BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Su gimtadieniu, Reda.

2011-02-17 | Aš esu tai

Aš gimiau vasario 18 d. ir esu tipinis vandenis, tad labai mėgstu pabūt su draugais, o būdama narcisistiška savo gimtadienį būtinai švenčiu. Kasmet. Geistautės gimtadienis vasario 9 d., mūsų draugų ratas daugiau mažiau tas pats, tad gimtadienius paprastai švenčiam kartu, važiuojam į kaimo turizmo sodybą pas Geistos krikšto mamą, kur įvyksta daugybė smagių dalykų (beje, viena iš taisyklių kasmet yra jokių fotoaparatų). Dvi paros. Pirtis. Krūva žmonių, kuriuos mes mylim. Keistoki Geistos pusbroliai.

Šiemet savo gimtadienį aš sutiksiu genetika, naujuoju nešiojamu kompiuteriu ir… krūva prišnekštų nosinių, tablečių bei žolelių arbata. Mamos namuose. Su šuniu ir pižama dar.

SERGU.

Peršalau, nes nemėgstu šiltų drabužių su kuriais sunku judėt, o vaistininkė vakar itin kreivai pažiūrėjo, kai užkimus, šniukščiodama nosim, blizgančiom akim ir itin trumpais šortais prašiau vaistų.

Pasimelskit už mane ir siųskit man savo gerumo ir meilės bangas, kad aš pasveikčiau ir 5dienį grįžus į Vilnių galėčiau nueit ir su brangiausiais iškelt bent jau po bokalą.

Nemėgstu sirgti. Labai blogai. Fu fu.

P.S. Man beveik 22 metai. Ant popieriaus. Šiaip man 16. Visada!

pirmasis pasveikinimas šiemet; nuotrauka: iš asmeninio archyvo, miegu po savo 20 - ojo gimtadienio.

Rodyk draugams


Auksinės santykių taisyklės.

2011-02-06 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Kopėčios

Vyrai turi vienas kopėčias ant kurių dėlioja savo merginas - apačioje tos su kuriomis permiegotum girtas, bet norėtum, kad niekas to nesužinotų. Ant aukščiausio laiptelio ta mergina apie kurią nori garsiai visiems pasakoti, nori su ja ne tik permiegot, bet ir šalia jos miegoti, o ryte atsibudus kalbėtis palinkus virš kavos puodelių. Tokia mergina vėliau taps tavo žmona ir gimdys tau gražiausius vaikus pasaulyje.

Merginos turi dvejas kopėčias: ant vienų rūšiuoja vyrus, o ant kitų - draugus. Vyrai yra tie su kuriais permiegi ir jie laikui bėgant gali perlipti ant draugų kopėčių arba iškristi visai. Draugai iš draugų kopėčių į merginų lovas nelenda. Galiausiai ant vyrų kopėčių viršutinio laiptelio lieka vienintelis - vaikų tėvas.

Šitą man pasakojo Godutė (tiesa mes dar skiriame L.J. kopėčias į kurias įlaipinami tie, kuriems jokios kitos nešviečia) ir tai peraugo į kupiną juoko pokalbį apie santykių taisykles, kurios gan plačiai žinomos ir niekas, žinoma, neprisipažįsta, kad jų laikosi. Tiesa ta, kad jos kartais tiek kartų girdėtos, kad kartais nejučiom būtent trečią dieną telefono rankinėj imi ieškot dažniau nei įprasta.

3 kartai

Bet ką inicijuoti galima tik tris kartus - iš eilės susitikti galima kviesti tik tris kartus ir tris kartus leidžiama skatinti susitaikymą ar pradėti diskusiją. Nesvarbu, ar kuri nors iš trijų iniciatyvų bus sėkminga. Jeigu tu rodai per daug dėmesio, tai prarandi truputį pagarbos. Neįdomu, kada gali kažką gaut lengvai ir klaikiai erzina, kai atsiranda lakstančių iš paskos.

3 dienos

Paskambinti reikia praėjus tris dienoms po susitikimo. Godutė šitai aiškina tuo, kad pirmą dieną galvoji apie tai, kas buvo gerai ir džiaugiesi; antrąją dieną situaciją vertini objektyviau, atrandi ir minusų, tad skambutis tampa nebe toks gyvybiškai svarbus; trečiąją dieną tau paskambina ir tai pateisina arba teigiamus pirmosios dienos atsiminimus, arba nepaskambina ir įtvirtina neigiamesnes antrosios dienos išvadas. Žodžiu, skambutis trečiąją dieną viską išsprendžia ir padeda susidėlioti savo emocijas objektyviai.

Saldainis

Paprasta. Kuo ilgiau lauki, tuo labiau nori. Iki tam tikro lygio, žinoma.

Lėlė arba mašinėlė

Atsimenat savo vaikystės žaislus? Tikrai turėjot vieną, kurį mylėjot labiausiai, numesdavot jį, kai tėvai nupirkdavo naują lėlę ar mašinėlę, tačiau galiausiai naujas žaislas tapdavo senu ir atsibosdavo, tad vėl grįždavot prie savo mylimiausio. Mano purvinokas sovietinis žydras meškiukas patupdytas lentynoj tarp knygų, o krūvos lėlių, pliušinių žaislų, barbių su jų bičais, vaikais, namais ir mašinom yra atiduoda arba dūla rūsy.

Kokių taisyklių žinot jūs ir kaip dažnai jas nejučiom (o gal sąmoningai) pritaikot gyvenime?

Godutės tinklaraštis.

nuotrauka: iš Godutės telefono. Aš ir Godutė.

Rodyk draugams


Asmeninės nuodėmės.

2011-01-26 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Tikriausiai nerašiau, kad nusipirkau ir klaikai kankinuosi su Jack Kerouac „Kelyje. Originalus ritinys“. Ritinys, nes J. Kerouac šitą knygą parašė ant 36 metrų popieriaus ritinio. Labai greitai, be skyrybos ženklų, vien gerdamas kavą… per tris savaites. Knyga turi ~450 puslapių. Puslapių apie absoliutų nieką, kaip bičas tranzuoja arba šiaip važiuoja mašina, nusikabina kokią paną, išgeria alaus. Viskas neva labai laisva ir nauja. Žinoma, anuomet gal tai ir buvo laisva ir nauja, o galbūt originalo kalba šitai turėtų kitokį skonį, bet dabar man didžiausią įspūdį daro tai, kokią vertę tada turėjo pinigai. Už porą dolerių buvo galima siaubingai prisigert ir išsimiegot pakelės viešbutėly ir ryte dar pavalgyt. Fantastika.

Sakytumėt, kad galėčiau mesti lauk tą knygą ir imti, kokią naują, bet aš negaliu taip. Kalbėjau su Geistaute, tai ji irgi negali. Tai viena iš mano asmeninių nuodėmių.

Aš taip pat visad graužiuosi, jeigu anksti grįžtu iš vakarėlio, arba jei vakarėlis būna nenusisekęs - tuomet ryte trigubai stipriau skauda galvą, o piniginė atrodo septynis kartus tuštesnė ir susirandu dar daugiau darbų, kuriuos labai reikėjo padaryti.

Dažnai persivalgau, o po to susiimu ir nevalgau, bet nuolat galvoju, kad valgyti nereikėjo, periodiškai mintyse pradedu sportuot, vartoti 500 kcal per dieną, nevalgyti greitmaisčio… nuo pirmadienio.

Mudvi su Agne visad sakom, kad nuodėmė susidėti su vaikinais, kurie jaunesni nei 23ejų, nes tai kritinė riba, kurios metu dauguma berniukų tampa truputį žmonėm.

Labai blogai yra tingėti ir švaistyti laiką beprasmybėms - kvailiems žmonėms, nereikalingiems barniams, televizoriui arba trigonometrijai.

Labai didelė nuodėmė bukumas. Pati stengiuosi nesielgti bukai, stengiuosi būti maksimaliai lanksti, įsiklausyti į tai, ką kalba kiti žmonės ir bandyti ieškoti kompromiso. Būtent todėl nemėgstu bukų žmonių - idiotų, kurie nėra gudresni už penktoką ir negali atlikti elementariausių užduočių, dar tų, kurie taip nepasitiki savim, kad yra priversti nuolat meluoti ir kurti istorijas, kad bent jau apsimetų esantys kažkuo, nemėgstu savim nepasitikinčių bailių, kurie puola į isteriją susidūrę su jiems svetima nuomone… žinoma, kad didžiausia nuodėmė, visų nuodėmių nuodėmė yra kreipti dėmesį į tokius žmones.

Taip, blogiausia, ką galima padaryti, tai sugerti negatyvias emocijas, palikti savo paties gyvenimą sau už nugaros ir kapstytis po aplinkinį purvą. Aš stengiuosi gyventi savo stebuklų pasaulėlyje ir atsiriboti nuo to, kas man nepatinka. Nesupraskit klaidingai, savo problemas aš tikrai sprendžiu, draugams ir šeimai būtinai padedu, tačiau stengiuosi nekreipti dėmesio į tai, kas mano dėmesio neverta.

nuotrauka: fotografavo kolegė Vaiva, pkeliui į GaDi 2010, vėlavom dirbt, nes rei kė jo, buvo tiegiog bū ti na sustot.

Rodyk draugams


Perfekcionizmas.

2011-01-13 | Aš esu tai, Kasdieniška

Šiuo metu mane graužia mintis, kad turėčiau eiti miegoti. Prieš tai susitepti plaukus putom, juos išsidžiovinti, išsišukuoti, susirankioti krūvą kremų išsitepti veidą, kojas, rankas, pasipukšti patalus savo vyriškais kvepalais (ne, aš nesu vargšė nusivylus vyrais ir meile, bet jie man labai skaniai kvepia ir man šitaip miegoti gera), susidėti daiktus rytojui, nes kitaip pavėluosiu į egzaminą.

Dar man reikėtų pradėti rimčiau mokytis, nes patikusį egzaminą pakartok situacija manęs visai nedžiugina. Labai nedžiugina ir nežmoniški informacijos kiekiai. Tam, kad ištempti iki 5 aš ir daugumos kitų tiksliųjų mokslų studentai mokosi maždaug tiek, kiek bet kur kitur mokydamąsi gaučiau stipendiją. Norint gauti aukštesnius įvertinimus reikėtų negyventi, o tik mokytis. Man gyventi šiaip visai patinka.

Esmė tame, kad aš jums garantuoju, jog iš kursinio bei bakalaurinio turėčiau gaut gerus pažymius, nes esu labai kruopšti ir nekvaila. Tiesiog visiškai nemoku kalti, o suvokti tiek medžiagos per tokį trumpą laiką labai sunku, net abejoju, ar išvis įmanoma.

Daugeliui aš atrodau siaubinga lengvabūdė, nes aš niekad nesinervinu ir nesiterikuoju, o verkiu dėl idiotiškiausių, bet visai nerimtų priežasčių. Paskutinį kartą apsiašarojau prieš pusvalandį, kai skaičiau apie tai, kaip kaimynai valė kiemą nuo sniego. Man pasirodė, kad žmonių bendrumas būtent šiandien yra labai simboliškas. Ir svarbus. Tikėtina, kad ašaras paskatino nuovargis, bet aš nuoširdžiai manau, kad vienybė labai gražu.

Esu tokia rami vien dėl to, kad aš planuoju smulkmenas. Susirašau į darbo knygą viską - nuo rimtų susitikimų iki to, kam turiu atrašyti laiškus. Vakare susiplanuoju, ką rengtis, suikraunu rankinę visad ta pačia tvarka, pasikraunu telefoną, prieš užmiegant net pagalvoju, kokiu keliu eisiu į universitetą ir ar pakeliui sustosiu nusipirkti kavos. Kartais net nusprendžiu, kokią kavą pirksiu.

Gyvenime dažnai nutinka netikėtų dalykų, o kai ko susiplanuoti neįmanoma, todėl griežtas perfekcionizmas kasdienybėje leidžia skirti visas jėgas svarbesniems darbams, į kuriuos kartais neišvengiamai įslenka vėlavimo chaosas ar kitoks kūrybinis jovalas. O šitokia netvarka yra smagi.

Labanakt, brangieji.

Ramybės kasdienybėje ir kūrybinės betvarkės darbe.

nuotraukos: weheartit.com

Rodyk draugams


Atsiduočiau nedraugavus.

2010-11-24 | Aš esu tai, Kasdieniška

Žiūriu neįtikėtinai seksualias Diesel reklamas. Taip, jie vėl tą padarė. Žinoma, šįkart tai jau nebe taip stipru, kaip prieš tai buvusios fotosesijos. Be Stupid, mano galva, buvo geriausia. Ir ne mažiau seksuali. Man patinka seksas reklamose. Man patinka reklama. Man patinka seksas. Ir gražūs žmonės. Nors man patiko ir American Apparel paprasti žmonės ir paprastesnės nuotraukos - kuomet jas rodžiau savo veidaknygėje, tai buvau užsirašius:

We wear cotton underwear and we have sex. On the daily basis.

Žinoma, Diesel visad taikėsi truputį aukščiau nei American Apparel. Ir italai linkę gerokai pervertinti savo drabužius. Nors drabužiai ir visai neblogi, bet nei jų dizainas, nei kokybė tikrai kainų neatitinka. Žinoma, įrašas neturėjo būti apie tai.

Paprastai aš stengiuosi neturėti išankstinės nuomonės apie žmonės. Nuomonę aš susidarau tik tada, kai man tikrai pradeda rūpėti, o šiaip… paviršutiniškai žiūriu į blizgučius, pasitikėjimą savim, mokėjimą bendraut ir dar kartą į blizgučius. Gražūs blizgučiai man yra natūralu, tačiau teisingai parinkti blizgučiai man atima kvapą.

Prieš savaitę su draugėm buvau kažkokioj siaubingoj šokių skylėj į kurią daugiau niekada neisiu ir kurią mums rekomendavo viena tokia mergina. Nenoriu apie tai kalbėti. Ten buvo vaikinas, kuris atrodė gan vidutiniškai, bet avėjo HUB batus, o tai yra LABAI blizgus blizgutis.

LABAI.

Derinant šios firmos batus su gražiu vyrišku laikrodžiu…

Ulysse Nardin man irgi labai patinka, bet rusų mafija man patinka mažiau, o, būkim biedni, bet teisingi, Monako princo aš Vilniuje nesulauksiu. Jeigu mano ironija nesuprantama, tai siūlau išsinagrinėti kainas - man labiausiai patinkantis Freak Blue Phantom kainuoja vieną poros kambarių butą, kuriame nors iš Vilniaus mikrorajonų, arba neįrengtą loftą, arba mažą butelį senamiestyje.

Paskutinis lašas… ir rimtai, tik lašas, nes pernelyg daug nėra gerai - mano kvepalų. Dabar uostau savo riešus… Vyriški italų gamintojo kvepalai.

…The Demons Wore Trussardi…

Palikus tuštybę nuošalėj… Savaime aišku, kad blizgučiai labiausiai blizga galvoje. Dar gražiam kūne.

Dabar jau tikrai galima skaityti Mažąjį Princą.

Rodyk draugams


Naktinėjimai.

2010-11-16 | Aš esu tai, Kasdieniška

Apsunkusiom kojom grįžtu per naktinį Vilnių, o gaivus rudens oras nuvilia mane guldydamas į lovą ir nepadėdamas man grįžti į genetiką, miegą, darbą ar kūrybą… Guldo mane į lovą neramiai miegoti, šnabžda man iškrypėliškai ryškius sapnus, po kurių aš ryte atsibundu nuvargus ir kurį laiką išsigandusi nesusivokiu, kas vyko iš tiesų, o ką sukūrė mano vaizduotė kartu su senamiesčio naktinėjimais.

O jūs norit, kad aš jums papasakočiau, kuo gyvenu… Aš gyvenu nusivylimais, aš noriu tiek visko, o pradžiai man reikia tiesiog miego ir jėgų, man reikia sutrumpinti savo darbų sąrašą apie kurį aš kalbėt nenoriu, man reikia ant kojų pastatyt tuos, kuriuos myliu ir mamai padovanot kvepalų, nes dar prieš valandą buvo jos gimtadienis, man reikia… Man reikia visko buitiško, logiško ir atsakingo, o jūsų akyse aš juk linksma šviesiaplaukė, be paliovos suokalbiaujanti apie literatūrą ir bohemą, užpilanti viską spirituotais gėrimais ir plevenanti savo trumpom sukniom, apipinanti jus savo vyriškais kvepalais ir nekaltu juoku.

Šiandien aš tiesiog labai pavargau. Labai. Aš noriu miego. Tik tiek.

Labanakt.

Gyventi reiktų ten, kur poliarinė diena.

Jokių naktinių glamonių ir vyno vakarais.

Jokių žvaigždėtų naktų

Ašaras spaudžiančių.

Gyventi reiktų be prieblandos ir dūsavimų,

kuriuos ji atsiveda.

Paėmusi savo kibiais pirštais, kurių kontūrai tamsoj išskydę.

Gyventi reiktų poliarinę dieną.

Šviesiai. Racionaliai. Ir lygiai pusę metų.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Filmai.

2010-06-29 | Kasdieniška

Man taip nuobodu. Aš pirmą kartą po labai ilgo laiko neturiu jokio realaus darbo, kurį degtų padaryt. Žinant tą faktą, kad aš esu deadline mergaitė, tai nieko aš ir nedarysiu šiandien. Žiūriu futbolą, dar šiandien deginaus balkone, skaičiau, vedžiojau šunį ir galbūt nusilakuosiu nagus.

Parsisiunčiau filmą „Chloe“. Treilerį pasižiūrėjau tik dabar, bet nuomonės vis tiek neturiu. Parsisiunčiau šiaip sau. Tiesą sakant, mano filmų skonis yra apgailėtinas. Paskutinis filmas, kurį aš labai norėjau pamatyt ir kuris, mano akim žiūrint, turėjo būti labai geras buvo Lars Von Trier „Antikristas“. Jo treileris ir filmo idėjos, buvo puikios, bet išpildymas idiotiškas. Arba aš visiškai neturiu skonio. Aš manau, kad atkreipti dėmesį seksu, purvu ir smurtu yra labai lengva, todėl nuobodu. Būtent todėl nemėgstu Pedro Almadovaro (nors jo vienintelė knyga ružavu viršeliu yra puiki).

Tęsiasi, nes prieš tai kine žiūrėjau „New Moon“. Knygos yra visai neblogos - jos tokios emocingos ir pilnos meilės, tokio susižavėjimo, kai kitas žmogus tau atrodo geresnis už tave patį bent kokį milijoną kartų, kai tu pradedi abejot savim, kai nesi tikras ar tam tobulam žmogui galėsi duot bent jau kažką. O filme…

girl + boy = love or somethin`

Grįžtu į savo nuobodulio pasaulėlį. Rytoj vakarėlis, o tada Tundron gal. Kas važiuojat?

Rodyk draugams


Sentimentai.

2010-06-25 | Aš esu tai, Kasdieniška

Gulėdama karštoj vonioj skaičiau Frederic Beigbeder „Romantiškąjį egoistą“. Žinoma, kad jau buvau skaičius. Šiuo metu namie neturiu nieko, ko nebūčiau skaičius. Vėluoju grąžinti knygas jau du mėnesius ir baisai nenoriu vėl susidurti su tuo priekaištingu žvilgsniu, kai man priskaičiuos mažiauneidešimties litų skolą, bet skaityti noriu. Aš labai noriu Soreno Kirkegoro - ne, jokių egzistencialistinių krizių, bet man jis visad atrodė žavus. Jis turėjo savo pretekstų. Dar noriu klasikos, galbūt aš jau užaugau ir imsiu ją kitaip vertinti, nes viską skaičiau būdama paauglė. Tiesą sakant, tikiuos, kad aš vis dar nekenčiu Balzako.

Skaitau Frederic Beigbeder ir suprantu, kad aš jo pasiilgus, jo ir visko, kas man su juo asocijuojasi. Žmonių, kurie man su juo asocijuojasi, vyrų, kurie man panašūs į jį. Nors ne į jį, o į jo kuriamus prototipus - Oktavą Parango ar Oskarą Diufreną.

Kai kurie tvirtina, kad aš vardu Oskaras Diufrenas, kiti mano, kad mano tikras vardas - Frederikas Beigbedė. Kartais pačiam sunku susivokti. Iš tiesų manau, kad Frederikas Beigbedė norėtų būti Oskaru Diufrenu, bet jam neužtenka kietumo. Oskaras Diufrenas - tai blogesnis jis, kitaip kam būtų jį prasimanęs?

Romantiškasis egoistas. Vyras, kuriam atrodo, kad jis tave myli kaip beprotis, nuoširdžiau nebeįmanoma - jis tavęs nuolat nori, bet keistai svyruoja tarp cukraus dulkių barstymo tau ant lūpų ir kiaurai permirkstančių paklodžių. Tarp įsikniaubimo tau į krūtinę, ilgesingų žvilgsnių ir liūdnokų dūsavimų pasakojant tau tai, ko niekam kitam jis nekalbėtų ir atsainoko, pasipūtėliško perbraukimo tau per užpakalį, kai kyli nuo baro.

Meilė tikriausiai nėra tai. Meilė turėtų būti ramus užtikrintumas. Meilė turėtų įnešti jaukaus nuobodulio, lengvų plepalų ir saldaus beprotybės prisiminimo. Beprotybės, kuri buvo atėjus su tuo cukrum ir šlapiom paklodėm.

Būtent todėl mes jos ir atsisakom, ar ne, mano negražusis prancūze ir mano gražusis ne prancūze?

(šypsausi)

Frederic Beigbeder yra vienintelis negražus vyras su kuriuo aš tuoj pat permiegočiau.

(šypsausi)

Nuotrauka: nugooglinta.

Rodyk draugams


Bronziniai vakarai.

2010-05-20 | Aš esu tai, Kasdieniška

Kiek vakarų aš praleidžiu taip? Ramybėje su sena muzika, kurioj krūvos prisiminimų apie tokius pat vakarus. Tokius vakarus, kai nuo mano šlapių plaukų vanduo srovelėm leidžiasi man per pečius ir nugarą. Kai aš užsidegus tik vieną lempą, kai kambary tvyro prietema ir mano visiškai blyški oda atrodo bronzinė. O šiandien mane sugėlė uodai ir aš įdegiau rankas ir krūtinę. Seniau net pliaže rengdavaus ilgarankovius šifoninius marškinius, užsidėdavau skrybelę ir rūkydavau rūkydavau. Pikta, kad tenka ten būti. Saugodama savo akinančią odą.

O pyktis išsisklaido šitaip greit. Pakakdavo nusišluostyti nuo pėdų smėlį ir nusipirkti bjauriųjų karamelinių riešutų. Arba cukraus vatos. Arba pasisupti atrakcionuose!

Šiandien mano botanikos dėstytojas savo gmail`e buvo užsirašęs Paskalio žodžius:

Visos žmonių bėdos kyla dėl nesugebėjimo tykiai pasėdėti kambaryje vienumoje.
Jis juk protingas žmogus. Paskalis ir mano dėstytojas, vairuojantis juokingai mažą mašiną ir rūkantis pypkę, toks ramus ir žmogiškas, vis bandęs mus išmokyti mąstyti ir privertęs mus daryti beprasmiškiausią mokslinį tiriamąjį darbą - kiek aš pražliumbiau spoksodama į varpenių (lot. Botrychium lunaria) matavimų lapus, o tada į Excel, o tada į meteorologijos puslapius, o tada vėl vartydama matavimus.
O žliumbti visai nereikia. Visai pakaktų vienumos. Bent trumpam.
Nuotrauka: iš draugų asmeninio archyvo, Vyto draugas Lukas.

Rodyk draugams


Įrašas nr. 100. Meilė skaitytojams.

2010-02-14 | Kasdieniška

Ei, pasveikinkit mane. Tai šimtasis mano įrašas. Tiesą pasakius, ne. Seniau rašiau kitą blogą, taigi šimtasis mano įrašas turėjo būti jau senokai… bet šitai yra šimtasis Liu Liuoti įrašas! Su tuo save ir sveikinu ir sukuriu progą padėkoti jums…

Rimtai. Jums.

Nes skaitot, nes komentuojat, nes su kai kuriais iš jūsų aš nueinu gerti arbatos ir kavos, kuri virsta alum ir vynu, aš su jumis daug prisijuokiu ir kalbu labai jau protingom temom, iš visos širdies padovanoju jums knygą, o su kai kuriais mes baksnojamės klaviatūrom ištisus vakarus, vis keičiamės nuotraukom ir muzika, pasakojam daugybę nuodėmingų smulkmenų ir vis tikimės padaryt tą patį, bet jau gyvai, man malonu, kai jūs parašot man privačių žinučių ir man juokinga, kai pareiškiat man, kad aš panaši į Kirsten Dunst. Visiškai be jokių įžangų:

Reda, tu panaši į Kirsten Dunst.

arba:

Reda, tu esi arogantiška kalė.

Noriu padėkoti ir savo krūvai draugelių, kurie čia daugiau mažiau gyvena ir priverčia mane rašyt. Aš rašau, nes noriu atsiminti, kaip žiūrėjom siaubingus filmus, arba gaminomės vakarienę, arba tris paras šventėm gyvenimą, kaip sportuodavom ir keliaudavom, mokėmės… kaip bėgiojom po Cvirkparkį… kaip nusirengdavom… kaip  sunkiai grįždavom namo… Kartais paskaitau senus įrašus, kuriuose esat jūs ir nuoširdžiai šypsaus.

Taigi aš beveik metus esu čia. Kas pasikeitė? Nežinau, niekas nepasikeitė. Blogas mano gyvenimo nepakeitė, bet truputį šilumos iš jūsų aš gaunu, tikiuos, kad truputį jos sugebu duoti ir jums.

paveiksliukas: nuvogiau veidaknygėj.

Rodyk draugams