BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Ką Reda veiks savaitgalį?

2011-07-21 | Aš esu tai, Kasdieniška

Nors šiuo metu Reda miršta darbe, nes klaikiai karšta ir sunku susikaupti, bet ji jau galvoja apie savaitgalį.

Pastaruoju metu esu įstrigusi Vilniuje, nes kasdien dirbu, o savaitgaliais neturiu didelio noro planuoti, todėl paprasčiausiai išlendu į miestą ir tradiciškai grįžtu namo paryčiais. Eglė kalbėjo, kad jai grįžti namo per stoties rajoną bei Naujininkus nejauku, o aš labai nustebau, nes manęs šis kelias visai nebaugina. Eglė pasijuokė, kad, žinoma, jog nebaugina, nes aš arba važiuoju taksi arba pareinu septintą ryto, kada miega ne tik vietiniai jaunuoliai, bet ir dauguma padorių žmonių.

Padorumas ir atsakomybė visada buvo mano silpnosios pusės, tačiau šiuo metu aš atsakingai planuoju savo kuprinės turinį, nes noriu padoriai atrodyt per Summer Sound muzikos festivalį Liepojoje. Važiuoju ten ir pasiimu dvi savo mokyklos laikų drauges, nes šiek tiek padėjau latviams su infosklaida, galbūt dar šiek tiek padėsiu ir festivalio metu.

Festivalyje penkios scenos, o aš jau dvi savaites klausau Toploader - Dancing in The Moonlight. Jie irgi ten bus. Ir dar daug visko ten bus, bet labiausiai noriu pajūrio smėlio, jūros, pasidegint skambant muzikai ir rytą pradėti su šalto alaus bokalu rankoj vos išsliuogus iš palapinės.

Dar noriu skaidrių guminių batelių, kuriuos su Dovile nusipirksim po kelių valandų. Ir dar noriu srybėlės, kurią nežinau, ar nusipirksiu, nes neįsivaizduoju, kokių skrybėlių šiuo metu yra parduotuvėse. Mes sumąstėm, kad būtų smagu tranzuot, kaip senais laikais. Ir jau apatarėm, ką rengtis ir kokius drabužius bei batus pasiimti.

Tai važiuojam. O jūs važiuojat?

nuotrauka: aš ir Dovilė Latvijoj.

Rodyk draugams


Gražuole, ką veiki?

2010-03-11 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Myluoju straipsnį skirtą IQ. The Economist (buvęs Miesto IQ) mokslo ir technologijų skilčiai. Taip, mano nauja veikla. Labai įdomu, naujos veiklos mane įkvepia, bet šiandien aš tokia pavargus. Norėčiau pasimyluot su kuo nors, kas turi kūną ir šiltą kraują. Ne, šuo netinka. Beje, net ir šuo kažkur kitur miega. Noriu iki paryčių kalbėt beprasmybes, aptarti svetimus santykius ir muziką, susiplanuoti tris vasaras į priekį, įsivaizduot, kokius aukštakulnius aš avėsiu pavasarį (kuris tikiuosi ateis).

Šiandien su Geistaute ir Godute buvom Justiniškių skylėj. Prie Norfos stovėjo Chrustik`mobilis.  Liūdnas vyras ant stalo buvo išsidėliojęs daug skirtingų kukurūzų. Siaubinga. Norfos pardavėja Godutei liepė uždaryti kasą. Prastesnio aptarnavimo ir labiau surauktų snukių Vilniuj aš dar nebuvau mačius. Nieko keisto, kad Lori savo kolekcijas kaupia fotografuodamas būtent šio pavadinimo daržinėj.

Skylėj buvo fenomenali įvairių paslaugų koncentracija - seimo nario ofisas, dvi kirpyklos, restoranas Sandra, vaistinė, šokių studija, …, jaunimo užimtumo centras, kuriame repetuoja grupė Sportas. Mes juos filmavom. Labai mieli vyrai. Pagrojo mums porą gabalų. Laisvai pakalbėjo kameron. Marukas sakė, kad nori gerbėjams pasirašinėti ant pilvų. Jis šaunuolis. Būtinai nusiimkit marškinėlius ir atkiškit jam bambas, kai pamatysit jį kur. Per GaDi 2010, pavyzdžiui.

Ar važiuosit į GaDi? Susitiksim?

Einu pamiegosiu, o rytoj ryte dar truputį pasibučiuosiu su savo geriausia drauge teksto rinkimo ir redagavimo programa Microsoft Word.

Labanaktukas, vaikučiai.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo. 16metė Reda Olandijoje.

Rodyk draugams


Savaitės vidurio sustojimai.

2009-12-05 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Kartais sustoji, nugrūdi mintis apie tai, kad tu vėluoji, akimirkai pamiršti alkį, nebegalvoji apie puodelį kavos, nutolsti ir žiūri į pušų viršūnes, glostinėjančias vaiskiai mėlyną dangų. Tada nebenori miego, tada šypsaisi, nes prisimeni jūrą. Tą jausmą, kuomet kyli mediniu takeliu per kopas ir tau prieš akis atsiveria Baltija, šiuo keliu eidavai lėtai net kai buvai maža mergaitė. Iki pat kopų bėgai rėkdama, tampydama mamą ir jos drauges už rankų, reikalaudama cukraus vatos, spragėsių, blizgančių plastikinių žaislų, žurnalų, akinių nuo saulės spalvotais rėmeliais, ledų, tiesdavai rankas nubalnotom alkūnėm ir susiraukusi prašydavais ant rankų, lenktyniaudavai su berniukais, plaikstydamasi savo ilgais, kviečių spalvos plaukais, o prieš pat jūrą sustodavai. Nusiimdavai batus ir lėtai kildavai viršun, kol jūra užgniauždavo tau kvapą. Atsukdavai jai savo įdegusius, strazdanotus skruostus. Akimirkai. Tada stverdavai mamą už rankos ir tempdavaisi ją į ledinį vandenį.

Kartais sėdi ant šalto grindinio, žiūri į savo geriausią draugę. Galvoji, kaip nuostabiai tu atrodysi su jos suknele. Raudona, plačiom petnešom, susisegančia mažom sagutėm. Žiūri į jos aulinius batus, baltus marškinius ir medaus spalvos plaukus apklojusius odinę striukę. Pagalvoji, kad ta raudona suknelė jai pačiai puikiai tiktų. Judvi šnibždatės. Nesimatėt pusdienį, bet galėtumėt kalbėt visą naktį. Gerdamos vyną balkone. Rūkydamos. Apsirengusios vakarines sukneles, nes tądien taip norėjosi. Tuoj eisit maudytis. Šoksit nuo tilto, pamesit apyrankes, grįšit basos. Tu ryte atrodysi siaubingai, rūkysi pirmą cigaretę su BC „Lietuvos Rytas“ marškinėliais, žiūrėsi į sovietinius monolitus, sustingusi. Žiūrėsi ir šypsosies.

Šitaip žiūri į savo pirštus vyrų rankose. Supranti, kad tvirčiau suspaudęs jis galėtų sutrupinti tavo juokingai mažą delną, bet jis glosto tau ranką pirštų galiukais ir tu tokia rami savo pirštais jausdama jo neskustus skruostus. Žiūri į visišką beprotybę ir bjaurastis, pašaipiai svarstai, kaip labai save myli Lars von Trier, kurio intelektas persmelktas kruvina sperma.  Šlykštėtumeisi dar labiau, o galbūt net išeitum, bet dabar tik nusisuki, nunarini galvą, įsiremi jam į petį ir palauki. Vėliau kartu pasijuokiat iš sekso scenų prie buitinės technikos. Ne todėl, kad judu esat mažvaikiai. Tiesiog turit bendrų paslapčių ir saugot krūvas svetimų. Suokalbininkai…

Tu teisus, jie nemoka spręsti problemų, bet du buteliai baltos problemų neišspręs, tačiau perkėlus juos į lovą kartu su tavim, mano geriausiu draugu, mergina su kuria aš užaugau ir keisčiausiu šunimi pasaulyje, imu suprasti, kad negaliu sau leisti skirti laiko problemoms. Man reikia jus visus paglostyt, man reikia su jumis važiuoti pirkti rankinių, man reikia pasiimt šparagų iš merginos, kuri skaito mano mintis ir po kelių valandų aš vesiuos šunį į kiemą, aš noriu vėl stabtelėti prieš pamatant jūrą, noriu vėl žiūrėti į pušų viršūnes, kurios laiko žydrą dangų virš mano kvietinių plaukų.

nuotrauka: nugooglinta.

Rodyk draugams


Love ya, bitch!

2009-11-30 | Aš esu tai, Kasdieniška

Reda apsimeta, kad moka skaityt.

Reda apsimeta, kad moka skaityt.

Ar aš šiandien nudirbau savo darbelius? Ne. Geriu vyną su mama, sėdžiu sau basa, apsirengus tik senelio megztinį. Taip, aš dažnai dėviu senelio megztinius ir visad būnu basa. Man šalta. Man nuolat būna šalta. Toks jau gyvenimas. Pripratau.

Pripratus aš ir prie to, kad dažnai, dažniau nei derėtų, aš išmainau mokslumą ir darbus į senamiestį, kavą, cigaretes, alkoholį, apsipirkinėjimą, menus ir bičiulius. Myliu kikenančias mergaites ir gražuolius, kurie mane supa. Padeda savo galvas man ant peties, pasakoja man savo graikiškas paslaptis, leidžia man pasiklausyt gražiausios pasaulyje muzikos ir aš apsiverkiu. Prisimerkiu, kai uostau jų kvepalus ir pradėdu kosėt, kai jie netyčiom pučia karčių dūmų tumulus man į veidą. Myliu jus! Mano mokytojai, mano sugėrovai, mano sugulovai, mano draugai…

Agne, myliu tave! Tu neturi jokių skrupulų, tau nusispjaut, tu be proto graži, nuostabiai groji, gerai šoki, patvarkai nežmonišką kiekį raudonos degtinės, kai mes einam kartu, tai vyrai atsisuka, aš tau galiu papasakot viską ir mes matuojamės drabužius kartu. Mergyt, mes daug ką kartu darom!

Šiandien mes kartu pusryčiavom McDonalds, nors aš laikausi dietos, o Mcdonalds tau atėmė truputį sveikatos. Girdit, moralizuotojai. Valgom mes. Vėliau mes vaikštinėjom senamiestyje. Apžiūrėjom parduotuves ir nusprendėm, kad norim kojinių laikiklių. Norim aukštakulnių ir pūstų suknelių, norim daug susižavėjimo Londone, Frankfurte arba Varšuvoj.

Agnė apsimeta, kad moka skaityt.

Agnė apsimeta, kad moka skaityt.

Pasėdėjusios ant daugybės suoliukų ir aptarusios viską ir visus mes važiavom namo, į Trakus. Palaukėm vėluojančio autobuso. Mūsų kelionė namo truko valandą ir ji buvo juokinga. Siaubinga. Juokinga. Autobuse klaikiai dvokė, sėdėjom pačiame gale, nes ten kvapas atrodė pakenčiamesnis. Užsidėjom respiratorius. Agnė jų visad turi. Ji daug laiko praleido Japonijoj, taigi jai pandemijų paranoja. Pernelyg arti mūsų atsisėdo du dešimtmečiai, vėliau įsėdo jų vyresnių draugų. Jie visi kalbėjo rusiškai. Sakė, kad mudvi atrodom idiotiškai, bet jie norėtų mus išpist. Jie klausėsi rusiško rap`o. Pro mobiljakus, žinoma. Rusai rap`o dainininkai dainavo kažką panašaus į:

…loche nemalk šūdo, išsitrauk bybį iš savo burnos…

Mums tai pasirodė nemiela. Vienas iš jų vertė tai, ką mes kalbam kitiems. Tai jau buvo juokinga. Vėliau aš pasakiau, kad mudvi laisvai kalbam rusiškai. Jie susigėdo. Tai irgi buvo juokinga. Juokingiausia tai, kad nesvarbu, ar mes su respiratoriais, ar be, jie vistiek būtų kalbėję apie mus. Tiesa, mes kalės ir vienas iš jų nekenčia blondinių. Kitas pasiūlė savo draugui padėt ranką Agnei ant kelių, kad jam pasistotų. Tai jau būtų graudu. Jeigu susijaudini padėjęs ranką kažkam ant kelių, tai orgazmą jauti pamatęs nuogą šlaunį? Nors jiems dešimt. Jie jaučia orgazmą, kai keikiasi arba kalba apie seksą viešai. Juos sumušti galėčiau net aš.

Nemušiau, žinoma. Išlipus iš autobuso apsikabinau Agnę. Iki kitų pusryčių, cigarečių, pasivaikščiojimų, apkalbų, juoko ir nesibaigiančios meilės.

Love ya, bitch!

nuotraukos: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Ketvirtadienio susitikimas su vaikais trečiadienį.

2009-11-12 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Aš esu Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto Studentų atstovybės narė (skamba kaip nuosprendis, panašiai ir yra). Dirbam mes su įvairiais dalykais, šiuo metu aš dirbu su projektais (apie kuriuos galbūt kada nors. Brolis sako, kad jeigu papasakoji, tai neišsipildo. Broliais tikėti reikia. Ypač tokiais gražiais, kukliais ir romantiškais futbolininkais. Povilai, bučkiai tau!). Justė, kurią mes vadiname mama, pradeda vykdyti puikų projektą su vaikų namais. Materialios paramos vaikai daugiau mažiau gauna, o bendravimo jiems tikrai trūksta. Mes norim su jais važiuot į kiną, valgyt ledų, eit į žygius, paplaukiot baidarėm ir daryt viską, ką darytume ar darome su savo broliukais ar sesutėm.

Prieš Kalėdas rinksime ir materialią paramą, kurią vėliau išskirstysime vaikams, jeigu kas iš jūsų, gerbiamieji skaitytojai, norite prisidėt, tai brūkštelėkit (tiksliau subaksnokit klaviatūra) man žinutę ar laišką, susisiekit skype, telefonu, ar bet kokiu kitu būdu, kuris jums atrodo tinkamas.

Prieš važiuot nežinojom, nei kas per vaikai, nei kaip mus priims, nei kiek mes ten esam reikalingi ir aktualūs, bet vaikai labai smagūs, labai nori bendraut, nesitiki iš mūsų aifaunų, geimbojų, segų, pleistaišionų ir visų kitų technikos stebuklų (beje, norėtų, t.y. jiems reikėtų, muzikinio centro. Turit atliekamą? Norit nupirkt?). Jie džiaugias galimybe su mumis pabūt, pabendraut, nuveikt, ką nors visiškai elementaraus ir tai verčia pasitempt ir pasistengt dėl jų.

Esu tikra, kad dar ne kartą rašysiu apie vaikus ir apie mūsų veiklas su jais, o šiandien noriu pasidžiaugt savo kolegom ir susistemint mūsų klaikią ir klaikiai juokingą kelionę.

Lietuva, visų pirma, tai ačiū tau už puikų orą! Už varvančius skėčius mašinoj, už šlapias Justės kojas, už priverstinį rūkymą po siaubingu, Lentvario, Panevėžio, Slabotkės, Krasnuchos ir panašių vietų, aurą puoselėjančiu stogeliu, kuris yra Antakalny. Tokia buvo mūsų kelionės pradžia. Daug žada, ne? Pabandysiu papasakot, bet rašydama galiu pamiršti daugybę dalykų, nes…

Edgaras: Gal tu susivesk viską į telefoną.

Sandra: Ji viską atsimins.

Reda: Ne, pas mane tik šimtas simbolių.

Justė: Galvoj.

Visi juokiasi. Šimtą simbolių aš turiu laikinojo telefono žinutėj, maniškis sugedo, naujo dar nenusipirkau. Senoji mokykla. Zhistokai.

Važiavom gan savotiškai, aš sėdėjau gale, per vidurį ir man į šlaunį rėmės mano skėtis. Tiek iš tos liaunumo laimės, kad telpu dvigubų durų tarpe. Sandra, kurią mes vadinam Coliu, šiandien man nupirko žiebtuvėlį, kuris turi mėlyną lemputę, kuria visi labai džiaugėmės, aš ja blykčiojau Sexybitch ritmu (beveik ritmingai. Ji sunkiai spaudosi ir kartais ritmas susimaldavo, ir atrodė, kad aš klaikiai neturiu klausos) ir šviečiau pravažiuojančioms mašinoms, ir praeinantiems žmonėms, ir taksi (Ignas sakė, kad taksi ant stogo turi bybį), ir Ignui.

Manau, kad prisišvietėm stirnų. Jos yra visiškos narkomanės, prisirupšnojusios grybų, įpučia biški jointukų ir šoka po ratais. Viena buvo drąsesnė ar labiau apsinešus, tai perbėgo, kita, matyt, primetė, kad ne ką ir sudvejojusi nebėgo. Jai dabar nerespektas miške. Tikiuos, kad pavyks dar atsigriebt ir dar daug kartų išbėgt į kelią ar šiaip per priešpriešinę eismo juostą prasinešt.

Jeigu rimtai, tai buvo baisu. Aš rėkiau omg. Nemeluoju. Reikėtų gal baigti žiūrėt Gossip Girl ir rėkti, eina nx, kaip ir priklauso lietuviams.

Po stirnų incidento pravažiavom avarijos vietą, kurioj žuvo žmogus. Tai yra tikrai ne ką. Visai ne ką yra lėkti nežmonišku greičiu tokiu oru ar vaikščiot pakelėm be atšvaitų. Būkit saugūs ir kelkit mano blogo skaitomumo statistiką!

Nuvažiavom parduotuvėn nupirkti vaikams lauktuvių, rūkant kieme lašėjo tik ant Justės, Ignas džiaugės ar nesidžiaugė (neprisimenu jo emocijos. Netilpo į mano šimtą simbolių) ketvirtadienio vakaru. Buvo trečiadienis, nes veiksmas vyko vakar, o ketvirtadienis yra šiandien, taigi vakar buvo trečiadienis. Tokia yra tvarka. Ignas neprotingai pasakė.

Colis buvo nusipirkęs gumos ir labai dvejojo, ar verta mus vaišinti, tačiau rėkimai Coliukė Gailiukė suminkštino jos populiarumu sugadintą širdį (ji labai patiko vaikams. Mes pavydim.) ir dabar ji yra Coliukė NeGailiukė.

Vaikams patiko ir Edgaras. Mažiausioji užsilipusi jam ant kelių vadino jį tėčiu. Edgaras išsigandęs vapėjo, kad tėčiu jam būti dar anksti, bet kadangi mūsų senasis tėtis Morka, kuris yra Justės, kuri yra mūsų mama, vyras, retokai pasirodo, tai mes manom, kad naujas tėtis mums visai praverstų.

Tėti, noriu batų!

Išvažiavę iš vaikų namų sustojom parūkyt. Išlipom visiškoj tamsoj. Visiškoj. Buvo taip tamsu, kaip ir tam tarpdury, kuriam mane šiandien uždarė Colis su Vytu. Pasikartosiu, bet tai džiugu. Aš ten tilpau. Buvo tamsu ir šlapia, rūkėm tylėdami, kad būtų greičiau, o tada jau važiavom namo. Grįžom gan saugiai. Avarijos vietą turėjom apvažiuot per apylanką, kurioje nepasiklydom. Jeigu ten būtų buvę kokių mašinų, tai Ignas būtų jas sekęs ir būtume paklydę. Kelionės pradžioj taip darėm. Nežinau, ko Ignas tikėjos važiuodamas paskui bet ką. Tikriausiai ketvirtadieniais, kurie ateina trečiadienį, taip elgtis yra įprasta.

Daugiau tokių ketvirtadienių! Daugiau gerų darbų. Daugiau simbolių galvoj. Daugiau 500. Daugiau tokių kietų kolegų. Mažiau stirnų mikologių.

Tylos minute pagerbkime peliuką, kuris, pasekęs stirnų pavyzdžiu, išbėgo mums po ratais. Seni, džiaugiuos, jeigu tu gyvas. Nebedaryk taip, o jeigu tau nepasisekė, tai mums labai gaila. Rimtai. Taika.

Edgarai,

Ignai,

Juste,

Sandra,

AČIŪ

už darbą, idėjas, pasiaukojimą, juoką, muziką, vairavimą, kavą, cigaretes…

važiuoju į GMF SA.

Nuotrauka: the sartorialist.

Rodyk draugams


Placebo. Pamaloninsiu.

2009-08-14 | Aš esu tai

Brian & Stef

Brian & Stef

Aš peršalus, sėdžiu susivyniojus į žieminį megztinį ir užsimaukšlinus kapišoną. Šiandien su brendžio likučiais smegeninėj grįžau namo, palindau po karštu dušu, atguliau lovon ir sapnavau save išsiskutusią plaukus šonuose. Dar nesu tikra, ar realizuosiu šitą vaizdinį. Dar sapnavau save piešiančią tušu. Piešiau save. Taip, aš rimtai save myliu.

Dar myliu Placebo. Nesu beprotė fanė, kuri alpsta koncertuose (aš juose tiesiog apsiverkiu. Nuolat. Koncertuose ir žiūrėdama futbolą. Dar kai būnu labai išsekus. ) ir neįsivaizduoju, kada Brian Molko gimtadienis, nežinau su kuo Stefas prarado nekaltybę ir tikrai nevažiuosiu į Londoną, kad pasidaryt tatuiruotę pas Stevo meistrą.

Bet aš virpu nuo jų tekstų, man malonu žinoti, kad retas gali juos teisingai interpretuot, man patinka jų kreiva orientacija ir belytiškumas. Brianas gražus, kai rūko grodamas, o Stefanas moka intriguojančiai judėt. O jaunasis blondinas atrodo, kaip pavartojęs amfetamino.

Brian

Brian

Šiandien žiūrinėjau trumpus video, kuriuose grupė rodo, kaip jiems sekasi ture. Jie nuolat autobuse, valgo greitą maistą, daug juokiasi, bendrauja su krūva naujų žmonių kasdien, žiūri, kaip Graikijoj leidžiasi saulė ir policijos playda skuba per Briuselį.

Seniau man atrodė, kad reikia padaryti kažką svarbaus, kažką pakeisti, bet augant manyje auga cinizmas, kurio aš visai nesikratau. Ir aš nenoriu aukotis ir kažką keisti, nenoriu gyventi teisingai, aš net nenoriu būti teisinga. Aš noriu keltis, kada man patinka, o naktimis noriu vynu užsigerti Beigbeder rašliavą. Noriu pati džiaugtis ir suteikti žmonėms džiaugsmą.

Aš nebenoriu teptis rankų, nes tada negalėčiau paglostyti jums raktikaulių.

Ar žinote, kad Placebo, tai lotyniškas žodis, kuris reiškia Pamaloninsiu. Ar jus tikrai pamalonina rytiniai kamščiai? Ir centro vaikai, kurie prašo cigaretės? Ir smegenis sutraukiančios laidos, kurių vedėjos čiulpia laidos redaktoriui? Ar nuo nepatogių kėdžių krypstantis stuburas? O nenorit geriau spjaut į viską ir gyventi Pietų Amerikoj? Pusryčiams pašokti sambą, o vakarieniauti raudonų stogų apsupty Portugalijoj. Negi nauja mikrobangė yra linksmiau, nei nivsą naktį prasijuokti kopose tarp savo bičiulių akių?

Vat taip neatsakingai.

Nuotraukos: nugoolintos, iš asmeninio archyvo.

Ant mano čiurnos Placebo ženkliukas. Ir aš jį turėsiu visą gyvenimą. Na ir kas?

Placebo ženkliukas ant mano čiurnos. Visam gyvenimui. Na ir kas?

Rodyk draugams