BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

BuBo.

2010-10-12 | Aplinka, Aš esu tai

Skaičiau brangiausiojo Frederic Beigbeder „Windows on World“. Apsiverkiau skaitydama troleibuse. Kažkur netoli Aguonų stotelės. Aš net negaliu sakyti, kad jis labai įtaigiai rašo. Anaiptol - labai paprastai ir žmogiškai, bet daugiau nepasakosiu - paskaitykit patys.

Toje knygoje Frederic Beigbeder sugalvojo sąvoką BuBo. Buržua Bohema. Tokie juk mes ir esam… Laistomės kultūra ir pinigais, literatūra ir naujausio modelio telefonais, apsigaubiam gražiais skudurais ir saksofonų solo. Ir mano močiutė neteisi sakydama, kad bohema mirė tada, kai jos bičiuliai baigė mindyti Suokalbio slenkstį, ji neteisi sakydama, kad mes nebesuprantam meno kalbėdami apie jį palinkę virš popierinių kavos, už kurią gerokai permokam, puodelių.

Mes tokie pat kūrybiški, mes lygiai taip pat mokam išrašinėt save iki paryčių, ir mes tikrai vertinam teatrą, bet šiandiena mums suteikia progą mėgautis sushi su sezamo sėklom, ir viskio taurėm fanatstiškose terasose, ir neįtikėtinai gražiai kaukšinčiais batais, o juk tam, kad pasižiūrėtume į gražiuosius Juozo Statkevičiaus kostiumus Dž. Verdžio muzikoj mums irgi reikia banko kortelių.

Pinigų teikiami malonumai intelekto neblokuoja.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo, aš ir Linukas. Hipiai su mobiljakais rankose. Ir suktinėm lūpose.

Rodyk draugams


Aš myliu vieną prancūzą.

2010-09-02 | Aš esu tai, Kasdieniška

Skaitau Frederic Beigbeder, geriu kavą ir valgau turkish delight (su granatų sultim). Ultra worldwide, pasakytų Frederic Beigbeder. Kartais pasidedu jo knygą ir pati brūkšteliu šį bei tą su viltim, kad šis bei tas irgi pats knyga.

Viską darau lovoj ir nuoga. Aš tikriausiai irgi truputį prancūzė.*

*Archyvinis įrašas. Butiokai, šitaip aš darau kituose namuose.

nuotrauka: renkuosi atsiųstą Vyto, nes savęs nuogos publikuot nenoriu, o jei kurią dieną nuspręsčiau tapti prezidente?

Rodyk draugams


Sentimentai.

2010-06-25 | Aš esu tai, Kasdieniška

Gulėdama karštoj vonioj skaičiau Frederic Beigbeder „Romantiškąjį egoistą“. Žinoma, kad jau buvau skaičius. Šiuo metu namie neturiu nieko, ko nebūčiau skaičius. Vėluoju grąžinti knygas jau du mėnesius ir baisai nenoriu vėl susidurti su tuo priekaištingu žvilgsniu, kai man priskaičiuos mažiauneidešimties litų skolą, bet skaityti noriu. Aš labai noriu Soreno Kirkegoro - ne, jokių egzistencialistinių krizių, bet man jis visad atrodė žavus. Jis turėjo savo pretekstų. Dar noriu klasikos, galbūt aš jau užaugau ir imsiu ją kitaip vertinti, nes viską skaičiau būdama paauglė. Tiesą sakant, tikiuos, kad aš vis dar nekenčiu Balzako.

Skaitau Frederic Beigbeder ir suprantu, kad aš jo pasiilgus, jo ir visko, kas man su juo asocijuojasi. Žmonių, kurie man su juo asocijuojasi, vyrų, kurie man panašūs į jį. Nors ne į jį, o į jo kuriamus prototipus - Oktavą Parango ar Oskarą Diufreną.

Kai kurie tvirtina, kad aš vardu Oskaras Diufrenas, kiti mano, kad mano tikras vardas - Frederikas Beigbedė. Kartais pačiam sunku susivokti. Iš tiesų manau, kad Frederikas Beigbedė norėtų būti Oskaru Diufrenu, bet jam neužtenka kietumo. Oskaras Diufrenas - tai blogesnis jis, kitaip kam būtų jį prasimanęs?

Romantiškasis egoistas. Vyras, kuriam atrodo, kad jis tave myli kaip beprotis, nuoširdžiau nebeįmanoma - jis tavęs nuolat nori, bet keistai svyruoja tarp cukraus dulkių barstymo tau ant lūpų ir kiaurai permirkstančių paklodžių. Tarp įsikniaubimo tau į krūtinę, ilgesingų žvilgsnių ir liūdnokų dūsavimų pasakojant tau tai, ko niekam kitam jis nekalbėtų ir atsainoko, pasipūtėliško perbraukimo tau per užpakalį, kai kyli nuo baro.

Meilė tikriausiai nėra tai. Meilė turėtų būti ramus užtikrintumas. Meilė turėtų įnešti jaukaus nuobodulio, lengvų plepalų ir saldaus beprotybės prisiminimo. Beprotybės, kuri buvo atėjus su tuo cukrum ir šlapiom paklodėm.

Būtent todėl mes jos ir atsisakom, ar ne, mano negražusis prancūze ir mano gražusis ne prancūze?

(šypsausi)

Frederic Beigbeder yra vienintelis negražus vyras su kuriuo aš tuoj pat permiegočiau.

(šypsausi)

Nuotrauka: nugooglinta.

Rodyk draugams


Literatūriniai jutimai.

2010-03-21 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Vakar buvo magiškas vakaras. Lyg planavau eiti gerti vyno su viena gražia moterim, bet vėliau likau namie. Su gražia knyga - „Paryžius niekada nesibaigia“. Ne, šita nėra Hemingway`aus. Taip, aš Hemingway`aus nemėgstu. Šita yra Enrique Vila - Matas. Ispanų literatūra yra mano fetišas. Pietų Europos. Truputį Prancūzijos, nes juk sako, kad prancūzai yra pikti italai. Ispanų ir portugalų. Dieviška. Šiaip jau labai iškrypėliška, labai detalizuota, labai koncentruota į vieną pagrindinį veikėją, smulkmeniška, kartais egzaltuota (bet kitoj plotmėj, nei lietuvių literatūra, kuri yra oho kokia egzaltuota).

Man patinka išgrynintos knygos, tokios, kurios turi savo stilių nuo pradžios iki galo, skaitai ir visą laiką jauti JĮ - knygos autorių, knygos personažą, knygos laikmetį. Frederic Beigbeder sakė, kad atleistina parašyti porą puslapių šlamšto, tačiau vėliau bent jau penki puslapiai turi būti idealūs. Žinoma, tavo „Meilė trunka trejus metus“ buvo ištisas šlamštas su pora gerų puslapių, bet aš vistiek tave myliu, mano negražus nusišniojęs prancūze. Kada per žinias netyčiom išgirdau, kad manoma, jog Antoine de Saint  - Exupery galėjo nusižudyt, tai verkiau visą vakarą. Murmtelėjau, kad nesąmonė ir pradėjau kūkčiot. Juk jis taip mylėjo gyvenimą, galėjai tą jausti visose jo knygose, o dabar… Žmogus, kuris man yra tyriausios laimės įsikūnijimas, kuris mane išmokė paprastai džiaugtis apelsinais arba įžvelgti gyvenimo prasmę kilimuose… nusižudė. Negalėjo šitaip būt. Aš net nežinau, ar jie patvirtino šitą savo versiją. Man neįdomu, nes aš žinau tiesą, nes Antoine man ją pats užrašė. Aš sakau, kad miegu su Bukowski. Aš tikrai su juo miegu, nes aš jį jaučiu. Jaučiu jo nusivylimą ir alkoholį, jaučiu jo paviršutiniškas kekšes, kurios nusivylusios dar labiau nei jis pats…

O Hemingway nejaučiu. Dostojevskio, Balzako, Tveno, Dikenso nejaučiu. Žemaitė, Putinas, Maironis ir Salomėja… auč.

Justė ir aš.
Justė ir aš.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo. Pasipuošiau pilku treningu, nes šitos literatūrinės poezijos popietės aš labai nejaučiau. Mokyklinio literatūros kurso aš oho kaip nejaučiau. Nors turėjau geriausią mokytoją pasaulyje.

Rodyk draugams


Aš norėčiau būti Fredericu Beigbeder. Tik moterim.

2009-09-03 | Aplinka, Kasdieniška

Labai gaila, bet aš neprisimenu aplinkybių, kuriomis aš vapėjau, kad norėčiau būti Fredericu Beigbeder, nes jis gyvena linksmai, laisvai ir šiandien. Tik aš norėčiau būti gražesne, jo moteris pakeisčiau vyrais, kokainą - absentu, nenorėčiau apsilankyti areštinėj, neturėčiau vaiko ir neašaročiau dėl meilės… ir būčiau moteris. Būtinai!

Vyru būti sunku, o užaugti jums dar sunkiau, mano brangūs draugai stipriom rankom. Turit įsikarti į visus medžius, peršokti visas tvoras, sumušti vyresnį už save ir pereiti visus kompiuterinius žaidimus, pageidautina sudaužyti kokį automobilį dar iki pilnametystės ir gerti vodką stiklinėm, rūkyti reikia po direktorės langais ir jūs privalote sugebėt kalbėt apie savo seksualinę patirtį bent jau gerą valandą. Neužsičiaupiant ir mikliai laviruojant įsivaizduojamomis detalėmis, kurias skolinatės iš porno filmų. Turite būti matęs daug porno filmų dar prieš tai, kai jums ims želti barzda. Gerokai prieš tai.

Tada į jūsų gyvenimą įsisuka kikenanti moterų krūva, jūs negalite jų užgulti visu svoriu, nes joms lūžtų šonkauliai ir dabar jums reikia nukišti savo vaikišką spontaniškumą ir nulį mąstymo į ateitį kažkur gilyn su tuo paaugliu, kurio galvoj teliūškuoja sperma.  Jeigu jūs norite kartais jausti jų trapius kūnus po savim. Ir jūs negalite garsiai kalbėti apie praeinančių moterų užpakalius, negalit kalbėti apie savo moterų užpakalius ir grūsti rankos į jų užpakalinę džinsų kišenę, nes viešumoje visos moterys yra padorios. Bent jau tos, kurių jums pradėjo reikėti, kai ėmėt žiūrėt kiek mažiau porno.

Jūs turit būti truputį įsitempęs ir atsargus, jūs turite atknisti savyje arba meistriškai išmokti vaidinti jautriąją pusę, jums reikia paslaptingai primerkti akis, kai moterys jus verčia pažiūrėti į dangų, rūką ar kates. Jūs turite mylėti batus. Be proto. Naujus. Aukšakulnius ir kaubojiškus. Kaukšinčius ir visiškai tylius. Violetinius ir žibančius. Ant savo moters kojų.

Kitu atveju tie gražus batai ir gražiosios kojos juose ims ir išeis. Kaukšėdamos kulniukais ir plazdendamos plaukais.

Reda: Geistaute, ką darytum, jeigu būtum vyras? Vieną dieną?

Geistautė: Nežinau… Moterų ieškočiau… Tu?

Reda: Nuvažiuočiau į Naujininkus ant monolito sienos pamyžt.

Geistautė: Aš ten moterį paimčiau.

(kalba truputį cenzūruota)

Ir melsčiausi, kad ta sunki diena greičiau baigtųsi ir aš vėl būčiau moteris, kuri lengvai kikena, kartais šneka nesąmones ir pasiteisina vakarykščiais buteliais, verkia žiūrėdama American Idol ir Extreme Home Makeover, pavargsta ir jai būna šalta, ji gali būti irzli ar net supykus, ji kartais gali būti lengvabūdiška, o kartais niekur neeina, nes suknelė užsispyrusi negula ant jos alkano kūno. Ir jums belieka paglostyt jai raktikaulius. Taip švelniai ir atlaidžiai.

Taip, jeigu tapčiau vyru vienai dienai, tai norėčiau greičiau grįžti į moters kūną, nes atmetus monolito sieną, jums labai sunku, brangieji.

Nuotraukos: Josh Beech žurnalui “Dazed & Confused”

Rodyk draugams


Gyventi yra paprasta.

2009-08-19 | Aš esu tai, Kasdieniška

Man patinka, kai nereikia nieko dirbti, kai tiesiog mėgaujiesi gyvenimu ir tiek. Galbūt turėtų būti liūdna ir apmaudu, kad laikui bėgant praradau savo idealizmą, kai atrodė, kad gali kalnus nuversti, bėgti, o nukritus keliais šliaužti, nes viskas nesvarbu, nes nesvarbus nei nuovargis, nei skausmas, nes turi tikslą, nes nori kažką pakeisti ir žinai, kad gali. Negaliu sakyti, kad praradau ambicijas ar pradėjau bodėtis darbo, ar praradau idėjiškumą…

Tiesiog tai man nebeatrodo taip nežmoniškai svarbu. Aš nemanau, kad tai vienintelis kelias ir vienintelė savirealizacija.

Sandra ir aš. Dalinamės paslaptim, paskalom, meilėm ir kitais saldžiais dalykais.

Sandra ir aš. Dalinamės paslaptim, paskalom, meilėm ir kitais saldžiais dalykais.

Man svarbūs yra vakarai su vynu, man svarbios yra maudynės naktį, man svarbi ta krūva mano žvengiančių draugelių, jų didelės striukės ant mano pečių ir jų džemperiai, kuriuos aš galiu nešiot, kaip suknelę, mano mergaičių paslaptys ir pliurpalai, jų nauji kvepalai ir raštuotos palaidinės, man svarbu nusiauti batus, kai vedžioju šunį ant kalno, man svarbu tiesiog paprastai rašyti ir neįsivaizduoti būsimos knygos viršelio.

Kas iš rimto darbo, statuso, uždirbamų pinigų, kai neturi laiko ir jėgų jų išleist?.. Kas iš idealizmo, pasiaukojimo ir altruizmo, jeigu kartais taip akivaizdu, kad šitas pasaulis neturi ateities.

Skaitot Beigbeder? Aš jį labai myliu. Jis kalbėjo apie `apokaliptinį hedonizmą`. Jis kalba apie tai, kiek neteisybės yra pasaulyje, kiek mirties, kiek nelaimių, purvo, trumparegystės…

Ir ką mes galim padaryt?

Nieko.

Galim truputį apvalyt paviršių, bet jis vėl susiteps. Taigi leiskit viskam riedėt velniop, o patys mėgaukitės, kol dar galit.

Darykit taip bent kartais.

Aš nežinau, kodėl žmonės bijo hedonizmo, kodėl bijo malonumų, kodėl jaučiasi nejaukiai, jeigu atostogauja ilgiau nei `priimta`, kodėl prabanga yra nepadori, kodėl apsirengti gražią suknelę reikia progos? Kodėl kalbėti apie tai, kiek laiko aš praleidžiu pildydama ataskaitas ar vartydama botaniką nėra įdomu, o nuo informacijos apie tuos du butelius vyno, ar per rankas einančią suktinę jūs suvirpat? O daryt kūlvirščius ant stadiono žolės iki kol nugara tampa mėlyna jums atrodo taip vaikiška?

Sandra ir Aš. Gyventi yra paprasta. Ir labai linksma.

Man tai linksma.

Linkiu, kad ir jums būtų.

Nuotraukos: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams