera eiti vakarieniauti su mama ir sumokėti. Ne todėl, kad mama neturėtų pinigų, o tiesiog todėl, kad galiu. Todėl, kad esu finansiškai nepriklausoma ir man malonu pavaišinti mylimą žmogų.

Ir labai gera užmigti vyro glėbyje, tada, kai jau blankiai suvoki aplinką, nebegalvoji apie romantiką, o tiesiog grimzti į miegą ir tų didelių rankų svoris truputį slegia.

Smagu po ilgo nesimatymo susitikti su broliu ir kalbėtis apie darbą, draugų santuokas, blankiai prisiminti mokyklą, o laiko kitam susitikimui ieškoti dienotvarkėse. Smagu suprasti, kad visi suaugom, kad kuriamės savo gyvenimus ir visiems sekasi neblogai.

Miela žinoti vietą, kurioje verda neįtikėtinai gerą espresso, tokį sodrų ir tirštą, ne kartų, o grynos kavos skonio, kuris dar kurį laiką jaučias ant dantų ir kažkur gerklės gilumoj. O labai gražus barista tave pagiria, kai atsisakai cukraus ir šypsodamasis įpila stiklinę vandens.

Ir dar gera dabar perskaityti šitą tekstą ir tikėtis, kad jūs pradėjote galvoti apie savo smulkmenas. Tikiuosi, kad pradėjote.

Paveiksliukas: weheartit.com

Rodyk draugams


Filosofija

2012-01-30 | Aš esu tai, Kasdieniška

Ich wohne in meinem eigenen Haus,
Hab Niemandem nie nichts nachgemacht
Und - lachte noch jeden Meister aus,
Der nicht sich selber ausgelacht.
Über meiner Haustür.

Friedrich Wilhelm Nietzsche

Filosofiniai plepalai buvo mūsų mėgstama tema, kai buvom paauglės. Žinoma, kad tai buvo savęs ieškojimo metai, visi norėjo būti labai originalūs, tačiau užuot bėgus iš namų (nebėgom tikriausiai todėl, kad tėvai buvo liberalūs ir iš namų išeiti leisdavo) mes puoselėjom savo išsilavinimą. Tai buvo tam tikra protesto forma - skaityti ne tik Harį Poterį. Būdama vienuoliktokė įskaitiniam darbui paruošiau literatūrinę kompoziciją pagal Nietzsche tekstus (lietuviškai, nors tada vokiškai susišnekėdavau). Atsimenu, kad mane klaikiai piktino, kaip galima nesuprasti dalies apie aguonas bažnyčių griuvėsiuose. Žinot, kad paaugliai keisti, nes jų neuroniniai tinklai formuojasi iš naujo? Neuronų sinapsės (jungtys) yra atminties ir įgūdžių esmė - vaikai jų turi daugiau, o paauglystėje jos persiformuoja. Būtent todėl paaugliai elgiasi kvailai, tai nėra tiesiog mistiškai romantiškas ir trenktas gyvenimo tarpsnis. Viskas yra paaiškinama. Mokslas yra magija, tačiau jį reikia išmokti mylėti. Kitu atveju viskas atrodys labai ciniška.

F. W. Nietzsche irgi reikia mokėti mylėti. Man jis niekada neatrodė negatyvus - manau, kad jis tiesiog egzaltuotas ir literatūriškas stoikas. Beje, jis labai nepatiko mano dėstytojui universitete, bet pastarasis dažnai būdavo girtas, todėl jis buvo linksmas ir visus dažniausiai labai mylėjo be jokios priežasties. F. W. Nietzsche meilę, žinoma, reikėtų užsitarnauti, manau, kad tai teisinga.

Kita vertus, kas yra meilė? Dopaminas su serotoninu išėję pasivaikščiot per sinapses?

Asmeniškai aš šypsausi, nes man labai gražu. Įsivaizduojat, kad kitas žmogus pakeičia cheminius procesus jūsų organizme? Die fröhliche Wissenschaft!

nuotrauka: weheartit.com, jeigu nežinote, tai portretinėje tatuiruotėje yra Nietzsche.

Rodyk draugams


Tatuškės

2012-01-29 | Aš esu tai, Kasdieniška

Savo pirmąją (ir kol kas vienintelę) tatuiruotę pasidariau pirmam kurse - visiškai spontaniškai. Norėjau kažko, nebuvau tikra, nusprendžiau pasidaryt Placebo logotipą - širdį su sparnais, kad įprasminti savo asmeninę laisvę (dabar taip sakau, seniau sakiau kiek kitaip ir tam turėjau priežasčių). Žinoma, darytis mėgstamiausios roko grupės logotipą yra iš principo debiliška, bet aš tikiu tuo, ką jis man reiškia. Visada tikėjau. Nepaisant to, kad reikšmė truputį keitėsi. Žinoma, kad Placebo man labai patinka. O ir ženkliukas pats iš savęs gražus. Ir savaime aišku, kad aš pasakysiu bet ką, kad save pateisinti (nors šita situacija ne tokia).

Savo čiurną atidaviau, mano galva, geriausiems meistrams Lietuvoje - Ramas Tattoo studijai. Dabar dar galėčiau išskirti Eddy Tattoo - svarsčiau apie galimybę eiti čia, ten vėriausi dermal`ą (pastarojo nebeturiu), bet nusprendžiau grįžti pas savo meistrą. Mane tatuiravo Paulius, kuris yra labai malonus ir mielas žmogus. Jo bei Ramo profesionalumą įrodo ir mėnesiais besitęsiančios eilės - eidama į studiją maniau, kad kol sulauksiu savo eilės, tai galėsiu persigalvot. Teoriškai eilės turėjau laukti apie du mėnesius. Žinoma, man paskambino jau tą patį vakarą, kažkas atsisakė, mane pakvietė grįžti rytoj. Pusantros valandos ir šlubčiojau namo.

Žinau, kad darysiuos daugiau. Nes man gražu, nes tai tam tikras pareiškimas, nes jausmas, kada daro tatuiruotę yra tiesiog siurrealistiškai geras. Svarstymai apie piešinius yra arba arba. Arba kas nors, kas man atrodo labai prasminga, arba kas nors pošlo, juokingo, klasikinio, elementariai gražaus, tačiau be didelės minties. Šiandien sugalvojau jungtį tarp šitų dviejų, bet rašydama įrašą nusprendžiau, kad tai netinkama.

Sunku.

Ką jūs galvojat? Plačiąja prasme.

P.S. Kur galėčiau persivert dermal`ą? Noriu, kad jis būtų ten pat, kur buvo. Eddy Tattoo nebeturi meistrės (ar jau turi?), į Angį neisiu iš principo (jie man kažkada sakė, kad cutting nėra skarifikacijos forma, o amputacija. Net tiesioginio vertimo prasme, tai idiotiška, o ir šiaip nereikia su manim ginčytis apie modifikacijas). Į Drakono ženklą ir Paradizę irgi neisiu. Mane domina asmeniniai kontaktai. Sonia? Kas dar? Pati sau į tokią vietą tikrai nesiversiu - labai nepatogu.

nuotrauka: vos užgijus, norėjau parodyt draugams. Piešinys truputį modifikuotas, nes nenorėjau nei didinti, nei keisti vietos, o Paulius nesutiko daryt  originaliai smulkaus tokio dydžio ir ant čiurnos, nes tikėtina, kad gyjant toks susilietų. Labai gerbiu meistrus, kurie atsisako dirbti, jeigu žino, kad nebus maksimaliai gerai.

Rodyk draugams


Sneak peak į knygą: Ištraukos.

2012-01-22 | Aš esu tai

Labiausiai mane džiugina rašymas - žinoma, aš myliu savo draugus ir šeimą, man patinka būti su vyrais, mėgstu vakarėlius ir naktinėjimus mieste, nusiraminu rytais darydama makiažą, o vakarais virpu skaitydama knyga, bet tiesa ta, kad laimingiausia būnu rašydama. Ir tie gyvenimo etapai, kada galiu rašyti produktyviai visada yra geriausi mano gyvenime.

Būdama paauglė norėjau išleisti knygą dar nepasiekus pilnametystės - tokiu būdu gaučiau daug dėmesio, o pastarasis man labai patinka. Gerai, kad neišleidau. Beje, anuomet tekstus rašydavau tik ranka - iki šiol nesu jų suvedusi į kompiuterį, nes man jie nebepatinka.

Dabartinius tekstus po truputį krapštau iki tikiuosi, kad po kelių metų jie virs knyga. Norėčiau.

Pastaruosius metus mano gyvenimas yra kažkokios nuotrupos, kurias aš rankioju pusiau pramerktom akim, aš jau nė neprisimenu, kada pastarąjį kartą buvau iš tiesų pabudusi. Kada nusipurčiau miegą iki paskutinio snaudulio kibaus pirštelio apsivejančio mano riešus, kada nuovargis liovėsi man bučiuoti krūtinę nulipęs nuo pilvo. Šaltakraujis inkubas dvišakiu liežuviu laižantis man kaklą. Pastaruosius metus truputį dusdavau. Įsivaizduodavau, kad kaltas nuovargis, vienas iš Lilitos sūnų, kuris naktis po nakties lipa ant manęs ir dusina. Galėčiau prisiekti, kad vos pabudus mano kaklas ir krūtinė būna seilėti - nuovargio liežuviais nulaižyti.

Žinot, moteris neturi būti kvaila gražuolė, kad pasiektų gyvenime reikšmingų dalykų, moteris turi mokėti neparodyti savo intelekto ir žavėti savo grožiu ir rafinuotumu, lengva arogancija arba kiek perdėtu lipšnumu, o kai tai jau taps įprasta, prabilti apie Dostojevskį ir galutinai prikaustyti dėmesį. Vos dėmesiui pradėjus silpti, iškart atsukti nugarą ir užtikrintai išeiti. Būti moterimi yra menas, būti vyru - darbas.

Dievas mane sukūrė iš jūsų šonkaulio… Kai aš buvau jūsų šonkaulis, tai aš mačiau jūsų plaučius prisipildančius oro ir vėl subliūkštančius, aš mačiau jūsų skrandį ir tabako dūmus jūsų trachėjose, aš mačiau jūsų širdį, vyrai mano. Aš mačiau daugiau nei jūs kada regėsite. Ir kiekvieną kartą, kada tu man prisimerkęs kalbėsi apie tai, kaip tu moki valdyti moterį… Aš mačiau tavo širdį.

nuotrauka: jeigu prisėdu rašyti, tai atrodau taip, kaip nuotraukoje - nepasidažius ir su senelio megztiniu.

Rodyk draugams


Rašyti. Užmigti. Užgimti.

2011-12-13 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Ateina sesė nemiga, atsiveda savo bičiulę apatiją ir juodvi glosto man žandus savo kibiais, karštais pirštais. Vartausi lovoj į lubas įsmeigus savo plačiai atmerktas akis ir galvoju. Galvoju, kad galėčiau atsikelti ir rašyti. Arba dirbti. Arba mokytis. Užvis labiausiai norėčiau rašyti - rašymas visada buvo mano auksinis bilietas. Žinau, kad Vytui buvau sakiusi, kad aš tikrai nenorėčiau gyventi, jeigu negalėčiau vaikščioti. Arba jeigu mano veidas būtų subjaurotas. Prisimenu, kad jis pavadino mane tuščia ir vaikiška. Net buvo stabtelėjęs įsmeigti į mane akių. Gėlių gatvėj. Ten kur kekšės ir degtinė kiaurą parą.

Jeigu negalėčiau vaikščioti arba būčiau pernelyg baisi, kad išeičiau į gatvę, tai rašyčiau. Užsidaryčiau savo tekstų pasaulyje ir jais gyvenčiau. Tai būtų mano nenutrūkstamas sąmoningas sapnas. Aš ir dabar taip darau - savo tekstuose mano moterys ramesnės ir labiau užtikrintos, jos gražiau myli ir neabejotinai moka vaitoti tyliai, bet taip, kad nuo garso net jos pačios suvirpa. Ir jų vyrai tokie prie kurių tiesiog reikia glaustytis. Jeigu galėčiau dabar tokiam įsikniaubti į krūtinę, tai visos mano bėdos išsispręstų - jo ritmingai plakanti širdis išdaužytų visus mano demonus. Ir jis uždėtų ranką ant mano auksaspalvių plaukų, tiesiog atsidustų, jo karštas kvapas paliestų mano kaktą. Kaip patepimas išvaduojantis nuo nuodėmių.

Ir jeigu aš imčiau ir naiviai įsimylėjus pagimdyčiau keletą sūnų, tuomet galėčiau rašyti stebėdama, kaip jie palaimingai miega. Arba apie jų mažulyčius pirštus apgaubančius mano nykščius. Apie jų nustebusias išraiškas, kurios priverčia mano bičiulius šypsotis taip lyg jie tikėtų. Net nesvarbu kuo. Nuoširdžiai tikėtų. Geresniu rytojumi, matyt. Tokiu, kuris užgims mano sūnų dėka. Tiesa, šiandien man šis žodis toks svetimas, kad atrodytų jog klaidą padariau: sūnų šunų. Galbūt visada bus taip, o pasiilgusi naujų potyrių ar minutei pagauta evoliucinių poreikių, ar išsigandusi neplanuoto nėštumo, galėsiu išsirašyti.

Tada galėsiu už durų išprašyti visas nemigas, apatijas, melancholijas, savigraužas, baimes. Tada galėsiu užmigti, o rytoj užgimti. Rašant irgi galima užmigti - galima užliuliuoti savo kasdienybės pasaulį pirštais baksnojat ritmą į klaviatūrą, skrebenant tušinuku ar barstant žodžius į diktofoną. Rašant galima ir užgimti, pasiguldžius savo gyvenimą tereikia susirašyti naują - tą jausmingesnį ir skaidresnį, kiaurai varstantį ir žėrintį taip truputį melsvai.

Labanakt, mielieji.

P.S. Nuotrauka iš paryčių. Vasarą Vilnius mane dažnai į lovą pasiguldydavo jau gerokai po saulėtekio.

Rodyk draugams


Persivalgiau.

2011-11-29 | Kasdieniška

Persivalgiau prisiminimais, naktim, vyrais, darbu ir mokslu, ir kūryba. Viskuo. Šiandien sakiau, kad norėčiau pasaulio pabaigos arba į reabilitaciją, kad galėčiau gulėti lovoj, neturėti jokių problemų ir apie nieką negalvoti. Norėčiau bent kelioms dienoms visiškai nieko negalvoti.

Pasiūlysite man takelį, švirkštelį, dūmelį, stiklelį arba dar kokį malonybinį žodelį už kelias kupiūras? Man bus labai bloga, ims daužytis širdis, aš pradėsiu dusti, o atsigaivaliojus galėsiu į Reda yra idiotė sąrašą įsirašyti dar vieną punktą.

Labai pavargau. Šįkart ne tik nuo darbo.

Manau, kad labiausiai nuo savęs. Persisotinau savim. Moku gražiai šypsotis, skardžiai juoktis, galiu papasakoti labai daug smagių istorijų ir švelniai pirštais apvesti žandikaulių liniją, todėl kiti nuo manęs nepavargsta.

Tikriausiai taip jaučiasi suaugę žmonės.

Rodyk draugams


Ką Reda veiks savaitgalį?

2011-07-21 | Aš esu tai, Kasdieniška

Nors šiuo metu Reda miršta darbe, nes klaikiai karšta ir sunku susikaupti, bet ji jau galvoja apie savaitgalį.

Pastaruoju metu esu įstrigusi Vilniuje, nes kasdien dirbu, o savaitgaliais neturiu didelio noro planuoti, todėl paprasčiausiai išlendu į miestą ir tradiciškai grįžtu namo paryčiais. Eglė kalbėjo, kad jai grįžti namo per stoties rajoną bei Naujininkus nejauku, o aš labai nustebau, nes manęs šis kelias visai nebaugina. Eglė pasijuokė, kad, žinoma, jog nebaugina, nes aš arba važiuoju taksi arba pareinu septintą ryto, kada miega ne tik vietiniai jaunuoliai, bet ir dauguma padorių žmonių.

Padorumas ir atsakomybė visada buvo mano silpnosios pusės, tačiau šiuo metu aš atsakingai planuoju savo kuprinės turinį, nes noriu padoriai atrodyt per Summer Sound muzikos festivalį Liepojoje. Važiuoju ten ir pasiimu dvi savo mokyklos laikų drauges, nes šiek tiek padėjau latviams su infosklaida, galbūt dar šiek tiek padėsiu ir festivalio metu.

Festivalyje penkios scenos, o aš jau dvi savaites klausau Toploader - Dancing in The Moonlight. Jie irgi ten bus. Ir dar daug visko ten bus, bet labiausiai noriu pajūrio smėlio, jūros, pasidegint skambant muzikai ir rytą pradėti su šalto alaus bokalu rankoj vos išsliuogus iš palapinės.

Dar noriu skaidrių guminių batelių, kuriuos su Dovile nusipirksim po kelių valandų. Ir dar noriu srybėlės, kurią nežinau, ar nusipirksiu, nes neįsivaizduoju, kokių skrybėlių šiuo metu yra parduotuvėse. Mes sumąstėm, kad būtų smagu tranzuot, kaip senais laikais. Ir jau apatarėm, ką rengtis ir kokius drabužius bei batus pasiimti.

Tai važiuojam. O jūs važiuojat?

nuotrauka: aš ir Dovilė Latvijoj.

Rodyk draugams


Interviu 370.

2011-07-07 | Aš esu tai

Vakar mano draugė Vytė man atvežė Vilniaus Dienos žurnalą 370. Buvau tikra, kad seniau jo formatas buvo mažesnis, bet tebūnie. Prieš keletą savaičių gavau laišką iš šio leidinio redaktorės (kuri, pasirodo, seniau buvo redaktorė leidiny, kuriam aš dabar dirbu) su prašymu duoti interviu apie mano blogą ir mane. Sutikau. Ir dar pasifotografavau su Visvaldu, kuris, mano galva, yra kylanti žvaigždė ir turi belenkaip, kaip pasakytų Vytukas, daug potencialo.

Nežinau, kaip ten su autorinėm teisėm, bet nemanau, kad mane kas į teismą paduotų - publikuoju interviu, kalbėjausi su redaktore Jurgita K.

J: Reda, kodėl rašai blogą - juk galima savo nuoskaudas beigi džiaugsmus ir į sąsiuvinį langeliais rašyti. Na, jei ranka rašyti tingu, tai į wordą…

R.: Visų pirma, tai aš abejoju, kad tebemoku rašyti ranka. Esu susižadėjusi (vestuvėms jaučiuosi pernelyg jauna ir lengvabūdiška) su savo Dell Inspiron Mini. Mudu visada kartu - namie, darbe ir paskaitose. Visus tekstus renku tik glostinėdama savo mažiuką. O į wordą aš irgi rašau. Tik šiek tiek rimtesnio turinio rašinius. Kada išleisiu knygą, tai pasikviesiu visus ir vaišinsiu viskiu. Be ledo, žinoma. Rimtesnio turinio rašiniams man reikia daug laiko ir nusiteikimo. Šitai nevisad ateina, tai pradėjau rašyti tinklaraštį, atsirado skaitytojų, jis džiugina mano bičiulius. O man patinka, kai žmonės džiaugiasi, tai ir tinklaraščiauju.

J.: Pristatydama save tinklaraštyje sakai, kad čia žaidi ekshibicionizmą (tik nesupraskit pažodžiui - mes čia ne apie tuos, kurie iš krūmų iššoka ir savo kelnių turinį demonstruoja) . Tuomet būk miela ir atsakyk: kiek tame blogo (tinklaraščio) rašyme yra žaidimo, o kiek to ekshibicionizmo? Ir ar tau neatrodo, kad šis atvirumas virtualioje erdvėje gali tau pakenkti? (Čia jau turiu omeny tikruosius maniakus, bet nebūtinai ekshibicionistus…)

R.:Tas ekshibicionizmas ir yra žaidimas. Nesu grubiai atvira, mėtau užuominas, kalbu apie smulkmenas, o tie, kurie su manim kuria mano smulkmenas gali atsirinkti mūsų bendrus prisiminimus, mūsų potyrius ir jausenas. Tinklaraštyje nėra nė vieno melagingo įrašo, absoliučiai viskas yra tiesa ir po viskuo slypi istorijos, tiesiog jos nėra akivaizdžios, bet jos vis tiek ekshibicionizmas. O žaidimas jų supratime.
Kartais sulaukiu įdomių laiškų. Labiausiai man patikusį sudarė viena eilutė: „Reda, tu esi arogantiška kalė.” Dar kažkas tvirtino, kad man reikia psichologo, kad aš ilgiuosi meilės ir kad jie mane kasdien mato ir pažįsta, todėl gali tvirtai pasakyti, kad tinklaraštyje aš save pateikiu visai kitaip, būtent todėl aš esu melagė ir idiotė. Tokius žmones aš paprasčiausiai pasikviečiu kavos ir pasiūlau tą patį pakartojus į akis padėti man tapti geresniu žmogumi. Niekas nesutinka. Tad mano maniakai gyvena internetinėje erdvėje, o aš, matyt, esu pasmerkta visą likusį gyvenimą būti psichologinių problemų turinčia melage arogantiška kale. Tiesa dar man du žmonės buvo parašę, kad aš panaši į Kirsten Dunst.

J.: Gerai, o nuo ko viskas prasidėjo? Atsibudai vieną rytą ir nusprendei, kad negali nerašyti? O gal buvo rimtesnių priežasčių - įsimylėjai arba, atvirkščiai, išsiskyrei su vaikinu?
R.:Su draugėm jau pradinėje mokykloje rašydavom visokias istorijas į sasiuvinukus. Gimnazijoj atradom internetą ir rašėm blogą su suolo drauge. Buvom gan protingos, bet paaugliškai piktos, tai ironiškai baksnodavom visokiausius tekstus. Vėliau aš rašiau tik sau, o tada nusprendžiau, kad tinklaraštis smagu, kad vėl noriu rašyt apie ką nors paprasto, kad šiaip noriu rašyt, o rimtiesiems tekstams, kaip ir sakiau, man reikia nusiteikimo.
Nors mane vyrai labai džiugina, bet negalėčiau pasakyt, kad jie daro didelę įtaką mano gyvenimui. Tad ne, jokių meilių ar nemeilių.

J.: Kaip dažnai rašai į savo tinklaraštį? Ir nuo ko tai priklauso: nuo užimtumo, nuo nuotaikos (na, pavyzdžiui, mėnulis ne tas ar ne ta koja iš lovos išlipai).

R.: Pastaruoju metu retai, nes aktyviai dirbu žurnalistinį darbą, tai prisirašau ten, tad priklauso tiek nuo užimtumo, tiek ir nuo darbinio ar su mokslais susijusio rašymo.
Nuo nuotaikos… Galbūt. Tiesą sakant, kartais kasdieniškos smulkmenos man padaro labai didelį įspūdį ir aš noriu apie tai parašyti, kad pati prisiminčiau skaitinėdama senus įrašus. Kartais rytais nusiperku kavos, einu į darbą ir žmonės pusryčiauja prie staliukų lauke, vedžioja šunis, ramiai rūko prieš įeidami į ofisą ir pradėdami darbo dieną. Vasarą viskas vyksta lėčiau ir harmoningiau. Man tai labai gražu. Apie tai mielai parašyčiau. Kažkada esu rašius.

J.: Ar nuotaikos atsispindi įrašuos? Jeigu gatvėje ką tik aptėškė mašina, tai juk nerašysi, kokie visi aplink faini ir kaip gera gyventi Lietuvoje…

R.: Gal taip nevisada atrodo, bet aš labai pozityvus žmogus. Aptaškė mašina? Na ir? Taigi išdžius, galima persirengti, o Lietuvoje yra labai gera. Nuostabiai graži šalis, idealus gyvenimo ritmas - nėra pernelyg daug miesto įtampos ir judesio, tačiau pakanka miesčioniškumo - gražios parodos, fantastiški teatrai, krūva puikių muzikantų, neįsivaizduojamas skaičius (tokio dydžio valstybei) vasaros festivalių, nuostabi kalba, gal kartais piktoki žmonės, bet bent jau natūralūs, be plastikinių šypsenų, tokie truputį kaimiškai mužikiški, bet man tas labai žavu. Beje, gyvendami mažoje valstybėje, kuri patyrė daug nuoskaudų, esame įpratę taikytis prie aplinkos ir ja domėtis. Kuris vokietis, amerikietis, ar rusas kalba trim kalbom (juk daugelis mūsų kalbam lietuviškai, rusiškai ir angliškai, daug kas papildomai mokam lenkų, vokiečių, prancūzų ar ispanų)? Ir jūs gi žinot, kas yra JAV prezidentas, o ar jie žino, kas mūsų prezidentė?
Žodžiu, grįžtant prie tinklaraščio, tai įrašuos aš dažniau rami arba laiminga, nes paprastai tokia ir būnu. Jeigu rašau kažką pikčiau, tai tikriausiai juokauju, ironizuoju arba esu baisiai pavargus.

J.: Dar sykį pasinaudosiu informacija, kuri viešai prieinama virtualioje erdvėje. „ Mokausi baisiai gudrų ir sunkų dalyką - molekulinę biologiją, o kai užaugsiu, tai būsiu žurnalistė ir vadybininkė” - rašai apie save. Kodėl rinkaisi tiksliuosius mokslus, o ne tą pačią žurnalistiką?

R.: Labai nemėgau istorijos ir jos nesimokiau, nenorėjau laikyti egzamino. Užtat man puikiai sekėsi chemija ir biologija. Nepaisant to, jau mokykloje nujaučiau, kad rašysiu (redakcijoje pradėjau dirbti būdama vienoliktokė, ne todėl, kad trūkto pinigų. Tiesą sakant, man tiesiog patinka dirbti), organizuosiu renginius ar vadybininkausiu. Tiesiog aš manau, kad arba tu gali rašyti, arba tu negali rašyti. Arba tu esi organizuotas žmogus, kuris turi vadovo savybių, arba nesi toks. Niekada netikėjau (ir dabar netikiu), kad studijos (ypač Lietuvoje, kur didžiąją dalį studijų sudaro teorija) man padės geriau rašyti ar suteiks organizuotumo. Stojau ten, kur man įdomu ir kur kasdien sužinau kažką naujo. Ir aš myliu mokslą - tai mano tikėjimas, mano dievas ir mano magija. Dabar labai populiaru visokios metafizikos ir raganavimai, dar budizmas, o kiti tampa itin krikščioniški… O jūs žinot, kokiu tikslumu transkribuojama DNR? Ir kokiu greičiu? Ir kaip tobulai nauji baltymai susisuka? Man tai atrodo nuostabu.

nuotrauka: tos fotosesijos nuotraukų dar neturiu, tai įkelsiu seną ir nelabai į temą. Bet ji bent jau vizualinis įrodymas, kad aš būnu ne tik darbe, mieste arba įdomiose lovose. Aš mokausi dar. Kartais. Nuotraukoje mokausi fizikinę ir koloidų chemiją.

Rodyk draugams