BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Ką Reda veiks savaitgalį?

2011-07-21 | Aš esu tai, Kasdieniška

Nors šiuo metu Reda miršta darbe, nes klaikiai karšta ir sunku susikaupti, bet ji jau galvoja apie savaitgalį.

Pastaruoju metu esu įstrigusi Vilniuje, nes kasdien dirbu, o savaitgaliais neturiu didelio noro planuoti, todėl paprasčiausiai išlendu į miestą ir tradiciškai grįžtu namo paryčiais. Eglė kalbėjo, kad jai grįžti namo per stoties rajoną bei Naujininkus nejauku, o aš labai nustebau, nes manęs šis kelias visai nebaugina. Eglė pasijuokė, kad, žinoma, jog nebaugina, nes aš arba važiuoju taksi arba pareinu septintą ryto, kada miega ne tik vietiniai jaunuoliai, bet ir dauguma padorių žmonių.

Padorumas ir atsakomybė visada buvo mano silpnosios pusės, tačiau šiuo metu aš atsakingai planuoju savo kuprinės turinį, nes noriu padoriai atrodyt per Summer Sound muzikos festivalį Liepojoje. Važiuoju ten ir pasiimu dvi savo mokyklos laikų drauges, nes šiek tiek padėjau latviams su infosklaida, galbūt dar šiek tiek padėsiu ir festivalio metu.

Festivalyje penkios scenos, o aš jau dvi savaites klausau Toploader - Dancing in The Moonlight. Jie irgi ten bus. Ir dar daug visko ten bus, bet labiausiai noriu pajūrio smėlio, jūros, pasidegint skambant muzikai ir rytą pradėti su šalto alaus bokalu rankoj vos išsliuogus iš palapinės.

Dar noriu skaidrių guminių batelių, kuriuos su Dovile nusipirksim po kelių valandų. Ir dar noriu srybėlės, kurią nežinau, ar nusipirksiu, nes neįsivaizduoju, kokių skrybėlių šiuo metu yra parduotuvėse. Mes sumąstėm, kad būtų smagu tranzuot, kaip senais laikais. Ir jau apatarėm, ką rengtis ir kokius drabužius bei batus pasiimti.

Tai važiuojam. O jūs važiuojat?

nuotrauka: aš ir Dovilė Latvijoj.

Rodyk draugams


Esu gyva.

2010-10-03 | Aš esu tai, Kasdieniška

Esu gyva, mokausi, dirbu, rengiuos važiuot į gimtadienį. Mėgstu Jus visus. Būtinai Jums parašysiu plačiau, kuo gyvenu ir pasidalinsiu trupučiu įžvalgų. Jau seniai ruošiuos, bet paroj nedaug valandų, aš nemoku planuoti laiko, greitai pavargstu ir ak… taip… pradėjau žaisti Quake 2. Vėl.

Su meile,

r.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo (fotografavo Dovilė, įrankis: webcam), žaidžiu Quake 2. Su turbanu, nes šalta.

Rodyk draugams


Mano Vilniaus gidas.

2010-04-01 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Noriu parašyti reklaminį įrašą ir parodyti, kad gyventi galima labai smagiai. Ir tam nereikia vėl lįsti į prakaituotą Havana Social Club (nors aš būsiu ten per Liverpool gimtadienį. Noriu pašokt, parėkaut, pažiūrėt į Juliuką The Colours of Bubbles).

Vakar buvau improvizacijose VPU, buvo visai smagu. Vieni geriau vaidina, kiti prasčiau, užduotys tipinės, bet atmosfera buvo puiki - akivaizdu, kad žmonėms labai linksma ant scenos, jie tiesiog švyti pozityvu, pasibaigus renginiui su visais atsisveikino ir spaudė rankas. Jų gitaristas dieviškas. W, tu esi ramybė!

Vėliau su Dovile užsukom į Apuoką. Tai senų metalistų alubaris Subačiaus gatvėj. Jie turi gero tamsaus alaus ir litrinių bokalų. Ten skinai rėkalioja antisemitines daineles, o per kolonėles plyšauja metalas. Susikalbėti neįmanoma - privalai rėkti, o laikais, kai patalpose buvo galima rūkyti, Apuokas skendėjo dūmų migloj.

Apuokui užsidarius užsukom susitikti su draugais į Pogo, kuris yra Vilniaus gatvėj. Pogo visai neblogai, jie turi to žudančio gyvo alaus, bet aš manau, kad tas rūsys neturi jokios atmosferos. Žinoma, patogi vieta ir daug erdvės… Kreivokai besišypsantis Petia prie fusbolo stalo.

Žinoma, geriausia vieta išgerti alaus (siaubingai skiesto) arba žaisti laboratoriją maišant degtinę su šampanu yra Suokalbis - legendinis baras Rašytojų Sąjungos pastate. Mano močiutė ten eidavo vyno! Anuomet ten vyko poezijos skaitymai, muzikos vakarai, diskusijos su rašytojais… Tai yra bohema, o ne absurdus vapantis Rudokas ar iš švarko kišenės degtinę traukiantis Nikodemas. Didžioji dalis suokalbininkų yra siaubingai nusivylę žmonės, tačiau kartais jie pradeda tikėt linksmybėmis ir ima šokti ant židinio atbrailos ar stalų. Džiugu tai, kad jums jie leidžia šokti ant stalų. Ir jiems nesvarbu. Tu gali būti isteriškai laimingas, tu gali būti klaikiai apsirengęs, tu gali neturėti nė cento arba švaistytis šimtinėmis, gali trypčioti su aukštakulniais, o gali verkti kampe. Suokalbis priims visus.

Tiesa, nauja vieta išgerti alaus bus Biržų alaus išsinešimui parduotuvėlė su keliais stalais. Naujininkuose. Viduj kvepia pirtim ir vyrai nuvargusiais veidais kalba rusiškai.

Šiandien užsiregistravau į Cafe Scientifique paskaitą apie smegenis. Esat buvę šiose paskaitose? Tai fantastiškas projektas, kurio metu labai aukštos klasės specialistai skaito labai geras paskaitas neformalioj aplinkoj. Gurkšnoji rūgštoką baltą vyną, o profesorius Vaitkus tau pasakoja apie hadronų greitintuvą ir tai, kaip jis per CERN tvoras laipioja. Būtinai nueikit!

O antradienį grįžkit į beveik tą pačią vietą ir užeikit į Arkos galeriją. Arka buvo ta vieta, kur aš pirmą kartą pamačiau Prano Gailiaus darbus, o jie neįtikėtini. Aš nesu didelė dailės mėgėja, tačiau Gailius man labai patinka. Jo darbai labai detalizuoti, bet kartu subtilūs. Pati Arkos galerija gera tuo, kad jie puikiai derina autorius. Pirmam aukšte gali pasižiūrėt į impresionistų terliones, o viršuj kabo kompiuteriu paišytos avys.

Pasitikit vakarą skaičiuodami bažnyčių kryžius Subačiaus aikštelėj, ant Taurakalnio laiptų arba Barbakano, o ryte pasinešiokit kavą popieriniam puodelyje, pasimėgaukit bundančiom gatvėm, jaunais žmonėmis, kurie susirūpinę skuba į darbą, jų vaikais su juokingai didelėm kuprinėm, senukais, kurie suirzę malasi mieste vos prašvitus.

Ir kada pastarąjį kartą buvot teatre? Operoj ar balete? Galbūt iškeiskit kiną ir vakarienę picerijoj į spektaklį ir puodelį karšto šokolado. Aš eisiu į Rigoletą su mama. Galėsiu papasakot.

Mylėkit Vilnių.

nuotraukos: pirmoji Edgaro Černiausko, antroji iš draugų asmeninio archyvo, trečioji yra nugooglintas Prano Gailiaus darbas, o ketvirtoji bala žino kieno fotografuota, tačiau aš žinau, kur yra tas užrašas.

Rodyk draugams


Labas rytas.

2010-03-01 | Aš esu tai, Kasdieniška

Pramiegojau visą programavimą - tiek nuobodžiąsias pratybas, kurių metu dėstytojas su akinukais ir per trumpais džinsais skaito knygiūkštę apie kažką, kas susiję su kompais, tiek ir paskaitą, kurią skaito senas metropem hobitas. Joje nedailūs būsimieji IT specialistai man duoda pasitikrint FB. Berniukai, padarykit mano programavimo namų darbus. Aš nueisiu su jumis kavos ir padėsiu išsirinkti tinkamo ilgio kelnes.

Aš su apatiniais ir chalatu, jau buvau duše, bet dar nesidažiau. Sėdžiu susikėlus plaukus, klausau The Whitest Boy Alive. Norėčiau, kad būtų vasara, noriu, kad nieko nereiktų veikti, niekur nereiktų važiuot. Būtų siaubingai karšta, man už nugaros sėdėtų dailus neinformatikas ir grotų bosine gitara. Juk bosinė gitara pats seksualiausias instrumentas! Bosistai visad groja ramiai, nesidraskydami, o instrumento garsas toks gilus. Dovilė man pritarė nedvejodama. Žinoma, mes juk visad mylėjom bosistus. Visų grupių, kurių klausėm.

Tokie rytai, kai nereikia skubėti būna nostalgiški. Vakar ryte ėjau Vilniaus senamiesčiu - link karamelinės kavos ir puikaus pokalbio su žmogum, su kuriuo tikiuosi dar daugybės pokalbių… (Aidi, tau šioje vietoje siunčiu daugybę linkėjimų!)

Kartais pasirodydavo saulė, o aš stebėjau aplinkinius žmones ir save pačią vitrinose. Čia pasukčiau, jeigu eičiau į „Tamstą“, o kartą ten lazerių specialistas Saulius man pasakojo apie Vilniaus bažnyčias, o priešais mokytojų namus mes absentą užsigėrėm slivovica, o Užupy aš kiaurai sušlapau kojas, kol vaikštinėjau laukdama vėluojančio skulptoriaus, o kažkur ten toliau brangieji keturvėjininkai turi sieną ir ten yra krautuvėlių, kurios nuoširdžiai džiugina žmones.

Man patinka miestas, nes čia gyvena daug istorijų, nes kiekvienoj pakampėj pilna prisiminimų, nes gerdama kavą ir rūkydama vieną po kitos aš užaugau, nes čia aš pažinau žmones, nes tada mes jau augom kartu.

Ei, aš šiandien pavėluosiu… bet norėjau pasakyt jums „labas rytas“. Riskitės iš lovų… Na nebent… Ta nuotrauka…

nuotrauka: gražiosios Justės su kuria mes geriam vyną ir atvirai šnekamės.

Ir turim bendrų nuotraukų.

Rodyk draugams


Įkvėpinėtojai.

2009-12-03 | Kasdieniška

Pradėjau rašyt įrašą Savaitės vidurio sustojimai. Buvau pavadinus Savaitės vidurio įkvėpimai, bet…

Įkvėpimai? Nežinau, ar įkvėpimai. Aš įkvėpimu netikiu. Mene labai daug darbo ir praktikos. Tu negali užmesti rašymo dešimčiai metų, nes nėra įkvėpimo. Visada galima praktikuotis rašant haiku apie geltonus lapus ant rusvo suoliuko prie rotušės. Galit šito pasimokyt iš nepilnamečių pseudointelektualų, kurie būna… Kur jie būna? Jie eina į trumpametražių filmų naktis, kuriose Reda kartas nuo karto užmiega ir atsineša virbalus. Jie atsineša. Reda nemoka megzti. Jie moka ir mezga per pertraukas. Pasižiūri nekomercinių filmukų apie pimpalus ar sumuštus gėjus, o tada mezga sau. Važiuodami namo jie skaito knygą. Paryčiais. Prisigalvoja nesąmonių ir eina namo bėgiais. Kokius du kilometrus. Reda įsivaizduoja, kad yra geiša ir eina labai mažais žingsniais, o Dovilė vapa apie garvežius.

Jiems būna įkvėpimai, nes jie labai nori įkvėpti. Labai labai. Reda nori batų. Labai labai. Visad. Jie nori būti romantiškais ir nešioja kaklaskares, fantazijas ir įvairius kitus šilkinius priedus, kurie traukia tą mistišką įkvėpimą, matyt.

Auganti bohema yra traumuoti vaikiščiai, kurie dantim ir nagais laikosi įsikibę į savo intelektą, visaip skatina ir puoselėja jo šventą vaizdinį, demonstruodamiesi kartu su Dostojevskio knygele ar salomėjiška rugiagėle plaukuos. Nešiodamies sunkius fotoaparatus ir gerdami juodą kavą. Be cukraus. Su pypke. Jų klasiokai yra socialinio statuso viršūnėje, apsupti gražiausių merginų, lipdami laiptais į antrą aukštą jie pasisveikina su kiekvienu, o tu susiraukęs pasižiūri niekinančiai ir pasitaisai savo idealiai išlygintą kostiumėlį. Tikiuosi, kad mintyse nusikeikei prancūziškai. Galbūt tu geriau kurk. Tiesiog.

Kristijonai, mokykloj tu buvai visiškas nuobodybė.  Tu ir tas tavo tamsus draugas. Vienintelis. Jurgis?

Tikiuos, kad universitetuose prisisėmėt įkvėpimo kibirais. Aš žinau, kad judu slapta geriat karamelinę kavą.

paveiksliukas: nugooglintas. Puccini „La Boheme“ plakatas.

Rodyk draugams


Ramancika.

2009-11-10 | Aplinka, Kasdieniška

Šiandien buvo eilinė varginanti diena, vėluodama greitai kaukšėjau į autobusą ir pravažiuojantis vyrukas man tyliai pyptelėjo iš savo neįsimenančios mašinos. Kaip turėčiau suprasti tylų pyptelėjimą? Aš esu pusė velnio? „Fuckable“, kaip sako Frederic Beigbeder? Mano 9 cm pakulnė yra per žema? Džinsai turėtų dar labiau dusinti? Ar man dar labiau nusišviesinti plaukus?

Žinoma, aš juokauju. Garsus pyptelėjimas manęs tikrai nedžiugintų. Kita vertus, tylus pyptelėjimas mane sekundėlei suglumino.

Kam jūs taip darot? Ką tokiu atveju daryt merginai? Nusišypsot? Nusiimt marškinėlius ir jais mojuot? Šokt jums ant kapoto?

Lipant iš troleibuso kažkoks vaikinas mane praleisdamas paglostė man alkūnę, aš kaliau skėčiu jam į šlaunį. Nusišypsojau ir atsiprašiau. Tau 15 ir tu nešioji pūstą striukę, idiote. Kai stovi dar su 15 savo draugų kokioj tamsioj tarpuvartėj, tai mėgsti pasisveikinti su praeinančiom merginom. Drąsu. Aš tikiu, kad kurią stebuklingą dieną jos atsisuks, apsivis tavo kaklą savo ledo šaltumo rankom ir padūsaus tau į ausį.

Žinoma, labiausiai mane, Geistautę ir Dovilę nudžiugino Palangos vyrai, kurie staugdami per visą gatvę siūlė prisijungti prie jų ir „vodke užsipilti akis“. Tuoj pat, katinėliai. Sudaužom savo naktinėjimui kopose skirtus šampano butelius ir einam vodke pasilaistyt. Aš labai mėgstu gerti su nepažįstamaisiais, kurie neprisistato, bet duoda man degtinės. Visada už. Dievaži, visada. Dar gal biški širkės susileidžiam?

Moterys yra smagūs ir gražus padarai. Aš žinau ir matau šitai veidrodyje, savo draugių garbanose ir jų žybčiojančiose akyse. Aš tikiu, kad norisi su jomis kalbėti, jas liesti, pirkti joms batus ir kandžioti joms kaklus, glostyti išsišovusius šonkaulius ir bučiuot jų tatuiruotas čiurnas.

Jos tada kikena.

Jos pakikens ir jums. Ateikit ir pasakykit, kad jos tokios gražios ir atrodo mielai, negalėjot susilaikyt nepakomentavęs. Jūs suprantat, kad visa tai skamba keistokai, bet galbūt jos sutiktų jums duoti savo telefono numerį. Jūs norėtumėte kartu išgerti kavos.

Žmonės susipažįsta šitaip. Be pypsėjimų, familiarių prisilietimų ir drąsių pareiškimų.

Nuotrauka: neprisimenu, kokia fotosesija. Patingėjau užsirašyt.

Rodyk draugams