BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Kalėdinė isterija.

2009-12-15 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Jūsų brangiausia draugė yra iš tų idiotų, kurie dovanas perka paskutinę dieną, tačiau ji dar ir nuoširdi idiotė. Ir perfekcionistė, todėl šiandien 6 valandas vaikščiojo po senamiestį su 9 cm pakulne. Dabar miršta nuo kojų skausmo ir bijo pagalvoti apie tai, kad šiai isterijai bus lemta pasikartoti.

Aš nekenčiu tos krūvos tokių pačių isterikų, kurie zuja po parduotuves, susiraukę, keikiasi, nes neatsimena savo žmonų drabužių dydžio ir liemenėles matuoja delnais, dar labiau nekenčių tų, kurie perka idiotiškas plastikines kalėdines smulkmenas, saldainių rinkinius iš prekybcentrių ir papuošalus iš veltinio už milijoną pinigų. Aš nieko nespėju, nieko nebesuprantu, bandau atsiminti, kuris iš jūsų mėgsta kakavą, kuris nekenčia kokosų, kas jau skaitęs Kafką, kas negali žiūrėt Almadovaro. Ieškau jums idealių šalikų, bet…

Parduotuvėse man būna silpna. Aš turiu labai lakią vaizduotę ir matau save su tom pūstom suknelėm, nėriniuotais apatiniais, indigo spalvos batais, violetiniais batais, megztukais su širdelėm, verstos odos batais. Aš noriu absoliučiai visų šampūnų, kvepalų, lūpų balzamų, kūno kremų, vonios putų, aliejų, kvepiančių žvakių, smilkalų… Eidama pro šokolado parduotuves aš virpteliu, nes jie turi geros nugos, o Marks & Spencer nebeturi Turkish Delights saldainių… Kur jų gauti Lietuvoj? M?

Dar nuolat noriu knygų. Kodėl knygynų darbuotojos nežino, kas yra Šlepikas? Šlepikas, tai Šlepikas, o Oscar Wilde?.. Kažkoks įžeidimas, kad joms leidžia liesti knygas. Asmeninis įžeidimas man yra tai, kad ponaičio Frederic Beigbeder naujausio vertimo dar nėra. Aš jį myliu. Aš jį visada mylėjau, o po „Gelbėkit, atsiprašau“ galėčiau… ne, permiegoti su juo vistiek negalėčiau. Bet aš jį myliu. Šiandien mačiau vyrą, kuris buvo toks panašus į jį! Stovėjo toks ramus prie Kablio ir rūkė, o aš einu ir žiūriu tiesiai į jį. Galvoju, ką galėčiau pasakyt…

Laba diena, jūs esate panašus į Frederic Beigbeder - tokį baisų prancūzą. Aš įsimylėjus. Ne, ne jus. Jį. Frederic Beigbeder. Geros dienos.

Pagalvotų, kad aš trenkta. Mano draugams turbūt taip atrodo, nes apsipirkinėdama rašinėjau jiems žinutes. Man buvo taip nuobodu. Man pasidarė nuobodu centre praleidus 15 minučių, bet savo išugdyta valia ir vis labiau mirštančiom kojom aš narsiai nueidavau nuo visų trumpų suknyčių, kniedytų rankinių, žėrinčių apyrankių, kukliai nuleidusi akis greitai greitutėliai prabėgdavau pro visas įstaigas, kuriose duoda kavos,

…kad nupirkčiau dovanas savo brangiausiems draugams…

Aš jus visus myliu be proto, bet

KALĖDŲ NEKENČIU.

Patys žinot, kad aš galiu užsimanyt pagaminti jums makaronų su tunu spalio 16, aš juk būtinai nupirksiu jums marškinėlius ar pačius gražiausius magnetukus šaldytuvui, galiu jums 7 valandas siuvinėt sagę ir padovanot ją visiškai be progos, nes dėmesį reikia ne per šventes rodyt.

P.S. Kai būsiu nupirkus viską, ko man reikia tobulumui pasiekti, tai vėl būsiu normali. Myliu! Myliu ir vėl beveik žliumbdama trinsiuos po parduotuves, isteriškai juoksiuos, vartysiu krūvas knygų, nuolat galvosiu apie jus, pasimatuosiu aptemptas kelnes, kad pasijusčiau geriau.

Prisiekiu nepirkti nes reikia. Pasižadu rasti ką nors gražaus, nes jums tai svarbu.

širdutės: jeigu neklystu, tai nuknistos iš Miss Sheep blogo.

Rodyk draugams


Love ya, bitch!

2009-11-30 | Aš esu tai, Kasdieniška

Reda apsimeta, kad moka skaityt.

Reda apsimeta, kad moka skaityt.

Ar aš šiandien nudirbau savo darbelius? Ne. Geriu vyną su mama, sėdžiu sau basa, apsirengus tik senelio megztinį. Taip, aš dažnai dėviu senelio megztinius ir visad būnu basa. Man šalta. Man nuolat būna šalta. Toks jau gyvenimas. Pripratau.

Pripratus aš ir prie to, kad dažnai, dažniau nei derėtų, aš išmainau mokslumą ir darbus į senamiestį, kavą, cigaretes, alkoholį, apsipirkinėjimą, menus ir bičiulius. Myliu kikenančias mergaites ir gražuolius, kurie mane supa. Padeda savo galvas man ant peties, pasakoja man savo graikiškas paslaptis, leidžia man pasiklausyt gražiausios pasaulyje muzikos ir aš apsiverkiu. Prisimerkiu, kai uostau jų kvepalus ir pradėdu kosėt, kai jie netyčiom pučia karčių dūmų tumulus man į veidą. Myliu jus! Mano mokytojai, mano sugėrovai, mano sugulovai, mano draugai…

Agne, myliu tave! Tu neturi jokių skrupulų, tau nusispjaut, tu be proto graži, nuostabiai groji, gerai šoki, patvarkai nežmonišką kiekį raudonos degtinės, kai mes einam kartu, tai vyrai atsisuka, aš tau galiu papasakot viską ir mes matuojamės drabužius kartu. Mergyt, mes daug ką kartu darom!

Šiandien mes kartu pusryčiavom McDonalds, nors aš laikausi dietos, o Mcdonalds tau atėmė truputį sveikatos. Girdit, moralizuotojai. Valgom mes. Vėliau mes vaikštinėjom senamiestyje. Apžiūrėjom parduotuves ir nusprendėm, kad norim kojinių laikiklių. Norim aukštakulnių ir pūstų suknelių, norim daug susižavėjimo Londone, Frankfurte arba Varšuvoj.

Agnė apsimeta, kad moka skaityt.

Agnė apsimeta, kad moka skaityt.

Pasėdėjusios ant daugybės suoliukų ir aptarusios viską ir visus mes važiavom namo, į Trakus. Palaukėm vėluojančio autobuso. Mūsų kelionė namo truko valandą ir ji buvo juokinga. Siaubinga. Juokinga. Autobuse klaikiai dvokė, sėdėjom pačiame gale, nes ten kvapas atrodė pakenčiamesnis. Užsidėjom respiratorius. Agnė jų visad turi. Ji daug laiko praleido Japonijoj, taigi jai pandemijų paranoja. Pernelyg arti mūsų atsisėdo du dešimtmečiai, vėliau įsėdo jų vyresnių draugų. Jie visi kalbėjo rusiškai. Sakė, kad mudvi atrodom idiotiškai, bet jie norėtų mus išpist. Jie klausėsi rusiško rap`o. Pro mobiljakus, žinoma. Rusai rap`o dainininkai dainavo kažką panašaus į:

…loche nemalk šūdo, išsitrauk bybį iš savo burnos…

Mums tai pasirodė nemiela. Vienas iš jų vertė tai, ką mes kalbam kitiems. Tai jau buvo juokinga. Vėliau aš pasakiau, kad mudvi laisvai kalbam rusiškai. Jie susigėdo. Tai irgi buvo juokinga. Juokingiausia tai, kad nesvarbu, ar mes su respiratoriais, ar be, jie vistiek būtų kalbėję apie mus. Tiesa, mes kalės ir vienas iš jų nekenčia blondinių. Kitas pasiūlė savo draugui padėt ranką Agnei ant kelių, kad jam pasistotų. Tai jau būtų graudu. Jeigu susijaudini padėjęs ranką kažkam ant kelių, tai orgazmą jauti pamatęs nuogą šlaunį? Nors jiems dešimt. Jie jaučia orgazmą, kai keikiasi arba kalba apie seksą viešai. Juos sumušti galėčiau net aš.

Nemušiau, žinoma. Išlipus iš autobuso apsikabinau Agnę. Iki kitų pusryčių, cigarečių, pasivaikščiojimų, apkalbų, juoko ir nesibaigiančios meilės.

Love ya, bitch!

nuotraukos: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Prisipažinimas meilėje.

2009-11-27 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Myliu aš jus. Už jūsų stiprias rankas, kurios mane laiko, už jūsų didelius delnus, kuriuose mano pirštai paskęsta, už jūsų plačias krūtines į kurias aš galiu įsiremt, už šalikus, kuriuose aš slepiu savo kaklą, už jūsų kūnus po kuriais aš truputį dūstu…

Labiausiai myliu jus už kūrybiškumą.

Buvau pamiršus. Rėtis? Kodėl rėtis?

Man iki šiol juokinga, M. Ačiū.

Rodyk draugams


Pakalbėkim.

2009-11-27 | Aš esu tai, Kasdieniška

Žadėjau prikarpyti savo ir Geistautės pokalbių. Mudvi jus juokinam? Žinom, mes viena kitą irgi juokinam. Mes keikiamės, geriam degtinę, skaitom knygas ir Miesto IQ, keičiamės drabužiais, batais ir auskarais, gaminam viena kitai maistą ir daug kalbam… Daug kalbam…

Dalinamės paskalom…

Ir komplimentais…

Visada pagiriam viena kitą. Visada…

Dalinamės biologinėmis žiniomis, kurios praverčia studijuojant…

Prašome patarti…

Ir patariam…

Mitybą deriname su sportu…

Nepaisant visko… Aš žinau, kad Geistautė mane myli…

Aš ją irgi myliu…

Liubov, vargeli tu vargeli bl.

Rodyk draugams


Ketvirtadienio susitikimas su vaikais trečiadienį.

2009-11-12 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Aš esu Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto Studentų atstovybės narė (skamba kaip nuosprendis, panašiai ir yra). Dirbam mes su įvairiais dalykais, šiuo metu aš dirbu su projektais (apie kuriuos galbūt kada nors. Brolis sako, kad jeigu papasakoji, tai neišsipildo. Broliais tikėti reikia. Ypač tokiais gražiais, kukliais ir romantiškais futbolininkais. Povilai, bučkiai tau!). Justė, kurią mes vadiname mama, pradeda vykdyti puikų projektą su vaikų namais. Materialios paramos vaikai daugiau mažiau gauna, o bendravimo jiems tikrai trūksta. Mes norim su jais važiuot į kiną, valgyt ledų, eit į žygius, paplaukiot baidarėm ir daryt viską, ką darytume ar darome su savo broliukais ar sesutėm.

Prieš Kalėdas rinksime ir materialią paramą, kurią vėliau išskirstysime vaikams, jeigu kas iš jūsų, gerbiamieji skaitytojai, norite prisidėt, tai brūkštelėkit (tiksliau subaksnokit klaviatūra) man žinutę ar laišką, susisiekit skype, telefonu, ar bet kokiu kitu būdu, kuris jums atrodo tinkamas.

Prieš važiuot nežinojom, nei kas per vaikai, nei kaip mus priims, nei kiek mes ten esam reikalingi ir aktualūs, bet vaikai labai smagūs, labai nori bendraut, nesitiki iš mūsų aifaunų, geimbojų, segų, pleistaišionų ir visų kitų technikos stebuklų (beje, norėtų, t.y. jiems reikėtų, muzikinio centro. Turit atliekamą? Norit nupirkt?). Jie džiaugias galimybe su mumis pabūt, pabendraut, nuveikt, ką nors visiškai elementaraus ir tai verčia pasitempt ir pasistengt dėl jų.

Esu tikra, kad dar ne kartą rašysiu apie vaikus ir apie mūsų veiklas su jais, o šiandien noriu pasidžiaugt savo kolegom ir susistemint mūsų klaikią ir klaikiai juokingą kelionę.

Lietuva, visų pirma, tai ačiū tau už puikų orą! Už varvančius skėčius mašinoj, už šlapias Justės kojas, už priverstinį rūkymą po siaubingu, Lentvario, Panevėžio, Slabotkės, Krasnuchos ir panašių vietų, aurą puoselėjančiu stogeliu, kuris yra Antakalny. Tokia buvo mūsų kelionės pradžia. Daug žada, ne? Pabandysiu papasakot, bet rašydama galiu pamiršti daugybę dalykų, nes…

Edgaras: Gal tu susivesk viską į telefoną.

Sandra: Ji viską atsimins.

Reda: Ne, pas mane tik šimtas simbolių.

Justė: Galvoj.

Visi juokiasi. Šimtą simbolių aš turiu laikinojo telefono žinutėj, maniškis sugedo, naujo dar nenusipirkau. Senoji mokykla. Zhistokai.

Važiavom gan savotiškai, aš sėdėjau gale, per vidurį ir man į šlaunį rėmės mano skėtis. Tiek iš tos liaunumo laimės, kad telpu dvigubų durų tarpe. Sandra, kurią mes vadinam Coliu, šiandien man nupirko žiebtuvėlį, kuris turi mėlyną lemputę, kuria visi labai džiaugėmės, aš ja blykčiojau Sexybitch ritmu (beveik ritmingai. Ji sunkiai spaudosi ir kartais ritmas susimaldavo, ir atrodė, kad aš klaikiai neturiu klausos) ir šviečiau pravažiuojančioms mašinoms, ir praeinantiems žmonėms, ir taksi (Ignas sakė, kad taksi ant stogo turi bybį), ir Ignui.

Manau, kad prisišvietėm stirnų. Jos yra visiškos narkomanės, prisirupšnojusios grybų, įpučia biški jointukų ir šoka po ratais. Viena buvo drąsesnė ar labiau apsinešus, tai perbėgo, kita, matyt, primetė, kad ne ką ir sudvejojusi nebėgo. Jai dabar nerespektas miške. Tikiuos, kad pavyks dar atsigriebt ir dar daug kartų išbėgt į kelią ar šiaip per priešpriešinę eismo juostą prasinešt.

Jeigu rimtai, tai buvo baisu. Aš rėkiau omg. Nemeluoju. Reikėtų gal baigti žiūrėt Gossip Girl ir rėkti, eina nx, kaip ir priklauso lietuviams.

Po stirnų incidento pravažiavom avarijos vietą, kurioj žuvo žmogus. Tai yra tikrai ne ką. Visai ne ką yra lėkti nežmonišku greičiu tokiu oru ar vaikščiot pakelėm be atšvaitų. Būkit saugūs ir kelkit mano blogo skaitomumo statistiką!

Nuvažiavom parduotuvėn nupirkti vaikams lauktuvių, rūkant kieme lašėjo tik ant Justės, Ignas džiaugės ar nesidžiaugė (neprisimenu jo emocijos. Netilpo į mano šimtą simbolių) ketvirtadienio vakaru. Buvo trečiadienis, nes veiksmas vyko vakar, o ketvirtadienis yra šiandien, taigi vakar buvo trečiadienis. Tokia yra tvarka. Ignas neprotingai pasakė.

Colis buvo nusipirkęs gumos ir labai dvejojo, ar verta mus vaišinti, tačiau rėkimai Coliukė Gailiukė suminkštino jos populiarumu sugadintą širdį (ji labai patiko vaikams. Mes pavydim.) ir dabar ji yra Coliukė NeGailiukė.

Vaikams patiko ir Edgaras. Mažiausioji užsilipusi jam ant kelių vadino jį tėčiu. Edgaras išsigandęs vapėjo, kad tėčiu jam būti dar anksti, bet kadangi mūsų senasis tėtis Morka, kuris yra Justės, kuri yra mūsų mama, vyras, retokai pasirodo, tai mes manom, kad naujas tėtis mums visai praverstų.

Tėti, noriu batų!

Išvažiavę iš vaikų namų sustojom parūkyt. Išlipom visiškoj tamsoj. Visiškoj. Buvo taip tamsu, kaip ir tam tarpdury, kuriam mane šiandien uždarė Colis su Vytu. Pasikartosiu, bet tai džiugu. Aš ten tilpau. Buvo tamsu ir šlapia, rūkėm tylėdami, kad būtų greičiau, o tada jau važiavom namo. Grįžom gan saugiai. Avarijos vietą turėjom apvažiuot per apylanką, kurioje nepasiklydom. Jeigu ten būtų buvę kokių mašinų, tai Ignas būtų jas sekęs ir būtume paklydę. Kelionės pradžioj taip darėm. Nežinau, ko Ignas tikėjos važiuodamas paskui bet ką. Tikriausiai ketvirtadieniais, kurie ateina trečiadienį, taip elgtis yra įprasta.

Daugiau tokių ketvirtadienių! Daugiau gerų darbų. Daugiau simbolių galvoj. Daugiau 500. Daugiau tokių kietų kolegų. Mažiau stirnų mikologių.

Tylos minute pagerbkime peliuką, kuris, pasekęs stirnų pavyzdžiu, išbėgo mums po ratais. Seni, džiaugiuos, jeigu tu gyvas. Nebedaryk taip, o jeigu tau nepasisekė, tai mums labai gaila. Rimtai. Taika.

Edgarai,

Ignai,

Juste,

Sandra,

AČIŪ

už darbą, idėjas, pasiaukojimą, juoką, muziką, vairavimą, kavą, cigaretes…

važiuoju į GMF SA.

Nuotrauka: the sartorialist.

Rodyk draugams


Draugystė

2009-11-07 | Aš esu tai, Kasdieniška

Mano atveju draugystės būna dvejopos. Buitinės, kuomet su žmonėmis turiu bendrų reikalų ir esu priversta su jais praleisti daug laiko, ir tokios svaresnes, tokios nuo dūšios, kuriose nesvarbu, kiek dažnai ir kokiom aplinkybėm susitinku su bičiuliais.

Buitinius santykius reikia visada palaikyti, reikia kartu daryti milijoną smulkmės, perversti tą patį laikraštį, kad jį vėliau aptarti arba eiti kartu rūkyt, palaukti, kol kokia pravažiuojanti mašina aptaškys nuo galvos iki kojų tam, kad vėliau būtų galima kartu išvadinti vairuotoją idiotu. Ir pakeiksnoti suknistą lietuvišką orą.

Suknistą lietuvišką orą galima keiksnoti ir su kitokiais draugais. Šlapiom kojom vedžiojant šunis šią „norvegišką vasarą“. Geriant arbatą ir prisimenant senus laikus, susipažįstant su naujais laikais, naujais žmonėm truputį pasikeitusiuose draugų gyvenimuose.

Aisti, šitas įrašas yra tau! Nes būtinai eisim gerti vyno, paskambinsim nepažįstamiems žmonėms, kai važiuosim improvizuotu motociklu (prisimeni? Aš tada vaidinau valytuvus. Važiavom namo iš konkurso ir valgėm milijoną tavo mamos sumuštinių), ieškosim maksimaliai kvailų laidų per TV ir kelsim pavydo scenas tavo šuniui!

Tu esi vienas iš geriausių ir mieliausių žmonių, kuriuos man teko sutikti! Aš visada nuoširdžiai šypsausi, kai skaitau tavo žinutes ir visada garsiai juokiuos, kai būnu su tavim! Ir aš visad žaviuosi, kad tu būni tokios geros nuotaikos, ir toks optimistiškas, ir neįsivaizduoju tavęs pikto ar pavargusio, nebūna taip. Ir labai gerai, kad nebūna! <3

Paveiksliukas: nugooglintas, o jame frisbio stilizacija. Skirta Aisčiui kartu su visu įrašu.

Rodyk draugams


Naktis, kai aš praradau vaikystę.

2009-11-04 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Aš jau niekada nebebūsiu tokia, kokia buvau prieš tai. Atsisveikindama su vaikyste nuo jos (su Gestos pagalba) gavau mėlynus kelius, kuriuos man skauda. Visai kaip tada, kai man buvo kokie devyneri ir aš išdribau per langą (su Roberto pagalba).

TGG
TGG

Keista naktis. Keista para.

Geistaute, klausei, kada mes pradėsim elgtis protingai? Kai turėsim draugų, kurie elgsis protingai.

Mano antradienis prasidėjo gan įprastai - pramiegojau, nežinojau, ką rengtis, suvalgiau skrebutį, išgėriau arbatos, pavėlavau į autobusą, o kartu ir į matematiką, neparašiau eilinio koliokviumo, tada dirbau, gėriau kavą, klausiau muzikos ir laukiau susirinkimo, kuris neturėjo baigtis gerai.

Aš manau, kad jis turėjo baigtis KITAIP (Coli, Gesta, Vytai - jūs žinot apie ką aš).

Baigėsi jis ĮDOMIAI.

Už tai aš turėčiau padėkoti jums, brangieji mano. Kolegos. Draugai. Sugėrovai. Sugulovai.

Emili, ačiū už alkoholį iš spintos!

Emili, ačiū už alkoholį iš spintos!

Geistaute, ačiū už mėlynus kelius, rytinę kavą, pižamą, už tavo nuolatinį palaikymą visose srityse. Tu gera sesuo. Gera. Girta. Sesuo. Daili.

Vytai, ačiū už mano gražų kaklą. Pasižadu atsilygint tuo pačiu! Ačiū, kad kaupi ASMENINĮ archyvą, jeigu paviešinsi, tai eisim į Krasnuchą pasimušt. Po to eisim kavos. Suokalbiaut dar eisim. Visada.

Pirmininke, ačiū už tai, kad tu esi geras vadovas ir dar labiau ačiū už tai, kad tavo vadovavimas vis gerėja! Tu leidi mums dirbti patiems, kai reikia padedi, kai labai reikia, tai paspardai šiknas. Vyresnysis brolis tu mūsų.

Mama, ačiū už tavo brandų žodį ir auklėjimą, kuris mus pavertė tuo, kas esame dabar. Jeigu rimtai, Juste, ačiū už tai, kad su tavim visada galima pašnekėt apie visokius moteriškus reikalus.

Egle, ačiū už juoką. Su tavim (kartais iš tavęs :) visada galima prisijuokt iki ašarų!

Ieva, tau bus labai ačiū už drum`n`bass lapkričio 19 d. Dabar ačiū už tai, kad nenuleidi rankų ir nemiegi po 38 valandas.

Malki, tavo dėka šiąnakt aš praradau vaikystę. Aš iki šiol garsiai juokiuosi ir niekaip nesuprantu, kokio velnio eit rūkyt be kelnių? T-SHIRT FETISH, SENI? Kokio velnio , tu išvis nusirengei? Aš tai negaliu patikėt. Vistiek negaliu patikėt. Kokia kvailystė. Nusirengi sau ir tabalduoji po kambarį. Kitą kartą mes tave guldysim į kitą kambarį arba po stalu. Ir nupirksim triusikėlių ir kelnyčių tau. Kad tik nenukristų vėl. Su petnešom nešiosi.

Malkis ieško žmonos, aš jam visad padedu, nes aš esu geras žmogus. Labai. Jeigu jums patinka pusplikiai vyrai, tik su maikutėm, tai parašykite man, aš jums suruošiu romantišką vakarienę ir išdėliosiu širdį iš rožių žiedlapių ant lovos. Eglė sakė, kad Malkio užpakalis gražus.

Būsimoji žmona, nepamiršk aprengti Malkio viešumoje.

Ar tu čia su kelnytėm, kolega?
Ar tu čia su kelnytėm, kolega?

Su didele meile,

Reda

Nuotraukos: iš GMF SA archyvo.

P.S. Jeigu perskaitėte ir jūsų vardo nebuvo tekste, tai žinokite, kad šis įrašas nėra skirtas jums. Šis įrašas yra bloge, nes blogas yra mano, kaip ir įrašas. Taigi jiems kartu visai neblogai sekasi. Jeigu jums atrodo, kad aš amorali, kvailė, darau blogą įtaką ar dar velniai žino ką darau ar ko nedarau, tai būtinai atsiųskite man laiškų į gmailą, veidaknygę, parašykite per skype, atsiųskite faksą, sms, mms ar pašto karvelį. Aš apsvarstysiu jūsų pasiūlymus.

Rodyk draugams


Reda, eik į vonią.

2009-11-01 | Aš esu tai, Kasdieniška

Reda, eik pagulėk tarp putų ir aliejaus iš Londono.

Jums būna šitaip? Kai išgeri pusę butelio vyno ir nelabai supranti, ką čia dabar nuveikus. Miegojai kokių keturiolika valandų, bet ryte negali atplėšti galvos, kuri susimūrijo į pagalvę. Negrįžtamai. Pakiši galvą po kliokiančiu karštu vandeniu, kuris tavęs visiškai nenori žadinti. Galėtum užmigti duše? Laisvai. Ir iki šiol nesupranti, ką sapnavai, o kas yra tiesa. Ir baisu vertinti, ką norėtum palikti sapnuose, o kas tegul pildosi. Galina, sapnavau, kad mes gyvenam vienam bute ir miegam vienoj lovoj. Aš net žinau, kur mūsų namas. Žinau vietą, bet sapnų namas yra kitoj gatvės pusėj nei iš tiesų. Tu važiavai pas savo vaikiną ir palikai man laišką po pagalve. Neprisimenu turinio.

Šitas tegul pildosi. Būtų smagu.

Tęsinio aš vistiek nepamenu. Skaičiau laišką klūpodama ir palikau jį ant lovos, nes mane nusivedė į kambarį. Žinau, kad sapno kambary buvo daug žmonių. Dalis išvažiavo, o dalis liko. Nieko čia metafiziško. Vieniems taksi išsikviesti pavyko, vienus viskis nuteikė prastai, o kiti liko klausytis Oasis.

Mhm, vynas man truputį primerkia akis, aš su senelio megztiniu, basom kojom. Šalta. Klausau Oasis. Prisimenu Audrių. Audriau, tu man esi Oasis. Ir dar kartais Beigbeder.

Gesta, einu į vonią. Atsisveikinsiu su vynu. Tada eisim pasisveikint su tabaku.

Rodyk draugams


Viskis Baltupiuose

2009-10-09 | Aš esu tai, Kasdieniška

Vakar visą dieną vaikščiojau permirkusiom kojom. Gražieji HUB nėra tokie jau praktiški. Stebiuosi, kaip neperšalau, nes važiuojant autobusu namo buvo klaikiai šalta. Nors imk ir verk iš nevilties. Gerai, kad turėjau su kuo kalbėt, o vėliau skaičiau Daniel Quinn „Izmaelį“ (gera knyga, kai baigsiu galbūt parašysiu apie ją. Norit?)

Geriausias viskis pasaulyje ir Baltupių monolitai.

Žinoma, smagiausia yra tai, kad užvakar aš lygiai taip pat avėjau HUB`us. Lijo. Esu tikra, kad mano kojos buvo permirkusios, bet jaučiausi puikiai. Kai kikendamos bėgom per Baltupių balas į troleibusą, kai su Aiste lakstėm po Cvirkparkį, kai linojant turėjau atremti priekaištus dėl Vanna Talinn butelio, kurį aš palikau ant spintelės, pasistumdžiau su Agne prie veidrodžio ir pamiršau.  Jis dabar laukia savo eilės. Stoviniuoja sau Geistautės šaldytuve. Kartu su vynu, kurį aš būtinai išgersiu pusryčiams. Kadanors.

Mes jums atrodom kvailos? Triukšmingos ar tuščios, mes švaistom savo gyvenimą, laistydamos jį geriausiu viskiu pasaulyje? Užtepam liūdesį akių šešėliais, užlakuojam jį raudonai, atrodo, kad mums realybė skendi cigarečių dūmuose? Kažkur toli, kur nesimato mūsų žėrinčių auskarų iš Taivanio, karoliukų apyrankių iš Turkijos, ar milžiniškų žiedų iš Maroko? Realybė yra ten, kur nebeskamba muzika, kur mano dailios rankos nedegina absento, kur sapnuoti gyvates tikriausiai yra blogas ženklas.

Realybė visad yra visai arti mūsų. Mes atsikėlusios nusivalom juodus akių šešėlius, palendam po karštu dušu ir išgėrusios kavos kvėpinamės tais pačiais Nina Ricci, Kenzo, Lauder, kur avėdamos tuos pačius HUB`us einam per tą patį Cvirkparkį, kur lygiai taip pat juokiamės. Tik kiek tyliau.

Mes daug dirbam, mes mokomės, mes skaitom knygas ir žiūrim ne vien Gossip Girl. Mes sportuojam ir mes

Raminta, Aistė, Geistautė, Reda. Buitinis alkoholizmas.

Raminta, Aistė, Geistautė, Reda. Buitinis alkoholizmas.

galėtumėm jums paaiškinti, kas yra nuošalė futbole. Po Helsinkį mes vaikštom tik pėsčiomis ir klausomės, kaip vietinės merginos pasakoja apie savo jūreivius senelius, kurie buvo pripratę prie heroino. Mes kartais miegam palapinėse ir rašom mokslinius tiriamuosius darbus, mums būna liūdna dėl nepelnytų referatų, mes ilgimės viena kitos, kai įstringam Anglijoj ar Škotijoj, mes bijom audrų, kurios virpina mūsų viešbučių langus Japonijoj. Mes verkiam ir labai pavargstam, mes vedžiojam šunis užsimaukšlinusios apsipūtusių muzikantų kepures, mes klausomės priekaištų, barbenam klaviatūromis ir sapnuojame Excel`į.

Gyvename jūsų realybėj. Tikrai dažnai gyvenam. Tik kartais įsipilam į taures viskio ir įsimetusios vieną kitą leduką labai juokiamės Vilniuj, susikibusios rankom bėgiojam ar turkiškai sukryžiavusios kojas sėdim ant grindų ir dainuodamos Datarock`us užmigdom realybę su visom jos dramom, nesklandumais, nebaigtais ar dar nepradėtais darbais.

Agnė, Reda, Raminta.

Agnė, Reda, Raminta. Susirūpinimo valandėlė.

Jūs su realybe kitaip kovojat? Aš jus sveikinu. Manau, kad jūs visiškai teisus, manau, kad jūsų gyvenimas yra tobulas, jeigu tik jūs esate laimingas. Jūsų gyvenimas yra idealus. Jums pačiam.

Man yra idealus mano gyvenimas. Aš esu laiminga, kad galiu kartais užmigdyt savo realybę. Kartu su Agne, Aiste, Geistaute, Raminta ir Jack Daniels`u Baltupiuose. Esu laiminga gyvendama savo realybėj. Kartu su krūva kitų žmonių. Su savo šlapiom kojom gražiuosiuose HUB`uose.

Nuotraukos: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Mūzos

2009-09-13 | Aš esu tai

Atsidarau langą jau gerokai po vidurnakčio. Žinau, kad turėsiu keltis jau po poros valandų, o atsigulusi aš dar nebuvau. Sėdžiu ant palangės, kvėpuoju drėgnu rudeniu, o jam atiduodu tumulus dūmų. Vis prisimenu, kai maža skaičiau knygą. Joje vaikas bijodavo galvą iškišti iš po antklodės, nes naktis tokia juoda ir gąsdinanti. Jam šitaip buvo sakiusi mama. Kartą jis pabudo ir apsidairęs suprato, kad įžiūri menkus šešėlius, nusprendė patikrinti, ar naktis kieme juodesnė. Jis taip nustebo supratęs, kad naktis mėlyna.

Aš sėdžiu ir vis galvoju, kad naktis tikrai mėlyna, kad jos net kvapas mėlynas. Nakties vėsa yra tamsiai mėlyna. Ir viskas naktį nusidažo mėlynai. Tik halo ratas balkšvai sukasi aplink mėnulį. Gražu ir mano nuorūka atgula ant grindinio.  Numetusi keletą žarijų ir palikusi truputį skausmo mano plaučiuose.

Aš nemoku išprotėti dėl nieko, kas man yra savaime suprantama. Gamta graži, upės žaviai čiurlena, o briedžiai bėgioja didingai. Žolė yra žalia. Ir taip, naktis yra mėlyna.

O jis nedainuoja, jis murkia man į ausį, o aš giliai kvėpuoju ir prikandu lūpą, o gražuolė, kuri bėga Pilies gatve avėdama aukštakulnius tikriausiai galėtų įkast jums į liežuvio galiuką. Aš prisimenu juodaplaukį vaikiną, kuriam Pilies gatvėj kryptelėjo koja, jis susikeikęs užsilaikė už manęs. Aš vos nenukritau ir jau buvau pasiruošusi mesti jam irzlų žvilgsnį, bet jo atviros ir maldaujančios akys mane nuramino. Jis bėgo iš paskos atsiprašinėdamas, aš šypsojaus, o tu šypsaisi taip atvirai, taip vaikiškai net ir tada, kai pasakoji man apie politiką. Tik pažiūrėjęs į mane susikaupi ir įsitempęs lauki, ką pasakysiu aš.  Gaudai kiekvieną mano žodį, o aš pirštais glostinėju kavos puodelį mėtydama lakoniškas beprasmybes, nes girdėjau tik kas antrą tavo žodį. Žiūriu į tave ir prisimenu, kaip aš apsiverkdavau tada, kai verkdavai tu.

Ar tada mes žinojom, kad naktis mėlyna?

Neprisimenu, bet padėkosiu tau, kai man priminsi. Aš turėčiau padėkot visiems, kurie mane įkvepia. Visiems, kuriems aš kvėpuoju. Jūs mano bepročiai karštais delnais vis glostantys man galvą, saldžiais balsais man liudijantys kasdienybę, virpantys paslaptimis, jūs laistot mane savo klegesiu, jūs skaudinat man akis išpūsdami dūmus man į veidą ir aš kiekvieną kartą prisimerkiu, kai skaitau, ką jūs parašėte.

Jūs esat mano mūza, nes jūsų aš niekada nesuprasiu, kiekvieną kartą, kai aš pažinsiu jus ir jau pradėsiu tikėtis nuobodulio aš imsiu ir surasiu naują apgamą ant jūsų alkūnės ir jis taps mano visatos centru. Bent vienam vakarui.

Karl Lagerfeld su savo mūza.

Karl Lagerfeld su savo mūza.

Nuotraukoje: Babtiste Giabiconi & Karl Lagerfeld.

Rodyk draugams