BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Interviu 370.

2011-07-07 | Aš esu tai

Vakar mano draugė Vytė man atvežė Vilniaus Dienos žurnalą 370. Buvau tikra, kad seniau jo formatas buvo mažesnis, bet tebūnie. Prieš keletą savaičių gavau laišką iš šio leidinio redaktorės (kuri, pasirodo, seniau buvo redaktorė leidiny, kuriam aš dabar dirbu) su prašymu duoti interviu apie mano blogą ir mane. Sutikau. Ir dar pasifotografavau su Visvaldu, kuris, mano galva, yra kylanti žvaigždė ir turi belenkaip, kaip pasakytų Vytukas, daug potencialo.

Nežinau, kaip ten su autorinėm teisėm, bet nemanau, kad mane kas į teismą paduotų - publikuoju interviu, kalbėjausi su redaktore Jurgita K.

J: Reda, kodėl rašai blogą - juk galima savo nuoskaudas beigi džiaugsmus ir į sąsiuvinį langeliais rašyti. Na, jei ranka rašyti tingu, tai į wordą…

R.: Visų pirma, tai aš abejoju, kad tebemoku rašyti ranka. Esu susižadėjusi (vestuvėms jaučiuosi pernelyg jauna ir lengvabūdiška) su savo Dell Inspiron Mini. Mudu visada kartu - namie, darbe ir paskaitose. Visus tekstus renku tik glostinėdama savo mažiuką. O į wordą aš irgi rašau. Tik šiek tiek rimtesnio turinio rašinius. Kada išleisiu knygą, tai pasikviesiu visus ir vaišinsiu viskiu. Be ledo, žinoma. Rimtesnio turinio rašiniams man reikia daug laiko ir nusiteikimo. Šitai nevisad ateina, tai pradėjau rašyti tinklaraštį, atsirado skaitytojų, jis džiugina mano bičiulius. O man patinka, kai žmonės džiaugiasi, tai ir tinklaraščiauju.

J.: Pristatydama save tinklaraštyje sakai, kad čia žaidi ekshibicionizmą (tik nesupraskit pažodžiui - mes čia ne apie tuos, kurie iš krūmų iššoka ir savo kelnių turinį demonstruoja) . Tuomet būk miela ir atsakyk: kiek tame blogo (tinklaraščio) rašyme yra žaidimo, o kiek to ekshibicionizmo? Ir ar tau neatrodo, kad šis atvirumas virtualioje erdvėje gali tau pakenkti? (Čia jau turiu omeny tikruosius maniakus, bet nebūtinai ekshibicionistus…)

R.:Tas ekshibicionizmas ir yra žaidimas. Nesu grubiai atvira, mėtau užuominas, kalbu apie smulkmenas, o tie, kurie su manim kuria mano smulkmenas gali atsirinkti mūsų bendrus prisiminimus, mūsų potyrius ir jausenas. Tinklaraštyje nėra nė vieno melagingo įrašo, absoliučiai viskas yra tiesa ir po viskuo slypi istorijos, tiesiog jos nėra akivaizdžios, bet jos vis tiek ekshibicionizmas. O žaidimas jų supratime.
Kartais sulaukiu įdomių laiškų. Labiausiai man patikusį sudarė viena eilutė: „Reda, tu esi arogantiška kalė.” Dar kažkas tvirtino, kad man reikia psichologo, kad aš ilgiuosi meilės ir kad jie mane kasdien mato ir pažįsta, todėl gali tvirtai pasakyti, kad tinklaraštyje aš save pateikiu visai kitaip, būtent todėl aš esu melagė ir idiotė. Tokius žmones aš paprasčiausiai pasikviečiu kavos ir pasiūlau tą patį pakartojus į akis padėti man tapti geresniu žmogumi. Niekas nesutinka. Tad mano maniakai gyvena internetinėje erdvėje, o aš, matyt, esu pasmerkta visą likusį gyvenimą būti psichologinių problemų turinčia melage arogantiška kale. Tiesa dar man du žmonės buvo parašę, kad aš panaši į Kirsten Dunst.

J.: Gerai, o nuo ko viskas prasidėjo? Atsibudai vieną rytą ir nusprendei, kad negali nerašyti? O gal buvo rimtesnių priežasčių - įsimylėjai arba, atvirkščiai, išsiskyrei su vaikinu?
R.:Su draugėm jau pradinėje mokykloje rašydavom visokias istorijas į sasiuvinukus. Gimnazijoj atradom internetą ir rašėm blogą su suolo drauge. Buvom gan protingos, bet paaugliškai piktos, tai ironiškai baksnodavom visokiausius tekstus. Vėliau aš rašiau tik sau, o tada nusprendžiau, kad tinklaraštis smagu, kad vėl noriu rašyt apie ką nors paprasto, kad šiaip noriu rašyt, o rimtiesiems tekstams, kaip ir sakiau, man reikia nusiteikimo.
Nors mane vyrai labai džiugina, bet negalėčiau pasakyt, kad jie daro didelę įtaką mano gyvenimui. Tad ne, jokių meilių ar nemeilių.

J.: Kaip dažnai rašai į savo tinklaraštį? Ir nuo ko tai priklauso: nuo užimtumo, nuo nuotaikos (na, pavyzdžiui, mėnulis ne tas ar ne ta koja iš lovos išlipai).

R.: Pastaruoju metu retai, nes aktyviai dirbu žurnalistinį darbą, tai prisirašau ten, tad priklauso tiek nuo užimtumo, tiek ir nuo darbinio ar su mokslais susijusio rašymo.
Nuo nuotaikos… Galbūt. Tiesą sakant, kartais kasdieniškos smulkmenos man padaro labai didelį įspūdį ir aš noriu apie tai parašyti, kad pati prisiminčiau skaitinėdama senus įrašus. Kartais rytais nusiperku kavos, einu į darbą ir žmonės pusryčiauja prie staliukų lauke, vedžioja šunis, ramiai rūko prieš įeidami į ofisą ir pradėdami darbo dieną. Vasarą viskas vyksta lėčiau ir harmoningiau. Man tai labai gražu. Apie tai mielai parašyčiau. Kažkada esu rašius.

J.: Ar nuotaikos atsispindi įrašuos? Jeigu gatvėje ką tik aptėškė mašina, tai juk nerašysi, kokie visi aplink faini ir kaip gera gyventi Lietuvoje…

R.: Gal taip nevisada atrodo, bet aš labai pozityvus žmogus. Aptaškė mašina? Na ir? Taigi išdžius, galima persirengti, o Lietuvoje yra labai gera. Nuostabiai graži šalis, idealus gyvenimo ritmas - nėra pernelyg daug miesto įtampos ir judesio, tačiau pakanka miesčioniškumo - gražios parodos, fantastiški teatrai, krūva puikių muzikantų, neįsivaizduojamas skaičius (tokio dydžio valstybei) vasaros festivalių, nuostabi kalba, gal kartais piktoki žmonės, bet bent jau natūralūs, be plastikinių šypsenų, tokie truputį kaimiškai mužikiški, bet man tas labai žavu. Beje, gyvendami mažoje valstybėje, kuri patyrė daug nuoskaudų, esame įpratę taikytis prie aplinkos ir ja domėtis. Kuris vokietis, amerikietis, ar rusas kalba trim kalbom (juk daugelis mūsų kalbam lietuviškai, rusiškai ir angliškai, daug kas papildomai mokam lenkų, vokiečių, prancūzų ar ispanų)? Ir jūs gi žinot, kas yra JAV prezidentas, o ar jie žino, kas mūsų prezidentė?
Žodžiu, grįžtant prie tinklaraščio, tai įrašuos aš dažniau rami arba laiminga, nes paprastai tokia ir būnu. Jeigu rašau kažką pikčiau, tai tikriausiai juokauju, ironizuoju arba esu baisiai pavargus.

J.: Dar sykį pasinaudosiu informacija, kuri viešai prieinama virtualioje erdvėje. „ Mokausi baisiai gudrų ir sunkų dalyką - molekulinę biologiją, o kai užaugsiu, tai būsiu žurnalistė ir vadybininkė” - rašai apie save. Kodėl rinkaisi tiksliuosius mokslus, o ne tą pačią žurnalistiką?

R.: Labai nemėgau istorijos ir jos nesimokiau, nenorėjau laikyti egzamino. Užtat man puikiai sekėsi chemija ir biologija. Nepaisant to, jau mokykloje nujaučiau, kad rašysiu (redakcijoje pradėjau dirbti būdama vienoliktokė, ne todėl, kad trūkto pinigų. Tiesą sakant, man tiesiog patinka dirbti), organizuosiu renginius ar vadybininkausiu. Tiesiog aš manau, kad arba tu gali rašyti, arba tu negali rašyti. Arba tu esi organizuotas žmogus, kuris turi vadovo savybių, arba nesi toks. Niekada netikėjau (ir dabar netikiu), kad studijos (ypač Lietuvoje, kur didžiąją dalį studijų sudaro teorija) man padės geriau rašyti ar suteiks organizuotumo. Stojau ten, kur man įdomu ir kur kasdien sužinau kažką naujo. Ir aš myliu mokslą - tai mano tikėjimas, mano dievas ir mano magija. Dabar labai populiaru visokios metafizikos ir raganavimai, dar budizmas, o kiti tampa itin krikščioniški… O jūs žinot, kokiu tikslumu transkribuojama DNR? Ir kokiu greičiu? Ir kaip tobulai nauji baltymai susisuka? Man tai atrodo nuostabu.

nuotrauka: tos fotosesijos nuotraukų dar neturiu, tai įkelsiu seną ir nelabai į temą. Bet ji bent jau vizualinis įrodymas, kad aš būnu ne tik darbe, mieste arba įdomiose lovose. Aš mokausi dar. Kartais. Nuotraukoje mokausi fizikinę ir koloidų chemiją.

Rodyk draugams


Komentarai.

2011-06-03 | Kasdieniška

Visada buvau labai populiari. Ypač tarp idiotų. Žinoma, aš esu tokia lengvabūdė, kad man tai niekada nerūpėjo. Nekreipiu dėmesio ir tiek. Šiuo metu kasdien maudausi dviejų - trijų šimtų komentarų šlovėje. Jie mane baisiai myli ir siūlo pasidinti lūpas, papus ar pasižiūrėti porno.

Aš tingiu gilintis, kaip įsidiegti tą daiktą, kuris apsaugotų nuo šlamštinių komentarų, tad kasdien tiesiog pratrinu viską. Šiandien netyčia ištryniau porą jūsų komentarų. Nepykit. Myliu jus.

Rodyk draugams


Liu Liuoti veidaknygėje.

2011-03-08 | Aš esu tai, Kasdieniška

Visuotiniu nutarimu buvo nuspręsta, kad aš turėčiau įsitaisyti blogo feisbuką, taigi po ilgų klajonių, pasiilsint kapojant vėžliukus nindzes Zilitone ir su Manto pagalba  dešinėje atsirado Liu Liuoti snukiaknygės deželė.

nuotrauka: webcam`o džiaugsmai apsivilkus Colio dovanotus marškinėlius iš Lindex vaikų skyriaus. Žadėjau juos užsidėt į Login, bet kad aš niekad niekaip neprisiruošiu ten apsilankyti, Galbūt šiemet.

Rodyk draugams


Liu Liuoti Facebook?

2011-02-06 | Kasdieniška

Mano asmeninė FB anketa lengvai prieinama ir pasiekiama, nes neturiu jokio poreikio slėpti savo identiteto, todėl kai kurie esat prisidėję mane į draugus, matot, kaip aš pasidalinu nuorodom į naujus įrašus arba mesteliu kasdienių trumpų įžvalgų, bet vis susimąstau, ar man reikėtų susikurti atskirą blogo puslapį FB?

Tuomet kasdienybe pasidalinčiau dažniau ir tame FB puslapy rašyčiau tai, kas galėtų būti įdomu ne vien man ir mano draugams.

Jūs mane skaitot, tad laukiu jūsų nuomonės.

P.S. Jau tikrai paskutinis įrašas šiandien.

nuotrauka: naudojuosi FB sudarinėjant gimtadienio svečių sąrašą.

Rodyk draugams


Nr. 7

2011-01-21 | Aplinka

Norėčiau pradėti nuo to, kad lakuojuosi nagus. Ir spausdinu klaikiai lėtai, nes mane ištinka isterija, jeigu sugadintą nagą tenka perlakuoti. Tikiuosi, kad technologijos artimiausiu metu pažengs tiek, kad būtų galima nusilakuoti nagą sodria spalva vienu sluoksniu. Aš lakuojuos jau trečią juodo blizgančio lako sluoksnį.

Prieš lakuodamasi nagus varčiau tinklaraščius norėdama išrinkti paskutinį žmogų, kuriam perduosiu savo apdovanojimą ir užėjau čia. Visų pirma, tai tiesiog privalu pasirinkti vyrą, kuris rašo asmeninį tinklaraštį. Reta! O ir šiaip, pirmą kartą po labai ilgo laiko perskaičiau visus įrašus (taip, jų nedaug, bet žinant mano nesugebėjimą susikaupti tokiems dalykams ir absoliutų nelojalumą nepažįstamiems žmonėms… čia didelės meilės išraiška). Tinklaraštį rašo vaikinas, kažkur buvau užtikus, kad jam 20 metų ir tai priverčia suabejoti rašliavos realumu, bet sukurtas fantastiškai žavus tipažas. Vaikinas, kuris truputį nusivylė meile ir ta proga dulkina daug merginų, labai savim pasitiki, gyvena sau laisvai ir linksmai, spontaniškai važinėja naktim prie jūros. Žinoma, kad jis patinka vyrams, nes visad įdomu paklausyt apie svetimas lovas (ypač tas, kurios juda dažniau nei jų pačių) ir, žinoma, kad jis patinka moterims, nes jos turi fetišą blogiems berniukams. Ir mergina skaitydama mano, kad ji bus ta vienintelė, kuriai pavyks paglostyti jam galvą taip, kad jis tupės jai prie kojų kaip koks gražus ir išdidus, bet visiškai ištikimas greihundas ir į lovą neš turkish delight.

Jums, žinoma, įdomi mano pozicija? Aš, manau, kad net jeigu šis tinklaraštis fiktyvus (tiesą sakant, manau, kad fiktyvus, bent jau didžioji dalis, bet nežaisiu savo mėgstamo analizės ir motyvų žaidimo viešai), tai jo sukurtas vyras yra smagus - toks lengvabūdiškas, mėgaujasi gyvenimu, bet turi ir truputį košės galvoj, truputį analizuoja save ir aplinką, kartais susimąsto, o kartais vėl puola į naktį ir daužo stalus baruose.

Dar smagiau tai, kad jį tokiu pavertė moterys. Ir išgydyt nuo to jį gali tik moteris.

nuotrauka: iš dabar vykstančios vyrų mados savaitės. Trussardi finalas. Fotografuota: jak & jil.

Rodyk draugams


Aš jaučiu pareigą priminti, kokia aš esu moteris (tikros moterys yra truputį kalės).

2010-06-26 | Aplinka, Kasdieniška

Vakar Vytui pasakojau, kad kai aš pradėjau rašyti blogą (seniau turėjau kitą, rašėm kartu su Juste… prieš 4 - 5 metus), tai buvo madingi pseudointelektualai. Turėjai rašyti taisyklinga kalba, daug tarptautinių žodžių ir literatūrinių įmantrybių, būtinai naudoti daug kultūrinio konteksto, būtinai kur nors paminėta Kafką*. Nes nu Kafka yra Kafka. Jeigu jums neaišku, kodėl būtent Kafka, tai aš nematau reikalo švaistyti savo brangaus laiko ir kalbėti apie Kafką su vidutinybėmis. Buvo privaloma kartas nuo karto komentuojant pamokyti gyventi mažiau Dievo apdovanotus (tai yra visus kitus) rašinėtojus. O šiaip Dievo paliubomu nėra.

Šiandien blogina mergaitės!

Mergaitės lėlės.

Moterys kalės.

Visų pirma, tai meilės nėra. Meilė išvis daxuja užknisa, vyrai irgi. Mane moterų kalių įrašuose visad žavi vyriškasis vaidmuo - kadaise buvo pirmoji meilė Tomas - Domas**, kuris buvo vienintelis, pats svarbiausias ir saldžiausias, dėl jo linko keliai ir skraidė drugeliai, jam vienam mergaitė lėlė vis kepdavo citrininius keksiukus***. Ir jo es em es rytais šviesdavo ryškiau nei saulė. Prieš jį nudelbdavai akis mokykloje, o jis savo tvirta ranka kilstelėdavo tavo smakrą ir žūrėdamas į tave savo nuostabiai mėlynomis akimis nuostabiai šypsodavosi.

Bet jis yra asilas nx. Jis tik žaidė ir sudaužė tau širdį, todėl tu dabar norėtum jam nuraut kiaušus ir šušert juos tai storai (nes tu esi anoreksikė) kurvai su kuria jis dabar tamposi.Tu jį dabar priversi šliaužiot keliais paskui ir bučiuot žemę, kuria tu vaikštai, bet… viskas baigta.

Tomai - Domai, tu neįsivaizduoji, kokią tu man paslaugą padarei. Dabar jau viskas, dabar aš jau niekada neverksiu ir dabar saugokis, vyriškoji gimine. The bitch is there**** . Dabar jau man yra px, dabar aš žaisiu ir meluosiu, gersiu ir rūkysiu. Ir kalbėsiu dviprasmybes, kurios galėtų reikšti seksą. Vyrai yra gražūs, stiprūs, turi gerą humoro jausmą, žaviai pavydūs ir visai zjbs, bet šiaip vis tiek debilai.

Moters kalės gyvenime vyrai turi užimti didžiąją dalį (kad ir kokios beprasmybės jie yra), antra pagal svarbumą dalis yra fešion. Meilė jai yra išsakoma paveiksliukais*****, anoreksija, rūkymu ir aukštakulniais. Drabužiai kartas nuo karto yra svarbu.

Visa kita gali šmėžuoti - tėvai užknisa, mokykla, užknisa, kitos moterys kalės užknisa******.

* Nieko prieš Francą Kafką neturiu. Man jis tikrai patinka. Mokykliniam kurse, matyt, yra „Metamorfozė“. Taip? Aš siūlau perskaityt „Pilį“ - melancholiška ir įtempta vienu metu. Man labai patiko.

** Ironija. Vytai, tu turėtum suprast.

*** Taip, tie citrinininiai keksiukai mane tikrai traumavo. Geistaute ir Rokai, jūs turėtumėt suprast.

**** Visokie angliški yra labai svarbu.

***** Aš tai padariau idealiai - man pavyko suderinti madą, vyrus ir seksą.

****** Jos tuščios, pigios, kekšės ir storos. Nepaisant to, kitų moterų kalių įrašus būtina komentuoti išreiškiant visokeriopą moterišką solidarumą, ypač jei kalba eina apie kiaušų rovimą tomams - domams.

P. S. Aš turėčiau pareikšti savo asmeninę nuomonę? Aš laikausi Vyto pozicijos, kad žmonės, kurie tiek daug dėmesio skiria sau neturėdami absoliučiai nieko yra erzinantys.

Nuotraukos: nugoolintos, atsiųstos draugų ir paimtos iš Eligijaus FB.

Rodyk draugams


Get a Life.

2010-03-24 | Aplinka, Kasdieniška

I`m not dirty minded, I`m just imaginative.

Mama man nupirko pimpalo formos sausainių. Jie susukti, bet jų forma primena pimpalą. Tai neturi nieko bendro su įrašu, tačiau privalėjau tuo pasidalinti, o ši informacija man pasirodė pernelyg privati, kad galėčiau ją drąsiai subaksnoti ant savo FB sienos. Ar tai reiškia, kad atėjo laikas Twitter`iui?

Internetu naudojasi altruistiškos prigimties žmonės. Ant mano stalo priekaištingai guli biochemijos laboratorinių darbų knyga, nes laboratorinių apsirašinėt aš dar nebaigiau, o mano juodoj kniedytoj rankinėj, tarp lūpdažių, kvepalų, žiebtuvėlių, šiuo metu skaitomos knygos, milžiniškos piniginės (kurioj yra visko… nuo 2 dolerių kupiūros (kuri yra labai reta) iki australiečio dj`ėjaus nuotraukos), tūno fizikos vadovėliai, kuriems metų daugiau nei man ir kurių atsivertusi aš dar nebuvau. O pone, K… Aš mirus, ane?

Matot? Rytoj aš kelsiuos siaubingai anksti ir keliausiu rašyti fizikos koliokviumo, spręsiu uždavinius ir užuot mokiusis aš bloginu. Jums, brangieji. Negi aš nesu altruistė?

Žinoma, nepalyginamai didesnės altruistės yra tos mergaitės, kurios kasdien spausdina literatūrinius niekalus apie meilę ir paauglių gyvenimą, kur agnetos, saros, džošai, michaeliai ir pavieniai lietuviškesni lukai, evaldai ir kotrynos daro labai įprastus dalykus - susirašinėja sms`ais ar kalbasi telefonais, susitinka, parūko, pasikalba apie savo santykius, jiems kartais „kojos akimirksniu nusilpsta tiek, kad ima linkti keliai“ arba „drugeliai pradeda skraidyti pilve“. Ir tai yra visa literatūra, kuri jiems nutinka.

Negi jums taip trūksta savo pačių „kelių linkimų“, „drugelių“, telefonų, apsipirko, parūkymų… kasdienybės?

nuotrauka: iš GaDi 2009. Fotografas: Andrius.

Rodyk draugams


Įrašas nr. 100. Meilė skaitytojams.

2010-02-14 | Kasdieniška

Ei, pasveikinkit mane. Tai šimtasis mano įrašas. Tiesą pasakius, ne. Seniau rašiau kitą blogą, taigi šimtasis mano įrašas turėjo būti jau senokai… bet šitai yra šimtasis Liu Liuoti įrašas! Su tuo save ir sveikinu ir sukuriu progą padėkoti jums…

Rimtai. Jums.

Nes skaitot, nes komentuojat, nes su kai kuriais iš jūsų aš nueinu gerti arbatos ir kavos, kuri virsta alum ir vynu, aš su jumis daug prisijuokiu ir kalbu labai jau protingom temom, iš visos širdies padovanoju jums knygą, o su kai kuriais mes baksnojamės klaviatūrom ištisus vakarus, vis keičiamės nuotraukom ir muzika, pasakojam daugybę nuodėmingų smulkmenų ir vis tikimės padaryt tą patį, bet jau gyvai, man malonu, kai jūs parašot man privačių žinučių ir man juokinga, kai pareiškiat man, kad aš panaši į Kirsten Dunst. Visiškai be jokių įžangų:

Reda, tu panaši į Kirsten Dunst.

arba:

Reda, tu esi arogantiška kalė.

Noriu padėkoti ir savo krūvai draugelių, kurie čia daugiau mažiau gyvena ir priverčia mane rašyt. Aš rašau, nes noriu atsiminti, kaip žiūrėjom siaubingus filmus, arba gaminomės vakarienę, arba tris paras šventėm gyvenimą, kaip sportuodavom ir keliaudavom, mokėmės… kaip bėgiojom po Cvirkparkį… kaip nusirengdavom… kaip  sunkiai grįždavom namo… Kartais paskaitau senus įrašus, kuriuose esat jūs ir nuoširdžiai šypsaus.

Taigi aš beveik metus esu čia. Kas pasikeitė? Nežinau, niekas nepasikeitė. Blogas mano gyvenimo nepakeitė, bet truputį šilumos iš jūsų aš gaunu, tikiuos, kad truputį jos sugebu duoti ir jums.

paveiksliukas: nuvogiau veidaknygėj.

Rodyk draugams


Liu Liuoti Logo. Rezultatai.

2010-01-20 | Aplinka, Kasdieniška

Prašiau jūsų paaukoti truputį laiko mano asmeniui ir sukurti man logotipą. Negalėčiau pasakyti, kad buvot labai aktyvūs, bet labai džiaugiuosi tais, logo, kuriuos gavau. Manau, kad vienur, ar kitur panaudosiu juos visus.

Žygimantės Vakarės sukurti logo:

Labai mieli. Labai gražios spalvos ir aš labai mėgstu smulkmeniškumus. Dievinu koliažus, kur visko daug. Kada pati piešiu tušu (labai retai, neprašykit rodyt darbų, nes aš jų neturiu. Piešiu nebent dovanai.), tai gaunasi kažkas panašaus į tuos burbuliukus. Labai gražios spalvos. Pati Žygimantė labai smagi, puiki pašnekovė ir būtinai nueisim kavos, kai ji bus Vilniuj, arba jei aš prisiruošiu nuvažiuoti iki jos. Ar ne?

Dieną miegok logo:

Labai gražiai sudėliotas tekstas! Ir spalvos labai gražiai dera. Ta nuotrauka man, beje, labai miela. Tuomet su klasioke praleidom pamokas ir vaikštinėjom pakrante, matyt, judėjom link Trakų pilies (aha, aš „originaliai“ esu iš Trakų, nors gimiau Vilniuj), kad išgert karšto vyno. Aš dažniausiai garsiai juokiuos ir nuolat kalbu (nežinau, kokia jums atrodau čia), draugė vis bandė mane „gražiai“ nufotografuot ir visai netyčia padarė šitą kadrą. Aš buvau sustingus tik akimirką. Su raktažolėm rankose (nemėgstu geltonos spalvos, bet man labai patinka geltonos gėlės). Nekaltai taip. Ačiū, Dieną miegok, nieko apie tave nežinau, bet jeigu nori, tai galim nueit kavos arba alaus (aš šiuo metu labai noriu į „Būsi Trečias“! Noriu vyšninio alaus! 5dienį, manau, kad būsiu Suokalby, jeigu ką, tai tau bokalas nuo manęs. Su didele meile.)

Domo logo:

Domas yra tas žmogus, kuris šitam bloge sudėliojo man patinkančias spalvas. Dar Domas yra tas žmogus dėl kurio manęs nekentė mano praktikos kambariokės. Tąkart mes turėjom mokytis paukščius, o aš žinoma pratisai žvengiau, rėkiau ir susirašinėjau su Domu. Vėliau jos atsigulė į lovas ir išjungė šviesą, o aš tamsoj, su pižama, sėdėdama ant grindų susirašinėjau su Domu ir kikenau. Atsimenu, kad tu man rašei, kaip eini tamsiu Vilnium, o vėliau rūkai sėdėdamas ant palangės… Ei, kaip aš tau pavydėjau… Urban… Aš irgi tuomet rūkiau sėdėdama ant palangės, žiūrėdama į mišką ir klausydama skėrių, nes žiogų tuomet dar nebuvo, vien nimfos. Su Domu mes visad susitinkam prabėgom - pasišypsom, susimojuojam, apsikabinam kartas nuo karto. Vis ketinam išgerti alaus. Tai gal jau ir reikėtų susiruošti, ką?

Lori Pyrstas:

Jis yra žmogus, kuris rašo trumpas, bet labai gyvenimiškas istorijas savo alternatyvų gyvenimo būdą propaguojančiam portalui. Hahaha. Kodėl toks logo? Ir ką jis reiškia? Jis reiškia praskėstas moters kojas, nes mudu kalbėjom apie seksą ir masturbaciją. Labiau apie masturbaciją. Taigi logo buvo parinktas taikliai. Beje, man patinka subtilios užuominos į seksą. Kūryboj. Gyvenime aš nelabai subtilus žmogus ir paprastai domiuosi ir žaviuosi įvairiausia pašaline smulkme, taigi žmonių emocijų ir norų (jeigu anie neišsakomi tekstu arba labai aiškiai neparodomi) nesuprantu. Arba suprantu tik tada, kada man jų emocijos ir norai tampa labai aktualūs. Žinoma aktualiausias dalykas, tai Lori Pyrsto FaceBook užrašai. Visad mane nudžiugina. Nežinau, ką tau turėčiau pasiūlyt. Galbūt susitikime indeliui majonezo?

AČIŪ!

Rodyk draugams