BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

VU GMF pirmakursių stovykla.

2010-08-26 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Esu peršalus, viešiu tėvų namuose ir trinuosi aplink su treningais ir per dideliais markškinėliais. Labai noriu sulčių, todėl manau, kad persirengsiu ir nueisiu parduotuvėn.

Peršalau VU GMF pirmakursių stovykloje, kuri tris dienas vyko prie Pailgio ežero tarp Nemenčinės ir Pabradės. Oras buvo visai gražus, tradiciškai smarkiai nulijo, o visą likusį laiką švietė saulė, tačiau vakarai jau šalti, o man visad sunkiai sekasi praktiškai susidėti kuprinę, bet aš turėjau kaspiną plaukams, kurio nepanaudojau. Šiemetiniai pirmakursiai labai ramūs ir atrodė keistai, ypač po pernykščių nuolat girtų ir rusiškai siūlančių eiti šen bei ten timpėmis apsitempusių vyrų. Antra vertus, viskas vyko planuotai ir tvarkingai, be jokių pykčių, o tai, manau, kad į naudą mums kaip komandai, net jeigu ši ramybė ir nebuvo vien mūsų nuopelnas. Tikiuos šiųmetinius pirmakursius susitikti atstovybėj ir produktyviai kartu dirbti.

Mylimiausias pirmakursis Artūras.

Mylimiausias pirmakursis Artūras.

Taip pat tikiuosi, kad per studijų metus pirmakursiai susipažins su ALUM ir jo mergina LEIKA.

Atmetus peršalimą, mirtinai suterliotus mėgstamus džinsus ir močiutės itin, švelniai tariant, chujovai iškeptas voveraites, kurias rinkom su merginom (jų dar daug liko namie Vilniuj, ramiai, jeigu skaitot), tai stovykla buvo visai gera, bet tikiuos, kad kitais metais grįšim į GMF tradicijas, nes mes juk esam tas rėkiantis, alum besilaistantis ir už absoliučią laisvę pasisakantis fakultetas.

Mylimiausia prodekanė su mylimiausia pirmininke.

Mylimiausia prodekanė su mylimiausia pirmininke.

Nes tik mūsų veteranai sugeba sliūkinti nešdami šakas ir aspimesdami krūmu, o pakeliui sulaužyti čiaupą ir išdaužti langą, ir tik mūsų stovykloje neaiškiom aplinkybėm gali sprogti sodo nykštukas, o labai seksualios pirmakursės miega su šilkiniais naktiniais.

Mylimiausia Geistautė su mano mylimiausiu megztiniu ir savo mylimiausiais genetikais.

Mylimiausia Geistautė su mano mylimiausiu megztiniu ir savo mylimiausiais genetikais.

Pirmakursiai, dar kartosim ir daug trankiau.

Kolegos, jums ačiū.

H&M vyrai, jūsų labai ilgėjaus.

nuotraukos: Justinos iš centrinio biuro, kuri gerai grybauja.

Rodyk draugams


Filmai.

2010-06-29 | Kasdieniška

Man taip nuobodu. Aš pirmą kartą po labai ilgo laiko neturiu jokio realaus darbo, kurį degtų padaryt. Žinant tą faktą, kad aš esu deadline mergaitė, tai nieko aš ir nedarysiu šiandien. Žiūriu futbolą, dar šiandien deginaus balkone, skaičiau, vedžiojau šunį ir galbūt nusilakuosiu nagus.

Parsisiunčiau filmą „Chloe“. Treilerį pasižiūrėjau tik dabar, bet nuomonės vis tiek neturiu. Parsisiunčiau šiaip sau. Tiesą sakant, mano filmų skonis yra apgailėtinas. Paskutinis filmas, kurį aš labai norėjau pamatyt ir kuris, mano akim žiūrint, turėjo būti labai geras buvo Lars Von Trier „Antikristas“. Jo treileris ir filmo idėjos, buvo puikios, bet išpildymas idiotiškas. Arba aš visiškai neturiu skonio. Aš manau, kad atkreipti dėmesį seksu, purvu ir smurtu yra labai lengva, todėl nuobodu. Būtent todėl nemėgstu Pedro Almadovaro (nors jo vienintelė knyga ružavu viršeliu yra puiki).

Tęsiasi, nes prieš tai kine žiūrėjau „New Moon“. Knygos yra visai neblogos - jos tokios emocingos ir pilnos meilės, tokio susižavėjimo, kai kitas žmogus tau atrodo geresnis už tave patį bent kokį milijoną kartų, kai tu pradedi abejot savim, kai nesi tikras ar tam tobulam žmogui galėsi duot bent jau kažką. O filme…

girl + boy = love or somethin`

Grįžtu į savo nuobodulio pasaulėlį. Rytoj vakarėlis, o tada Tundron gal. Kas važiuojat?

Rodyk draugams


Verslo planas: vestuvės.

2010-06-12 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Pasitinku rytą su puodeliu kavos ir chalatu, manau, kad pietus ir ankstyvą vakarą pasitiksiu lygiai taip pat. Šiandien reikia pabaigti vieną straipsnį, o mano kompiuteris ir diktofonas, kuris gyvena gražiausiame telefone pasaulyje - Sony Ericsson W380i - nenori susitarti, telefonas įskaudintas ir dabar nuolat kraunasi. Neįjungtas į elektros tinklą, žinoma. Jį, matyt, įkrauna pykčio bangos.

Aš neturiu pykčio, visiškai nesu įsikrovus ir neturiu jėgų. Aš turiu daug ramybės (Jauniau, šneku, kaip tu), todėl norėčiau praleisti mėnesį balkone su knyga, vandeniu ir įdegio kremu. Vakarais gaminčiau itališką maistą, kurį užsigerčiau vynu, o kartas nuo karto nueičiau į parodą ar spektaklį, dar rytais gerčiau kavą mieste. Vasaros rytais, nes nėra nieko gražiau, nei bundantis senamiestis.

Su Gesta sakom, kad netekėsim, kol mums nepateiks automobilio ir kitų dovanų. Mes susilažinom, kai mums buvo nedaug metų.

Aš, žinoma, truputį juokauju. Dažniausiai esu darboholikė, kuri eina miegot paryčiais, o į savo dienotvarkės tarpus susirašo susitikimus su draugais. Šiuo metu truputį praradau savo pasišventimą, tačiau esu tikra, kad grįšiu į savo darbo rėžimą ir jaukų namų židinį pakurensiu tik kokį kartą per mėnesį - nusivalydama dulkes ir susidėdama išmėtytus daiktas - vien tam, kad galėčiau komfortabiliau dirbti prie savo pikto kompiuterio.

Koks moters vaidmuo yra jūsų akyse? Moteris yra lygiavertė vyrui - karjeristė, pavargus, visą savaitę pildanti savo banko sąskaitą, o savaitgaliais išsikraunanti su draugais, ar moteris yra švelni, nuo vartotojiško pasaulio nutolusi būtybė, kuri kepa citrininius keksiukus (Rokai, man tavo gimtadienio keksiukai yra trauma visam likusiam gyvenimui, jie nužudė manyje dalį moteriško ego)? Ar moteris yra ta sovietinio laikmečio superhero, kuri gimdo ir augina vaikus, dirba visą darbo dieną, gamina valgyt ir skalbia kojines visiškai pamiršdama save?

Gabaliukas iš mano ir Geistautės skype pokalbių, o nuotrauka: iš asmeninio archyvo. Aš su draugėm, kai mums ėjo stebuklingieji šešioliktieji metai (turbūt).

Rodyk draugams


Vanilinis sekmadienis.

2010-04-05 | Aš esu tai, Kasdieniška

Ką tik grįžau iš dušo. Sėdžiu apsivyniojusi rankšluosčiu ir laukiu, kol oda pati nudžius. Nemėgstu šluostytis. Nemėgstu džiovintis plaukų. Jaučiu kaip mano drėgna nugara šąla ir mėgaujuos. Uostau savo odą, kuri turėtų kvepėti alyvuogėm, bet kvepia ji sintetine vanile. Tuoj išsitepsiu kūną sviestmedžio sviestu ir sintetinis vanilės kvapas sustiprės. „Tu kvepi saldainiais“ - vėliau sakys Vytas.

Ar kada maudėtės su pora puodelių pieno? Pabandykit. Ar jūs dar randat laiko tiesiog pasidžiaugti karštu vandeniu, eteriniu apelsinų aliejum ir ant vonios atbrailų degančiom žvakėm? Pasineri po vandeniu ir jauti, kaip išsiskleidžia plaukai, girdi vamzdžių dundesį, susijuoki, nes prisimeni, kaip seniau savo vonioj dainuodavo kaimynų dukra.

Ji dainuodavo ir balkone. Degindavaus užsilipus ant spintelės beveik alpdama, nes gyva buvau tik vandeniu su šlakeliu citrinos sulčių. O ji rėkdavo iš apačios. Kartais rėkdavo ir praeinantys vaikiščiai, o aš lygiai taip pat susijuokdavau ir apsipurkšdavau įkaitusį kūną vandeniu. Gėlių purkštuku. Kaip vis dėlto gerai, kad mes niekada nepurškiam gėlių trąšom. Tik grynu vandeniu, todėl vasarą purškikliu dalinuosi su petunijom.

Šiandien paskutinė atostogų diena. Aš dar turiu pusdienį. Turiu pusdienį neveikti nieko globalaus, negelbėti pasaulio, negalvoti apie savo išsilavinimą, ateitį, savo tobulėjantį CV, turiu pusdienį pamiršti viską ir visus pasaulyje ir tiesiog džiaugtis sintetinės vanilės kvapais.

Gero sekmadienio.

Bučkis,

r.

nuotrauka: iš draugų asmeninio archyvo. Audrius mėgaujasi Šiaurės jūra.

Rodyk draugams


Gražuole, ką veiki?

2010-03-11 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Myluoju straipsnį skirtą IQ. The Economist (buvęs Miesto IQ) mokslo ir technologijų skilčiai. Taip, mano nauja veikla. Labai įdomu, naujos veiklos mane įkvepia, bet šiandien aš tokia pavargus. Norėčiau pasimyluot su kuo nors, kas turi kūną ir šiltą kraują. Ne, šuo netinka. Beje, net ir šuo kažkur kitur miega. Noriu iki paryčių kalbėt beprasmybes, aptarti svetimus santykius ir muziką, susiplanuoti tris vasaras į priekį, įsivaizduot, kokius aukštakulnius aš avėsiu pavasarį (kuris tikiuosi ateis).

Šiandien su Geistaute ir Godute buvom Justiniškių skylėj. Prie Norfos stovėjo Chrustik`mobilis.  Liūdnas vyras ant stalo buvo išsidėliojęs daug skirtingų kukurūzų. Siaubinga. Norfos pardavėja Godutei liepė uždaryti kasą. Prastesnio aptarnavimo ir labiau surauktų snukių Vilniuj aš dar nebuvau mačius. Nieko keisto, kad Lori savo kolekcijas kaupia fotografuodamas būtent šio pavadinimo daržinėj.

Skylėj buvo fenomenali įvairių paslaugų koncentracija - seimo nario ofisas, dvi kirpyklos, restoranas Sandra, vaistinė, šokių studija, …, jaunimo užimtumo centras, kuriame repetuoja grupė Sportas. Mes juos filmavom. Labai mieli vyrai. Pagrojo mums porą gabalų. Laisvai pakalbėjo kameron. Marukas sakė, kad nori gerbėjams pasirašinėti ant pilvų. Jis šaunuolis. Būtinai nusiimkit marškinėlius ir atkiškit jam bambas, kai pamatysit jį kur. Per GaDi 2010, pavyzdžiui.

Ar važiuosit į GaDi? Susitiksim?

Einu pamiegosiu, o rytoj ryte dar truputį pasibučiuosiu su savo geriausia drauge teksto rinkimo ir redagavimo programa Microsoft Word.

Labanaktukas, vaikučiai.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo. 16metė Reda Olandijoje.

Rodyk draugams


Reda (ne)miega.

2010-02-10 | Aplinka, Apsakymai, Aš esu tai, Kasdieniška, projektai

Pastarosiomis dienomis mano gyvenimo ritmas vėl įprastas - miegu keturias valandas, nemoku planuot laiko, dirbu, mokausi, šiuo metu normaliai valgau, kartais padarau atsilenkimų ir tempimų vakarais, bet mesiu aš šitą veiklą. Štai ką šiandien perskaitė jūsų draugė:

Badavimo metu kraujyje kaupiasi riebalų skaidymo produktai. Dėl jų poveikio smegenims žmogus jaučia emocinį pakylėjimą, euforiją, lengvumą. - delfi.lt

Štai ką vakar jūsų draugė rašė savo draugui Vytui:

Rimtai. Jūs neįsivaizduojat to lengvumo, to apsvaigimo, kai supranti, kad tu tiesiog fiziškai neturi jėgų problemoms. Jeigu pradėsi jaudintis, ar pakelsi balsą, ar imsi nervingai vaikščioti po kambarį, tai, matyt, tiesiog nualpsi. Todėl tu nesijaudini dėl nieko. Tavo galvoj jokios buities, jokios ateities, jokios dramos… tavo galvoj gyvena žaižaruojantys krokai, jie violetiniai ir jie švyti, jų spalvos liejasi ir veja viena kitą… - iš mano apsakymo apie indėno laikrodį - skulptūrą, kuris yra Klaipėdos Laikrodžių Muziejuj. Man jis labai gražus. Man labai patinka grindų vaško kvapas tam muziejuj. Ir mano rašliavoj labai daug tiesos.

Atrodau nelaiminga? Ne, esu laiminga, bet labai pavargus. Šiuo metu nespėju su darbais ir tampu atbukusia sterva, kuri galvoja, kaip čia ką prasukus, kad išsukti babkių, kad padaryt taip, kaip reikia man. Nesvarbu, kad mano tikslai yra idėjiniai. Mąstymas jau seniai nebėra toks. Gyvenu savaitgalio laukimu. Tiksliau 4dienio, kai eisiu švęsti nusijungti nuo darbų, mokslų ir viso kito, kas žudo krokus mano galvoj.

jūs vardu biurokrataiblet, jum linksma tik savaitgaliais, nes visos kitos dienos yra šūdina rutina, taip? Tik ir svajojat, kad ir pirmadieniai su antradieniais būtų šeštadieniai ir penktadieniai, kai norisi vemt nuo savo darbo stalo. - Arvis

Ei, Arvi, kaip manai, gal ir aš iš pradžių gyvensiu tarp dūmų, o tada mesiu viską ir su tavim iš naujo gaudysiu kreatyvą Londone? Ar tu jau už Atlanto, mano kietasis vežėjau aplinkiniais keliais? Kuris nusirengia lygiai taip pat, kaip aš.

Nusirenkit kaip nors - Valentinkės proga. Jeigu rimtai, tai meilės jums visiems, mylėkit gyvenimą, bet tą tikrą gyvenimą… Širdim mylėkit, o ne galva. Mylėkit Nidą, pavyzdžiui…

…pėsčiom nuėjau iki kelto žiūrėdama į spalvotus medinius žvejų namelius ir galvodama apie vieną tautodailininką, kuris gyveno kažkur čia, o jo vardas buvo Povilas. Matyt, tai visai nesvarbu, nes juk aš jo nepažinojau, o jis nepažinojo manęs, pirkau jo darbą dovanai ir negalėčiau pasakyt, kad man jis ypač patiko.

Mane suglumino pardavėjos liūdesys, kai ji prasitarė, kad Povilas neseniai mirė. Ir jos rami šypsena, kai ji paskutinį kartą palietė medį, kurį Povilas rado Nidoj. Kita vertus, galbūt aš pasąmoningai suvokiau, kad štai Povilas, kurio aš nė pavardės neprisimenu, štai čia vaikščiojo, o ant šitos krantinės jis gal sėdėjo ir gėrė alų, žiūrėjo į jūrą, o ant jo lūpų likdavo standžios alaus putos, kurią jis nubraukdavo ranka. O ta ranka jis vėliau šlifuodavo gintarą ir medį, ir glostė savo geltongalvius vaikus.

Ir štai galbūt dabar jo suaugę vaikai glosto tas skulptūrėles, kurias jų tėvas gludino, o svetimi žmonės, gal stabteli priešais savo židinius ir žiūri į dailų gintarą, kurį pakėlė Povilas, ir mato Kuršių Neriją, kur žvejoja Kuzmickas ir kur vanduo visad šaltas. - iš to pačio apsakymo. Povilo gamintas laikrodis stovi ant mano dėdės židinio Maskvoj, o Kuzmickas galbūt buvo Klaipėdos Laikrodžių Muziejaus vadovas. Neprisimenu.

nuotraukos: iš Diesel reklaminės kampanijos BE STUPID.

Rodyk draugams


Darbeliai.

2009-11-29 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Pastarąsias kelias dienas miegojau su Charles Bukowski. Daugiau nieko prasmingo nenuveikiau. Skaičiau apie tai, kaip Henris Činaskis geria viskį, o vakar gėriau degtinę. Šampaną. Alų. Kokteilius. Siaubingai saldžius. Miegojau jau nebe su Charles Bukowski. Miegojau mažai, o klube lašėjo nuo lubų. Golden Parazyth yra mano meilė. Tu taip mielai šoki! Ir nieko aplink nebėr.

Reda, tau reikia grįžti. Čia aplink yra daug visko. Daugiau, daug daugiau, nei tavo šviesi galva šiandien gali pavilkti (nes šiandien ji nieko negali. Galva liūdi dėl kaklo, kurį labai skauda). Grįžk ir pradėk dirbti. Aš visiškai išprotėju dėl naujos veiklos. Visiškai. Tada miegu keturias valandas, geriu kofeino bombas, rūkau, nieko nevalgau, spėju pabėgiot, išvest šunį, gerai atrodyt, kartais net imu rašyt, galiu avėdama aukštakulnius aplėkti visą Vilnių. Tai trunka savaitę ar dvi. Man pasidaro nuobodu, aš savo ambicijas ir milijardą planų išmetu pro langą. Kaip nuorūką ketvirtą ryto. Išjungiu telefoną ir nebeskaitau laiškų.

Grįžtu lovon pas Charles Bukowski. Bernhard. Tolkien. Beigbeder. Wilde. Saramago. Exupery.

Daugybė mirusių vyrų.

Rytojaus dieną pradėsiu nuo puodelio kavos ir poros cigarečių. Pradėsiu eit į priekį ir išsikrapštysiu iš savo patalų. Bergamote kvepiančių. Paliksiu mirusius vyrus. Kitiems kartams.

but i feel so sleepy…

paveiksliukas: Artūro Rožkovo, žmogaus, kuris cigaretes gesina man į kojas, meiliai žiūrėdamas pasakoja istorijas apie kates, nuolat ašaroja ir būna panašus į Jėzų, jeigu užsiaugina plaukus.

Rodyk draugams


Ketvirtadienio susitikimas su vaikais trečiadienį.

2009-11-12 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Aš esu Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto Studentų atstovybės narė (skamba kaip nuosprendis, panašiai ir yra). Dirbam mes su įvairiais dalykais, šiuo metu aš dirbu su projektais (apie kuriuos galbūt kada nors. Brolis sako, kad jeigu papasakoji, tai neišsipildo. Broliais tikėti reikia. Ypač tokiais gražiais, kukliais ir romantiškais futbolininkais. Povilai, bučkiai tau!). Justė, kurią mes vadiname mama, pradeda vykdyti puikų projektą su vaikų namais. Materialios paramos vaikai daugiau mažiau gauna, o bendravimo jiems tikrai trūksta. Mes norim su jais važiuot į kiną, valgyt ledų, eit į žygius, paplaukiot baidarėm ir daryt viską, ką darytume ar darome su savo broliukais ar sesutėm.

Prieš Kalėdas rinksime ir materialią paramą, kurią vėliau išskirstysime vaikams, jeigu kas iš jūsų, gerbiamieji skaitytojai, norite prisidėt, tai brūkštelėkit (tiksliau subaksnokit klaviatūra) man žinutę ar laišką, susisiekit skype, telefonu, ar bet kokiu kitu būdu, kuris jums atrodo tinkamas.

Prieš važiuot nežinojom, nei kas per vaikai, nei kaip mus priims, nei kiek mes ten esam reikalingi ir aktualūs, bet vaikai labai smagūs, labai nori bendraut, nesitiki iš mūsų aifaunų, geimbojų, segų, pleistaišionų ir visų kitų technikos stebuklų (beje, norėtų, t.y. jiems reikėtų, muzikinio centro. Turit atliekamą? Norit nupirkt?). Jie džiaugias galimybe su mumis pabūt, pabendraut, nuveikt, ką nors visiškai elementaraus ir tai verčia pasitempt ir pasistengt dėl jų.

Esu tikra, kad dar ne kartą rašysiu apie vaikus ir apie mūsų veiklas su jais, o šiandien noriu pasidžiaugt savo kolegom ir susistemint mūsų klaikią ir klaikiai juokingą kelionę.

Lietuva, visų pirma, tai ačiū tau už puikų orą! Už varvančius skėčius mašinoj, už šlapias Justės kojas, už priverstinį rūkymą po siaubingu, Lentvario, Panevėžio, Slabotkės, Krasnuchos ir panašių vietų, aurą puoselėjančiu stogeliu, kuris yra Antakalny. Tokia buvo mūsų kelionės pradžia. Daug žada, ne? Pabandysiu papasakot, bet rašydama galiu pamiršti daugybę dalykų, nes…

Edgaras: Gal tu susivesk viską į telefoną.

Sandra: Ji viską atsimins.

Reda: Ne, pas mane tik šimtas simbolių.

Justė: Galvoj.

Visi juokiasi. Šimtą simbolių aš turiu laikinojo telefono žinutėj, maniškis sugedo, naujo dar nenusipirkau. Senoji mokykla. Zhistokai.

Važiavom gan savotiškai, aš sėdėjau gale, per vidurį ir man į šlaunį rėmės mano skėtis. Tiek iš tos liaunumo laimės, kad telpu dvigubų durų tarpe. Sandra, kurią mes vadinam Coliu, šiandien man nupirko žiebtuvėlį, kuris turi mėlyną lemputę, kuria visi labai džiaugėmės, aš ja blykčiojau Sexybitch ritmu (beveik ritmingai. Ji sunkiai spaudosi ir kartais ritmas susimaldavo, ir atrodė, kad aš klaikiai neturiu klausos) ir šviečiau pravažiuojančioms mašinoms, ir praeinantiems žmonėms, ir taksi (Ignas sakė, kad taksi ant stogo turi bybį), ir Ignui.

Manau, kad prisišvietėm stirnų. Jos yra visiškos narkomanės, prisirupšnojusios grybų, įpučia biški jointukų ir šoka po ratais. Viena buvo drąsesnė ar labiau apsinešus, tai perbėgo, kita, matyt, primetė, kad ne ką ir sudvejojusi nebėgo. Jai dabar nerespektas miške. Tikiuos, kad pavyks dar atsigriebt ir dar daug kartų išbėgt į kelią ar šiaip per priešpriešinę eismo juostą prasinešt.

Jeigu rimtai, tai buvo baisu. Aš rėkiau omg. Nemeluoju. Reikėtų gal baigti žiūrėt Gossip Girl ir rėkti, eina nx, kaip ir priklauso lietuviams.

Po stirnų incidento pravažiavom avarijos vietą, kurioj žuvo žmogus. Tai yra tikrai ne ką. Visai ne ką yra lėkti nežmonišku greičiu tokiu oru ar vaikščiot pakelėm be atšvaitų. Būkit saugūs ir kelkit mano blogo skaitomumo statistiką!

Nuvažiavom parduotuvėn nupirkti vaikams lauktuvių, rūkant kieme lašėjo tik ant Justės, Ignas džiaugės ar nesidžiaugė (neprisimenu jo emocijos. Netilpo į mano šimtą simbolių) ketvirtadienio vakaru. Buvo trečiadienis, nes veiksmas vyko vakar, o ketvirtadienis yra šiandien, taigi vakar buvo trečiadienis. Tokia yra tvarka. Ignas neprotingai pasakė.

Colis buvo nusipirkęs gumos ir labai dvejojo, ar verta mus vaišinti, tačiau rėkimai Coliukė Gailiukė suminkštino jos populiarumu sugadintą širdį (ji labai patiko vaikams. Mes pavydim.) ir dabar ji yra Coliukė NeGailiukė.

Vaikams patiko ir Edgaras. Mažiausioji užsilipusi jam ant kelių vadino jį tėčiu. Edgaras išsigandęs vapėjo, kad tėčiu jam būti dar anksti, bet kadangi mūsų senasis tėtis Morka, kuris yra Justės, kuri yra mūsų mama, vyras, retokai pasirodo, tai mes manom, kad naujas tėtis mums visai praverstų.

Tėti, noriu batų!

Išvažiavę iš vaikų namų sustojom parūkyt. Išlipom visiškoj tamsoj. Visiškoj. Buvo taip tamsu, kaip ir tam tarpdury, kuriam mane šiandien uždarė Colis su Vytu. Pasikartosiu, bet tai džiugu. Aš ten tilpau. Buvo tamsu ir šlapia, rūkėm tylėdami, kad būtų greičiau, o tada jau važiavom namo. Grįžom gan saugiai. Avarijos vietą turėjom apvažiuot per apylanką, kurioje nepasiklydom. Jeigu ten būtų buvę kokių mašinų, tai Ignas būtų jas sekęs ir būtume paklydę. Kelionės pradžioj taip darėm. Nežinau, ko Ignas tikėjos važiuodamas paskui bet ką. Tikriausiai ketvirtadieniais, kurie ateina trečiadienį, taip elgtis yra įprasta.

Daugiau tokių ketvirtadienių! Daugiau gerų darbų. Daugiau simbolių galvoj. Daugiau 500. Daugiau tokių kietų kolegų. Mažiau stirnų mikologių.

Tylos minute pagerbkime peliuką, kuris, pasekęs stirnų pavyzdžiu, išbėgo mums po ratais. Seni, džiaugiuos, jeigu tu gyvas. Nebedaryk taip, o jeigu tau nepasisekė, tai mums labai gaila. Rimtai. Taika.

Edgarai,

Ignai,

Juste,

Sandra,

AČIŪ

už darbą, idėjas, pasiaukojimą, juoką, muziką, vairavimą, kavą, cigaretes…

važiuoju į GMF SA.

Nuotrauka: the sartorialist.

Rodyk draugams


Apsakymas, nes neturiu laiko blog`inėms blevyzgoms.

2009-08-26 | Kasdieniška

Užsivertus darbais ir paranoja.

Dedu šiek tiek senesnį klaviatūros pabarškinimą. Ir nemokykit manęs literatūros, aš pakankamai protinga ir išsilavinus, kad suprasčiau, kas mano apsakymuose gali būti blogai, bet man perdėtos detalės, mėtymasis, vienų minčių neužbaigimas ir per ilgas kitų minčių kapstinėjimas… patinka.

Ir ten beveik viskas daugiau arba mažiau realu. Iki raktikaulių ir saldžių plaukų, lendančių į burną.

Arba turi realių asociacijų. Todėl kai kurioms smulkmenoms aš teikiu daug dėmesio…

nes man jos brangios!

Jam 17. Jis klaikiai groja būgnais. Paprastai dirba Japonijoj. Ir aš negaliu sulaukti, kol jis truputį paaugs. Estetika yra mano oras.

Rodyk draugams


Tupėtojai apkasuose arba darbo ypatumai Lietuvoje.

2009-08-21 | Aplinka, Kasdieniška

Aš nežinau, kuriam ES fondui dėkoti už visuotinę vamzdžių renovaciją, kuri šiuo metu intensyviai vykdoma visur, kur tik mano žalsvos akys žybteli ar siaurutė pėda žengia. Mane kiekvieną rytą pažadina sunkvežimių gaudesys ir rusiški keiksmai po langu ir mano šuo puola į isteriją, kai aplink mato krūvas vyrų, kurie šnekina ją arba mane. Arba mus abi.

Šiandien ėjau paprašyti bankomato, kad man duotų truputį popierinių pinigų ir žinoma turėjau apeiti vamzdžių piramides, stop juostomis aptvertas duobes, betono gabalų piliakalnius ir smėlio apkasus, kuriuose tupėjo ūsuoti, pusplikiai vyrai. Vieni šalmuoti, kiti ant savo šalmų parimę, dantyse ar tarp pirštų gniaužiantys savo pigius rūkalus, kalbantys padrikai, atrodytų, lietuviškai, bet su lenkų ar rusų kalbų priemaišomis. Jie spjaudo prie savo dulkėtų batų ir spaudžia rankas panašiems i juos praeiviams, nueina į parduotuvę pigaus, stipriai gazuoto limonado ir vėl sutūpę į savo apkasus ima keiktis.

Kai su Dovile važinėjomės po Suomiją ir pasiekėm savo stotelę, mūsų autobuso vairuotojas skubiai iššoko, padavęs mums ranką padėjo išlipti, ištraukė mūsų bagažą ir savo plačia šypsena išpirko nesusikalbėjimą (mat jis nekalbėjo nei lietuviškai, nei angliškai, nei vokiškai, nei rusiškai, o mudvi daugiau kalbų nemokam). Aš stovėjau tokiu palaimingu veidu. Atrodo, kad jis man savo inkstą atidavė.  Žinot, aš pripratus prie Lietuvos autobuso vairuotojų, kurie lenkiškai murmteli kainą ir yra pasiruošę iškabinę jums akis jas suvalgyti nekeptas.

Kuo daugiau keliauju ir kuo daugiau dirbu pati, tuo mane labiau virkdo Lietuvos darbo ypatumai. Aš nuoširdžiai nekenčiu postsovietizmo ir labai tikiuosi, kad išganingoji krizė supurtys darbo rinką, privers susivokti, kad laikai, kuomet galėjai gerti nesuvokiamai stiprų alų savo apkase, ar krane, kad ir kanalizacijos šulinio dugne, ir gauti tokį pat atlygį, kaip tavo kolega, kuris įraudusiais žandais ir prakaitu sumerktais marškiniais prikasė tau apkasų - eina į pabaigą.

Darbe dirbti reikia.

Ne iš idėjos, ne tam, kad dėdė Stalinas šypsotųsi savo vaškiniu snukiu Maskvos centre ir ne tam, kad panašėtum į baltagalvius arijus ant hitlerinės Vokietijos atvirukų. Žmonės dirba, kad bankomatai jiems duotų daug popierinių pinigų, o popierinių pinigų kiekis tiesiogiai priklauso nuo prakaito, vokų sunkumo ir įsitempusių nugaros raumenų.

Aš labai tikiuosi, kad kitą kartą gavus fondinių pinigų naujiems apkasams juose bus ženkliai mažiau tupėtojų.

Nuotrauka: nugooglinta.

Rodyk draugams