BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Sneak peak į knygą: Ištraukos.

2012-01-22 | Aš esu tai

Labiausiai mane džiugina rašymas - žinoma, aš myliu savo draugus ir šeimą, man patinka būti su vyrais, mėgstu vakarėlius ir naktinėjimus mieste, nusiraminu rytais darydama makiažą, o vakarais virpu skaitydama knyga, bet tiesa ta, kad laimingiausia būnu rašydama. Ir tie gyvenimo etapai, kada galiu rašyti produktyviai visada yra geriausi mano gyvenime.

Būdama paauglė norėjau išleisti knygą dar nepasiekus pilnametystės - tokiu būdu gaučiau daug dėmesio, o pastarasis man labai patinka. Gerai, kad neišleidau. Beje, anuomet tekstus rašydavau tik ranka - iki šiol nesu jų suvedusi į kompiuterį, nes man jie nebepatinka.

Dabartinius tekstus po truputį krapštau iki tikiuosi, kad po kelių metų jie virs knyga. Norėčiau.

Pastaruosius metus mano gyvenimas yra kažkokios nuotrupos, kurias aš rankioju pusiau pramerktom akim, aš jau nė neprisimenu, kada pastarąjį kartą buvau iš tiesų pabudusi. Kada nusipurčiau miegą iki paskutinio snaudulio kibaus pirštelio apsivejančio mano riešus, kada nuovargis liovėsi man bučiuoti krūtinę nulipęs nuo pilvo. Šaltakraujis inkubas dvišakiu liežuviu laižantis man kaklą. Pastaruosius metus truputį dusdavau. Įsivaizduodavau, kad kaltas nuovargis, vienas iš Lilitos sūnų, kuris naktis po nakties lipa ant manęs ir dusina. Galėčiau prisiekti, kad vos pabudus mano kaklas ir krūtinė būna seilėti - nuovargio liežuviais nulaižyti.

Žinot, moteris neturi būti kvaila gražuolė, kad pasiektų gyvenime reikšmingų dalykų, moteris turi mokėti neparodyti savo intelekto ir žavėti savo grožiu ir rafinuotumu, lengva arogancija arba kiek perdėtu lipšnumu, o kai tai jau taps įprasta, prabilti apie Dostojevskį ir galutinai prikaustyti dėmesį. Vos dėmesiui pradėjus silpti, iškart atsukti nugarą ir užtikrintai išeiti. Būti moterimi yra menas, būti vyru - darbas.

Dievas mane sukūrė iš jūsų šonkaulio… Kai aš buvau jūsų šonkaulis, tai aš mačiau jūsų plaučius prisipildančius oro ir vėl subliūkštančius, aš mačiau jūsų skrandį ir tabako dūmus jūsų trachėjose, aš mačiau jūsų širdį, vyrai mano. Aš mačiau daugiau nei jūs kada regėsite. Ir kiekvieną kartą, kada tu man prisimerkęs kalbėsi apie tai, kaip tu moki valdyti moterį… Aš mačiau tavo širdį.

nuotrauka: jeigu prisėdu rašyti, tai atrodau taip, kaip nuotraukoje - nepasidažius ir su senelio megztiniu.

Rodyk draugams


Noriu į Klaipėdą!

2012-01-16 | Kasdieniška

Esu jums pasakojus apie tai, kad viena iš mano mėgstamiausių vietų yra laikrodžių muziejus Klaipėdoj? Nes ten kvepia grindų vašku ir yra laikrodis su jojančiu indėnu. Tas indėnas yra gražiausias vyras pasaulyje. Įsimylėjau jį, kai lankiausi ten pirmą kartą. Tikriausiai tada buvau pradinėj, bet vardan draugystės oficialioji versija yra ta, kad mano pirmoji meilė yra Povilas.

Šeštadienį buvau Studio9 paklausyt bičiulių Freaks on Floor. Fantastiška vieta, gražiai įrengta, gražūs žmonės, tobulas vidinis kiemelis. Būtinai grįšiu!

Pastaruoju metu gyvenu tėvų namuose, nes sesija ir reikia mokytis. Oficialioji versija. Tiesa ta, kad buvau labai pavargus nuo žmonių, kurie mane supo. Kartais reikia atsiriboti, nekelti telefono ir nutolus apsupti save kitais žmonėmis. Tokiais, kurie lubose mato formules, arba tais, kurie namie laiko savo tapytus paveikslus, tais su kuriais kalbant reikia trumpam susimąstyti, tais kuriems negaila duoti, nes pasiimi dvigubai.

Noriu nuvažiuot į Klaipėdą - paklaidžiot, aplankyt savo indėną ir išgert Memelbrau. Beje, turėčiau ten važiuot su savo BFF, kuriam aš pralaimėjau lažybas (daugelis žinot aplinkybes, bet viešai neskelbsiu, tačiau nieko kreivo). Klaipėda man visada buvo magiška, nuo pat vaikystės ir besilankant tose pačiose vietose man pačiai įdomu žaisti savianalizę ir palygint, kokias emocijas man jos kelia dabar su tuo, ką jausdavau, kai buvau vaikas.

Konditerija priklausė porai, tokiam pliktelėjusiam vyrukui, kuris sukiojosi prie prekystalio ir jo mažutei skardžiai besijuokiančiai žmonai … Bent mano atmintyje jiedu vienas kitą myli. Jie nėra pametę vienas dėl kito galvos, bet savo miltuotą gyvenimą pasibarstę buitine nuobodulio meile. Tokia savaime suprantama ir užtikrinta. Kai šitaip myli, tai neatsidūsti užsimerkiant, kada vidury dienos staiga atsimeni nuo kūnų karščio drėkstančias paklodes ar jo odą besilupančią po tavo nagais. Kai myli šitaip, tai išvis nedūsauji, tik prieš užmiegant, vieną kartą, pažiūrėjus į jį ir pagalvojus, kad viskas yra gerai.

Linkiu jums dažniau dūsauti, brangieji. Vidurdieniais. Nebūtinai Klaipėdoj.

nuotrauka: weheartit.com (praktiškai neturiu savo, mano senas PC mirė su viskuo); tekstas kursyvu: mano.


Rodyk draugams


Rašyti. Užmigti. Užgimti.

2011-12-13 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Ateina sesė nemiga, atsiveda savo bičiulę apatiją ir juodvi glosto man žandus savo kibiais, karštais pirštais. Vartausi lovoj į lubas įsmeigus savo plačiai atmerktas akis ir galvoju. Galvoju, kad galėčiau atsikelti ir rašyti. Arba dirbti. Arba mokytis. Užvis labiausiai norėčiau rašyti - rašymas visada buvo mano auksinis bilietas. Žinau, kad Vytui buvau sakiusi, kad aš tikrai nenorėčiau gyventi, jeigu negalėčiau vaikščioti. Arba jeigu mano veidas būtų subjaurotas. Prisimenu, kad jis pavadino mane tuščia ir vaikiška. Net buvo stabtelėjęs įsmeigti į mane akių. Gėlių gatvėj. Ten kur kekšės ir degtinė kiaurą parą.

Jeigu negalėčiau vaikščioti arba būčiau pernelyg baisi, kad išeičiau į gatvę, tai rašyčiau. Užsidaryčiau savo tekstų pasaulyje ir jais gyvenčiau. Tai būtų mano nenutrūkstamas sąmoningas sapnas. Aš ir dabar taip darau - savo tekstuose mano moterys ramesnės ir labiau užtikrintos, jos gražiau myli ir neabejotinai moka vaitoti tyliai, bet taip, kad nuo garso net jos pačios suvirpa. Ir jų vyrai tokie prie kurių tiesiog reikia glaustytis. Jeigu galėčiau dabar tokiam įsikniaubti į krūtinę, tai visos mano bėdos išsispręstų - jo ritmingai plakanti širdis išdaužytų visus mano demonus. Ir jis uždėtų ranką ant mano auksaspalvių plaukų, tiesiog atsidustų, jo karštas kvapas paliestų mano kaktą. Kaip patepimas išvaduojantis nuo nuodėmių.

Ir jeigu aš imčiau ir naiviai įsimylėjus pagimdyčiau keletą sūnų, tuomet galėčiau rašyti stebėdama, kaip jie palaimingai miega. Arba apie jų mažulyčius pirštus apgaubančius mano nykščius. Apie jų nustebusias išraiškas, kurios priverčia mano bičiulius šypsotis taip lyg jie tikėtų. Net nesvarbu kuo. Nuoširdžiai tikėtų. Geresniu rytojumi, matyt. Tokiu, kuris užgims mano sūnų dėka. Tiesa, šiandien man šis žodis toks svetimas, kad atrodytų jog klaidą padariau: sūnų šunų. Galbūt visada bus taip, o pasiilgusi naujų potyrių ar minutei pagauta evoliucinių poreikių, ar išsigandusi neplanuoto nėštumo, galėsiu išsirašyti.

Tada galėsiu už durų išprašyti visas nemigas, apatijas, melancholijas, savigraužas, baimes. Tada galėsiu užmigti, o rytoj užgimti. Rašant irgi galima užmigti - galima užliuliuoti savo kasdienybės pasaulį pirštais baksnojat ritmą į klaviatūrą, skrebenant tušinuku ar barstant žodžius į diktofoną. Rašant galima ir užgimti, pasiguldžius savo gyvenimą tereikia susirašyti naują - tą jausmingesnį ir skaidresnį, kiaurai varstantį ir žėrintį taip truputį melsvai.

Labanakt, mielieji.

P.S. Nuotrauka iš paryčių. Vasarą Vilnius mane dažnai į lovą pasiguldydavo jau gerokai po saulėtekio.

Rodyk draugams


Maldos.

2011-02-23 | Aš esu tai

O žinot man rytoj (jau šiandien) keltis reikės kokią šeštą, o aš klausau mėgstamų lietuviškų dainų, guliu lovoj kvepiančioj vyšniom, o kambarys kvepia kava. Guliu ir virpu, nes tiek norėčiau visko parašyti, tačiau juk reikia turėti logikos ir atsakomybės, reikėtų miegoti ir žvaliai sėdėt per paskaitą. Guodžiu save, kad stačiatikių vienuoliai miega po trejetą valandų, o likusį laiką meldžiasi.

Aš meldžiuosi rašydama. Meldžiuosi, kad šitaip visada bus, kad visada truks miego, kad stokosiu logikos ir atsakomybės ir niekada nemiegosiu pakankamai. Ir dar aš meldžiuosi, kad viskas būtų šitaip lengva, kad būtų galima beveik nemąstant glostinėti klavišus, o vėliau nukreipus akis apibėgti kambarį - liūdnai šyptelėti tolumoj matant nuotraukos kampą. Joje net žmonių kontūrų nesimato, bet aš tai žinau, kad ten mano senelis su kitais kariškiais, visi uniformuoti, visi su cigaretėm. O mano senelio plaukai garbanoti. Nesimato, kad juodi, bet aš tai žinau, kad juodi, kad akys irgi juodos. Juodos ir gilios. Visad tiriančios ir lendančios gilyn. Dažniausiai mylinčios, bet kartais su trupučiu kartėlio. Ir pasižiūri į pakelį cigarečių. Du pakelius net. Šalta, Reda, neprisigalvok. Būtų neatsakinga vos pasveikus rūkyt balkone šlapiais plaukais. Juk kokie -20C. Mano maldose šalta niekada nebūna. Mano maldose visada ruduo, drėgme kvepiantis miestas ir rūkas liuliuojantis upę, pageltę medžiai ir vos truputis garo iš burnos. Tik vakarais ir tik kai stipriai atisidūsti.

Kasdienybėje žmonės visiškai mažai dūsauja, o jei ir dūsauja, tai dėl netinkamų priežasčių. Negi imsi dūsauti, kai kaip ir kiekvieną rytą prasilenksi su juo gatvėj. Pagalvosi, kad jeigu jūsų gyvenimai kada prasilenkdami bent trumpam susikibtų, tai… būtų galbūt įdomu, bet juk tikrai nedūsauji. Primerki akis ir patempus lūpas gal kilsteli vieną jų kampą. O žiūrėdama į paveikslus juk irgi nedūsauji - gal truputį pakreipį galvą, gal net kaktą surauki. Juk net savo vaikystės dainų klausydama tu nedūsauji. Greičiau jau apsiašaroji ir dar kartą tolumoj pažiūri į tą nuotrauką - prisimeni tylų senelio balsą, gan aukštą ir gražią rusišką tartį. Atsimeni, kad ir pati tada žodžius mokėjai tarti švelniai, o dabar kankiniesi ir priverti dėdę juoktis. Sako, kad vešis į Maskvą. Ištekins už kurio nors verslo partnerio sūnaus. Nes kalbu aš kaip Ingieborga, o ji Maskvoj baisiai populiari dabar, turėt žmoną iš Pribaltiki yra gerai. Visada buvo.

Žinot, aš einu sukūryt cigaretės, nes aš nesu protinga, aš kūrybiška. Kartoju šitai kaip maldą leisdama pati sau atsiriboti nuo pasaulio, nuo žmonių, nuo darbo, nuo atsakomybės ir ateities. Kūrybiškiems viskas galima. Net dūsauti be priežasties. Rūkant, kai -20C, o varnos tykiai miega pasipūtusios, o tolumoj dundena traukiniai, o keista močiutė tuoj ves gauruotą rusvą šunį pasivaikščiot. Apšvies jam kelią žibintuvėliu. Ir net aš girdėsiu kaip sniegas girdža po jos batais. Kažkaip Kalėdiškai.

Rodyk draugams


Perfekcionizmas.

2011-01-13 | Aš esu tai, Kasdieniška

Šiuo metu mane graužia mintis, kad turėčiau eiti miegoti. Prieš tai susitepti plaukus putom, juos išsidžiovinti, išsišukuoti, susirankioti krūvą kremų išsitepti veidą, kojas, rankas, pasipukšti patalus savo vyriškais kvepalais (ne, aš nesu vargšė nusivylus vyrais ir meile, bet jie man labai skaniai kvepia ir man šitaip miegoti gera), susidėti daiktus rytojui, nes kitaip pavėluosiu į egzaminą.

Dar man reikėtų pradėti rimčiau mokytis, nes patikusį egzaminą pakartok situacija manęs visai nedžiugina. Labai nedžiugina ir nežmoniški informacijos kiekiai. Tam, kad ištempti iki 5 aš ir daugumos kitų tiksliųjų mokslų studentai mokosi maždaug tiek, kiek bet kur kitur mokydamąsi gaučiau stipendiją. Norint gauti aukštesnius įvertinimus reikėtų negyventi, o tik mokytis. Man gyventi šiaip visai patinka.

Esmė tame, kad aš jums garantuoju, jog iš kursinio bei bakalaurinio turėčiau gaut gerus pažymius, nes esu labai kruopšti ir nekvaila. Tiesiog visiškai nemoku kalti, o suvokti tiek medžiagos per tokį trumpą laiką labai sunku, net abejoju, ar išvis įmanoma.

Daugeliui aš atrodau siaubinga lengvabūdė, nes aš niekad nesinervinu ir nesiterikuoju, o verkiu dėl idiotiškiausių, bet visai nerimtų priežasčių. Paskutinį kartą apsiašarojau prieš pusvalandį, kai skaičiau apie tai, kaip kaimynai valė kiemą nuo sniego. Man pasirodė, kad žmonių bendrumas būtent šiandien yra labai simboliškas. Ir svarbus. Tikėtina, kad ašaras paskatino nuovargis, bet aš nuoširdžiai manau, kad vienybė labai gražu.

Esu tokia rami vien dėl to, kad aš planuoju smulkmenas. Susirašau į darbo knygą viską - nuo rimtų susitikimų iki to, kam turiu atrašyti laiškus. Vakare susiplanuoju, ką rengtis, suikraunu rankinę visad ta pačia tvarka, pasikraunu telefoną, prieš užmiegant net pagalvoju, kokiu keliu eisiu į universitetą ir ar pakeliui sustosiu nusipirkti kavos. Kartais net nusprendžiu, kokią kavą pirksiu.

Gyvenime dažnai nutinka netikėtų dalykų, o kai ko susiplanuoti neįmanoma, todėl griežtas perfekcionizmas kasdienybėje leidžia skirti visas jėgas svarbesniems darbams, į kuriuos kartais neišvengiamai įslenka vėlavimo chaosas ar kitoks kūrybinis jovalas. O šitokia netvarka yra smagi.

Labanakt, brangieji.

Ramybės kasdienybėje ir kūrybinės betvarkės darbe.

nuotraukos: weheartit.com

Rodyk draugams


Naktinėjimai.

2010-11-16 | Aš esu tai, Kasdieniška

Apsunkusiom kojom grįžtu per naktinį Vilnių, o gaivus rudens oras nuvilia mane guldydamas į lovą ir nepadėdamas man grįžti į genetiką, miegą, darbą ar kūrybą… Guldo mane į lovą neramiai miegoti, šnabžda man iškrypėliškai ryškius sapnus, po kurių aš ryte atsibundu nuvargus ir kurį laiką išsigandusi nesusivokiu, kas vyko iš tiesų, o ką sukūrė mano vaizduotė kartu su senamiesčio naktinėjimais.

O jūs norit, kad aš jums papasakočiau, kuo gyvenu… Aš gyvenu nusivylimais, aš noriu tiek visko, o pradžiai man reikia tiesiog miego ir jėgų, man reikia sutrumpinti savo darbų sąrašą apie kurį aš kalbėt nenoriu, man reikia ant kojų pastatyt tuos, kuriuos myliu ir mamai padovanot kvepalų, nes dar prieš valandą buvo jos gimtadienis, man reikia… Man reikia visko buitiško, logiško ir atsakingo, o jūsų akyse aš juk linksma šviesiaplaukė, be paliovos suokalbiaujanti apie literatūrą ir bohemą, užpilanti viską spirituotais gėrimais ir plevenanti savo trumpom sukniom, apipinanti jus savo vyriškais kvepalais ir nekaltu juoku.

Šiandien aš tiesiog labai pavargau. Labai. Aš noriu miego. Tik tiek.

Labanakt.

Gyventi reiktų ten, kur poliarinė diena.

Jokių naktinių glamonių ir vyno vakarais.

Jokių žvaigždėtų naktų

Ašaras spaudžiančių.

Gyventi reiktų be prieblandos ir dūsavimų,

kuriuos ji atsiveda.

Paėmusi savo kibiais pirštais, kurių kontūrai tamsoj išskydę.

Gyventi reiktų poliarinę dieną.

Šviesiai. Racionaliai. Ir lygiai pusę metų.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Mūzos?

2010-08-03 | Apsakymai, Aš esu tai

Prieš kelis metus, kai naktį keldavausi tam, kad užsirašyčiau kažką genialaus, o su savim visur tampiaus sąsiuvinį prirašytą smulkiu raštu ir kai miegoti eidavau gal tik penktą ryto su šypsena veide, negalėdama sulaukti ateinančios nakties, kad galėčiau vėl glaustytis su klaviatūra… Prieš tuos kelis metus mūzos ir įkvėpimai man atrodė idiotiškai. Pasiteisinimas diletantiškumui, pilkumui, tingumui… ar talento stokai.

Dabar visi lapeliai su smulkiais užrašais ir pastabom sudėti į arbatos dėžutę, guli ten su labai brangių koncertų bilietais, festivalių apyrankėm ir saldalmedžio rutuliuku. Tas sąsiuvinis mėtosi stalčiuj. Vis ketinu suvesti viską į kompiuterį, bet tada man norisi paredaguoti tuos tekstus, o tai baigiasi buku spoksojimu į ekraną, o vėliau skaitinėjimais… Žiūriu į savo pačios kūrybą, prisimenu viską, kas buvo, prisimenu tikrus vardus ir tikrus veidus, tikras nugaras, kurias braižo mano nagai ir galvoju, kad negi čia mano pačios rašyta. Juk gražu. Norėtųsi dar.

Labai norėtųsi.

Šiaip tai aš sau vis randu pasiteisinimų, nes aš juk tokia pavargus, tokia išsisėmus, nes išsimėtė tie, kurie mane įkvepia, nes aš pernelyg laiminga, nes šiuo metu esu labai žemiška, nes…

Nes mūzos tikrai kažkur išėjo.

Arba aš tikrai neturiu talento.

Dar neturiu nuotraukos į temą, tai įdėsiu Suomijos ežerus.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Talentai.

2010-03-29 | Aš esu tai, Kasdieniška

Aš turiu daug įvairių talentų - neblogai gaminu, chemiją moku geriau nei dauguma jūsų, šį bei tą parašau, greitai perprantu žmones, įsimenu krūvas smulkmenų, perkraunu kietąjį diską per kelias dienas

Šiuo metu trinu milijono metų senumo nuotraukas… Rastas internete, atsiųstas bičiulių, naudotas mokslumo tikslais… Gėda prisipažinti, bet jau ištryniau 4 GB šlamšto. Reikėtų ištrinti ir dalį asmeninių nuotraukų arba bent surašyti jas į CD. Vistiek dauguma jų nėra rodytinos viešai, jos net nėra rodytinos platesniam žmonių ratui. Aš žinau, kad tu juokiesi, jeigu skaitai. Tu žinai, kas tu. Dabar jau aš juokiuos.

Tvarkydama tas krūvas papkių savo kompiuteryje radau savo rankdarbių nuotraukų. Jūs galit patikėt, kad aš turiu tiek kruopštumo ir ramybės?

Pati nesuprantu, kaip pernai aš spėdavau tiek visko… Rankdarbiai ramina ir smulkmeniškumas yra labai moteriška. Norėčiau sugebėti tam skirti laiko. Šiuo metu labai noriu miego.

Labanakt.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo. Šitai yra sagė, jeigu ką.

Rodyk draugams


Rašliavos.

2010-01-09 | Aš esu tai, Kasdieniška

Kūrybiškumas yra susipykęs su protu, dievaži. Aš šiąnakt beveik nemiegojau. Tiesa, šios nakties aš beveik neprisimenu, bet rytą atsiminsiu ilgai. Ar galima su mano naujosiomis tabletėmis vartoti alkoholinius gėrimus? Informacinis lapelis sako:

Get some green stuff, vodka babe.

Jis klysta. Šiandien atsibudusi pradėjau dust, širdis daužės nenormaliu ritmu kelias valandas, aš beveik žliumbiau, nes buvau klaikiai susinervinus, nes mano paaugliška beprotybė dėl svorio ir kvailiausias gyvenimo ritmas, kokį tik jūs galite įsivaizduoti kartais paverčia mane virpančia ir visai nusilpusia gražuole, pajuodusiais paakiais, išsišovusiais skruostikauliais, po popieriaus spalvos oda šviečiančiais šonkauliais.

Kuo labiau žalojuos fiziškai, tuo daugiau kūrybinio polėkio atsiranda. Tokia štai iškrypėliška tiesioginė priklausomybė. Senuose apsakymuose ieškojau vienos citatos ir skaitinėdama šį bei tą prisiminiau savo būklę, kuomet juos rašiau. Tokia pat drebanti, tokia pat sušalus, neprisimenanti, kada pastarąjį kartą valgė, užmieganti visur, kur tik padeda galvą, miglotai bandanti atkurti tai, kas buvo, kartais pasipūtėliškai besišypsanti, o kartais nusivylusi pati savim.

Kuo kvailiau elgiuosi, tuo geriau rašau, nes aš juk prieš melą, brangieji. Beveik viskas išgyventa. Beveik visi dūsavimai, beveik visas šampanas plaukuos ir susiviję pirštai, ir violetinės suknelės.

Matyt, dusdama arba drebėdama pasąmoningai pagalvoju, kad imsiu ir numirsiu. Vat taip vat netikėtai. O man juk reikia spėti knygą išleisti, aš juk negaliu leisti sau imti ir dingti. Vat taip vat į niekur. Man juk reikės pasilaistyti absentu su jumis visais, kai rankose laikysiu savo saldžiausias nuodėmes ir klaikiausius sapnus, savo vaikystės naivumus ir savo visad beprotiškas meiles popieriuje.

Tik tam man dar reikės labai daug dusti, verkti ir drebėti.

Arba išmokti rašyt kitaip. Ne vat taip vat neprotingai.

nuotrauka: kadras iš filmo „The Royal Tenenbaums“.

Rodyk draugams


Prisipažinimas meilėje.

2009-11-27 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Myliu aš jus. Už jūsų stiprias rankas, kurios mane laiko, už jūsų didelius delnus, kuriuose mano pirštai paskęsta, už jūsų plačias krūtines į kurias aš galiu įsiremt, už šalikus, kuriuose aš slepiu savo kaklą, už jūsų kūnus po kuriais aš truputį dūstu…

Labiausiai myliu jus už kūrybiškumą.

Buvau pamiršus. Rėtis? Kodėl rėtis?

Man iki šiol juokinga, M. Ačiū.

Rodyk draugams