BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Teatras

2011-10-01 | Aš esu tai, Kasdieniška

Vakar laukdama picų savo buvusio kolegos gimtadieniui vartinėjau „Laisvalaikį” ir skaičiau „Arkos” galerijos savininkės interviu - jos tėvas aktorius ir ji kalbėjo, kad momentas, kuomet užgęsta šviesos, o aktoriai pradeda vaidinti jai yra sakralus.

Neimsiu ginčytis, tačiau man momentas, kuomet aktoriai nusilenkia, o publika ploja yra magiškas. Aš per jį visada apsiverkiu. Šiandien žiūrėjom „Kvailių vakarienę” rusų dramos teatre. Labai mėgstu šitą teatrą, jo aktorius ir rusų kalbą, o šita komedija tikrai labai gera. Ir tikrai juokinga. Bet vis tiek apsiverkiau. Nes ta akimirka, kada aktorius iš personažo vėl tampa savimi, kada visiškai pasikeičia jo veidas ir judesiai man yra stebuklas. Ir matai, kaip jaunosios kartos aktoriai plačiai šypsosi, o vyresnieji dažniausiai įgauną savito šaltumo.

Nuėjus į teatrą aš visada patikiu tuo, kad žmonės yra geri ir gražūs. Tik šįkart ne dėl aktorių, o dėl publikos, nes man labai gera jausti publikos vieningumą, sutartinai su jais ploti, juoktis ar dūsauti, jeigu šoka Nerijus Juška. Ir man labai gražu žiūrėti, kad čia žmonės neturi jokių problemų ir tiesiog džiaugiasi estetika. Tada imu suprasti, kodėl močiutė važiuodavo iš Varėnos į absoliučiai visus spektaklius, kodėl žiemą ji veždavosi aukštakulnius, kuriuos persiaudavo, kodėl ji laukdavo traukinio iki trijų ryto, o tada pamiegojusi vos porą valandų keldavosi į mokyklą mokyti rusų kalbos ir literatūros.

nuotrauka: iš spektaklio, kurį mačiau šiandien.

Rodyk draugams


Thinspiration.

2010-09-01 | Aš esu tai, Kasdieniška

Valgyti pusryčius? Aš renkuosi nevalgyti.

Raktikauliai, laukiu jūsų grįžtant.

Rodyk draugams


Nerašau.

2010-09-01 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Kartais skaitau kokią J. Įvanauskaitę. Lovoj, o jos knygos puslapiai violetinėm gėlėm marginti susišaukia su mano violetiniais patalais. Aš lovoj apsirengus ir tai galėtų bylot liūdesį ar nuobodumą, ilgesį rankų glostančių man pilvą ar apglėbiančių per liemenį, prisitraukiančių artyn ir panardinančių į savo šiltos odos kvapą.Galėčiau parašyti apie tokį ilgesį. Galėčiau netgi nemeluot ir išrašyti savo fizinio artumo ilgesį, mokėčiau jį apipinti poetiškais svaičiojimais apie susiplakusias širdis. Apie kūnų unisoną nepraėjus nė milijonui metų ir net be vakuumo.

Galėčiau, bet aš skaitau apie J. Ivanauskaitės žuvis, kurių liežuviai bučiuojas prancūziškai ir man norisi tokios estetikos popieriuj. Tokios tolimos ir truputį nesuprantamos, nes mano pačios grožis man ant delno - automobiliais mirgantys Lazdynai kairėj, iš tolumos atsklindantis traukinių dūzgimas ir poros lūpų dūmai apvejantys nudžiūvusius kaštonus.

Gyvenimas toks kupinas ir gražus, kad net rašyt nebereikia.

nuotrauka: iš interneto platybių.

Rodyk draugams


Meilė… per labai didelį atstumą.

2010-03-24 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Prieš keletą dienų dalinausi savo literatūriniu fetišu, Enrique Vila - Matas man atrodė labai geras autorius. Žinau, ką jis daro netinkamai, tačiau man tai yra pliusai. Jis naudoja nežmoniškai daug kultūrinio konteksto, o kultūrinį kontekstą aš dievinu. Tikriausiai dėl tuštybės - man džiugu, kad aš puikiai žinau apie ką jis kalba, aš skaičius autorius, kuriuos jis mini, aš mačius filmus, kuriuos žiūri jo herojai, aš girdėjus kūrinius, kurių jie klauso… Tinkamai sudėliojus kultūrinius kontekstus galima puikiai atskleisti savo herojų… Herojus skaitantis Kafką ar herojus, kuris skambina Listą. Arba herojus, kuris priklauso Kaukolių ir Kaulų draugijai. Visai kaip prezidentas Bush`as.

Labai daug pagyrų ir meilės Enrique Vila - Matas, kurį šiandien skaičiau važiuodama autobusu ir šypsojaus. Žmonėms, matyt, atrodo, kad man nelabai gerai kažkas, nes aš važiuodama autobusais kikenu, kai siuntinėju Geistautei absoliučias beprasmybes iš savo sabo blizgančio Walkman`o, šypsausi skaitydama knygas, užmigusi penkiolikai minučių nebesuprantu, kur esu ir vis galvoju, kad štai pagaliau atėjo ta diena, kai aš pramiegojau savo mylimus Trakus ir turėsiu dabar išlipti kokiam nors tai Alytuj blet. Beje, reikės kada. Aš noriu pasižiūrėt tuos lietuviškus bonsus.

Aš nebūčiau aš, jeigu nepagooglinčiau Enrique Vila  - Matas (aš googlinu savo dėstytojus ir bandau atsekti, kas juos pavertė tokiais). Žinoma, kad aš jau buvau jį skaičius. Aš skaičiau jo „Bartlebį ir kompaniją“ ir ta knyga buvo puiki! Tokie netikėti atsitiktinumai mane labai džiugina. Maži gyvenimo stebuklai. Stebuklas yra pakalbėti su knygyno pardavėja apie portugalų literatūros vertimus, stebuklas yra Leonas Judelevičius, kuris tobulai išvertė J. R. R. Tolkien „Silmarilijoną“. Stebuklas yra mano meilė Gareth Pugh, kuris po savo pristatymo nusilenkė skambant Placebo.

Dabar klausau Sohodolls, o juk net nemėgstu moteriško vokalo, taigi ši grupė man yra atradimas. Kaip aš džiaugiaus, kai antro sezono pabaigoj jų dainą panaudojo „Californication“ garso takelyje…

Vytai, sakei, kad aš turėčiau įsimylėt Hank`ą Moody? Dabar suprantu, kad jis man panašus į tave.

nuotrauka: iš draugų asmeninio archyvo. Dar viena meilė per atstumą - mano prancūzaitė draugė Marine.

Rodyk draugams


Graikų dievas.

2010-01-19 | Aplinka, Kasdieniška

Ryšium su praėjusiu post`u rodau miniai graikų dievą.

Tokie vyrai studijuoja geologiją, kaip ir mano kolega. Pastarasis studijavo su graikų dievu. Rinko su juo akmenis paplūdimiuose, vykdė įvairius geologinius tyrimus. Beigi valgė graikų dievo gamintą maistą (mano kolega teigia, kad jis gerai gamina). Jūsų mieloji blondinė tiesiog nekaltai knisosi FaceBook ir štai!

Is it really how I look? So perfect… - Dorian Gray

Tuštutė.

Ne, nesu tuščia. Aš nesu dvylikametė ir aš jau suprantu, kad su gražiu kūnu ir tuščia galva šį bei tą nuveikti galima. Tuo tarpu su neįtikėtina dūšia, kūne, kuris tave verčia žiaukčioti… A taip… Pakalbėti galima.

Rodyk draugams


Dorian Gray (2009)

2009-12-28 | Aplinka, Kasdieniška

No artist has ethical sympathies. An ethical sympathy in an artist is an unpardonable mannerism of style.

Buvimas menininku tau leidžia išsivaduot iš savo laikmečio. Esu tikra, kad jeigu anuomet Oskarui Vaildui būtų leidę nevesti, neturėt vaikų, dulkint vyrus, rūkyt opijų, išsičiustyt daugiau nei pridera, tai jis nė nebutų rašęs. Kūryba yra būdas savo iškrypimui išlieti. Aš džiaugiuosi, kad Oskarui Vaildui to reikėjo, aš džiaugiuosi, kad žmonės būtų kreivai žiūrėję, jeigu jis viešai švaistytųsi savo pasipūtėliškom citatom, deklaruotų meilę gėlių sodeliams ir ant kelių sodintųsi visokių markizų sūnelius.

Tikriausiai visi žinot, kad Oskaras Vaildas parašė Doriano Grėjaus portretą? Jeigu ne, tai aš labai trumpai atpasakosiu, verta paskaityt patiems, ypač originalo kalba, nes ta knyga myli estetiką. Be proto. Idėja ta, kad Dorianas Grėjus yra tobulai gražus vaikinas, dailininkas Bazilis nutapo tobulą jo paveikslą (dar pačiulpia Dorianui. Prie progos.), jų bendras draugas Henris yra lordas. Dar jis yra lengvabūdis, gyvenimo malonumais besimėgaujantis cinikas, kuris daro labai didelę įtaką Dorianui. Paveiksle apsigyvena Doriano siela, taigi Dorianas nesensta, nuodėmės visiškai neatsispindi jo veide ir kūne, jis tobulai gražus, tačiau beveik neturi emocijų, jis tapo Henriu, kuris peržengė visas ribas.

Beauty is the wonder of wonders.

Filmas labai gražus. Gražūs aktoriai, melancholiškai gražus Londonas, gražūs salonai, gražios moterys juose, Dorianas gražiai groja, gerai rengiasi, gražiai rūko. Man skauda širdelę, kad neįdėjo mano mėgstamiausios scenos iš knygos… Anos, pačioj pradžioj, kur Bazilis tapo ir daro pertrauką, o Dorianas išeina į sodą su lordu Henriu, tai juk lemiama…

Lord Henry went out to the garden, and found Dorian Gray burying his face in the great cool lilac - blossoms, feverishly drinking in their perfume as if it had been wine. He came close to him, and put his hand upon his shoulder. `You are quite right to do that,` he murmured. `Nothing can cure the soul but the senses, just as nothing can cure the senses but the soul.

Tą akimirką Dorianas pradėjo gydyti savo sielą jutimais - pirmąja cigarete, pirmuoju stiklu džino, pirmaisiais aksomo drabužiais, pirmąja meile, pirmosiom kekšėm, pirmu opijum, pirmais nužudymais, bet jutimai be gilesnio jų suvokimo yra nieko verti. Galų gale gražuolis švenčiantis gyvenimą tampa žiauriu, isterišku, vis ieškančiu… bet vis nerandančiu.

Ieškoti reikia mirties ir skausmo, graudulio ir rūpestingumo, ašarotų akių ir kelių linkimo, kai stiebies link jo lūpų. Tik laukdami mirties mes suvokiame savo gyvenimo kainą, o juslių teikiamą malonumą mes įvertiname tik kartu su emocijomis. Bent trupučiu jų, kaip lordas Henris.

Keep love in your heart. A life without it is like a sunless garden when the flowers are dead.

Aš labiausiai myliu literatūrą, tai giliausia ir tobuliausia meno forma, nes ji labai privati, juk tu skaitai vienas, gali viską permąstyti, niekas negraudina tavęs liūdnom melodijom, niekas negąsdina šnopavimu į ausį, tavęs nebando sujaudinti dailiais kūnais ir tavęs nevirkdo nuostabiu tembru, taigi knygų ekranizacijose mane skaudina bet koks nukrypimas nuo siužeto. Suprantu, kad reikia išmesti kai kurias scenas, suprantu, kad šį bei tą galima pabrėžti labiau, tačiau filmas man truputį iškraipė knygą. Visų pirma, tai knyginis lordas Henris yra džiugus cinikas, taip, jis mano, kad gyvenimas yra skirtas malonumui, taip, jis tuo naudojasi be jokių skrupulų, tačiau knygoje jis tą daro pozityviau, knygoje tai yra jo pasirinkimas, tuo tarpu filmo lordas Henris daug piktesnis, atrodytų, kad jis nusivylė pasauliu ir todėl dulkinasi su keletu kekšių iš karto. Bazilio vaidmuo filme labai menkas, o juk galėjo pabrėžti jo ir Henrio priešpriešą bei jo nuoširdžią meilę Dorianui, tada tiek Dorianas, tiek ir Henris atrodytų bjauresni. Žinoma, pats Dorianas filme yra gan bjaurus ir pakankamai tuščias, tuo tarpu knygoj jo sielos atsisakymas vyksta lėčiau ir skausmingiau, o ir jo tuštybė gražesnė ir labiau išgyventa. Filme jo tuštybė susidėjo į daug sekso scenų, kurios knygoj nebuvo taip labai pabrėžiamos ir man atrodo, kad jų buvo mažiau, tačiau jos nufilmuotos labai subtiliai - gražūs kūnai, gražūs veidai, aksominės pagalvės, bronzinė žvakių prietema, taigi jos visai gerai papildė bendrą meilę estetikai, kurią deklaruoja filmas ir Oskaras Vaildas. Bet net estetika turi tam tikrų išlygų…

No object is so beautiful that, under certain conditions, it will not look ugly.

nuotraukos: iš filmo. citatos: pateikiu originalo kalba, nes vertimai yra stulbinamai prasti. Jeigu labai norit lietuviškai, tai parašykit. Išversiu pati.

Rodyk draugams


(ne)moralu. (ne)teisinga. (ne)gražu.

2009-10-11 | Aplinka, Kasdieniška

Nėr teisybės pasaulyje.

Nėra grožio, nėra estetikos, nėra nieko šlykštaus, nėra nieko netinkamo.

Jis gražuolis.
Jis gražuolis.

Jeigu su Platonu trintumėmės po alyvmedžių miškelius, tai turėtume būti tvirti, drąsūs vyrai, kuriems nėra nieko ypatingo perėžti kam gerklę, lakti ir valgyt be saiko, mes niekad nepavargtume ir būtume visai už savižudybę, jeigu tik to reikėtų mūsų garbei apginti. Jeigu gyventume tamsiaisiais viduramžiais, tai piltume sau pamazgas pro langus, mėtytume akmenis į gražias moteris ir kaltintume jas raganavimu, klūpotume šaltose bažnyčiose ir tykiai lauktume geresnio gyvenimo po mirties, kur padėję galvą ant Jėzaus kelių grotume sau arfom toli nuo dvokiančių Europos sostinių, kuriose kiaulės laksto po kiemus. O jeigu gimtume hipių komunoj, tai augintumėm plaukus, pintumėm spalvotas apyrankes iš siūlų. Apsvaigę nuo žolės ir laisvės mylėtumėmės pievoje, gimdytumėm vaikus ir sodintumėm juos ant savo neskustų kelių.

Bet jie visi imtų stebėtis, jeigu pasielgtumėm netinkamai. Pradėtumėm tikėti elfais, ar imtume melstis Akašai. Jie nusisuktų nuo mūsų, pasipiktinę imtų baksnoti pirštais, apstumdytų mus, o galbūt juoktųsi iš mūsų neišmanymo. Pakėlę toną ir grūmodami kumščiais sodintųsi mus ir kalbėtų kalbėtų… Kalbėtų apie mūsų moralės nebuvimą, išvadintų mus eretikais, skystapročiais, bjaurybėm, sakytų, kad švaistom savo gyvenimus.

Dabar mes galim daryt, ką norim nešvaistydami gyvenimo. Vienintelis guru, vienintelis mūsų dievas ir vienintelė gyvenimo prasmė šiandien esame mes patys.

Šiandienai nusispjaut ant moralės, ant religijos, ant visuomeninės tiesos.

Jos nėra.

Yra tik visagalis individualizmas. Esate jūs, yra jie ir esu aš.

Vienintelis teisumas yra tai, kiek pasiteisina jūsų, jų ar mano moralė. Šiandien gyvenimas teisingas, tiek, kiek laimės jis atneša.

Jeigu praplėšę akis pasitinkate saulę savo agurkų lysvėj ir jaučiatės laimingi, tai jūs teisus, jūs moralus, jūs jau rojuj ir jums nebereikia jokio dievo, jūs jaučiatės tvirtai stėbėdamas, kaip jūsų agurkų ūsai vejasi apie pliauskeles įbestas juodon žemėn ir jums nebereikia kilnoti vyno su visažiniais platonais, sokratais, aristoteliais ar zhu xi. Jūs kraunate grublėtus, žaliai blizgančius agurkus į krepšį ir niekas jūsų negali įtikint, kad žolė yra vienintelis produktas vertas jūsų sodininkystės įgūdžių.

Jis gražuolis. Jums taip neatrodo? Aš manau, kad jis gražuolis.
Jis gražuolis. Jums taip neatrodo? Aš manau, kad jis gražuolis.

Šiandien viskas yra subjektyvu. Šiandien jūs esate vienintelis, kuris yra teisus, tačiau jūs esate teisus vieninteliam žmogui - pačiam sau.

Nuotraukos: the sartorialist, nuotraukose: Adrian Spuria.

Rodyk draugams


Pankai, Ivanauskaitė, Statkevičius.

2009-10-05 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Šiandien važiavau į Kauną. Šuo klaikiai seilėjosi. Inkštė. Reikalavo atidaryti langą. Lojo. Vėl seilėjosi. Man ant kelių. Nežmoniškai šalta. Mama klausė Simply Red. Aš skaičiau Jurgos Ivanauskaitės „Raganą ir lietų“. Su kapišonu ir pirštinėm. Susisupus į rausvą Geistautės šaliką, kurį pavasarį nešiojo kažkin koks pankas. Per GaDi`09. Geistautė šaliką vėliau išskalbė. Aš labai noriu tuo tikėti.

Man nepatinka Jurga Ivanauskaitė. Ji taip lengvai skaitoma, jos palyginimai tokie gražūs, jos siužetai įtraukia. Ji dažniausiai rašo apie moteris, kurios yra visiškos idiotės. Aš jų nesuprantu ir nejaučiu. Skaitau Jurgos Ivanauskaitės knygas dėl bendro išsilavinimo ir estetizmo gabaliukų aprašymuose. Jautiesi, kaip filme, kurio režisierius vis šnabžda operatoriui į ausį reikalaudamas pritraukti vaizdą. Dar ir dar. Dar truputį. Tegul matosi smulkios gyslelės vagojančios kaktą ir kreivai nulūžęs nagas, ir obels žiedlapis plaukuos. Priartink jo kairįjį kampą, jis kiek rausvenis, nei likusi dalis.

Jurga Ivanauskaitė eilinį kartą maksimaliai priartino savo žliumbiančią bobą, kurios nedulkina vyras ir ji dabar nori numirt. Aš pakėliau akis ir prisiminiau pačios Jurgos Ivanauskaitės mirtį. Man tikrai buvo liūdna. Ji talentingas žmogus, ji kryptinga ir visad liko atsidavus pati sau. Tik aš jos nesuprantu ir nejaučiu.

Jos laidotuvėse buvo Juozas Statkevičius. Šiandien aš taip ryškiai mačiau jo juodus, banguotus plaukus, fantastiško kirpimo drabužius, jo nuostabų veidą ir kelias dienas neskustą barzdą. Ir ramiai besisukančias snaiges. Tokias smulkias. Įsiliejančias į jo plaukus. Tykiai gulančias ant jo juodų drabužių.

Žiūri ir supranti, kad grožis egzistuoja net makabriškiausiom sąlygom. Viltis gali ištirpti ašarų upeliuose, juokas dingsta pasidaužęs liūdnu aidu, susijaudinimas negrįžtamai nuteka kūnu, kai niekas nebedūsauja į kaklą… Bet plaukai visad gali banguoti. Taip juodai. Nusitaškuot baltom snaigėm.

Tiulis plevena net palytėtas pjūklų.

Nuotraukos (dvi pirmos): Visvaldo M.

Rodyk draugams


Tuščios kalės arba žmonių įžeidinėjimas troleibusuose.

2009-09-11 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Šiandien nakvojau pas Geistautę, universitete mes nebuvome, nes buvome koncerte, o grįžus aš sėdėjau ant grindų ir vapėjau gausybę keistų dalykų apsikabinusi migdolinio likerio butelį. Likerio, kuris Geistai šlykštus, Rokui anyžinis, man ir Kasčiui pažadėtas.

Geista: Tas likeris šlykštus. Reda, aš tau tą likerį sugirdysiu, kai tu girta būsi. Tau arba Kasčiui.

Aš & Geista

Ryte mes gėrėme daug vandens ir valgėme pusryčius, o tada kruopščiai rinkomės drabužius, aš vėl sėdėjau ant grindų ir juodinau savo pajuodusias akis, mane truputį purtė egzistencinio nerimo virpuliai dėl slenkančių plaukų ir buvo apėmusi rudeniška melancholija dėl besilupančio nagų lako.

Vėliau ilgai laukėme troleibuso, kol galiausiai sulaukėme ir važiavome. Troleibuse man prasidėjo isterija ir aš ėmiau žvengt, nes ten dvokė, priešais mane stovėjo trylikametė bjauriais dantim ir išverstais papais, o ant jos draugės rankinės mėlynu šratinuku buvo pripiešta šypsenėlių. :)

Karma mums buvo maloninga ir nušvietė mūsų kelionę sėdimosiomis vietomis. Troleibusas stoviniavo, nes laukė žalios šviesos, elektros pliūpsnio ar kitų dalykų, kurių paprastai laukia troleibusai, o dvi blondinės buvo plaukus susikėlusius į kuodus. Tokius netvarkingus, ties momenkauliu. Jos savo smalsiomis akutėmis stebėjo aplinką ir mirksėjo pridažytom blakstienom, kai pro langą užmatė negražų vaikiną. Blondinės ėmė ir susijuokė, jis žinoma matė ir viską suprato. Dabar mes esame tos kalės, kurios jam vis gilina depresiją.

Geista & Augustė

Geista & Augustė

Jis juk labai geras žmogus, nuostabus tiesiog. Jis tikriausiai globoja benames kates, neria vąšeliu kepuraites kaimynų vaikams, užsidegęs žvakę skaito Dostojevskį. O galbūt jis tegul galvą išsiplauna? Įsigyja savo dydžio kelnes, nusivalo batus, susitvarko veido odą ir nagus?

Vakar blondinės keliavo tuo pačiu maršrutu, jos sėdėjo kartu ir tikriausiai aptarinėjo aibę opių klausimų, kuomet prieš jas atsisėdo mergina, kuri sėdėjo viena, nes kitas žmogus šalia jos paprasčiausiai netilptų. Vėliau didžioji mergina atsistojo ir keistokai sverdėdama užėmė poziciją prie durų įkalindama blondines, kurios nesuprato situacijos rimtumo.

Reda: Geista, lipam…

Geista: Tai kad vietos nėra.

Didžioji mergina pagiežingai pažvelgė į blondines su suknelėmis, kurios juk tik konstatavo akivaizdų faktą ir tikrai nenorėjo pasakyti nieko blogo, nenorėjo nieko įžeisti ir nenori būti šuolių nuo tilto priežastimis. Mano nagai yra violetiniai, o tu esi stora. Tu sunkiai judi, dūsti, tavo širdis kasdien vaitoja, tu sėdi ant dviejų kedžių, neįsivaizduoju, kur tu perki drabužius, bet aš esu tikra, kad mes negalėtumėm kartu pasivažinėt riedučiais.

Aš tikrai nemėgstu apsileidėlių. Nemėgstu ir kvailių. Jeigu tas aukštas vaikinas, aptemptom kelnėm ir man nelabai patikusiais maškinėliais yra kvailys, tai aš jam taip ir pasakyčiau ir tai būtų paskutinis mano ir jo pokalbis.

Kikenančios blondinės nėra kalės. Anaiptol. Kikenančios blondinės yra teisuolės.


I want a perfect body
I want a perfect soul

(Radiohead - Creep)

Nuotraukos: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Art of Living.

2009-08-27 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Tūnau namie ir džiaugiuosi paskutinėmis dienomis, kai galiu neatsiliepti, kai skambina nežinomas numeris, tiesiog valgyt geltonas slyvas ir vaikštinėti su timpėm ir vilnonėm kojinėm, skaitinėti Schillerį, kuris labai jau kartojasi ir rašo klaikiai įmantriai. Kita vertus, čia gali būti kaltas ponaitis vertėjas Antanas.

Ponaičiui Antanui turėtų būti labai liūdna versti tekstus iš vokiečių kalbos. Vokiečių kalba labai graži tiems, kas ją moka. Friedrichas Schilleris rašė „laiškus apie estetinį žmogaus ugdymą“ ir jeigu jums įdomu, ką jis mano apie „estetinį žmogaus ugdymą“, tai paskaitykite jo blogą.

O aš manau, kad estetika yra vienintelė siekiamybė.

Art of Living by Frederic.

Art of Living by Frederic.

Man patinka gražūs žmonės, man patinka, kai gražūs žmonės gražiai rengiasi. Kai jie gražiai kalba apie gražias knygas ir eina į gražius spektaklius. Man patinka, kai jie su manim klauso gražaus Velvet Goldmine garso takelio, kuriame Ewanas McGregoras gražiai dainuoja. Man aptinka žmonės, kurie nuoširdžiai domisi aplinka ir žvalgosi po kaimynų kiemus ir kolegų gyvenimus gaudydami mūzas, kad grįžę namo irgi nusilakuotų nagus mėlynai, o ne imtų burnoti, kaip tai absurdiška. Ir man patinka „normalūs“ žmonės, kurie gimdo vaikus ir mokina juos vaikščioti, kurie dirba ofisuose arba pardavinėja bandeles… Tik mano vaikas avės gražiais batais, kai mokysis vaikščioti ir aš tikrai nepamiršiu jo pamokyti elfų kalbos, nes ji man graži.

Art of Living by William.

Art of Living by William.

Man patinka gražus gyvenimas.

Ir kai kitą kartą skęsite savo problemėlėse dėl šlykštaus darbdavio, nesupratingų tėvų, tuščios piniginės, dviem dydžiais paaugusių džinsų ar teksto stokos kalbant apie Hendelį…

Jūs tiesiog nemokat gyvent!

Jūs pametėt ambicijas, esat tingus, perkat pernelyg daug batų ir neatrandant laiko Verdžiui, jūs trumparegis, jums reikėtų išjungti TV, ne, jums reikėtų išmesti TV! Ir eikit pabėgiot į stadioną! Kai kitą kartą virsit kavą, tai įberkit ten truputį čili. Nuo peilio galiuko.

Art of Living.

Art of Living by Lucy, Duffy & Emma.

Nuotraukos: theselby.com

Rodyk draugams