BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Etiketas ar laisvė?

2012-03-03 | Kita

Gurkšnodama arbatą ir kuisdamasi internete viena akim stebėjau ir klausiau Mantuko Petruškevičiaus laidelės apie litovcų renginius ir laifstailą (jis meluoja sakydamas, kad tai apie madą ir stilių). Šiandien buvo pristatytas nuo 10 000 Lt iki ~ 80 000 Lt surenkantis Vienos pokylis. Suma priklauso nuo metų, tačiau man labai patinka tai, kad organizatoriai pateikia tikslius skaičius. Džiugu, kada dalyviai gali matyti, kaip buvo panaudoti jų pinigai.

Suprantama, kad labdara yra svarbiausia, tačiau šiandien nekalbėsiu apie pinigus. Austriški šokių pokyliai turi ilgametes ir gan griežtas tradicijas - suknelės ilgos, lengvai krentančios, pirštinės bent iki alkūnių (geriau virš). Debiutančių suknelės baltos, o moterų, kurioms balius nėra pirmas - pastelinių spalvų. Vyrams frakas arba smokingas. Galimi tautiniai drabužiai arba karinė uniforma, leidžiama segtis apdovanojimus. Šokamas valsas ir kadrilis, o prieš renginį galima lankyti šokių pamokas.

Šiandien etiketo pamokų neturime, bet turim internetą, galima nusipirkti knygų, galiausiai galima pasiklausti organizitorių, jeigu gyveni būdoj, bet turi poreikį išlįst palot į Vilnių. Aš visada esu už asmeninę laisvę, bet yra vietų, kuriose grožis yra išsilavinime ir taisyklių išmanyme. Susirinko moterėlės su ryškiai rožiniais skudurais, garsiai sakančios, kad čia Giambattista Valli kopija ir nes norėjau išskirtinumo. Arba mergina su kokteiline suknele vos dengiančia kelius ir dar mėlyna sako, kad ji čia atėjo dirbti, o darbe jai visada savarbu atrodyti gerai. Ir trypčioja visi pristatomu žingsniu, nes du šokius išmokti, tai jau juodas diržas praktiškai.

O po to dar piktinasi varguolės, kada jas pavadina provincialėm. Taip, provincialės tikrai yra tokios, kurios nesugeba laikytis etiketo, abejoju, kad jį bent minimaliai išmano ir savo bukumą pateisina originalumu.

P.S. Aišku, kad žiniasklaida irgi yra durniai, nes užuot pateikę gražius ir sektinus pavyzdžius (kurių, esu tikra, buvo) vis ieško skandalų ir viešina tik kvėšas visokias.

Rodyk draugams


Ad Hoc: Nepatogus Kinas 2010.

2010-10-22 | Aplinka

Vakar prasidėjo Nepatogaus Kino festivalis, kuris buvo atidarytas Roland Javornik filmu „Du paradai, du pasauliai… viena Europa?“ (Two Prides, Two Worlds… One Europe?). Festivalio tikslas yra aptarti socialines problemas ir pabandyti duoti žmonėms šansą permąstyti jų aplinką ir kartais pasižiūrėt truputį atviriau ar dėmesingiau. Panagrinėkite programą, seansai nemokami, nueikit. Aš nežinau, kiek tokiam kine meninės vertės, tačiau pasižiūrėt už savo namų tvoros visad yra naudinga. Ar ne A. de Saint - Exupery sakė, kad esame pasaulio piliečiai?

Žinoma, kad į tokius festivalius renkasi ta auditorija, kurios akiratis jau ir taip pakankamai platus ir manau, kad daugumai tų žmonių filmuose aptariamos problemos yra žinomos, bet vakar, žiūrint filmą, man labai patiko vienos estų LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, transeksualai) teisių gynėjos mintis, kad tau nėra būtina būti aktyvistu, tu neturi būtinai rengti mitingų, demonstracijų, mėginti keisti įstatymų… jei tik nenori, tačiau būdamas žmogum turi turėti žmogišką, pileitišką atsakomybę pasikalbėti ir apšviesti savo aplinkos žmones, jeigu jie viena ar kita prasme yra destruktyvūs.

Natūralu, kad ji turėjo galvoj destrukciją nukreiptą prieš LGBT žmones, tačiau šią mintį galima pritaikyti ir platesne prasme - tiesos ieškojimas nebūtinai turi būti jūsų gyvenimo kelias, tačiau būdami žmonėmis neturite teisės nematyti toliau savo kiemo.

Nežinau, ar pažiūrėjote treilerį (beje, ar lietuvių kalboj yra šio žodžio atitikmuo?), bet filmas rodo du visiškai skirtingus paradus - belgiškąjį ir mūsiškį, visai neseniai vykusį Vilniuje. Paradas Belgijoje yra toks, kokį mes įsivaizduojame - šventė. Žmonės šypsosi, šoka, jie laimingi ir laisvi, tuo tarpu mūsų eitynės… matėt patys. Antra vertus, tai Lietuva jauna ir mes, kaip pilietiška visuomenė, esame jauni. Mums reikia užaugti ir iki lygių teisių, ir iki savitarpio supratimo, ir kartais iki žmogiškumo tam, kad galų gale taptume pasaulio piliečiais.

Linkiu jums pozityvumo ir supratimo, atvirumo ir dėmesingumo, ir gero savaitgalio, žinoma.

Susitiksim kine!

nuotraukoje: mano mylimas kolega Vilmis ir kovos prieš transfobiją ženklelis. Užsidėkite ženklelį ant savo nuotraukos ir jūs!

Rodyk draugams


BuBo.

2010-10-12 | Aplinka, Aš esu tai

Skaičiau brangiausiojo Frederic Beigbeder „Windows on World“. Apsiverkiau skaitydama troleibuse. Kažkur netoli Aguonų stotelės. Aš net negaliu sakyti, kad jis labai įtaigiai rašo. Anaiptol - labai paprastai ir žmogiškai, bet daugiau nepasakosiu - paskaitykit patys.

Toje knygoje Frederic Beigbeder sugalvojo sąvoką BuBo. Buržua Bohema. Tokie juk mes ir esam… Laistomės kultūra ir pinigais, literatūra ir naujausio modelio telefonais, apsigaubiam gražiais skudurais ir saksofonų solo. Ir mano močiutė neteisi sakydama, kad bohema mirė tada, kai jos bičiuliai baigė mindyti Suokalbio slenkstį, ji neteisi sakydama, kad mes nebesuprantam meno kalbėdami apie jį palinkę virš popierinių kavos, už kurią gerokai permokam, puodelių.

Mes tokie pat kūrybiški, mes lygiai taip pat mokam išrašinėt save iki paryčių, ir mes tikrai vertinam teatrą, bet šiandiena mums suteikia progą mėgautis sushi su sezamo sėklom, ir viskio taurėm fanatstiškose terasose, ir neįtikėtinai gražiai kaukšinčiais batais, o juk tam, kad pasižiūrėtume į gražiuosius Juozo Statkevičiaus kostiumus Dž. Verdžio muzikoj mums irgi reikia banko kortelių.

Pinigų teikiami malonumai intelekto neblokuoja.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo, aš ir Linukas. Hipiai su mobiljakais rankose. Ir suktinėm lūpose.

Rodyk draugams


Mano Vilniaus gidas.

2010-04-01 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Noriu parašyti reklaminį įrašą ir parodyti, kad gyventi galima labai smagiai. Ir tam nereikia vėl lįsti į prakaituotą Havana Social Club (nors aš būsiu ten per Liverpool gimtadienį. Noriu pašokt, parėkaut, pažiūrėt į Juliuką The Colours of Bubbles).

Vakar buvau improvizacijose VPU, buvo visai smagu. Vieni geriau vaidina, kiti prasčiau, užduotys tipinės, bet atmosfera buvo puiki - akivaizdu, kad žmonėms labai linksma ant scenos, jie tiesiog švyti pozityvu, pasibaigus renginiui su visais atsisveikino ir spaudė rankas. Jų gitaristas dieviškas. W, tu esi ramybė!

Vėliau su Dovile užsukom į Apuoką. Tai senų metalistų alubaris Subačiaus gatvėj. Jie turi gero tamsaus alaus ir litrinių bokalų. Ten skinai rėkalioja antisemitines daineles, o per kolonėles plyšauja metalas. Susikalbėti neįmanoma - privalai rėkti, o laikais, kai patalpose buvo galima rūkyti, Apuokas skendėjo dūmų migloj.

Apuokui užsidarius užsukom susitikti su draugais į Pogo, kuris yra Vilniaus gatvėj. Pogo visai neblogai, jie turi to žudančio gyvo alaus, bet aš manau, kad tas rūsys neturi jokios atmosferos. Žinoma, patogi vieta ir daug erdvės… Kreivokai besišypsantis Petia prie fusbolo stalo.

Žinoma, geriausia vieta išgerti alaus (siaubingai skiesto) arba žaisti laboratoriją maišant degtinę su šampanu yra Suokalbis - legendinis baras Rašytojų Sąjungos pastate. Mano močiutė ten eidavo vyno! Anuomet ten vyko poezijos skaitymai, muzikos vakarai, diskusijos su rašytojais… Tai yra bohema, o ne absurdus vapantis Rudokas ar iš švarko kišenės degtinę traukiantis Nikodemas. Didžioji dalis suokalbininkų yra siaubingai nusivylę žmonės, tačiau kartais jie pradeda tikėt linksmybėmis ir ima šokti ant židinio atbrailos ar stalų. Džiugu tai, kad jums jie leidžia šokti ant stalų. Ir jiems nesvarbu. Tu gali būti isteriškai laimingas, tu gali būti klaikiai apsirengęs, tu gali neturėti nė cento arba švaistytis šimtinėmis, gali trypčioti su aukštakulniais, o gali verkti kampe. Suokalbis priims visus.

Tiesa, nauja vieta išgerti alaus bus Biržų alaus išsinešimui parduotuvėlė su keliais stalais. Naujininkuose. Viduj kvepia pirtim ir vyrai nuvargusiais veidais kalba rusiškai.

Šiandien užsiregistravau į Cafe Scientifique paskaitą apie smegenis. Esat buvę šiose paskaitose? Tai fantastiškas projektas, kurio metu labai aukštos klasės specialistai skaito labai geras paskaitas neformalioj aplinkoj. Gurkšnoji rūgštoką baltą vyną, o profesorius Vaitkus tau pasakoja apie hadronų greitintuvą ir tai, kaip jis per CERN tvoras laipioja. Būtinai nueikit!

O antradienį grįžkit į beveik tą pačią vietą ir užeikit į Arkos galeriją. Arka buvo ta vieta, kur aš pirmą kartą pamačiau Prano Gailiaus darbus, o jie neįtikėtini. Aš nesu didelė dailės mėgėja, tačiau Gailius man labai patinka. Jo darbai labai detalizuoti, bet kartu subtilūs. Pati Arkos galerija gera tuo, kad jie puikiai derina autorius. Pirmam aukšte gali pasižiūrėt į impresionistų terliones, o viršuj kabo kompiuteriu paišytos avys.

Pasitikit vakarą skaičiuodami bažnyčių kryžius Subačiaus aikštelėj, ant Taurakalnio laiptų arba Barbakano, o ryte pasinešiokit kavą popieriniam puodelyje, pasimėgaukit bundančiom gatvėm, jaunais žmonėmis, kurie susirūpinę skuba į darbą, jų vaikais su juokingai didelėm kuprinėm, senukais, kurie suirzę malasi mieste vos prašvitus.

Ir kada pastarąjį kartą buvot teatre? Operoj ar balete? Galbūt iškeiskit kiną ir vakarienę picerijoj į spektaklį ir puodelį karšto šokolado. Aš eisiu į Rigoletą su mama. Galėsiu papasakot.

Mylėkit Vilnių.

nuotraukos: pirmoji Edgaro Černiausko, antroji iš draugų asmeninio archyvo, trečioji yra nugooglintas Prano Gailiaus darbas, o ketvirtoji bala žino kieno fotografuota, tačiau aš žinau, kur yra tas užrašas.

Rodyk draugams


Lankom vaikus ir Redos penktadienis.

2009-11-16 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

5dienį važiavom į dar vienus vaikų namus. Seniau rašiau apie mūsų pirmąją kelionę, o dabar (kiek pavėluotai, nes sergu) rašau apie Paparčių šv. Juozapo vaikų globos namus.

Mano penktadienis turėjo būti užgrūstas veiklom, nes turėjau turėti du susitikimus dėl paslaptingojo projekto, abiejų nebuvo, ne dėl mano kaltės, žinoma. Ta proga su Vytu išgėriau kavos pietums ir nuėjom į ŠMC. Paroda tikrai gera, nueikit. Aišku didžiausią įspūdį paliko video iš Talino, kai buvo nukeltas tas paminklas kariui, kuris kovojo prieš nacizmą. Aš esu visiška pacifistė, tai stovėjau nusisukus į priešingą pusę ir beveik verkiau. Pati paminklo nukėlimui visiškai nepritariu, nes jis nešlovina Sovietų Sąjungos, jis yra padėka visiems, kurie žuvo kovodami su naciais. Kodėl naciai yra blogai, tai manau, kad neaiškinsiu. Žinoma, Sovietų Sąjungai aš irgi nepritariu, bet tai yra istorija, todėl, jeigu tas paminklas ar Žaliojo tilto skulptūros jums kelia asociacijų su sovietmečiu, tai žiūrėkit į tai iš istorinės pusės. Gal kokius dvarus irgi išsprogdinam, nes jie priklausė lenkų šeimoms, kurios rykštėm plakdavo lietuvius baudžiauninkus?

Sveikiausią požiūrį į sovietmetį turėjo mano senelis. Jis visad sakydavo, kad pati sistemos idėja yra graži, bet visiškai nepritaikoma žmonėms, o ypač vakariečiams.

Vėliau grįžau į GMF SA, palaukėm vėluojančios Eglės ir važiavom. Aš nuoširdžiai tikėjaus, kad užvažiuosim į Hesburger`į, nes buvau nevalgius ilgiau nei parą, bet užvažiavom tik į degalinę, o valgyt tas dešras senam batone su krūva garstyčių yra fu. Kad ir kaip mėgčiau junk`a, bet degalinių maistas ne mano jėgoms, negaliu TIEK nusižengti savo moralei.

Šįkart kelionė buvo rami, Ignas vėl vairavo, šįkart autobusiuką, aš su Coliu sėdėjom prieky ir valdėm muziką, truputį žybčiojom mano žiebtuvėliu, juokėmės, dalinomės paskalom ir rūkėm. Galas darė tą patį, dar idiotiškai suraišiojo diržus sau virš galvų.

Vaikų namai panašaus dydžio, kaip ir pirmieji, bet čia daugiau mažiukų, daugiausia pradinukų, taigi mūsų rankos, glėbiai ir keliai visą vakarą buvo užimti. Šiuose vaikų namuose veiklas skirtysim į dvi grupes, vyresnius pasivežiosim po Vilnių, nusivešim į universitetus, kultūrinius renginius, o mažiukus, matyt, lankysim jų globos namuose, Kaišiadorių rajone. Jiems aktualiau dėmesys ir kartu praleistas laikas, o ne kūltūrinės programos. Bent jau dabar. Jeigu mokat dekupažuot, velt vilną, ar daryt kažką panašaus, tai galit man brūkštelt, gal tada susitarsim ir pravesit vaikams pamoką.

Šiuos vaikų namus šiemet paliks trys vaikai, kuriems reikia sukrauti tris new start rinkinius. Įsivaizduokit, ko jums reikėtų, jeigu persikraustytumėt. Visko. Rankšluosčių, patalynės, puodų, keptuvių, įrankių, puodelių, drabužių ir galų gale lagamino į kurį sutalpintumėt visą savo mantą. Dar kartą - rašykit man, jeigu norit prisidėt ir pasidalint savo turtu, kurio jūs turit daugiau nei reikia. Esu tikra.

Grįžtant namo klausėmės lietuviškos muzikos, užvažiavom pasifotografuot ir sutraukt po cigaretę prie Tiškevičiaus rūmų, kur klampojom po siaubingus purvynus, daugybę kartų šokinėjom nuo laiptų, kad padaryt gerą kadrą, sušalom ir dabar aš esu peršalus.

Anot daktarės turėčiau gulėti lovoj iki penktadienio, bet tai pernelyg didelė prabanga mano įtemptam gyvenime. Pati 4dieninių linksmybių atsisakau, bet visus kitus kviečiu apsilankyt GMF pirmakursių vakarėly. Manau, kad 5dienį reikės suokalbiaut. Aš namie tik antra diena, o man jau siaubingai nuobodu ir liūdna.

nuotrauka: the sartorialist (beje, čia fotografo dukra).

Rodyk draugams


Ramancika.

2009-11-10 | Aplinka, Kasdieniška

Šiandien buvo eilinė varginanti diena, vėluodama greitai kaukšėjau į autobusą ir pravažiuojantis vyrukas man tyliai pyptelėjo iš savo neįsimenančios mašinos. Kaip turėčiau suprasti tylų pyptelėjimą? Aš esu pusė velnio? „Fuckable“, kaip sako Frederic Beigbeder? Mano 9 cm pakulnė yra per žema? Džinsai turėtų dar labiau dusinti? Ar man dar labiau nusišviesinti plaukus?

Žinoma, aš juokauju. Garsus pyptelėjimas manęs tikrai nedžiugintų. Kita vertus, tylus pyptelėjimas mane sekundėlei suglumino.

Kam jūs taip darot? Ką tokiu atveju daryt merginai? Nusišypsot? Nusiimt marškinėlius ir jais mojuot? Šokt jums ant kapoto?

Lipant iš troleibuso kažkoks vaikinas mane praleisdamas paglostė man alkūnę, aš kaliau skėčiu jam į šlaunį. Nusišypsojau ir atsiprašiau. Tau 15 ir tu nešioji pūstą striukę, idiote. Kai stovi dar su 15 savo draugų kokioj tamsioj tarpuvartėj, tai mėgsti pasisveikinti su praeinančiom merginom. Drąsu. Aš tikiu, kad kurią stebuklingą dieną jos atsisuks, apsivis tavo kaklą savo ledo šaltumo rankom ir padūsaus tau į ausį.

Žinoma, labiausiai mane, Geistautę ir Dovilę nudžiugino Palangos vyrai, kurie staugdami per visą gatvę siūlė prisijungti prie jų ir „vodke užsipilti akis“. Tuoj pat, katinėliai. Sudaužom savo naktinėjimui kopose skirtus šampano butelius ir einam vodke pasilaistyt. Aš labai mėgstu gerti su nepažįstamaisiais, kurie neprisistato, bet duoda man degtinės. Visada už. Dievaži, visada. Dar gal biški širkės susileidžiam?

Moterys yra smagūs ir gražus padarai. Aš žinau ir matau šitai veidrodyje, savo draugių garbanose ir jų žybčiojančiose akyse. Aš tikiu, kad norisi su jomis kalbėti, jas liesti, pirkti joms batus ir kandžioti joms kaklus, glostyti išsišovusius šonkaulius ir bučiuot jų tatuiruotas čiurnas.

Jos tada kikena.

Jos pakikens ir jums. Ateikit ir pasakykit, kad jos tokios gražios ir atrodo mielai, negalėjot susilaikyt nepakomentavęs. Jūs suprantat, kad visa tai skamba keistokai, bet galbūt jos sutiktų jums duoti savo telefono numerį. Jūs norėtumėte kartu išgerti kavos.

Žmonės susipažįsta šitaip. Be pypsėjimų, familiarių prisilietimų ir drąsių pareiškimų.

Nuotrauka: neprisimenu, kokia fotosesija. Patingėjau užsirašyt.

Rodyk draugams


Let’s have some fun, This beat is sick

2009-10-31 | Aplinka, Kasdieniška

Let’s have some fun,

This beat is sick

I wanna take a ride on your disco stick.

Is it fun to dance like you are about to have sex with your clothes on and almost kill Golden Parazyth?

Aš mėgstu pašvęsti ir aš už šventimą, nesu prieš nenuvalytą makiažą, ryte ir krist lovon su suknele yra nieko keisto. Ir alkoholiu sulaistyti marškiniai, ir cigaretėm pradegintos rankovės yra suprantama.

Bet… vos vos pilnametės kalytės pridažytais veideliais, kurioms nuolat reikia vaikščioti iš salės į salę, prie baro, į kiemą, prie veidrodžių, į salę ir atgal prie baro… savo spigiais balsiukais rėkiančios `sooorrryyyy` ir stumdančios viską aplink ir jų šlykštoki bičiuliai, kurie praeidami kelią skinasi alkūnėmis, bukai spoksodami į vieną tašką.

NEKENČIU JŪSŲ.

Jūs kokio velnio į klubus einat? Pamirksėt savo dailiom akytėm virš savo sukeltų papų, o jūsų bičiuliai jaučia orgazmą pumpuodami orą atsistoję prie pulto? Dydžėjų asistentai ir mirksėtojos. Bl.

Pamirškit viską. Tegul jums nutirpsta rankos, nenorom užsimerkit ir čia nieko nebėra. Atsigavę pažiūrėkit į nepažįstamą, kuris taip pat nuoširdžiai buvo dingęs muzikoj. Nusišypsokit jam. Ir jo draugei. Nueikit parūkyt, ar prie baro, ar į kitą salę, pasidažykit lūpas žiūrėdami į veidrodžius, nusišypsokit ir paplekšnokit per petį, jeigu jums kas užstoja kelią linktelėkit dėkodami, kai žmonės juokaudami nusilenkia jums praeinant.

Kultūra yra kultūra. Būkit malonūs, ką? Ir maldauju, daugiau nekriskit ant DJ stalo. Jeigu užmušit Golden Parazyth, tai aš užmušiu jus. Rimtai.

Nuotrauka: nogooglinta, o joje žmogus, kuris dainuoja taip, kad verkt noris. Iš susižavėjimo.

Rodyk draugams


Muzons šniokšč pro mobiljaką vs ausinės

2009-10-20 | Aplinka, Kasdieniška

Visiškai praktinis klausimas:

Ar perkant telefoną reikia papildomai susimokėt už ausines? Jeigu taip, tai negi jos kainuoja milijoną pinigų?

Iš garso, kuris vis šmėkščioja man po langu susidarau nuomonę, kad taip! Ausinės yra toks pats neįperkamas mobiliojo telefono priedas, kaip ir jo nugarėlės inkrustacija deimantiniais vienaragiais.

Muzons šniokščiantis pro mobiljaką akivaizdžiai laimi prieš ausines. Prieš kultūrą ir pagarbą aplinkiniams.

Liūdna Lietuvoj.

Nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Blogų kultūra. Lietuviškai.

2009-09-05 | Aplinka, Kasdieniška

Aš praktiškai neskaitau lietuviškų blogų, skaitau gal kokius tris ir kai labai noriu valgyt, tai pasižiūriu nuotraukas virtuviniuose bloguose. Ne, matytų patiekalų negaminu. Mano fantazija iškrypėliškai laki.

Statistinis Lietuvos blogeris tikriausiai yra girta penkiolikmetė, kuri parašiusi graudų, rusiškų keiksmažodžių trumpiniais apipintą, įrašą eina išsivemt. Arba parašyti tris milijardus smsų pusei mokyklos ir draugams iš internetinės erdvės. Tada pasitikrina facebooką ir tai smulkiai aprašo savo bloge.

Aš šitai vertinu visai normaliai, nes vaikams užaugti reikia.

Žinoma, kad užsienietiškų blogų, kuriuos rašo paaugliai yra milijardai. Paaugliai visur tokie pat… aršūs. (Reda dabar šypsosi ir galvoja apie ponaitį Račą, nes ji panaudojo kvailoką ir nenatūralų minčiai žodį, bet nesikeikė. Tavo vaikai saugūs.) Dirbantys, perspektyvūs ir brandūs žmonės ten rašo apie politiką, architektūrą, interjerą, teatrą, muziką, madą, naminius gyvūnus ir prieskoninių žolelių auginimą. Jie rašo apie Jėzų ir moko gaminti pilvotus Budas iš papier mashe.

Aš manau, kad labai neteisinga, jog Lietuvoje viskas vėluoja. Internetinė kultūra yra tabu, vaikų reikalas, nes mes esam snobiškesni už britų lordus, kurie tikriausiai pradeda dusti negavę savo puodelio arbatos su pienu lygiai ketvirtą popiet arba pamatę vienplaukę moterį besisukiojančią dieviškojoj pievoj, kurioj visiems nuoširdžiai nusispjaut ant arklių lenktynių. Mes esam Maironio tauta, kuriai romantiškai atrodo tik plunksnos skrebenimas prie žvakės.

Man patinka internetas. Internetas yra magiškas ir toks lengvas. Ir nereikia kirsti medžių, kad gauti popieriaus skrebenimui. Aš tikiuosi, kad išsilavinę ir aplinka besidomintys lietuviai ateis į interneto erą ir gerdama rytinę kavą aš pasidžiaugti svetimu susižavėjimu viena ar kita sfera… lietuviškai.

Neberodykit man vidurinio piršto - parašykit ką nors gražaus.
Neberodykit man vidurinio piršto - parašykit ką nors gražaus.

Nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams