BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

VU GMF pirmakursių stovykla.

2010-08-26 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Esu peršalus, viešiu tėvų namuose ir trinuosi aplink su treningais ir per dideliais markškinėliais. Labai noriu sulčių, todėl manau, kad persirengsiu ir nueisiu parduotuvėn.

Peršalau VU GMF pirmakursių stovykloje, kuri tris dienas vyko prie Pailgio ežero tarp Nemenčinės ir Pabradės. Oras buvo visai gražus, tradiciškai smarkiai nulijo, o visą likusį laiką švietė saulė, tačiau vakarai jau šalti, o man visad sunkiai sekasi praktiškai susidėti kuprinę, bet aš turėjau kaspiną plaukams, kurio nepanaudojau. Šiemetiniai pirmakursiai labai ramūs ir atrodė keistai, ypač po pernykščių nuolat girtų ir rusiškai siūlančių eiti šen bei ten timpėmis apsitempusių vyrų. Antra vertus, viskas vyko planuotai ir tvarkingai, be jokių pykčių, o tai, manau, kad į naudą mums kaip komandai, net jeigu ši ramybė ir nebuvo vien mūsų nuopelnas. Tikiuos šiųmetinius pirmakursius susitikti atstovybėj ir produktyviai kartu dirbti.

Mylimiausias pirmakursis Artūras.

Mylimiausias pirmakursis Artūras.

Taip pat tikiuosi, kad per studijų metus pirmakursiai susipažins su ALUM ir jo mergina LEIKA.

Atmetus peršalimą, mirtinai suterliotus mėgstamus džinsus ir močiutės itin, švelniai tariant, chujovai iškeptas voveraites, kurias rinkom su merginom (jų dar daug liko namie Vilniuj, ramiai, jeigu skaitot), tai stovykla buvo visai gera, bet tikiuos, kad kitais metais grįšim į GMF tradicijas, nes mes juk esam tas rėkiantis, alum besilaistantis ir už absoliučią laisvę pasisakantis fakultetas.

Mylimiausia prodekanė su mylimiausia pirmininke.

Mylimiausia prodekanė su mylimiausia pirmininke.

Nes tik mūsų veteranai sugeba sliūkinti nešdami šakas ir aspimesdami krūmu, o pakeliui sulaužyti čiaupą ir išdaužti langą, ir tik mūsų stovykloje neaiškiom aplinkybėm gali sprogti sodo nykštukas, o labai seksualios pirmakursės miega su šilkiniais naktiniais.

Mylimiausia Geistautė su mano mylimiausiu megztiniu ir savo mylimiausiais genetikais.

Mylimiausia Geistautė su mano mylimiausiu megztiniu ir savo mylimiausiais genetikais.

Pirmakursiai, dar kartosim ir daug trankiau.

Kolegos, jums ačiū.

H&M vyrai, jūsų labai ilgėjaus.

nuotraukos: Justinos iš centrinio biuro, kuri gerai grybauja.

Rodyk draugams


GaDi muzikos festivalis.

2010-02-26 | Aplinka, Aš esu tai

Gerbiami, gerbėjai,

aš turiu naują blogą, skirtą GaDi muzikos festivaliui, prie kurio organizavimo aš prisidedu. Skaitykit, komentuokit, o gegužės mėnesį lauksiu jūsų GaDi 2010.

Tikiuosi, kad šiemet pakartosiu pernai metų šventę - atradau The Colours of Bubbles (Juliuk, tu gražus!), Austėja turi siaubingo kompromato, miegojau ant pagalvių ir Lauri, manęs tikrai neveikia tai, kaip tu lieti man kelius.

Rodyk draugams


Mokslumas.

2010-01-11 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Sėdžiu VU GMF SA su paltu ir pirštinėmis (batais ir visais kitais drabužiais, žinoma. Su šaliku dar.) ir klaikų klaikiausiai tingiu judintis namo. Reikėtų nueiti nusipirkti ilgas kojines, nes krūva mados blogų, kuriuos aš vartau kasdien daro man šiokią tokią įtaką. Labai gaila, kad logika ir atsakingumas man jokios įtakos neturi. Vakar susirašinėjau su savo girtu broliu, kuriam šiandien buvo ekonomikos egzaminas. Marko, spėju, kad pavarei neprasčiau nei aš. Aš laikiau matematikos egzaminą. Statistikos. FiLOLoginės interpretacijos statistikos apibrėžimų tema.

Liūdnoka.

Geistautė nori, kad įdėčiau jos nuotrauką į blogą. Šitaip ir pasielgsiu.

Kolegos žaidžia pokerį, kurio žaisti aš nemoku. Nemėgstu kortų.

Reikėtų važiuoti namo.

Suteikdama šiam įrašui prasmę rekomenduoju perskaityti Jean Echenoz „Pianistą“. Labai įdomu, kad prancūzas rašo, kaip portugalas arba ispanas koks. Kaip koks Jose Saramago, kurį aš myliu. Arba Juan Marse, kurio nurautos driežų uodegos ir kraujas upės senvagėj man primena Nick Cave. Gaištantis šuo dar.

Ką tik sužibėjau savo achujiena inteligencija. Gaila, kad šiandien tik literatūroje.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo. Geistautė vieniša ir pikta prie Santuokų rūmų. Veskit ją! Norit numerio? Pašto? Adreso?  Išmatavimų? Batų dydžio? Intriguojančių nuotraukų? Turiu tokių, kur jai kokių dešimt ir į plaukus priraišiota spalvotų balionų.

Rodyk draugams


Lankom vaikus ir Redos penktadienis.

2009-11-16 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

5dienį važiavom į dar vienus vaikų namus. Seniau rašiau apie mūsų pirmąją kelionę, o dabar (kiek pavėluotai, nes sergu) rašau apie Paparčių šv. Juozapo vaikų globos namus.

Mano penktadienis turėjo būti užgrūstas veiklom, nes turėjau turėti du susitikimus dėl paslaptingojo projekto, abiejų nebuvo, ne dėl mano kaltės, žinoma. Ta proga su Vytu išgėriau kavos pietums ir nuėjom į ŠMC. Paroda tikrai gera, nueikit. Aišku didžiausią įspūdį paliko video iš Talino, kai buvo nukeltas tas paminklas kariui, kuris kovojo prieš nacizmą. Aš esu visiška pacifistė, tai stovėjau nusisukus į priešingą pusę ir beveik verkiau. Pati paminklo nukėlimui visiškai nepritariu, nes jis nešlovina Sovietų Sąjungos, jis yra padėka visiems, kurie žuvo kovodami su naciais. Kodėl naciai yra blogai, tai manau, kad neaiškinsiu. Žinoma, Sovietų Sąjungai aš irgi nepritariu, bet tai yra istorija, todėl, jeigu tas paminklas ar Žaliojo tilto skulptūros jums kelia asociacijų su sovietmečiu, tai žiūrėkit į tai iš istorinės pusės. Gal kokius dvarus irgi išsprogdinam, nes jie priklausė lenkų šeimoms, kurios rykštėm plakdavo lietuvius baudžiauninkus?

Sveikiausią požiūrį į sovietmetį turėjo mano senelis. Jis visad sakydavo, kad pati sistemos idėja yra graži, bet visiškai nepritaikoma žmonėms, o ypač vakariečiams.

Vėliau grįžau į GMF SA, palaukėm vėluojančios Eglės ir važiavom. Aš nuoširdžiai tikėjaus, kad užvažiuosim į Hesburger`į, nes buvau nevalgius ilgiau nei parą, bet užvažiavom tik į degalinę, o valgyt tas dešras senam batone su krūva garstyčių yra fu. Kad ir kaip mėgčiau junk`a, bet degalinių maistas ne mano jėgoms, negaliu TIEK nusižengti savo moralei.

Šįkart kelionė buvo rami, Ignas vėl vairavo, šįkart autobusiuką, aš su Coliu sėdėjom prieky ir valdėm muziką, truputį žybčiojom mano žiebtuvėliu, juokėmės, dalinomės paskalom ir rūkėm. Galas darė tą patį, dar idiotiškai suraišiojo diržus sau virš galvų.

Vaikų namai panašaus dydžio, kaip ir pirmieji, bet čia daugiau mažiukų, daugiausia pradinukų, taigi mūsų rankos, glėbiai ir keliai visą vakarą buvo užimti. Šiuose vaikų namuose veiklas skirtysim į dvi grupes, vyresnius pasivežiosim po Vilnių, nusivešim į universitetus, kultūrinius renginius, o mažiukus, matyt, lankysim jų globos namuose, Kaišiadorių rajone. Jiems aktualiau dėmesys ir kartu praleistas laikas, o ne kūltūrinės programos. Bent jau dabar. Jeigu mokat dekupažuot, velt vilną, ar daryt kažką panašaus, tai galit man brūkštelt, gal tada susitarsim ir pravesit vaikams pamoką.

Šiuos vaikų namus šiemet paliks trys vaikai, kuriems reikia sukrauti tris new start rinkinius. Įsivaizduokit, ko jums reikėtų, jeigu persikraustytumėt. Visko. Rankšluosčių, patalynės, puodų, keptuvių, įrankių, puodelių, drabužių ir galų gale lagamino į kurį sutalpintumėt visą savo mantą. Dar kartą - rašykit man, jeigu norit prisidėt ir pasidalint savo turtu, kurio jūs turit daugiau nei reikia. Esu tikra.

Grįžtant namo klausėmės lietuviškos muzikos, užvažiavom pasifotografuot ir sutraukt po cigaretę prie Tiškevičiaus rūmų, kur klampojom po siaubingus purvynus, daugybę kartų šokinėjom nuo laiptų, kad padaryt gerą kadrą, sušalom ir dabar aš esu peršalus.

Anot daktarės turėčiau gulėti lovoj iki penktadienio, bet tai pernelyg didelė prabanga mano įtemptam gyvenime. Pati 4dieninių linksmybių atsisakau, bet visus kitus kviečiu apsilankyt GMF pirmakursių vakarėly. Manau, kad 5dienį reikės suokalbiaut. Aš namie tik antra diena, o man jau siaubingai nuobodu ir liūdna.

nuotrauka: the sartorialist (beje, čia fotografo dukra).

Rodyk draugams


Ketvirtadienio susitikimas su vaikais trečiadienį.

2009-11-12 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Aš esu Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto Studentų atstovybės narė (skamba kaip nuosprendis, panašiai ir yra). Dirbam mes su įvairiais dalykais, šiuo metu aš dirbu su projektais (apie kuriuos galbūt kada nors. Brolis sako, kad jeigu papasakoji, tai neišsipildo. Broliais tikėti reikia. Ypač tokiais gražiais, kukliais ir romantiškais futbolininkais. Povilai, bučkiai tau!). Justė, kurią mes vadiname mama, pradeda vykdyti puikų projektą su vaikų namais. Materialios paramos vaikai daugiau mažiau gauna, o bendravimo jiems tikrai trūksta. Mes norim su jais važiuot į kiną, valgyt ledų, eit į žygius, paplaukiot baidarėm ir daryt viską, ką darytume ar darome su savo broliukais ar sesutėm.

Prieš Kalėdas rinksime ir materialią paramą, kurią vėliau išskirstysime vaikams, jeigu kas iš jūsų, gerbiamieji skaitytojai, norite prisidėt, tai brūkštelėkit (tiksliau subaksnokit klaviatūra) man žinutę ar laišką, susisiekit skype, telefonu, ar bet kokiu kitu būdu, kuris jums atrodo tinkamas.

Prieš važiuot nežinojom, nei kas per vaikai, nei kaip mus priims, nei kiek mes ten esam reikalingi ir aktualūs, bet vaikai labai smagūs, labai nori bendraut, nesitiki iš mūsų aifaunų, geimbojų, segų, pleistaišionų ir visų kitų technikos stebuklų (beje, norėtų, t.y. jiems reikėtų, muzikinio centro. Turit atliekamą? Norit nupirkt?). Jie džiaugias galimybe su mumis pabūt, pabendraut, nuveikt, ką nors visiškai elementaraus ir tai verčia pasitempt ir pasistengt dėl jų.

Esu tikra, kad dar ne kartą rašysiu apie vaikus ir apie mūsų veiklas su jais, o šiandien noriu pasidžiaugt savo kolegom ir susistemint mūsų klaikią ir klaikiai juokingą kelionę.

Lietuva, visų pirma, tai ačiū tau už puikų orą! Už varvančius skėčius mašinoj, už šlapias Justės kojas, už priverstinį rūkymą po siaubingu, Lentvario, Panevėžio, Slabotkės, Krasnuchos ir panašių vietų, aurą puoselėjančiu stogeliu, kuris yra Antakalny. Tokia buvo mūsų kelionės pradžia. Daug žada, ne? Pabandysiu papasakot, bet rašydama galiu pamiršti daugybę dalykų, nes…

Edgaras: Gal tu susivesk viską į telefoną.

Sandra: Ji viską atsimins.

Reda: Ne, pas mane tik šimtas simbolių.

Justė: Galvoj.

Visi juokiasi. Šimtą simbolių aš turiu laikinojo telefono žinutėj, maniškis sugedo, naujo dar nenusipirkau. Senoji mokykla. Zhistokai.

Važiavom gan savotiškai, aš sėdėjau gale, per vidurį ir man į šlaunį rėmės mano skėtis. Tiek iš tos liaunumo laimės, kad telpu dvigubų durų tarpe. Sandra, kurią mes vadinam Coliu, šiandien man nupirko žiebtuvėlį, kuris turi mėlyną lemputę, kuria visi labai džiaugėmės, aš ja blykčiojau Sexybitch ritmu (beveik ritmingai. Ji sunkiai spaudosi ir kartais ritmas susimaldavo, ir atrodė, kad aš klaikiai neturiu klausos) ir šviečiau pravažiuojančioms mašinoms, ir praeinantiems žmonėms, ir taksi (Ignas sakė, kad taksi ant stogo turi bybį), ir Ignui.

Manau, kad prisišvietėm stirnų. Jos yra visiškos narkomanės, prisirupšnojusios grybų, įpučia biški jointukų ir šoka po ratais. Viena buvo drąsesnė ar labiau apsinešus, tai perbėgo, kita, matyt, primetė, kad ne ką ir sudvejojusi nebėgo. Jai dabar nerespektas miške. Tikiuos, kad pavyks dar atsigriebt ir dar daug kartų išbėgt į kelią ar šiaip per priešpriešinę eismo juostą prasinešt.

Jeigu rimtai, tai buvo baisu. Aš rėkiau omg. Nemeluoju. Reikėtų gal baigti žiūrėt Gossip Girl ir rėkti, eina nx, kaip ir priklauso lietuviams.

Po stirnų incidento pravažiavom avarijos vietą, kurioj žuvo žmogus. Tai yra tikrai ne ką. Visai ne ką yra lėkti nežmonišku greičiu tokiu oru ar vaikščiot pakelėm be atšvaitų. Būkit saugūs ir kelkit mano blogo skaitomumo statistiką!

Nuvažiavom parduotuvėn nupirkti vaikams lauktuvių, rūkant kieme lašėjo tik ant Justės, Ignas džiaugės ar nesidžiaugė (neprisimenu jo emocijos. Netilpo į mano šimtą simbolių) ketvirtadienio vakaru. Buvo trečiadienis, nes veiksmas vyko vakar, o ketvirtadienis yra šiandien, taigi vakar buvo trečiadienis. Tokia yra tvarka. Ignas neprotingai pasakė.

Colis buvo nusipirkęs gumos ir labai dvejojo, ar verta mus vaišinti, tačiau rėkimai Coliukė Gailiukė suminkštino jos populiarumu sugadintą širdį (ji labai patiko vaikams. Mes pavydim.) ir dabar ji yra Coliukė NeGailiukė.

Vaikams patiko ir Edgaras. Mažiausioji užsilipusi jam ant kelių vadino jį tėčiu. Edgaras išsigandęs vapėjo, kad tėčiu jam būti dar anksti, bet kadangi mūsų senasis tėtis Morka, kuris yra Justės, kuri yra mūsų mama, vyras, retokai pasirodo, tai mes manom, kad naujas tėtis mums visai praverstų.

Tėti, noriu batų!

Išvažiavę iš vaikų namų sustojom parūkyt. Išlipom visiškoj tamsoj. Visiškoj. Buvo taip tamsu, kaip ir tam tarpdury, kuriam mane šiandien uždarė Colis su Vytu. Pasikartosiu, bet tai džiugu. Aš ten tilpau. Buvo tamsu ir šlapia, rūkėm tylėdami, kad būtų greičiau, o tada jau važiavom namo. Grįžom gan saugiai. Avarijos vietą turėjom apvažiuot per apylanką, kurioje nepasiklydom. Jeigu ten būtų buvę kokių mašinų, tai Ignas būtų jas sekęs ir būtume paklydę. Kelionės pradžioj taip darėm. Nežinau, ko Ignas tikėjos važiuodamas paskui bet ką. Tikriausiai ketvirtadieniais, kurie ateina trečiadienį, taip elgtis yra įprasta.

Daugiau tokių ketvirtadienių! Daugiau gerų darbų. Daugiau simbolių galvoj. Daugiau 500. Daugiau tokių kietų kolegų. Mažiau stirnų mikologių.

Tylos minute pagerbkime peliuką, kuris, pasekęs stirnų pavyzdžiu, išbėgo mums po ratais. Seni, džiaugiuos, jeigu tu gyvas. Nebedaryk taip, o jeigu tau nepasisekė, tai mums labai gaila. Rimtai. Taika.

Edgarai,

Ignai,

Juste,

Sandra,

AČIŪ

už darbą, idėjas, pasiaukojimą, juoką, muziką, vairavimą, kavą, cigaretes…

važiuoju į GMF SA.

Nuotrauka: the sartorialist.

Rodyk draugams