BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Sava ir svetima laimė

2013-04-05 | Kasdieniška

Penktadieniais (ir antradieniais) dirbu iš namų, todėl šiandien pati sau pasijuokiau, kad mano darbinė uniforma yra kaip laisvai samdomų arba kaip laisvo elgesio - apatiniai, šilkinis chalatas, makiažo likučiai ir karoliai. Šiaip namie su papuošalais nevaikštau, bet ryte buvau susitikime, tai jie liko nuo tada. Makiažo likučiai irgi nuo susitikimo. Likučiai, nes Vilniuj ryte siaubingai snigo, o aš nusprendžiau eiti pėstute. Ir dar palikau Trakuos man dovanotą skėtį*, nes kam jo reikės, kai jau pavasaris.

Lietuvoje pavasaris vėluoja. Nors praitą savaitgalį buvo grįžęs, ta proga (ir dar ta, kad ketvirtadienį išgėrėm pernelyg daug margaritų) su seniai nematytu ir keliom dienom grįžusiu draugu apsilankėm vienam mažulyčiam alaus bare apie kurį rašė Andrius Užkalnis. Kalbėjom apie savo ir kitų žmonių laimę ir pasirinkimus gyvenime. Lygiai ta pačia tema kalbėjom prieš kelias dienas su kolegomis. Sėdėdami ofiso virtuvėje ant spintelių.

Kalbėjom apie tai, kaip kiti žmonės moka gyventi - kaip jie daug keliauja, dėl nieko nesijaudina arba meta darbą tam, kad nebesijaudintų, atidaro savo banglenčių mokyklą ir kaip jiems pragyvenimui užtenka šimtinio euro popieriuko. Arba kaip netyčiom jie atsiduria Singapūre ir ten tiesiog fotografuoja, nes jiems tai patinka ir uždirba begėdiškai daug, nes Singapūre gyventi visai neblogai.

Ir mane visada žavi tokie žmonės, kurie nekreipia dėmesio, pasielgia rizikingai, užmerkia akis prieš krūvas komentarų ir pažadų, kad jiems tikrai nepasiseks arba atsainių rankos mostų, palydinčių palinkėjimus suaugti. Ir aš visada pagalvoju, kad blemba, kaip faina… Gyveni sau Ispanijoj, banglentė po pažasčia, šilta, saulė. Bet kai pradedu galvot giliau ir pamąstau, kas man trukdo taip gyventi, tai suprantu, kad aš pati. Aš pati, nes žinau, kad man tai nepatiktų. Ir pagalvoju, kad man nuoširdžiai patinka gyventi Vilniuje, man patinka mano darbas, man patinka ryte atsikelti ir važiuoti į ofisą, o penktadieniais (ir antradieniais) man patinka dirbti namuose.

Čia turėtų būti mano nuotrauka su šiandienos darbine uniforma, bet man neleidžia jos įkelti.

*Tam skėčiui gal net atskiros temos reiktų, bet tai J. Statkevičiaus skėtis, kuris pardavinėjamas degalinėse. Jam jį nupirko mama, nes man jis turėtų patikti. Man nepatinka pati idėja. Ir jeigu dizaineriai dirba su H&M, tai yra visai neblogai, nes H&M iš savęs yra neblogai. Bet degalinė nėra neblogai.

Rodyk draugams


Meilė moterims ir popierinė literatūra

2012-10-16 | Aplinka

Beveik baigiau skaityti Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum”. Mano meilę šitai knygai rodo ir tai, kad likus keliasdešimčiai puslapių nebeskaitau, nes noriu prieš tai gauti antrąją dalį. Tiesą sakant, labai seniai neskaičiau knygos rašytos lietuviškai lietuvio autoriaus. Ir dar moters. Jų knygas išvis retai skaitau. O šita man labai patiko, tad turint galvoj neskaitymo kontekstą ir moterį, man patiko ir Kristina Sabaliauskaitė.

Gerdama kavą darbe ir vartinėdama internetą pamačiau, kad ji davė interviu žurnalui „Moteris”, todėl jį ir nusipirkau (paprastai perku nebent mokslinius žurnalus, bet gan retai. Skaitydavau žurnalus, kai dar pati dirbau „IQ. The Economist” ir iš redakcijos jų parsinešdavau krūvas. Tiesa, man jie nepatiko). Perskaičiau pusę interviu ir Kristina Sabaliauskaitė man pradėjo patikti dar labiau. Be isterijos. Tiek, kiek moteriai gali patikti kita moteris (ypač sėkminga, protinga ir graži moteris). Ir skaitydama suradau, kad ji rašo dar ir tinklaraštį - „Rafinerija“. Pastarąjį irgi esu skaičius. Nepatiko.

Savo tinklaraštyje man ji tąkart pasirodė neigiamai snobiška, perdėta ir nenatūrali. Nors jos stiliius knygoje ir interviu labai panašus. Tiesiog skaitant tekstą popieriuje norisi į jį žymiai labiau gilintis, akimis glostyti raides ir puse lūpų šypsantis įsitaisyti lovoje ir atsiversti knygą. Ką dabar ir padarysiu.

Nors, manau, kad iš kiek labiau kilstelėto smakro kylančios meilės kitai moteriai vardan aš tą tinklaraštį dar paskaitysiu.

Rodyk draugams


Kai pildosi svajonės

2012-07-10 | Kasdieniška

Labas,

dera pasisveikinti, nes nerašiau labai ilgai. Sakiau jums, kad grįžau prie žurnalistikos (kaip SEO mergaitei, kuriai gražūs Google Analytics rezultatai kelia virpulius kažkur žemiau reikėtų sudėti linką ir tokiu būdu gerinti Bounce Rate, bet tiek to), o grįžus prie žurnalistikos papildomai rašyti tampa sunku.

Laukiu, kol Geistautė grįš namo ir važiuosiu pas ją, tiesa, šįkart nebe tuo įprastiniu keliu, kur matosi viena gražiausių vietų Vilniuje (vėl galėčiau įdėti nuorodą, esu komercijos ir popso dievaitė, kai noriu) ir kur pastarąjį kartą išgėrus kavos namo grįžau nebe po dviejų parų. Šįkart užtrukau vieną.

Dabar nusileisiu iš aštunto dangoraižio aukšto ir važiuosiu kiek kitu keliu. Manau, kad nesu jums pasakojusi, kad kuomet dar buvau vaikas, tai man atrodė labai prasminga ir romantiška. Dirbti miesto centre, dangoraižyje, būti tuo žmogumi, kurio languose dar dega šviesa, net ir tada, kai jau beveik vidurnaktis, kai tykūs žmonės ruošiasi miegoti, o kiti, bėgdami nuo rūpestėlių galvose, laistosi alum senamiestyje. Dabar tame romantikos matau mažiau. Jos būna, bet būna ir nuovargio, ir pykčio, ir nusivylimo.

Tada norisi kitos romantikos. Tada tiesiog norisi padėti galvą ant vyriško peties ir savo kojomis apsivijus jo kojas užmigti. Sapnuoti tokius ryškius sapnus, kad ryte reiktų dar ilgai svarstyti, kas vyko iš tiesų.

Nuotrauka: iš mano mėgstamos sūru.lt rubrikos, kurioje visos nuotraukos tokios.

Rodyk draugams


Aš turiu labai gražią suknelę.

2011-07-05 | Aš esu tai, Kasdieniška

Penktadienį man klaikiai nukrito spaudimas. Buvau pamiršus tą jausmą, bet kadangi mes su alpuliu, galvos sunkumu, dvigubėjančiu ir šiek tiek juostančiu vaizdu, kurį lydi ūžesys galvoj, esam labai susidraugavę, tai iškart supratau, kas man darosi.

Būdama brandžia ir protinga mergina išgėriau gal penkis kavos, grįžus namo zyzdama sukūrukiau nuo ryto likusį pusę pakelio (supraskite, kad ryte buvo pilnas), palindau po šaltu dušu, o tada buvau apsisprendusi viena namie gerti vyną, bet išėjau į miestą. Šioje situacijoje vieninteliai protingi sprendimai yra šaltas dušas ir alkoholis (jis spaudimą pakelia. Žinoma, kad užtenka stiklo viskio).

Vėliau sekė šeštadienis, o besivartant lovoj su sužadėtiniu nr. 2 prabėgo ir sekmadienis. Dabar yra beveik vidurnaktis, bet aš turiu darbo dar geroms porai valandų. Ką tik nusivaliau makiažą, nusiploviau veidą prausikliu, tada muilu, tada dar papildomai šveitikliu, nes niekaip negalėjau nusivalyt tušo ir akių pieštuko likučių. Vėliau supratau, kad mano paakiai tiesiog pajuodę.

Bet žinot ką… Kada alpdama penktadienį ėjau namo, tai pro mane praėjo vyras pasikvėpinęs Hugo Boss kvepalais, kurie man kelia daug asmeninių sentimentų ir eidama galvojau, kad Vilnius taip magiškai mane apkabina, kada einu į darbą nešina puodeliu kavos jis toks solidus ir skubantis, toks su kostiumu, bet pakankamai atsipalaidavęs, kad galėtų priešpiečius valgyti parke. Ant žolės. O kada grįžtu naktį, tai mano Vilnius irgi toks vangus, jis šiek tiek švinta, šaltai glostinėja mano nuogas kojas, kartais pakiša po mano kaukšinčiais batais kokį akmeninio grindinio kampą, aš klupteliu ir mano išmanusis telefonas gabalais pasklinda kažkur Pamėnkalnio gatvėj. Jums pasirodys juokinga, bet jaučiuosi, kaip Anthony Kiedis iš Red Hop Chilli Peppers, kuris dainuoja savo miestui. Paskaitykit žodžius - jam jo miestas yra mergina, o man Vilnius yra trisdešimtmetis, kuris augo nedideliam miestely, o vėliau atvyko į sostinę, jam gerai sekasi ir jis jau šiek tiek pretenzingas, tačiau niekada neatsikratys savo kaimiško nuoširdumo ir sentimentalumo.

Žaviuosi tuo.

Apie asmeninį gyvenimą šiuo metu pasakoti nenoriu arba negaliu, o apie darbą kalbėti man neįdomu. Ir pastaruoju metu aš matau labai daug Vilniaus. Kartais daugiau nei derėtų…

P.S. Suknelė, kurią vilkiu nuotraukoje yra viena mėgstamiausių. Apie ją jau rašiau šiame tinklaraštyje.

nuotrauka: dangstausi viskiu nuo fantastiško fotografo.

Rodyk draugams


NeNuTaiJo

2011-06-22 | Kasdieniška

Esu durna. Guliu lovoj. Nusilakavau nagus mėlynai. Nebuvau darbe, nes dirbu iš namų ir mokausi. Taip taupau savo laiką. Šiandien pažiūrėjau „Aš myliu Lietuvą“. Jūtubėj, nes TV mūsų namuose naudojamas tik zilitonui prijungti. Jie durnesni net už mane.

Visiška demotyvacija. Norėčiau, kad būtų žiema. Ir daug sniego ir aš galėčiau avėti savo mėlynus žieminius kablus. Galite susidaryti įspūdį, kad man labai patinka mėlyna spalva, bet man labiausiai patinka violetinė. Lietuvių mokytoja sakė, kad violetinė yra senmergių spalva. Būtent todėl norėčiau skubiai ištekėti. V padlu vat taip.

Kai vakar updeitinau savo feisbuką įsirašydama naują darbą, tai kopinau citatą iš savo straipsnio. Citata buvo: „Sex Sells“. Ir viskas atrodė maždaug: jūsų darbo vieta: UAB „Sex Sells“. Kodėl Reda taip elgėsi? Nes Reda nemoka uždėti lietuviškų kabučių naudojantis laptopo klaviatūra, o ji labai myli Lietuvą.

Reda daug ką labai myli, bet jos niekas šiuo metu nemyli, liepia mokytis, dirbti ir palieka vieną namie. Einu išgersiu kavos su savo sužadėtiniu nr. du. Nesakysiu, kas yra pirmas, bet jo akys gražios. O nr. du yra mano kompas.

Tai lyja dabar, ane? Tai tipo aš dabar neisiu kavos. NeNuTaiFaina. Beje, prieš porą dienų per lietų fotkinausi su labai mielu fotografu ir labai labai lijo, bet buvo labai labai smagu. Žinoma, jeigu dabar išeisiu į lietų, tai turiu įtarimą, kad smagu nebus.

Rodyk draugams


Savanoriavimas.

2011-05-29 | Aplinka, Aš esu tai, GaDi

Jeigu skaitėt spaudą ir skaitot mane, tai galėjot nuspėti, kad turėjau truputį darbo su GaDi muzikos festivaliu, bet situacija daugiau mažiau sutvarkyta, o kitais metais žiūrėsim. Aš oficialiai pasitraukiau iš organizacinio komiteto, nes atidirbau tris metus.

Netikiu savanorišku darbu vien iš altruizmo. Taip, aš myliu tą festivalį, daug į jį įdėjau, man brangūs jo organizatoriai, man patinka mano darbo pobūdis ten, bet per tą laiką aš išmokau tiek, kiek tas renginys ir jo organizavimas man galėjo duoti.

Jeigu likčiau komandoje, tai dirbčiau tik dėl darbo. Dirbti tik dėl darbo ir negauti už tai jokio atlygio yra mažų mažiausiai kvaila. Ir neteisinga kitų komandos narių atžvilgiu. Atlygis savanoriško darbo atveju yra patirtis, naujos žinios, graži eilutė į savo CV. Per tris metus tiek jau gavau. Jeigu likčiau, tai norėčiau atlygio pavedimo į savo sąskaitą pavidalu. Žinoma, kad šio renginio idėja nėra tokia.

Jo idėja yra dirbti savanoriškai, gauti reikiamą patirtį, ją džiaugtis, dėl jos mylėti renginį, o susirinkus viską, ka galima (ir labai daug atidavus, žinoma. Neduodant mažai atgal gauni.) pasitraukti prieš tai pasidalinus žiniomis su jaunesniais komandos nariais. Ir ciklas kartojasi.

Pastaruoju metu madinga kalbėti apie savanoriavimą. Šie metai juk savanoriavimo metai. Mane glumina savanorystės idealizavimas. Juk savanoriauti niekas neverčia, eini, nes tau pačiam įdomu, nes tu matai tame perpektyvą ir asmeninę naudą.

Ar matėt savanorį, kuris žliumbia ir zyzia, koks nemielas jam tas darbas? Jeigu matėt, tai jis idiotas, kuris nesuvokia, ką daro. Tikrieji šaunuoliai, kurie rimtai aukojasi yra tėvai dirbantys nekenčiamą darbą tam, kad jų vaikai turėtų gražų gyvenimą. Mamos, kurios keliasi saulei kylant, kad iškeptų blynų, sušukuotų savo mergytėms plaukus ir skubėtų į ofisą. Ir tėčiai, kuriems skauda širdį, nes jų sūnūs pirmuosius žingsnius žengia auklėms stebint.

nuotrauka: mes esam labai laimingi savanoriai. Aš, Povilas, Colis.

Rodyk draugams


Labas, suaugusių žmonių pasauli.

2011-04-30 | Aš esu tai, GaDi, Kasdieniška

Labai seniai nieko nerašiau, nes turiu klaikiai daug darbo ir mokslų, o dar turiu šešiolikmetės dvasią ir man būtina eiti į miestą, o ryte atsiklėus galvoti, kiek visko dar kybo ant galvos. Ir tada tenka dirbant pasitikti saulę, kelias valandas miegoti ir vėl sukti viską iš naujo.

Prieš gerą mėnesį su Geistaute valgėm picas ir kalbėjom, kad viskas - vaikystė jau visiškai baigėsi. Baigėsi skambučiai tėvams vapant nesąmones, kad ak nežinau, kur aš vėl išleidau visus pinigus ir kodėl mano kortelė tuščia ir man dar reikia… trupučio didesnių skaičių sąskaitoj… knygai.

Ir baigėsi naktys, kada sušoki batus, kaip sakė Golden Parazyth. Dėstytojams negali papasakoti nesąmonių apie tai, kaip tau vakar netikėtai įsiskaudėjo galvą. O neplanuotai užsukti pas bičiulius su litru degtinės būtų nepadoru kažkaip. Jie gal šiąnakt dirba arba miega, nes dirbo vakar.

Tiesą sakant, negali net ir susikrovus kompiuterio jaukiai atsisėdus su puodeliu kavos papasakot tai, kuo gyveni jums, nes juk būtinai kas nors paskambins. Ir tikrai ne į pasimatymą pakvies.

O ką gali? Gali papildyti CV.

nuotrauka: teritorijos planavimas. Tokiu veidu įprastai dirbu. Bent jau šiuo metu.

Rodyk draugams


Perfekcionizmas.

2011-01-13 | Aš esu tai, Kasdieniška

Šiuo metu mane graužia mintis, kad turėčiau eiti miegoti. Prieš tai susitepti plaukus putom, juos išsidžiovinti, išsišukuoti, susirankioti krūvą kremų išsitepti veidą, kojas, rankas, pasipukšti patalus savo vyriškais kvepalais (ne, aš nesu vargšė nusivylus vyrais ir meile, bet jie man labai skaniai kvepia ir man šitaip miegoti gera), susidėti daiktus rytojui, nes kitaip pavėluosiu į egzaminą.

Dar man reikėtų pradėti rimčiau mokytis, nes patikusį egzaminą pakartok situacija manęs visai nedžiugina. Labai nedžiugina ir nežmoniški informacijos kiekiai. Tam, kad ištempti iki 5 aš ir daugumos kitų tiksliųjų mokslų studentai mokosi maždaug tiek, kiek bet kur kitur mokydamąsi gaučiau stipendiją. Norint gauti aukštesnius įvertinimus reikėtų negyventi, o tik mokytis. Man gyventi šiaip visai patinka.

Esmė tame, kad aš jums garantuoju, jog iš kursinio bei bakalaurinio turėčiau gaut gerus pažymius, nes esu labai kruopšti ir nekvaila. Tiesiog visiškai nemoku kalti, o suvokti tiek medžiagos per tokį trumpą laiką labai sunku, net abejoju, ar išvis įmanoma.

Daugeliui aš atrodau siaubinga lengvabūdė, nes aš niekad nesinervinu ir nesiterikuoju, o verkiu dėl idiotiškiausių, bet visai nerimtų priežasčių. Paskutinį kartą apsiašarojau prieš pusvalandį, kai skaičiau apie tai, kaip kaimynai valė kiemą nuo sniego. Man pasirodė, kad žmonių bendrumas būtent šiandien yra labai simboliškas. Ir svarbus. Tikėtina, kad ašaras paskatino nuovargis, bet aš nuoširdžiai manau, kad vienybė labai gražu.

Esu tokia rami vien dėl to, kad aš planuoju smulkmenas. Susirašau į darbo knygą viską - nuo rimtų susitikimų iki to, kam turiu atrašyti laiškus. Vakare susiplanuoju, ką rengtis, suikraunu rankinę visad ta pačia tvarka, pasikraunu telefoną, prieš užmiegant net pagalvoju, kokiu keliu eisiu į universitetą ir ar pakeliui sustosiu nusipirkti kavos. Kartais net nusprendžiu, kokią kavą pirksiu.

Gyvenime dažnai nutinka netikėtų dalykų, o kai ko susiplanuoti neįmanoma, todėl griežtas perfekcionizmas kasdienybėje leidžia skirti visas jėgas svarbesniems darbams, į kuriuos kartais neišvengiamai įslenka vėlavimo chaosas ar kitoks kūrybinis jovalas. O šitokia netvarka yra smagi.

Labanakt, brangieji.

Ramybės kasdienybėje ir kūrybinės betvarkės darbe.

nuotraukos: weheartit.com

Rodyk draugams


Naktinėjimai.

2010-11-16 | Aš esu tai, Kasdieniška

Apsunkusiom kojom grįžtu per naktinį Vilnių, o gaivus rudens oras nuvilia mane guldydamas į lovą ir nepadėdamas man grįžti į genetiką, miegą, darbą ar kūrybą… Guldo mane į lovą neramiai miegoti, šnabžda man iškrypėliškai ryškius sapnus, po kurių aš ryte atsibundu nuvargus ir kurį laiką išsigandusi nesusivokiu, kas vyko iš tiesų, o ką sukūrė mano vaizduotė kartu su senamiesčio naktinėjimais.

O jūs norit, kad aš jums papasakočiau, kuo gyvenu… Aš gyvenu nusivylimais, aš noriu tiek visko, o pradžiai man reikia tiesiog miego ir jėgų, man reikia sutrumpinti savo darbų sąrašą apie kurį aš kalbėt nenoriu, man reikia ant kojų pastatyt tuos, kuriuos myliu ir mamai padovanot kvepalų, nes dar prieš valandą buvo jos gimtadienis, man reikia… Man reikia visko buitiško, logiško ir atsakingo, o jūsų akyse aš juk linksma šviesiaplaukė, be paliovos suokalbiaujanti apie literatūrą ir bohemą, užpilanti viską spirituotais gėrimais ir plevenanti savo trumpom sukniom, apipinanti jus savo vyriškais kvepalais ir nekaltu juoku.

Šiandien aš tiesiog labai pavargau. Labai. Aš noriu miego. Tik tiek.

Labanakt.

Gyventi reiktų ten, kur poliarinė diena.

Jokių naktinių glamonių ir vyno vakarais.

Jokių žvaigždėtų naktų

Ašaras spaudžiančių.

Gyventi reiktų be prieblandos ir dūsavimų,

kuriuos ji atsiveda.

Paėmusi savo kibiais pirštais, kurių kontūrai tamsoj išskydę.

Gyventi reiktų poliarinę dieną.

Šviesiai. Racionaliai. Ir lygiai pusę metų.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Esu gyva.

2010-10-03 | Aš esu tai, Kasdieniška

Esu gyva, mokausi, dirbu, rengiuos važiuot į gimtadienį. Mėgstu Jus visus. Būtinai Jums parašysiu plačiau, kuo gyvenu ir pasidalinsiu trupučiu įžvalgų. Jau seniai ruošiuos, bet paroj nedaug valandų, aš nemoku planuoti laiko, greitai pavargstu ir ak… taip… pradėjau žaisti Quake 2. Vėl.

Su meile,

r.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo (fotografavo Dovilė, įrankis: webcam), žaidžiu Quake 2. Su turbanu, nes šalta.

Rodyk draugams