BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Abstinencija

2013-02-21 | Aš esu tai

Yra toks terminas abstinencijos simptomai, jis apibrėžia alkoholikų ar narkomanų būseną, tai organizmui pradeda trūkti įprastinės dozės. Dabar geriu vermutą, tai alkoholio neatsisakiau, o narkotikų niekada ir nevartojau…

Bet visai neprisėdu parašinėti nei čia, nei kur kitur (ir darbe neberašau, nes redaguoju ir slampinėju po statistikas jausdama kylančias šilumos bangeles kartu su besistiebiančiais gemius’o stulpeliais). Šiandien sėdėjau vonioj ir leidau karštai srovei iš čiaupo kliokti man ant blauzdų ir mėlynų kelių (nukritau Vilniaus gatvėj), galvojau kažkokį dialogą, kurio jau neprisimenu. O vakar, eidama namo ir sverdėdama sniege (blaiva, mano batai mane pakelia 10 cm aukščiau) mintyse aprašinėjau susitikimą teismo salėje. Ir dar neseniai buvau pabudusi naktį, kažką dėliojausi galvoj, šnekėjausi su seniai apdulkėjusiais draugais iš raidžių ir pastraipų, kai mane išblaškė paklausiant, ar gerai jaučiuosi. Manau, kad gerai, nes užmigau greitai.

Reiktų tiesiog susiimti ir susirašyti viską, ką sugalvoju, čia surašyti tai, ką kiekvieną vakarą planuoju, iš apmirusio sužadėtinio išsitraukti senus tekstus. Sudaužiau ne tik mylimojo DELL netbook’o ekraną (vėliau pakeičiau), apliejau klaviatūrą, bet galiausiai ir kroviklį sudaužiau. Mojavau laidu virtuvėje, jį kiek atleidau, maitinimo blokelis vožėsi į radiatorių ir šiam skimbtelėjus ėmė dūgzti. Blokelis, ne radiatorius.

Tiesa, nusikirpau plaukus. Ir man jau 24-eri.

paveiksliukas: weheartit.com

Rodyk draugams


Naktinėjimai.

2010-11-16 | Aš esu tai, Kasdieniška

Apsunkusiom kojom grįžtu per naktinį Vilnių, o gaivus rudens oras nuvilia mane guldydamas į lovą ir nepadėdamas man grįžti į genetiką, miegą, darbą ar kūrybą… Guldo mane į lovą neramiai miegoti, šnabžda man iškrypėliškai ryškius sapnus, po kurių aš ryte atsibundu nuvargus ir kurį laiką išsigandusi nesusivokiu, kas vyko iš tiesų, o ką sukūrė mano vaizduotė kartu su senamiesčio naktinėjimais.

O jūs norit, kad aš jums papasakočiau, kuo gyvenu… Aš gyvenu nusivylimais, aš noriu tiek visko, o pradžiai man reikia tiesiog miego ir jėgų, man reikia sutrumpinti savo darbų sąrašą apie kurį aš kalbėt nenoriu, man reikia ant kojų pastatyt tuos, kuriuos myliu ir mamai padovanot kvepalų, nes dar prieš valandą buvo jos gimtadienis, man reikia… Man reikia visko buitiško, logiško ir atsakingo, o jūsų akyse aš juk linksma šviesiaplaukė, be paliovos suokalbiaujanti apie literatūrą ir bohemą, užpilanti viską spirituotais gėrimais ir plevenanti savo trumpom sukniom, apipinanti jus savo vyriškais kvepalais ir nekaltu juoku.

Šiandien aš tiesiog labai pavargau. Labai. Aš noriu miego. Tik tiek.

Labanakt.

Gyventi reiktų ten, kur poliarinė diena.

Jokių naktinių glamonių ir vyno vakarais.

Jokių žvaigždėtų naktų

Ašaras spaudžiančių.

Gyventi reiktų be prieblandos ir dūsavimų,

kuriuos ji atsiveda.

Paėmusi savo kibiais pirštais, kurių kontūrai tamsoj išskydę.

Gyventi reiktų poliarinę dieną.

Šviesiai. Racionaliai. Ir lygiai pusę metų.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Get a Life.

2010-03-24 | Aplinka, Kasdieniška

I`m not dirty minded, I`m just imaginative.

Mama man nupirko pimpalo formos sausainių. Jie susukti, bet jų forma primena pimpalą. Tai neturi nieko bendro su įrašu, tačiau privalėjau tuo pasidalinti, o ši informacija man pasirodė pernelyg privati, kad galėčiau ją drąsiai subaksnoti ant savo FB sienos. Ar tai reiškia, kad atėjo laikas Twitter`iui?

Internetu naudojasi altruistiškos prigimties žmonės. Ant mano stalo priekaištingai guli biochemijos laboratorinių darbų knyga, nes laboratorinių apsirašinėt aš dar nebaigiau, o mano juodoj kniedytoj rankinėj, tarp lūpdažių, kvepalų, žiebtuvėlių, šiuo metu skaitomos knygos, milžiniškos piniginės (kurioj yra visko… nuo 2 dolerių kupiūros (kuri yra labai reta) iki australiečio dj`ėjaus nuotraukos), tūno fizikos vadovėliai, kuriems metų daugiau nei man ir kurių atsivertusi aš dar nebuvau. O pone, K… Aš mirus, ane?

Matot? Rytoj aš kelsiuos siaubingai anksti ir keliausiu rašyti fizikos koliokviumo, spręsiu uždavinius ir užuot mokiusis aš bloginu. Jums, brangieji. Negi aš nesu altruistė?

Žinoma, nepalyginamai didesnės altruistės yra tos mergaitės, kurios kasdien spausdina literatūrinius niekalus apie meilę ir paauglių gyvenimą, kur agnetos, saros, džošai, michaeliai ir pavieniai lietuviškesni lukai, evaldai ir kotrynos daro labai įprastus dalykus - susirašinėja sms`ais ar kalbasi telefonais, susitinka, parūko, pasikalba apie savo santykius, jiems kartais „kojos akimirksniu nusilpsta tiek, kad ima linkti keliai“ arba „drugeliai pradeda skraidyti pilve“. Ir tai yra visa literatūra, kuri jiems nutinka.

Negi jums taip trūksta savo pačių „kelių linkimų“, „drugelių“, telefonų, apsipirko, parūkymų… kasdienybės?

nuotrauka: iš GaDi 2009. Fotografas: Andrius.

Rodyk draugams


Art of Living.

2009-08-27 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Tūnau namie ir džiaugiuosi paskutinėmis dienomis, kai galiu neatsiliepti, kai skambina nežinomas numeris, tiesiog valgyt geltonas slyvas ir vaikštinėti su timpėm ir vilnonėm kojinėm, skaitinėti Schillerį, kuris labai jau kartojasi ir rašo klaikiai įmantriai. Kita vertus, čia gali būti kaltas ponaitis vertėjas Antanas.

Ponaičiui Antanui turėtų būti labai liūdna versti tekstus iš vokiečių kalbos. Vokiečių kalba labai graži tiems, kas ją moka. Friedrichas Schilleris rašė „laiškus apie estetinį žmogaus ugdymą“ ir jeigu jums įdomu, ką jis mano apie „estetinį žmogaus ugdymą“, tai paskaitykite jo blogą.

O aš manau, kad estetika yra vienintelė siekiamybė.

Art of Living by Frederic.

Art of Living by Frederic.

Man patinka gražūs žmonės, man patinka, kai gražūs žmonės gražiai rengiasi. Kai jie gražiai kalba apie gražias knygas ir eina į gražius spektaklius. Man patinka, kai jie su manim klauso gražaus Velvet Goldmine garso takelio, kuriame Ewanas McGregoras gražiai dainuoja. Man aptinka žmonės, kurie nuoširdžiai domisi aplinka ir žvalgosi po kaimynų kiemus ir kolegų gyvenimus gaudydami mūzas, kad grįžę namo irgi nusilakuotų nagus mėlynai, o ne imtų burnoti, kaip tai absurdiška. Ir man patinka „normalūs“ žmonės, kurie gimdo vaikus ir mokina juos vaikščioti, kurie dirba ofisuose arba pardavinėja bandeles… Tik mano vaikas avės gražiais batais, kai mokysis vaikščioti ir aš tikrai nepamiršiu jo pamokyti elfų kalbos, nes ji man graži.

Art of Living by William.

Art of Living by William.

Man patinka gražus gyvenimas.

Ir kai kitą kartą skęsite savo problemėlėse dėl šlykštaus darbdavio, nesupratingų tėvų, tuščios piniginės, dviem dydžiais paaugusių džinsų ar teksto stokos kalbant apie Hendelį…

Jūs tiesiog nemokat gyvent!

Jūs pametėt ambicijas, esat tingus, perkat pernelyg daug batų ir neatrandant laiko Verdžiui, jūs trumparegis, jums reikėtų išjungti TV, ne, jums reikėtų išmesti TV! Ir eikit pabėgiot į stadioną! Kai kitą kartą virsit kavą, tai įberkit ten truputį čili. Nuo peilio galiuko.

Art of Living.

Art of Living by Lucy, Duffy & Emma.

Nuotraukos: theselby.com

Rodyk draugams


Gyventi yra paprasta.

2009-08-19 | Aš esu tai, Kasdieniška

Man patinka, kai nereikia nieko dirbti, kai tiesiog mėgaujiesi gyvenimu ir tiek. Galbūt turėtų būti liūdna ir apmaudu, kad laikui bėgant praradau savo idealizmą, kai atrodė, kad gali kalnus nuversti, bėgti, o nukritus keliais šliaužti, nes viskas nesvarbu, nes nesvarbus nei nuovargis, nei skausmas, nes turi tikslą, nes nori kažką pakeisti ir žinai, kad gali. Negaliu sakyti, kad praradau ambicijas ar pradėjau bodėtis darbo, ar praradau idėjiškumą…

Tiesiog tai man nebeatrodo taip nežmoniškai svarbu. Aš nemanau, kad tai vienintelis kelias ir vienintelė savirealizacija.

Sandra ir aš. Dalinamės paslaptim, paskalom, meilėm ir kitais saldžiais dalykais.

Sandra ir aš. Dalinamės paslaptim, paskalom, meilėm ir kitais saldžiais dalykais.

Man svarbūs yra vakarai su vynu, man svarbios yra maudynės naktį, man svarbi ta krūva mano žvengiančių draugelių, jų didelės striukės ant mano pečių ir jų džemperiai, kuriuos aš galiu nešiot, kaip suknelę, mano mergaičių paslaptys ir pliurpalai, jų nauji kvepalai ir raštuotos palaidinės, man svarbu nusiauti batus, kai vedžioju šunį ant kalno, man svarbu tiesiog paprastai rašyti ir neįsivaizduoti būsimos knygos viršelio.

Kas iš rimto darbo, statuso, uždirbamų pinigų, kai neturi laiko ir jėgų jų išleist?.. Kas iš idealizmo, pasiaukojimo ir altruizmo, jeigu kartais taip akivaizdu, kad šitas pasaulis neturi ateities.

Skaitot Beigbeder? Aš jį labai myliu. Jis kalbėjo apie `apokaliptinį hedonizmą`. Jis kalba apie tai, kiek neteisybės yra pasaulyje, kiek mirties, kiek nelaimių, purvo, trumparegystės…

Ir ką mes galim padaryt?

Nieko.

Galim truputį apvalyt paviršių, bet jis vėl susiteps. Taigi leiskit viskam riedėt velniop, o patys mėgaukitės, kol dar galit.

Darykit taip bent kartais.

Aš nežinau, kodėl žmonės bijo hedonizmo, kodėl bijo malonumų, kodėl jaučiasi nejaukiai, jeigu atostogauja ilgiau nei `priimta`, kodėl prabanga yra nepadori, kodėl apsirengti gražią suknelę reikia progos? Kodėl kalbėti apie tai, kiek laiko aš praleidžiu pildydama ataskaitas ar vartydama botaniką nėra įdomu, o nuo informacijos apie tuos du butelius vyno, ar per rankas einančią suktinę jūs suvirpat? O daryt kūlvirščius ant stadiono žolės iki kol nugara tampa mėlyna jums atrodo taip vaikiška?

Sandra ir Aš. Gyventi yra paprasta. Ir labai linksma.

Man tai linksma.

Linkiu, kad ir jums būtų.

Nuotraukos: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams