BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Apie smulkmenas.

2013-12-13 | Aš esu tai

Aš visada mėgaujuosi smulkmenomis. Tuo, kaip atrodo rankos po vandeniu, kuomet guliu vonioje. Arba rudeniniu kvapu, tokiu susimaišiusiu su šalčio trupiniais, įmirkusiais lapais ir dar gyva žeme. Tuo, kaip naktį nubudęs šalia miegantis vyras apglėbia mane per liemenį ir lengvai prisitraukia prie savęs. Ir aš visada pabundu. O pabudusi jaučiu jo rankos svorį ir skleidžiamą šilumą. Tada man visai neapmaudu, kad bus sunku vėl užmigti.

Tik tos gražios smulkmenos pamaitina labai trumpam… O po jomis turi gyventi ir kažkas, turintis didesnį svorį. Gulėti vonioje gera po sunkios, mylimu darbu užpildytos dienos, o ruduo geriausiai kvepia Vilniuje, nes Vilniaus rudenys man dovanojo ne vien kvapus. O jeigu mane žadintų menkaverčiai vyrai, tai jų rankos slėgtų, o užmigti būtų sunku visai ne todėl, kad ramiai gulėčiau klausydamasi jaukaus kvėpavimo šalia.

Ir ką aš noriu jums pasakyti? Noriu pasakyti, kad smulkmenoms, kurias kuria nereikšmingi ir besvoriai dalykai neverta teikti nei reikšmės, nei svorio.

paveiksliukas: weheartit.com

Rodyk draugams


Rašyti. Užmigti. Užgimti.

2011-12-13 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Ateina sesė nemiga, atsiveda savo bičiulę apatiją ir juodvi glosto man žandus savo kibiais, karštais pirštais. Vartausi lovoj į lubas įsmeigus savo plačiai atmerktas akis ir galvoju. Galvoju, kad galėčiau atsikelti ir rašyti. Arba dirbti. Arba mokytis. Užvis labiausiai norėčiau rašyti - rašymas visada buvo mano auksinis bilietas. Žinau, kad Vytui buvau sakiusi, kad aš tikrai nenorėčiau gyventi, jeigu negalėčiau vaikščioti. Arba jeigu mano veidas būtų subjaurotas. Prisimenu, kad jis pavadino mane tuščia ir vaikiška. Net buvo stabtelėjęs įsmeigti į mane akių. Gėlių gatvėj. Ten kur kekšės ir degtinė kiaurą parą.

Jeigu negalėčiau vaikščioti arba būčiau pernelyg baisi, kad išeičiau į gatvę, tai rašyčiau. Užsidaryčiau savo tekstų pasaulyje ir jais gyvenčiau. Tai būtų mano nenutrūkstamas sąmoningas sapnas. Aš ir dabar taip darau - savo tekstuose mano moterys ramesnės ir labiau užtikrintos, jos gražiau myli ir neabejotinai moka vaitoti tyliai, bet taip, kad nuo garso net jos pačios suvirpa. Ir jų vyrai tokie prie kurių tiesiog reikia glaustytis. Jeigu galėčiau dabar tokiam įsikniaubti į krūtinę, tai visos mano bėdos išsispręstų - jo ritmingai plakanti širdis išdaužytų visus mano demonus. Ir jis uždėtų ranką ant mano auksaspalvių plaukų, tiesiog atsidustų, jo karštas kvapas paliestų mano kaktą. Kaip patepimas išvaduojantis nuo nuodėmių.

Ir jeigu aš imčiau ir naiviai įsimylėjus pagimdyčiau keletą sūnų, tuomet galėčiau rašyti stebėdama, kaip jie palaimingai miega. Arba apie jų mažulyčius pirštus apgaubančius mano nykščius. Apie jų nustebusias išraiškas, kurios priverčia mano bičiulius šypsotis taip lyg jie tikėtų. Net nesvarbu kuo. Nuoširdžiai tikėtų. Geresniu rytojumi, matyt. Tokiu, kuris užgims mano sūnų dėka. Tiesa, šiandien man šis žodis toks svetimas, kad atrodytų jog klaidą padariau: sūnų šunų. Galbūt visada bus taip, o pasiilgusi naujų potyrių ar minutei pagauta evoliucinių poreikių, ar išsigandusi neplanuoto nėštumo, galėsiu išsirašyti.

Tada galėsiu už durų išprašyti visas nemigas, apatijas, melancholijas, savigraužas, baimes. Tada galėsiu užmigti, o rytoj užgimti. Rašant irgi galima užmigti - galima užliuliuoti savo kasdienybės pasaulį pirštais baksnojat ritmą į klaviatūrą, skrebenant tušinuku ar barstant žodžius į diktofoną. Rašant galima ir užgimti, pasiguldžius savo gyvenimą tereikia susirašyti naują - tą jausmingesnį ir skaidresnį, kiaurai varstantį ir žėrintį taip truputį melsvai.

Labanakt, mielieji.

P.S. Nuotrauka iš paryčių. Vasarą Vilnius mane dažnai į lovą pasiguldydavo jau gerokai po saulėtekio.

Rodyk draugams


Naktinėjimai.

2010-11-16 | Aš esu tai, Kasdieniška

Apsunkusiom kojom grįžtu per naktinį Vilnių, o gaivus rudens oras nuvilia mane guldydamas į lovą ir nepadėdamas man grįžti į genetiką, miegą, darbą ar kūrybą… Guldo mane į lovą neramiai miegoti, šnabžda man iškrypėliškai ryškius sapnus, po kurių aš ryte atsibundu nuvargus ir kurį laiką išsigandusi nesusivokiu, kas vyko iš tiesų, o ką sukūrė mano vaizduotė kartu su senamiesčio naktinėjimais.

O jūs norit, kad aš jums papasakočiau, kuo gyvenu… Aš gyvenu nusivylimais, aš noriu tiek visko, o pradžiai man reikia tiesiog miego ir jėgų, man reikia sutrumpinti savo darbų sąrašą apie kurį aš kalbėt nenoriu, man reikia ant kojų pastatyt tuos, kuriuos myliu ir mamai padovanot kvepalų, nes dar prieš valandą buvo jos gimtadienis, man reikia… Man reikia visko buitiško, logiško ir atsakingo, o jūsų akyse aš juk linksma šviesiaplaukė, be paliovos suokalbiaujanti apie literatūrą ir bohemą, užpilanti viską spirituotais gėrimais ir plevenanti savo trumpom sukniom, apipinanti jus savo vyriškais kvepalais ir nekaltu juoku.

Šiandien aš tiesiog labai pavargau. Labai. Aš noriu miego. Tik tiek.

Labanakt.

Gyventi reiktų ten, kur poliarinė diena.

Jokių naktinių glamonių ir vyno vakarais.

Jokių žvaigždėtų naktų

Ašaras spaudžiančių.

Gyventi reiktų be prieblandos ir dūsavimų,

kuriuos ji atsiveda.

Paėmusi savo kibiais pirštais, kurių kontūrai tamsoj išskydę.

Gyventi reiktų poliarinę dieną.

Šviesiai. Racionaliai. Ir lygiai pusę metų.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Tradicijos

2009-10-16 | Aš esu tai, Kasdieniška

Einam pasivaikščiot. Su kava. Ir patogiais batais. Goštauto gatve.

Einam pasivaikščiot. Su kava. Ir patogiais batais. Goštauto gatve.

Kartais aš nelabai suprantu, ką aš darau.  Kartais mane viskas klaikiai erzina ir aš noriu viską mest, emigruot į Ispaniją, ne, geriau į Jamaiką. Sėdėt ten. Tiesiog sedėt. Ant žolės ar kelmo kokio. Kartais norisi tiesiog sudegint kokią kolonėlę ar apmėtyti Geistautę citrinom. Kartais aš rimtai mėtausi citrinom. Sėdžiu ant grindų galvą įrėmus į sieną ir galvoju, kad norėčiau būti Hariu Poteriu. Mestelčiau stebuklingų dulkių į liepsną, viskas nusidažytų žaliai ir aš akimirksiu atirasčiau savo kambary. Su senelio megztiniu, vilnonėm kojinėm, puodeliu kavos ir knyga. Arba Miesto IQ, arba A - ZET arba National Geographic. Be numėlusių rankų, tirtančių kelių ir kokteilinių turkio spalvos suknelių. Kažkur, kur nevažiuoja taksi ir kieme auga kopūstai. (Taip, pašvenčiau vakar. Nieko ypatingo, tai neskaudinsiu jūsų širdučių savo moraliniu nuosmukiu.)

Gyventi taip, kaip reikia (mokytis, dirbti, kultūrintis ir kartais išprotėt. Jokios anarchijos. Vienintelis gražus dalykas pankuose yra languotos kelnės.) man padeda mano įpročiai. Ryte aš turiu išgerti kavos. Žiedą su ametistu nešioju tris metus. Apyrankę nuo Agnės kokius du metus. Nusiimu juos tik per treniruotes (jeigu nereiktų nusiimt, tai tikrai nenusiimčiau). Rudenį šunį visad veduosi į pakrantę, pereinu per du kalnus, nusileidžiu prie ežero ir stebiu miglą, kuri ima pilkai virpėt, kai ilgiau į ją žiūri. Tiesa, nežinau ar vieta, kurioje ją stebiu yra labai tinkama, ar migla mane mėgsta, bet Dominykas miglos virpėjimo nematė. Kai būnu Klaipėdoj, tai visad einu į mažytę konditeriją pusrusyje. Vedžiodama šunį surūkau vieną cigaretę. Vakare privalau susidėti drabužius rytojui, kitu atveju būtinai pavėluosiu. Rudenį būtinai reikia išgerti puodelį kavos ant Taurakalnio laiptų, o Rygoj reikia gerti Leningrade, nes ten dirba geriausias barmenas pasaulyje ir vakarui vis tamsėjant ateina mieliausias pasaulyje vaikinas, kuris gražiausioms pasaulyje lietuvėms, kurios nešioja kiečiausius marškinėlius pasaulyje įjungia keisčiausios muzikos. O futbolą visad žiūriu sedėdama ant grindų. Ir verkiu.

Tradicijos ir įpročiai yra pagrindas. Jos laiko mus ten, kur esame ir padeda eiti mums tuo keliu, kuriuo einame. Nesvarbu, ar tai tradicija vilkti kalnus jurginų ant senelių kapų, ar tradicija valgyt riešutus per Kūčias, ar sekmadieniniai pasiklūpojimai šaltose bažnyčiose, ar žieminiai susišaldymai čiuožinėjant apledėjusiom miesto gatvėmis ar vengriški marcipanai.

Nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


(ne)moralu. (ne)teisinga. (ne)gražu.

2009-10-11 | Aplinka, Kasdieniška

Nėr teisybės pasaulyje.

Nėra grožio, nėra estetikos, nėra nieko šlykštaus, nėra nieko netinkamo.

Jis gražuolis.
Jis gražuolis.

Jeigu su Platonu trintumėmės po alyvmedžių miškelius, tai turėtume būti tvirti, drąsūs vyrai, kuriems nėra nieko ypatingo perėžti kam gerklę, lakti ir valgyt be saiko, mes niekad nepavargtume ir būtume visai už savižudybę, jeigu tik to reikėtų mūsų garbei apginti. Jeigu gyventume tamsiaisiais viduramžiais, tai piltume sau pamazgas pro langus, mėtytume akmenis į gražias moteris ir kaltintume jas raganavimu, klūpotume šaltose bažnyčiose ir tykiai lauktume geresnio gyvenimo po mirties, kur padėję galvą ant Jėzaus kelių grotume sau arfom toli nuo dvokiančių Europos sostinių, kuriose kiaulės laksto po kiemus. O jeigu gimtume hipių komunoj, tai augintumėm plaukus, pintumėm spalvotas apyrankes iš siūlų. Apsvaigę nuo žolės ir laisvės mylėtumėmės pievoje, gimdytumėm vaikus ir sodintumėm juos ant savo neskustų kelių.

Bet jie visi imtų stebėtis, jeigu pasielgtumėm netinkamai. Pradėtumėm tikėti elfais, ar imtume melstis Akašai. Jie nusisuktų nuo mūsų, pasipiktinę imtų baksnoti pirštais, apstumdytų mus, o galbūt juoktųsi iš mūsų neišmanymo. Pakėlę toną ir grūmodami kumščiais sodintųsi mus ir kalbėtų kalbėtų… Kalbėtų apie mūsų moralės nebuvimą, išvadintų mus eretikais, skystapročiais, bjaurybėm, sakytų, kad švaistom savo gyvenimus.

Dabar mes galim daryt, ką norim nešvaistydami gyvenimo. Vienintelis guru, vienintelis mūsų dievas ir vienintelė gyvenimo prasmė šiandien esame mes patys.

Šiandienai nusispjaut ant moralės, ant religijos, ant visuomeninės tiesos.

Jos nėra.

Yra tik visagalis individualizmas. Esate jūs, yra jie ir esu aš.

Vienintelis teisumas yra tai, kiek pasiteisina jūsų, jų ar mano moralė. Šiandien gyvenimas teisingas, tiek, kiek laimės jis atneša.

Jeigu praplėšę akis pasitinkate saulę savo agurkų lysvėj ir jaučiatės laimingi, tai jūs teisus, jūs moralus, jūs jau rojuj ir jums nebereikia jokio dievo, jūs jaučiatės tvirtai stėbėdamas, kaip jūsų agurkų ūsai vejasi apie pliauskeles įbestas juodon žemėn ir jums nebereikia kilnoti vyno su visažiniais platonais, sokratais, aristoteliais ar zhu xi. Jūs kraunate grublėtus, žaliai blizgančius agurkus į krepšį ir niekas jūsų negali įtikint, kad žolė yra vienintelis produktas vertas jūsų sodininkystės įgūdžių.

Jis gražuolis. Jums taip neatrodo? Aš manau, kad jis gražuolis.
Jis gražuolis. Jums taip neatrodo? Aš manau, kad jis gražuolis.

Šiandien viskas yra subjektyvu. Šiandien jūs esate vienintelis, kuris yra teisus, tačiau jūs esate teisus vieninteliam žmogui - pačiam sau.

Nuotraukos: the sartorialist, nuotraukose: Adrian Spuria.

Rodyk draugams


Viskis Baltupiuose

2009-10-09 | Aš esu tai, Kasdieniška

Vakar visą dieną vaikščiojau permirkusiom kojom. Gražieji HUB nėra tokie jau praktiški. Stebiuosi, kaip neperšalau, nes važiuojant autobusu namo buvo klaikiai šalta. Nors imk ir verk iš nevilties. Gerai, kad turėjau su kuo kalbėt, o vėliau skaičiau Daniel Quinn „Izmaelį“ (gera knyga, kai baigsiu galbūt parašysiu apie ją. Norit?)

Geriausias viskis pasaulyje ir Baltupių monolitai.

Žinoma, smagiausia yra tai, kad užvakar aš lygiai taip pat avėjau HUB`us. Lijo. Esu tikra, kad mano kojos buvo permirkusios, bet jaučiausi puikiai. Kai kikendamos bėgom per Baltupių balas į troleibusą, kai su Aiste lakstėm po Cvirkparkį, kai linojant turėjau atremti priekaištus dėl Vanna Talinn butelio, kurį aš palikau ant spintelės, pasistumdžiau su Agne prie veidrodžio ir pamiršau.  Jis dabar laukia savo eilės. Stoviniuoja sau Geistautės šaldytuve. Kartu su vynu, kurį aš būtinai išgersiu pusryčiams. Kadanors.

Mes jums atrodom kvailos? Triukšmingos ar tuščios, mes švaistom savo gyvenimą, laistydamos jį geriausiu viskiu pasaulyje? Užtepam liūdesį akių šešėliais, užlakuojam jį raudonai, atrodo, kad mums realybė skendi cigarečių dūmuose? Kažkur toli, kur nesimato mūsų žėrinčių auskarų iš Taivanio, karoliukų apyrankių iš Turkijos, ar milžiniškų žiedų iš Maroko? Realybė yra ten, kur nebeskamba muzika, kur mano dailios rankos nedegina absento, kur sapnuoti gyvates tikriausiai yra blogas ženklas.

Realybė visad yra visai arti mūsų. Mes atsikėlusios nusivalom juodus akių šešėlius, palendam po karštu dušu ir išgėrusios kavos kvėpinamės tais pačiais Nina Ricci, Kenzo, Lauder, kur avėdamos tuos pačius HUB`us einam per tą patį Cvirkparkį, kur lygiai taip pat juokiamės. Tik kiek tyliau.

Mes daug dirbam, mes mokomės, mes skaitom knygas ir žiūrim ne vien Gossip Girl. Mes sportuojam ir mes

Raminta, Aistė, Geistautė, Reda. Buitinis alkoholizmas.

Raminta, Aistė, Geistautė, Reda. Buitinis alkoholizmas.

galėtumėm jums paaiškinti, kas yra nuošalė futbole. Po Helsinkį mes vaikštom tik pėsčiomis ir klausomės, kaip vietinės merginos pasakoja apie savo jūreivius senelius, kurie buvo pripratę prie heroino. Mes kartais miegam palapinėse ir rašom mokslinius tiriamuosius darbus, mums būna liūdna dėl nepelnytų referatų, mes ilgimės viena kitos, kai įstringam Anglijoj ar Škotijoj, mes bijom audrų, kurios virpina mūsų viešbučių langus Japonijoj. Mes verkiam ir labai pavargstam, mes vedžiojam šunis užsimaukšlinusios apsipūtusių muzikantų kepures, mes klausomės priekaištų, barbenam klaviatūromis ir sapnuojame Excel`į.

Gyvename jūsų realybėj. Tikrai dažnai gyvenam. Tik kartais įsipilam į taures viskio ir įsimetusios vieną kitą leduką labai juokiamės Vilniuj, susikibusios rankom bėgiojam ar turkiškai sukryžiavusios kojas sėdim ant grindų ir dainuodamos Datarock`us užmigdom realybę su visom jos dramom, nesklandumais, nebaigtais ar dar nepradėtais darbais.

Agnė, Reda, Raminta.

Agnė, Reda, Raminta. Susirūpinimo valandėlė.

Jūs su realybe kitaip kovojat? Aš jus sveikinu. Manau, kad jūs visiškai teisus, manau, kad jūsų gyvenimas yra tobulas, jeigu tik jūs esate laimingas. Jūsų gyvenimas yra idealus. Jums pačiam.

Man yra idealus mano gyvenimas. Aš esu laiminga, kad galiu kartais užmigdyt savo realybę. Kartu su Agne, Aiste, Geistaute, Raminta ir Jack Daniels`u Baltupiuose. Esu laiminga gyvendama savo realybėj. Kartu su krūva kitų žmonių. Su savo šlapiom kojom gražiuosiuose HUB`uose.

Nuotraukos: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Pamąstymai klausant The Beach Boys.

2009-10-01 | Aš esu tai, Kasdieniška

You can choose... to stay in the shadows like The Rasmus or stand in the sunlight like The Beach Boys. - Brian Molko

Man juos rekomendavo Brian Molko, kai vieną mieguistą rytą aš gėriau kofeino bombą (du šaukšteliai kavos, vienas šaukštelis žalios arbatos. Užplikai, 4 šaukšteliai cukraus ir klaikiai vaitojanti širdis. Dar truputį beprotybės pavargusiam kūnui ir chaotiškoms smegenims.) ir žiūrėjau interviu, kur jis keistai juokėsi ir sakė you know.

I do know some things, love.

Aš žinau, kad aš gyvenu vieną kartą ir žinau, kad nežinau, kada mirsiu.

There is nothing more wonderful about life than seeing life as an adventure. - Brian Molko

Žinau, kad sportas sveika ir vakar aš bėgiojau, o šiandien man siaubingai skauda kūną - nugarą ir kojas, aš net nežinau, ar galėčiau iškelt rankas į viršų. Bijau bandyt. Vynas irgi sveika, o gerti jį ant suoliuko, žiūrint į nuostabiai apšviestą Trakų pilį… magiška juk, o kalbėti apie pusryčius yra smagu. Gera gerti pusryčių kavą gulint lovoj, savo mėlynoj Spiderman2 patalynėj, klausytis lietaus barbenimo už lango ir saldžiai šypsotis, nes fizikinė ir koloidų chemija tykiai burba labai toli. Nėra nieko palaimingesnio už Hendelį, kuris sukiojasi po kambarį, pašokdina liauną smilkalų dūmą ir vedasi mane gilyn į J. R. R. Tolkien pasaulį, kur medžiabarzdis lėtai šneka, o Legolasas skaidriai šypsosi, kur nėra laiko…

We should all try things that we`re afraid off… like jumping out of an airplane or… having sex with the man. - Brian Molko

Pasaulyje, kur dievai aštuntą ryto mus baudžia trečiadieninėm fizikinėm ir koloidų chemijom, laikas yra. Ir jis bėga, slysta jums tarp pirštų, kaip kupinas nuorūkų Palangos smėlis.  Brian Molko, žmogus, kuris apsinešęs skrajoja su drakonais, kurio suknelės vos ilgesnės nei mano. Girtas jis meilus, bet šneka juk protingai.

Kartais visai nieko suglaust pirštus ir ilgėliau pakeliūskuot tą smėlį rankose, juk tarp nuorūkų gali būt ir koks gintaras įsimetęs.

Nuotraukoje: Brian Molko (kelintą kartą aš suvedu jo vardą ir pavardę… )

Rodyk draugams


Mokytojavimas

2009-09-23 | Aš esu tai, Kasdieniška

Klūpodama ant žolės rudeniškoj popietėj jaučiu, kaip šalta drėgmė smelkiasi man į nuogas kojas. Žiūriu į baltų, smulkių gėlių krūmynus, neįsivaizduoju, kaip jos vadinasi, teatleidžia man visokie juzėnai ir meškauskaitės. Gražu. Elfiška. Mane išmokė J. R. R. Tolkien`as. Gamta yra elfiška.

Neįkyriai išmokė. Jis man papasakojo, Peter Jackson`as parodė. Aš ėmiau ir įtikėjau. Labai greitai ir lengvai, nes elfais jiedu tikėjo patys. Ir entais. Būtinai pasižvalgykite miškuose entų arba enčių, nes enčių net Hobitone tikriausiai nebėr.

Aš galėčiau jums padėti susisibti rankom su My Sweet Prince, ipilčiau jums abiems Jack Daniels`o, padeklamuočiau Šlepiką, daug ir garsiai kalbėčiau, prisijuoktume iki ašarų ir paguldyčiau jus į šilkinius patalus. Levandom ir maniškiais Nina Ricci kvepančius. Ryte atsikėlę kvėpuotumėm kavos garais prie lūpų priglaudę popierinius puodelius ir žastytumėm senamiestį žalio Kent`o pelenais.

Man patinka mokyti kitus. Man patinka draugams vežioti knygas, įrašyt jiems muzikos, aš išplėtus akis ir šypsodamasi iki ausų pasakoju apie Gareth Pugh, nes myliu jį galbūt net labiau nei J. R. R. Tolkien`as mylėjo Iluvatarą.

Mokyti ir mokytis yra gerai. Tik nemokykit manęs gyvent, nes mano gyvenimo niekas labiau už mane pačią nemyli, todėl tik aš pati jį geriausiai moku.

Nuotrauka: styleclicker.net

Rodyk draugams


Komercija yra svajonių pardavimo menas.

2009-09-06 | Aplinka

Komercija yra menas.

Menas komercijoje yra žaidimo menas. Žaidimo su jūsų protais.

Tai žaidimas, kur jūs esate žaidimo lenta, o kauliukais tampa jūsų siekiamybės - gražus kūnas, nuostabus seksas, blizgesys, idiliška jūsų žmonos šypsena, kai ji sėdi ant žaliausios žolės pasaulyje sūpuodama baltapūkį penkiametį. Lengviausio audinio suknelė truputį apnuogina puikiai įdegusius pečius, o šalia jos basų kojų lekuoja visad linksmas ir visiems malonus auksaspalvis retriveris. Labiau išlavintam skoniui būtų galima pakišti biglį ar kokią siamo katę.

O jūs žiūrite ir galvojate, kad jeigu nusipirksite šitą prekę (jau net nebesvarbu kokią. Tebūnie tai vamzdžių valiklis.), tai ji apvers jūsų gyvenimą aukštyn kojom, jūs gausite full package - paskui idealiai švarius vamzdžius atseks ideali žmona, pereis per idealų sodą, nešina idealiu vaiku, kuris gimė po idealaus sekso, idealūs drabužiai ant jos idealaus kūno. Ir kam nepatinka auksaspalviai retriveriai?

Žmonės šiandien mėgsti gyventi lengvai, o komercija yra lengvumo menas.

Menas jus moko kurtis svajones, tikrasis, amžinasis menas yra jūsų mokytojas, kuris parodo, kokios spalvos dera ir kurias natas sujungus jūsų širdys virpteli, tikroji literatūra jums parodo, kas yra meilė, kaip reikia aukotis ir kodėl reikia nuvažiuoti į Paryžiių. Dangų remiantys bažnyčių skliautai parodo jums, kaip stipriai galima tikėti tuo mistiniu ponaičiu, kuris galbūt sėdi kažkur tarp karamelinių debesų.

Jūs džiaugiatės menu, jūs nortie tapti jo dalim, tokia neklystančia ir nepaveikia laiko tėkmei, jūs susikuriate svajonių…

o komercija jums parduoda kelią į jūsų svajones.

Netikrą kelią ir plastikines svajones, žinoma. Komercija jums parduoda patogią matricą, komercija užmerkia jums akis ir švelniai veda jus į utopijos pasaulį, tyliai niūniuodama gražiausiu balsu, kokį jūs esate girdėjęs.

Nuotrauka: nugoolinta.

Rodyk draugams


Art of Living.

2009-08-27 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Tūnau namie ir džiaugiuosi paskutinėmis dienomis, kai galiu neatsiliepti, kai skambina nežinomas numeris, tiesiog valgyt geltonas slyvas ir vaikštinėti su timpėm ir vilnonėm kojinėm, skaitinėti Schillerį, kuris labai jau kartojasi ir rašo klaikiai įmantriai. Kita vertus, čia gali būti kaltas ponaitis vertėjas Antanas.

Ponaičiui Antanui turėtų būti labai liūdna versti tekstus iš vokiečių kalbos. Vokiečių kalba labai graži tiems, kas ją moka. Friedrichas Schilleris rašė „laiškus apie estetinį žmogaus ugdymą“ ir jeigu jums įdomu, ką jis mano apie „estetinį žmogaus ugdymą“, tai paskaitykite jo blogą.

O aš manau, kad estetika yra vienintelė siekiamybė.

Art of Living by Frederic.

Art of Living by Frederic.

Man patinka gražūs žmonės, man patinka, kai gražūs žmonės gražiai rengiasi. Kai jie gražiai kalba apie gražias knygas ir eina į gražius spektaklius. Man patinka, kai jie su manim klauso gražaus Velvet Goldmine garso takelio, kuriame Ewanas McGregoras gražiai dainuoja. Man aptinka žmonės, kurie nuoširdžiai domisi aplinka ir žvalgosi po kaimynų kiemus ir kolegų gyvenimus gaudydami mūzas, kad grįžę namo irgi nusilakuotų nagus mėlynai, o ne imtų burnoti, kaip tai absurdiška. Ir man patinka „normalūs“ žmonės, kurie gimdo vaikus ir mokina juos vaikščioti, kurie dirba ofisuose arba pardavinėja bandeles… Tik mano vaikas avės gražiais batais, kai mokysis vaikščioti ir aš tikrai nepamiršiu jo pamokyti elfų kalbos, nes ji man graži.

Art of Living by William.

Art of Living by William.

Man patinka gražus gyvenimas.

Ir kai kitą kartą skęsite savo problemėlėse dėl šlykštaus darbdavio, nesupratingų tėvų, tuščios piniginės, dviem dydžiais paaugusių džinsų ar teksto stokos kalbant apie Hendelį…

Jūs tiesiog nemokat gyvent!

Jūs pametėt ambicijas, esat tingus, perkat pernelyg daug batų ir neatrandant laiko Verdžiui, jūs trumparegis, jums reikėtų išjungti TV, ne, jums reikėtų išmesti TV! Ir eikit pabėgiot į stadioną! Kai kitą kartą virsit kavą, tai įberkit ten truputį čili. Nuo peilio galiuko.

Art of Living.

Art of Living by Lucy, Duffy & Emma.

Nuotraukos: theselby.com

Rodyk draugams