BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Ką Reda veiks savaitgalį?

2011-07-21 | Aš esu tai, Kasdieniška

Nors šiuo metu Reda miršta darbe, nes klaikiai karšta ir sunku susikaupti, bet ji jau galvoja apie savaitgalį.

Pastaruoju metu esu įstrigusi Vilniuje, nes kasdien dirbu, o savaitgaliais neturiu didelio noro planuoti, todėl paprasčiausiai išlendu į miestą ir tradiciškai grįžtu namo paryčiais. Eglė kalbėjo, kad jai grįžti namo per stoties rajoną bei Naujininkus nejauku, o aš labai nustebau, nes manęs šis kelias visai nebaugina. Eglė pasijuokė, kad, žinoma, jog nebaugina, nes aš arba važiuoju taksi arba pareinu septintą ryto, kada miega ne tik vietiniai jaunuoliai, bet ir dauguma padorių žmonių.

Padorumas ir atsakomybė visada buvo mano silpnosios pusės, tačiau šiuo metu aš atsakingai planuoju savo kuprinės turinį, nes noriu padoriai atrodyt per Summer Sound muzikos festivalį Liepojoje. Važiuoju ten ir pasiimu dvi savo mokyklos laikų drauges, nes šiek tiek padėjau latviams su infosklaida, galbūt dar šiek tiek padėsiu ir festivalio metu.

Festivalyje penkios scenos, o aš jau dvi savaites klausau Toploader - Dancing in The Moonlight. Jie irgi ten bus. Ir dar daug visko ten bus, bet labiausiai noriu pajūrio smėlio, jūros, pasidegint skambant muzikai ir rytą pradėti su šalto alaus bokalu rankoj vos išsliuogus iš palapinės.

Dar noriu skaidrių guminių batelių, kuriuos su Dovile nusipirksim po kelių valandų. Ir dar noriu srybėlės, kurią nežinau, ar nusipirksiu, nes neįsivaizduoju, kokių skrybėlių šiuo metu yra parduotuvėse. Mes sumąstėm, kad būtų smagu tranzuot, kaip senais laikais. Ir jau apatarėm, ką rengtis ir kokius drabužius bei batus pasiimti.

Tai važiuojam. O jūs važiuojat?

nuotrauka: aš ir Dovilė Latvijoj.

Rodyk draugams


Aš turiu labai gražią suknelę.

2011-07-05 | Aš esu tai, Kasdieniška

Penktadienį man klaikiai nukrito spaudimas. Buvau pamiršus tą jausmą, bet kadangi mes su alpuliu, galvos sunkumu, dvigubėjančiu ir šiek tiek juostančiu vaizdu, kurį lydi ūžesys galvoj, esam labai susidraugavę, tai iškart supratau, kas man darosi.

Būdama brandžia ir protinga mergina išgėriau gal penkis kavos, grįžus namo zyzdama sukūrukiau nuo ryto likusį pusę pakelio (supraskite, kad ryte buvo pilnas), palindau po šaltu dušu, o tada buvau apsisprendusi viena namie gerti vyną, bet išėjau į miestą. Šioje situacijoje vieninteliai protingi sprendimai yra šaltas dušas ir alkoholis (jis spaudimą pakelia. Žinoma, kad užtenka stiklo viskio).

Vėliau sekė šeštadienis, o besivartant lovoj su sužadėtiniu nr. 2 prabėgo ir sekmadienis. Dabar yra beveik vidurnaktis, bet aš turiu darbo dar geroms porai valandų. Ką tik nusivaliau makiažą, nusiploviau veidą prausikliu, tada muilu, tada dar papildomai šveitikliu, nes niekaip negalėjau nusivalyt tušo ir akių pieštuko likučių. Vėliau supratau, kad mano paakiai tiesiog pajuodę.

Bet žinot ką… Kada alpdama penktadienį ėjau namo, tai pro mane praėjo vyras pasikvėpinęs Hugo Boss kvepalais, kurie man kelia daug asmeninių sentimentų ir eidama galvojau, kad Vilnius taip magiškai mane apkabina, kada einu į darbą nešina puodeliu kavos jis toks solidus ir skubantis, toks su kostiumu, bet pakankamai atsipalaidavęs, kad galėtų priešpiečius valgyti parke. Ant žolės. O kada grįžtu naktį, tai mano Vilnius irgi toks vangus, jis šiek tiek švinta, šaltai glostinėja mano nuogas kojas, kartais pakiša po mano kaukšinčiais batais kokį akmeninio grindinio kampą, aš klupteliu ir mano išmanusis telefonas gabalais pasklinda kažkur Pamėnkalnio gatvėj. Jums pasirodys juokinga, bet jaučiuosi, kaip Anthony Kiedis iš Red Hop Chilli Peppers, kuris dainuoja savo miestui. Paskaitykit žodžius - jam jo miestas yra mergina, o man Vilnius yra trisdešimtmetis, kuris augo nedideliam miestely, o vėliau atvyko į sostinę, jam gerai sekasi ir jis jau šiek tiek pretenzingas, tačiau niekada neatsikratys savo kaimiško nuoširdumo ir sentimentalumo.

Žaviuosi tuo.

Apie asmeninį gyvenimą šiuo metu pasakoti nenoriu arba negaliu, o apie darbą kalbėti man neįdomu. Ir pastaruoju metu aš matau labai daug Vilniaus. Kartais daugiau nei derėtų…

P.S. Suknelė, kurią vilkiu nuotraukoje yra viena mėgstamiausių. Apie ją jau rašiau šiame tinklaraštyje.

nuotrauka: dangstausi viskiu nuo fantastiško fotografo.

Rodyk draugams


Su gimtadieniu, Reda.

2011-02-17 | Aš esu tai

Aš gimiau vasario 18 d. ir esu tipinis vandenis, tad labai mėgstu pabūt su draugais, o būdama narcisistiška savo gimtadienį būtinai švenčiu. Kasmet. Geistautės gimtadienis vasario 9 d., mūsų draugų ratas daugiau mažiau tas pats, tad gimtadienius paprastai švenčiam kartu, važiuojam į kaimo turizmo sodybą pas Geistos krikšto mamą, kur įvyksta daugybė smagių dalykų (beje, viena iš taisyklių kasmet yra jokių fotoaparatų). Dvi paros. Pirtis. Krūva žmonių, kuriuos mes mylim. Keistoki Geistos pusbroliai.

Šiemet savo gimtadienį aš sutiksiu genetika, naujuoju nešiojamu kompiuteriu ir… krūva prišnekštų nosinių, tablečių bei žolelių arbata. Mamos namuose. Su šuniu ir pižama dar.

SERGU.

Peršalau, nes nemėgstu šiltų drabužių su kuriais sunku judėt, o vaistininkė vakar itin kreivai pažiūrėjo, kai užkimus, šniukščiodama nosim, blizgančiom akim ir itin trumpais šortais prašiau vaistų.

Pasimelskit už mane ir siųskit man savo gerumo ir meilės bangas, kad aš pasveikčiau ir 5dienį grįžus į Vilnių galėčiau nueit ir su brangiausiais iškelt bent jau po bokalą.

Nemėgstu sirgti. Labai blogai. Fu fu.

P.S. Man beveik 22 metai. Ant popieriaus. Šiaip man 16. Visada!

pirmasis pasveikinimas šiemet; nuotrauka: iš asmeninio archyvo, miegu po savo 20 - ojo gimtadienio.

Rodyk draugams


VU GMF pirmakursių stovykla.

2010-08-26 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Esu peršalus, viešiu tėvų namuose ir trinuosi aplink su treningais ir per dideliais markškinėliais. Labai noriu sulčių, todėl manau, kad persirengsiu ir nueisiu parduotuvėn.

Peršalau VU GMF pirmakursių stovykloje, kuri tris dienas vyko prie Pailgio ežero tarp Nemenčinės ir Pabradės. Oras buvo visai gražus, tradiciškai smarkiai nulijo, o visą likusį laiką švietė saulė, tačiau vakarai jau šalti, o man visad sunkiai sekasi praktiškai susidėti kuprinę, bet aš turėjau kaspiną plaukams, kurio nepanaudojau. Šiemetiniai pirmakursiai labai ramūs ir atrodė keistai, ypač po pernykščių nuolat girtų ir rusiškai siūlančių eiti šen bei ten timpėmis apsitempusių vyrų. Antra vertus, viskas vyko planuotai ir tvarkingai, be jokių pykčių, o tai, manau, kad į naudą mums kaip komandai, net jeigu ši ramybė ir nebuvo vien mūsų nuopelnas. Tikiuos šiųmetinius pirmakursius susitikti atstovybėj ir produktyviai kartu dirbti.

Mylimiausias pirmakursis Artūras.

Mylimiausias pirmakursis Artūras.

Taip pat tikiuosi, kad per studijų metus pirmakursiai susipažins su ALUM ir jo mergina LEIKA.

Atmetus peršalimą, mirtinai suterliotus mėgstamus džinsus ir močiutės itin, švelniai tariant, chujovai iškeptas voveraites, kurias rinkom su merginom (jų dar daug liko namie Vilniuj, ramiai, jeigu skaitot), tai stovykla buvo visai gera, bet tikiuos, kad kitais metais grįšim į GMF tradicijas, nes mes juk esam tas rėkiantis, alum besilaistantis ir už absoliučią laisvę pasisakantis fakultetas.

Mylimiausia prodekanė su mylimiausia pirmininke.

Mylimiausia prodekanė su mylimiausia pirmininke.

Nes tik mūsų veteranai sugeba sliūkinti nešdami šakas ir aspimesdami krūmu, o pakeliui sulaužyti čiaupą ir išdaužti langą, ir tik mūsų stovykloje neaiškiom aplinkybėm gali sprogti sodo nykštukas, o labai seksualios pirmakursės miega su šilkiniais naktiniais.

Mylimiausia Geistautė su mano mylimiausiu megztiniu ir savo mylimiausiais genetikais.

Mylimiausia Geistautė su mano mylimiausiu megztiniu ir savo mylimiausiais genetikais.

Pirmakursiai, dar kartosim ir daug trankiau.

Kolegos, jums ačiū.

H&M vyrai, jūsų labai ilgėjaus.

nuotraukos: Justinos iš centrinio biuro, kuri gerai grybauja.

Rodyk draugams


Sugrįžtuvės.

2010-06-11 | Aš esu tai, Kasdieniška

Mano kambarys atrodo siaubingai, aš vėl grūdu drabužius kumščiu, popierius nuo stalo sušluoju į stalčius ir lakuojuos nagus tarp dulkių. Esu pavargusi. Šiąnakt mažai miegojau, nes reikėjo anksti keltis ir vykti į augalų fiziologijos egzaminą. Vakar naktį taip pat mažai miegojau (šypsausi).

Pasižiūrėjau į veidrodį ir pamačiau, kad aš pasidažius. Keista, kad makiažas po šiandienos dar išsilaikęs. Šiandien ėjau apsipirkti su draugais - nusipirkau maudymuką. Spalvotą, gėlėtą liemenėlę ir juodus apatinius. Nemėgstu kostiumėlių. Reikės nusipirkti naujus burbuliukus bambos auskarams (turiu du auskarus bamboj, gyvenime nesu jautus didesnio skausmo nei veriantis pirmąjį), nes dabartiniai yra mėlyni ir nedera prie maudymuko.

Apsipirkę ir išgėrę kavos važiavom į Vingio parką - gėrėm alų, valgėm alyvuoges, žaidėm frisbį ir kriskrosą. Susimušiau su Linu, tada aplaisčiau jį vandeniu, tada jis mane apipylė.  Buvau šlapia iki apatinių. Persirengiau naująjį maudymuką ir grįžau namo su timpėm ir Geistautės marškiniais.

Linai, tai karas, o aš pralaimėt nemėgstu, tai paprastai laimiu.

Grįžus namo nuėjau maudytis su šuniu. Dabar Junona pervargus miega ant pagalvių, o aš klausau Olialia Pupyčių, valgau karvutės saldainius iš Rygos ir laukiu futbolo.

Aš už prancūzus, kaip ir kasmet. Mano meilė yra Zinedine Zidane, bet kadangi jis nebežaidžia, tai myliu Franck Ribery. Myliu už žaidimą - prancūzai žaidžia tvarkingą, gražų, bet kartu aktyvų ir kartais truputį agresyvesnį futbolą. Nėra nuobodūs, kaip vokiečiai, bet nėra pamaivos ir žliumbikai, kaip pietų europiečiai.

Šitaip aš gyvenu - sesijoje, kuri neįdomi jums ir darbe, apie kurį neįdomu kalbėti man. Žinoma, pasitaiko visokių amoralių priemaišų, bet…

Nuotrauka: dar mokykloje, pavasaris, mėgaujamės saule. Panašiai, kaip šiandien. Aš su Justės skrybėle ir Justė keistoj pozoj.

Rodyk draugams


Šiltas Vilnius naktį.

2010-04-19 | Aš esu tai, Kasdieniška

Išgėriau taurę balto vyno spoksodama į senas nuotraukas.

My life is a party. My best friend is a DJ.

Turiu marškinėlius su tokiu užrašu. Man jį padarė broliai. Ne, jie nėra mano kraujo broliai. Jie geri mano draugai, vieni geriausių mano draugų. Ir du iš jų tikrai yra DJ.

Vakar buvau klausyt Golden Parazyth „Tamstoj“. Žinau, kad žadėjau eiti į Liverpoolį, bet vėliau persigalvojau, negaliu atsisakyti eine kleine musik von die Golden Parazyth. Aš jį myliu. Jį ir jo smuikininką. Aš vakar tiesiog stovėjau ir šypsojaus į juos žiūrėdama. Kaip yra gera matyt tokius žmones. Jie paskendę savo muzikoj. Reivas su smuiku rankoj.

Šiltas Vilnius naktį, o šiandien aš peršalus. Labanakt.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo. Man 16 ir aš nešioju FBK „Kaunas“ šaliką.

Rodyk draugams


GaDi muzikos festivalis.

2010-02-26 | Aplinka, Aš esu tai

Gerbiami, gerbėjai,

aš turiu naują blogą, skirtą GaDi muzikos festivaliui, prie kurio organizavimo aš prisidedu. Skaitykit, komentuokit, o gegužės mėnesį lauksiu jūsų GaDi 2010.

Tikiuosi, kad šiemet pakartosiu pernai metų šventę - atradau The Colours of Bubbles (Juliuk, tu gražus!), Austėja turi siaubingo kompromato, miegojau ant pagalvių ir Lauri, manęs tikrai neveikia tai, kaip tu lieti man kelius.

Rodyk draugams


Reda (ne)miega.

2010-02-10 | Aplinka, Apsakymai, Aš esu tai, Kasdieniška, projektai

Pastarosiomis dienomis mano gyvenimo ritmas vėl įprastas - miegu keturias valandas, nemoku planuot laiko, dirbu, mokausi, šiuo metu normaliai valgau, kartais padarau atsilenkimų ir tempimų vakarais, bet mesiu aš šitą veiklą. Štai ką šiandien perskaitė jūsų draugė:

Badavimo metu kraujyje kaupiasi riebalų skaidymo produktai. Dėl jų poveikio smegenims žmogus jaučia emocinį pakylėjimą, euforiją, lengvumą. - delfi.lt

Štai ką vakar jūsų draugė rašė savo draugui Vytui:

Rimtai. Jūs neįsivaizduojat to lengvumo, to apsvaigimo, kai supranti, kad tu tiesiog fiziškai neturi jėgų problemoms. Jeigu pradėsi jaudintis, ar pakelsi balsą, ar imsi nervingai vaikščioti po kambarį, tai, matyt, tiesiog nualpsi. Todėl tu nesijaudini dėl nieko. Tavo galvoj jokios buities, jokios ateities, jokios dramos… tavo galvoj gyvena žaižaruojantys krokai, jie violetiniai ir jie švyti, jų spalvos liejasi ir veja viena kitą… - iš mano apsakymo apie indėno laikrodį - skulptūrą, kuris yra Klaipėdos Laikrodžių Muziejuj. Man jis labai gražus. Man labai patinka grindų vaško kvapas tam muziejuj. Ir mano rašliavoj labai daug tiesos.

Atrodau nelaiminga? Ne, esu laiminga, bet labai pavargus. Šiuo metu nespėju su darbais ir tampu atbukusia sterva, kuri galvoja, kaip čia ką prasukus, kad išsukti babkių, kad padaryt taip, kaip reikia man. Nesvarbu, kad mano tikslai yra idėjiniai. Mąstymas jau seniai nebėra toks. Gyvenu savaitgalio laukimu. Tiksliau 4dienio, kai eisiu švęsti nusijungti nuo darbų, mokslų ir viso kito, kas žudo krokus mano galvoj.

jūs vardu biurokrataiblet, jum linksma tik savaitgaliais, nes visos kitos dienos yra šūdina rutina, taip? Tik ir svajojat, kad ir pirmadieniai su antradieniais būtų šeštadieniai ir penktadieniai, kai norisi vemt nuo savo darbo stalo. - Arvis

Ei, Arvi, kaip manai, gal ir aš iš pradžių gyvensiu tarp dūmų, o tada mesiu viską ir su tavim iš naujo gaudysiu kreatyvą Londone? Ar tu jau už Atlanto, mano kietasis vežėjau aplinkiniais keliais? Kuris nusirengia lygiai taip pat, kaip aš.

Nusirenkit kaip nors - Valentinkės proga. Jeigu rimtai, tai meilės jums visiems, mylėkit gyvenimą, bet tą tikrą gyvenimą… Širdim mylėkit, o ne galva. Mylėkit Nidą, pavyzdžiui…

…pėsčiom nuėjau iki kelto žiūrėdama į spalvotus medinius žvejų namelius ir galvodama apie vieną tautodailininką, kuris gyveno kažkur čia, o jo vardas buvo Povilas. Matyt, tai visai nesvarbu, nes juk aš jo nepažinojau, o jis nepažinojo manęs, pirkau jo darbą dovanai ir negalėčiau pasakyt, kad man jis ypač patiko.

Mane suglumino pardavėjos liūdesys, kai ji prasitarė, kad Povilas neseniai mirė. Ir jos rami šypsena, kai ji paskutinį kartą palietė medį, kurį Povilas rado Nidoj. Kita vertus, galbūt aš pasąmoningai suvokiau, kad štai Povilas, kurio aš nė pavardės neprisimenu, štai čia vaikščiojo, o ant šitos krantinės jis gal sėdėjo ir gėrė alų, žiūrėjo į jūrą, o ant jo lūpų likdavo standžios alaus putos, kurią jis nubraukdavo ranka. O ta ranka jis vėliau šlifuodavo gintarą ir medį, ir glostė savo geltongalvius vaikus.

Ir štai galbūt dabar jo suaugę vaikai glosto tas skulptūrėles, kurias jų tėvas gludino, o svetimi žmonės, gal stabteli priešais savo židinius ir žiūri į dailų gintarą, kurį pakėlė Povilas, ir mato Kuršių Neriją, kur žvejoja Kuzmickas ir kur vanduo visad šaltas. - iš to pačio apsakymo. Povilo gamintas laikrodis stovi ant mano dėdės židinio Maskvoj, o Kuzmickas galbūt buvo Klaipėdos Laikrodžių Muziejaus vadovas. Neprisimenu.

nuotraukos: iš Diesel reklaminės kampanijos BE STUPID.

Rodyk draugams


Rašliavos.

2010-01-09 | Aš esu tai, Kasdieniška

Kūrybiškumas yra susipykęs su protu, dievaži. Aš šiąnakt beveik nemiegojau. Tiesa, šios nakties aš beveik neprisimenu, bet rytą atsiminsiu ilgai. Ar galima su mano naujosiomis tabletėmis vartoti alkoholinius gėrimus? Informacinis lapelis sako:

Get some green stuff, vodka babe.

Jis klysta. Šiandien atsibudusi pradėjau dust, širdis daužės nenormaliu ritmu kelias valandas, aš beveik žliumbiau, nes buvau klaikiai susinervinus, nes mano paaugliška beprotybė dėl svorio ir kvailiausias gyvenimo ritmas, kokį tik jūs galite įsivaizduoti kartais paverčia mane virpančia ir visai nusilpusia gražuole, pajuodusiais paakiais, išsišovusiais skruostikauliais, po popieriaus spalvos oda šviečiančiais šonkauliais.

Kuo labiau žalojuos fiziškai, tuo daugiau kūrybinio polėkio atsiranda. Tokia štai iškrypėliška tiesioginė priklausomybė. Senuose apsakymuose ieškojau vienos citatos ir skaitinėdama šį bei tą prisiminiau savo būklę, kuomet juos rašiau. Tokia pat drebanti, tokia pat sušalus, neprisimenanti, kada pastarąjį kartą valgė, užmieganti visur, kur tik padeda galvą, miglotai bandanti atkurti tai, kas buvo, kartais pasipūtėliškai besišypsanti, o kartais nusivylusi pati savim.

Kuo kvailiau elgiuosi, tuo geriau rašau, nes aš juk prieš melą, brangieji. Beveik viskas išgyventa. Beveik visi dūsavimai, beveik visas šampanas plaukuos ir susiviję pirštai, ir violetinės suknelės.

Matyt, dusdama arba drebėdama pasąmoningai pagalvoju, kad imsiu ir numirsiu. Vat taip vat netikėtai. O man juk reikia spėti knygą išleisti, aš juk negaliu leisti sau imti ir dingti. Vat taip vat į niekur. Man juk reikės pasilaistyti absentu su jumis visais, kai rankose laikysiu savo saldžiausias nuodėmes ir klaikiausius sapnus, savo vaikystės naivumus ir savo visad beprotiškas meiles popieriuje.

Tik tam man dar reikės labai daug dusti, verkti ir drebėti.

Arba išmokti rašyt kitaip. Ne vat taip vat neprotingai.

nuotrauka: kadras iš filmo „The Royal Tenenbaums“.

Rodyk draugams


Naujieji Naujininkuose.

2010-01-03 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Mes žaidimų nežaidžiam. Mes viską darom rimtai.

Tris paras.

Naujų metų preparty prasidėjo kreivos muzikos vakaru Velniop. Gruodžio 30 d., Mulen Ruzhe. Buvau labai seniai nebuvus panašaus pobūdžio koncerte, taigi atrėmiau pagundą vėl praleisti vakarą Suokalbyje ir nesibaigiančiais Tauro kalno laiptis grįžau į paauglystę. Klausiausi tik Vilkdujos, kurie yra magiški. Jie tokie skirtingi, bet kartu grodami atrodo labai stipriai - Popo pastovus tampymasis po sceną, Gedo ramybė ir užsimerkęs Vytas linguojantis virš sintezatoriaus. Vytas šįkart negrojo, tačiau jo aš tikrai būčiau paklausius. Jis yra Obšrr (galbūt jį dar atsimenate, kaip White Orc) ir jo balsas labai sodrus. Kadais jis plaukais glostė savo sintezatorių, o dabar kartais iškelia kumštį ir juo ritmingai mosuoja.

Po koncerto persikėlėme į Pogo. Ėjom iki Universiteto Vyninės, kuri buvo perpildyta, taigi nuėjom į Pogo, kur mums davė alaus. Duodavo iki pat uždarymo. Išsikvietėm taksi, parvažiavom, nuėjom miegot. Tvarkingai, bet kėliaus aš sunkiai, todėl grįžus namo turėjo skubiai skubiai persirengti šventinę suknelę, pasidažyt, susiėliot daikčiukus ir mintis ir bėgte į traukinį. Atgal į Vilnių, pasitikti tigro.

Pasitikau. Su kaupu.

Naujuosius šventėm merginų ir Manto kompanijoj. Šventėm Naujininkuose ir šis faktas priduoda savotiško šarmo. Plepalai ir tiek juoko, kad aš maniau, jog uždusiu, klausėm idiotiškos muzikos, Mantas buvo primaišęs neįtikėtinai skanios sangrios, bet mudvi su degtine labai gerai sutariam.  Dvylika, bučiniai, palinkėjimai, apsikabinimai, šampanas, o tada kelionė į miestą, į Suokalbį, žinoma. Neprisimenu ką gėriau, bet žinau, kad shotais. Nežinau, kas už juos mokėjo, bet ne aš. Neįsivaizduoju, kiek laiko ten buvom. Agnė su Vytu rūkė pusiau išlipę per langą ir tai atrodė labai gražiai, bet darykit taip blaivia galva. Ar bent truputį blaivesne.

Afterparty prasidėjo ryte su pižamom, neįtikėtinu jovalu namie, užtrauktom užuolaidom, rusišką popsą rėkiančia Vaida, grindis buvome nukloję drabužiais, o Vaida naktį apkaltino Dovilę persivalgymu. Dabar dėliuojuos viską mintyse ir tyliai kikenu. Geriausia buvo jausti, kad diena niekaip nesibaigia, jausti kažkokį beveik šeimyninį bendrumą ir būti visiškai nutolus nuo realybės. Kartosim.

Bet, brangieji, kitą kartą pasivedžiokit mane ir saugokit nuo visų kietų daiktų. Turiu 16 mėlynių. Susiskaičiavau. Vieną turiu net ant čiurnos.

Visiems linkiu lengvo grįžimo į darbus! Tikiuos, kad skaitydami prisiminėt viską tik su daugiau detalių. Šitai skaitot ne jūs vieni ir kai kuriuos epizodus mums tikrai reikia pasilikti sau. Myliu!

nuotraukos: pirmoji nuotrauka yra iš pernai metų užsitęsusios Naujųjų metų šventės, joje aš miegu su Džimiu, antroji fotografuota Beniaus, joje Popo slepiasi nuo Artūro Rožkovo pieštos katės arba nuo stiklinių ir jų turinio, trečiojoje Vytas ir Agnė rūko Suokalbyje.

Rodyk draugams