BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Meilė moterims ir popierinė literatūra

2012-10-16 | Aplinka

Beveik baigiau skaityti Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum”. Mano meilę šitai knygai rodo ir tai, kad likus keliasdešimčiai puslapių nebeskaitau, nes noriu prieš tai gauti antrąją dalį. Tiesą sakant, labai seniai neskaičiau knygos rašytos lietuviškai lietuvio autoriaus. Ir dar moters. Jų knygas išvis retai skaitau. O šita man labai patiko, tad turint galvoj neskaitymo kontekstą ir moterį, man patiko ir Kristina Sabaliauskaitė.

Gerdama kavą darbe ir vartinėdama internetą pamačiau, kad ji davė interviu žurnalui „Moteris”, todėl jį ir nusipirkau (paprastai perku nebent mokslinius žurnalus, bet gan retai. Skaitydavau žurnalus, kai dar pati dirbau „IQ. The Economist” ir iš redakcijos jų parsinešdavau krūvas. Tiesa, man jie nepatiko). Perskaičiau pusę interviu ir Kristina Sabaliauskaitė man pradėjo patikti dar labiau. Be isterijos. Tiek, kiek moteriai gali patikti kita moteris (ypač sėkminga, protinga ir graži moteris). Ir skaitydama suradau, kad ji rašo dar ir tinklaraštį - „Rafinerija“. Pastarąjį irgi esu skaičius. Nepatiko.

Savo tinklaraštyje man ji tąkart pasirodė neigiamai snobiška, perdėta ir nenatūrali. Nors jos stiliius knygoje ir interviu labai panašus. Tiesiog skaitant tekstą popieriuje norisi į jį žymiai labiau gilintis, akimis glostyti raides ir puse lūpų šypsantis įsitaisyti lovoje ir atsiversti knygą. Ką dabar ir padarysiu.

Nors, manau, kad iš kiek labiau kilstelėto smakro kylančios meilės kitai moteriai vardan aš tą tinklaraštį dar paskaitysiu.

Rodyk draugams


Vienatvė.

2012-04-01 | Aš esu tai, Kasdieniška

Viena namuose praleidau kokias aštuonias valandas ir nežinau, kiek dar praleisiu, nes neįsivaizduoju, kada grįš mano butiokė Dovilė. Nežinau, ar šiandien grįš. Visą savaitgalį nekėliau telefono, neatrašinėjau į žinutes ir nebuvau įsijungusi pašto. Šiuo metu sistemingai tikrinu, ar gerai užrakintos durys ir kartas nuo karto pasižiūriu pro durų akutę į absoliučią tamsą, kadangi mūsų aukšte šviesa nebeveikia.

Būdama pakankamai keistu žmogumi aš nuolat isterikuoju palikta viena namuose, bet juose atsijungiu ir negaliu prisiversti kam nors paskambinti, pasikviesti į svečius ar tiesiog pakalbėti telefonu ar internetinėm priemonėm. Gal ir gerai, nes vienumoje pabūti kartais reikia. Tiesa, laikau įsijungusi dokumentikas ar serialus, kad girdėčiau žmonių balsus.

Šiuo metu geriu rūgštų ir sausą vyną, kurio pusbutelis liko nuo penktadienio. Vynas Justės, kuri svečiavosi, kai grįžom pas mus iš spektaklio, kuriame ji vaidino. Aš vyno beveik niekada neperku, nieko jame nesuprantu, mėgstu šlykščiai saldų, o jeigu nusprendžiu pragerti vienumą namuose, tai renkuosi alų.

Grįžau prie žurnalistikos. Užburtas ratas su ja gaunasi. Vis bandau liautis ir vėl atsiduriu ten pat - ofise prie savo mažučio krapštantis tekstuose. Šįkart ofisas mano nemėgstamam Žvėryne, kurio susisiekimo sistemos niekada gyvenime nesuprasiu, o kiekvieną kartą, kada Saltoniškių požemine perėją įveikiu sėkmingai ir atsiduriu toje pusėje, kurioje reikia, mane apima malonus pasidižiavimo savimi jausmas. Požeminių perėjų ir šiaip nemėgstu, o ta nemėgsta manęs ir savo apipaišytom sienom klaidina pastoviai. Tiesa, mėgstu tą vienintelį Vilniuje mašinų tunelį - kartą ten važiavom su vienu vaikinu ir jis sakė, kad nuo mažens įsivaizduoja, jog išvažiuos kokiam kitam mieste. Man patinka gabūs, ambicingi ir vyriški vyrai, kurie nebijo kartais kalbėt apie tokias smulkmenas, kai mes visiškai nepatogiai ir neturėdami laiko važiuojam pietaut į skylę, nes ten yra grūsto ledo su sirupu. Tiesa, tada nebuvo.

Dar man patinka gražios nuotraukos internetuose, kai žmonės fotografuoja savo jaukią kasdienybę. Aš nemoku fotografuoti, o jaukumą kurti galiu nebent virtuvėje. Šią savaitę kraustysiuos į kitą kambarį mūsų bute ir svarstau, kaip susidėlioti daiktus, kad būtų gražu ir funkcionalu. Nuvažiavus pas Geistautę visada džiūgauju, kokia ji šaunuolė su visais savo rankomis siuvinėtais maišeliais arbatžolėms, prieskoninėmis žolėmis ant palangės, užuolaidom, staltiesėm, pagalvėlėm, žvakėm ir smilkalais. Aš jau du metus negaliu nusipirkti rėmų senelio nuotraukoms, o Ilya Lagutenko į mane žiūri iš rėmo, kuriame seniau buvo diplomas už kažką. Mama renka juos visus (nerėmina, aną jau davė su rėmu prabangiai), nes jai smagu, kad aš toks gabus vaikas buvau. Beje, Ilya Lagutenko, tai nulupau nuo sienos Palangoj prieš daug metų, tąkart Mumiy Troll mačiau pirmą kartą, per koncertą verkiau, o juos apšildžiusios Arbatos nemėgstu iki šiol - negalima groti, kada aš matau užkulisiuose jau trypčiojantį Ilya. Su jo murkiančiu balsu, kaubojiškais batais ir kreiva šypsena. Beje, jau pasikalbėjau su draugu Rauno iš Estijos, kad atvažiuosiu į Mumiy Troll koncertą pas jį po kelių mėnesių.

Manau, kad gyvenimo praskaidrinimui einu pastovėt po karštu dušu ir su šilkiniais naktiniais toliau šlaistysiuos maršrutais kambarys - virtuvė - balkonas - ar aš tikrai užrakinau duris? iki kol užsimanysiu miegoti arba laikas taps tinkamas, kad atsikelčiau zyzdama. Bet atsikelčiau.

nuotrauka: atsiuntė Lukas. Beje, didžiąją dalį namų jaukumo man sukuria knygos. Užėjusi pas žmones visada ištaikau progą peržiūrėti, kokias knygas jie turi. Kuri knyga padidintų šansus su manim permiegoti? Manau, kad Juan Marsé „Driežo uodegėlės”. Arba dar Thomas Bernhard „Grimzdėjas”.

Rodyk draugams


Filosofija

2012-01-30 | Aš esu tai, Kasdieniška

Ich wohne in meinem eigenen Haus,
Hab Niemandem nie nichts nachgemacht
Und - lachte noch jeden Meister aus,
Der nicht sich selber ausgelacht.
Über meiner Haustür.

Friedrich Wilhelm Nietzsche

Filosofiniai plepalai buvo mūsų mėgstama tema, kai buvom paauglės. Žinoma, kad tai buvo savęs ieškojimo metai, visi norėjo būti labai originalūs, tačiau užuot bėgus iš namų (nebėgom tikriausiai todėl, kad tėvai buvo liberalūs ir iš namų išeiti leisdavo) mes puoselėjom savo išsilavinimą. Tai buvo tam tikra protesto forma - skaityti ne tik Harį Poterį. Būdama vienuoliktokė įskaitiniam darbui paruošiau literatūrinę kompoziciją pagal Nietzsche tekstus (lietuviškai, nors tada vokiškai susišnekėdavau). Atsimenu, kad mane klaikiai piktino, kaip galima nesuprasti dalies apie aguonas bažnyčių griuvėsiuose. Žinot, kad paaugliai keisti, nes jų neuroniniai tinklai formuojasi iš naujo? Neuronų sinapsės (jungtys) yra atminties ir įgūdžių esmė - vaikai jų turi daugiau, o paauglystėje jos persiformuoja. Būtent todėl paaugliai elgiasi kvailai, tai nėra tiesiog mistiškai romantiškas ir trenktas gyvenimo tarpsnis. Viskas yra paaiškinama. Mokslas yra magija, tačiau jį reikia išmokti mylėti. Kitu atveju viskas atrodys labai ciniška.

F. W. Nietzsche irgi reikia mokėti mylėti. Man jis niekada neatrodė negatyvus - manau, kad jis tiesiog egzaltuotas ir literatūriškas stoikas. Beje, jis labai nepatiko mano dėstytojui universitete, bet pastarasis dažnai būdavo girtas, todėl jis buvo linksmas ir visus dažniausiai labai mylėjo be jokios priežasties. F. W. Nietzsche meilę, žinoma, reikėtų užsitarnauti, manau, kad tai teisinga.

Kita vertus, kas yra meilė? Dopaminas su serotoninu išėję pasivaikščiot per sinapses?

Asmeniškai aš šypsausi, nes man labai gražu. Įsivaizduojat, kad kitas žmogus pakeičia cheminius procesus jūsų organizme? Die fröhliche Wissenschaft!

nuotrauka: weheartit.com, jeigu nežinote, tai portretinėje tatuiruotėje yra Nietzsche.

Rodyk draugams


Poilsis.

2012-01-23 | Kasdieniška

Didžiąją laiko dalį praleidžiu Vilniuje, bet tikro namų poilsio pasisemiu tėvų namuose, kada grįžtu į Trakus. Nes tik čia galima niekieno netrukdomai atsikelti vidurdienį, trintis su pižama ir gurkšnojant kavą skaitinėti knygas. Mano šeimoje niekada nebuvo įpročio pirkti laikraščius. Nuo vaikystės, jeigu turiu laisvą rytą, esu įpratusi atsiversti knygą, žinoma, dabar ženkliai dažniau atsiverčiu kompiuterį. Beje, rekordiškai ilgai skaitau Juan Marsé  „Mergina aukso kelnaitėmis”, nes vis ją numetu, imu skaityti naują knygą, vėl grįžtu prie šitos. Ją būtinai baigsiu, nes šito autoriaus „Driežo uodegėlės” viena iš geriausių mano skaitytų knygų - labai įtaigi ir labai vizuali. Aš tikriausiai todėl ir nežiūriu filmų, nes skaitydama juos susikuriu tokius, kokių man norisi.

Knygos, rašymas, laiškeliai draugams, išjungtas telefono garsas, karšta vonia su pienu ir apelsinų aliejum, vaikštinėjimas apsijuosus tik rankšluoščiu ir nuolat iš paskos sekiojantis šuo, kurį vakarais išsivedu pasivaikščioti ežero pakrante. Tokiomis dienomis susidėlioju viską, ko prisirenku būdama tarp žmonių - dalį pasidedu gilyn su asmeniniu priminimu  „nekartoti”, dalį persvarstau ir su šypsena prisimenu iš naujo. Buvimas su savimi man visada atrodė tobulėjimas - būnant tarp žmonių pasikrauni (arba atvirščiai išsisemi), o kada užsidarai savo kambary ir susidėlioji mintis, tai tampi truputį gražesne. Nepaisant to, kad esi nepasidažius ir su pižaminėm kelnėm.

Einu aviečių arbatos ir grįžtu prie skaitymo. Bet gersiu tą tikrą aviečių arbatą, kaip vaikystėje, kada uogienę užplikai vandeniu.

Ramybės, bičiuliai.

nuotrauka: weheartit.com

Rodyk draugams


Sneak peak į knygą: Ištraukos.

2012-01-22 | Aš esu tai

Labiausiai mane džiugina rašymas - žinoma, aš myliu savo draugus ir šeimą, man patinka būti su vyrais, mėgstu vakarėlius ir naktinėjimus mieste, nusiraminu rytais darydama makiažą, o vakarais virpu skaitydama knyga, bet tiesa ta, kad laimingiausia būnu rašydama. Ir tie gyvenimo etapai, kada galiu rašyti produktyviai visada yra geriausi mano gyvenime.

Būdama paauglė norėjau išleisti knygą dar nepasiekus pilnametystės - tokiu būdu gaučiau daug dėmesio, o pastarasis man labai patinka. Gerai, kad neišleidau. Beje, anuomet tekstus rašydavau tik ranka - iki šiol nesu jų suvedusi į kompiuterį, nes man jie nebepatinka.

Dabartinius tekstus po truputį krapštau iki tikiuosi, kad po kelių metų jie virs knyga. Norėčiau.

Pastaruosius metus mano gyvenimas yra kažkokios nuotrupos, kurias aš rankioju pusiau pramerktom akim, aš jau nė neprisimenu, kada pastarąjį kartą buvau iš tiesų pabudusi. Kada nusipurčiau miegą iki paskutinio snaudulio kibaus pirštelio apsivejančio mano riešus, kada nuovargis liovėsi man bučiuoti krūtinę nulipęs nuo pilvo. Šaltakraujis inkubas dvišakiu liežuviu laižantis man kaklą. Pastaruosius metus truputį dusdavau. Įsivaizduodavau, kad kaltas nuovargis, vienas iš Lilitos sūnų, kuris naktis po nakties lipa ant manęs ir dusina. Galėčiau prisiekti, kad vos pabudus mano kaklas ir krūtinė būna seilėti - nuovargio liežuviais nulaižyti.

Žinot, moteris neturi būti kvaila gražuolė, kad pasiektų gyvenime reikšmingų dalykų, moteris turi mokėti neparodyti savo intelekto ir žavėti savo grožiu ir rafinuotumu, lengva arogancija arba kiek perdėtu lipšnumu, o kai tai jau taps įprasta, prabilti apie Dostojevskį ir galutinai prikaustyti dėmesį. Vos dėmesiui pradėjus silpti, iškart atsukti nugarą ir užtikrintai išeiti. Būti moterimi yra menas, būti vyru - darbas.

Dievas mane sukūrė iš jūsų šonkaulio… Kai aš buvau jūsų šonkaulis, tai aš mačiau jūsų plaučius prisipildančius oro ir vėl subliūkštančius, aš mačiau jūsų skrandį ir tabako dūmus jūsų trachėjose, aš mačiau jūsų širdį, vyrai mano. Aš mačiau daugiau nei jūs kada regėsite. Ir kiekvieną kartą, kada tu man prisimerkęs kalbėsi apie tai, kaip tu moki valdyti moterį… Aš mačiau tavo širdį.

nuotrauka: jeigu prisėdu rašyti, tai atrodau taip, kaip nuotraukoje - nepasidažius ir su senelio megztiniu.

Rodyk draugams


Rašyti. Užmigti. Užgimti.

2011-12-13 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Ateina sesė nemiga, atsiveda savo bičiulę apatiją ir juodvi glosto man žandus savo kibiais, karštais pirštais. Vartausi lovoj į lubas įsmeigus savo plačiai atmerktas akis ir galvoju. Galvoju, kad galėčiau atsikelti ir rašyti. Arba dirbti. Arba mokytis. Užvis labiausiai norėčiau rašyti - rašymas visada buvo mano auksinis bilietas. Žinau, kad Vytui buvau sakiusi, kad aš tikrai nenorėčiau gyventi, jeigu negalėčiau vaikščioti. Arba jeigu mano veidas būtų subjaurotas. Prisimenu, kad jis pavadino mane tuščia ir vaikiška. Net buvo stabtelėjęs įsmeigti į mane akių. Gėlių gatvėj. Ten kur kekšės ir degtinė kiaurą parą.

Jeigu negalėčiau vaikščioti arba būčiau pernelyg baisi, kad išeičiau į gatvę, tai rašyčiau. Užsidaryčiau savo tekstų pasaulyje ir jais gyvenčiau. Tai būtų mano nenutrūkstamas sąmoningas sapnas. Aš ir dabar taip darau - savo tekstuose mano moterys ramesnės ir labiau užtikrintos, jos gražiau myli ir neabejotinai moka vaitoti tyliai, bet taip, kad nuo garso net jos pačios suvirpa. Ir jų vyrai tokie prie kurių tiesiog reikia glaustytis. Jeigu galėčiau dabar tokiam įsikniaubti į krūtinę, tai visos mano bėdos išsispręstų - jo ritmingai plakanti širdis išdaužytų visus mano demonus. Ir jis uždėtų ranką ant mano auksaspalvių plaukų, tiesiog atsidustų, jo karštas kvapas paliestų mano kaktą. Kaip patepimas išvaduojantis nuo nuodėmių.

Ir jeigu aš imčiau ir naiviai įsimylėjus pagimdyčiau keletą sūnų, tuomet galėčiau rašyti stebėdama, kaip jie palaimingai miega. Arba apie jų mažulyčius pirštus apgaubančius mano nykščius. Apie jų nustebusias išraiškas, kurios priverčia mano bičiulius šypsotis taip lyg jie tikėtų. Net nesvarbu kuo. Nuoširdžiai tikėtų. Geresniu rytojumi, matyt. Tokiu, kuris užgims mano sūnų dėka. Tiesa, šiandien man šis žodis toks svetimas, kad atrodytų jog klaidą padariau: sūnų šunų. Galbūt visada bus taip, o pasiilgusi naujų potyrių ar minutei pagauta evoliucinių poreikių, ar išsigandusi neplanuoto nėštumo, galėsiu išsirašyti.

Tada galėsiu už durų išprašyti visas nemigas, apatijas, melancholijas, savigraužas, baimes. Tada galėsiu užmigti, o rytoj užgimti. Rašant irgi galima užmigti - galima užliuliuoti savo kasdienybės pasaulį pirštais baksnojat ritmą į klaviatūrą, skrebenant tušinuku ar barstant žodžius į diktofoną. Rašant galima ir užgimti, pasiguldžius savo gyvenimą tereikia susirašyti naują - tą jausmingesnį ir skaidresnį, kiaurai varstantį ir žėrintį taip truputį melsvai.

Labanakt, mielieji.

P.S. Nuotrauka iš paryčių. Vasarą Vilnius mane dažnai į lovą pasiguldydavo jau gerokai po saulėtekio.

Rodyk draugams


Maldos.

2011-02-23 | Aš esu tai

O žinot man rytoj (jau šiandien) keltis reikės kokią šeštą, o aš klausau mėgstamų lietuviškų dainų, guliu lovoj kvepiančioj vyšniom, o kambarys kvepia kava. Guliu ir virpu, nes tiek norėčiau visko parašyti, tačiau juk reikia turėti logikos ir atsakomybės, reikėtų miegoti ir žvaliai sėdėt per paskaitą. Guodžiu save, kad stačiatikių vienuoliai miega po trejetą valandų, o likusį laiką meldžiasi.

Aš meldžiuosi rašydama. Meldžiuosi, kad šitaip visada bus, kad visada truks miego, kad stokosiu logikos ir atsakomybės ir niekada nemiegosiu pakankamai. Ir dar aš meldžiuosi, kad viskas būtų šitaip lengva, kad būtų galima beveik nemąstant glostinėti klavišus, o vėliau nukreipus akis apibėgti kambarį - liūdnai šyptelėti tolumoj matant nuotraukos kampą. Joje net žmonių kontūrų nesimato, bet aš tai žinau, kad ten mano senelis su kitais kariškiais, visi uniformuoti, visi su cigaretėm. O mano senelio plaukai garbanoti. Nesimato, kad juodi, bet aš tai žinau, kad juodi, kad akys irgi juodos. Juodos ir gilios. Visad tiriančios ir lendančios gilyn. Dažniausiai mylinčios, bet kartais su trupučiu kartėlio. Ir pasižiūri į pakelį cigarečių. Du pakelius net. Šalta, Reda, neprisigalvok. Būtų neatsakinga vos pasveikus rūkyt balkone šlapiais plaukais. Juk kokie -20C. Mano maldose šalta niekada nebūna. Mano maldose visada ruduo, drėgme kvepiantis miestas ir rūkas liuliuojantis upę, pageltę medžiai ir vos truputis garo iš burnos. Tik vakarais ir tik kai stipriai atisidūsti.

Kasdienybėje žmonės visiškai mažai dūsauja, o jei ir dūsauja, tai dėl netinkamų priežasčių. Negi imsi dūsauti, kai kaip ir kiekvieną rytą prasilenksi su juo gatvėj. Pagalvosi, kad jeigu jūsų gyvenimai kada prasilenkdami bent trumpam susikibtų, tai… būtų galbūt įdomu, bet juk tikrai nedūsauji. Primerki akis ir patempus lūpas gal kilsteli vieną jų kampą. O žiūrėdama į paveikslus juk irgi nedūsauji - gal truputį pakreipį galvą, gal net kaktą surauki. Juk net savo vaikystės dainų klausydama tu nedūsauji. Greičiau jau apsiašaroji ir dar kartą tolumoj pažiūri į tą nuotrauką - prisimeni tylų senelio balsą, gan aukštą ir gražią rusišką tartį. Atsimeni, kad ir pati tada žodžius mokėjai tarti švelniai, o dabar kankiniesi ir priverti dėdę juoktis. Sako, kad vešis į Maskvą. Ištekins už kurio nors verslo partnerio sūnaus. Nes kalbu aš kaip Ingieborga, o ji Maskvoj baisiai populiari dabar, turėt žmoną iš Pribaltiki yra gerai. Visada buvo.

Žinot, aš einu sukūryt cigaretės, nes aš nesu protinga, aš kūrybiška. Kartoju šitai kaip maldą leisdama pati sau atsiriboti nuo pasaulio, nuo žmonių, nuo darbo, nuo atsakomybės ir ateities. Kūrybiškiems viskas galima. Net dūsauti be priežasties. Rūkant, kai -20C, o varnos tykiai miega pasipūtusios, o tolumoj dundena traukiniai, o keista močiutė tuoj ves gauruotą rusvą šunį pasivaikščiot. Apšvies jam kelią žibintuvėliu. Ir net aš girdėsiu kaip sniegas girdža po jos batais. Kažkaip Kalėdiškai.

Rodyk draugams


Asmeninės nuodėmės.

2011-01-26 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Tikriausiai nerašiau, kad nusipirkau ir klaikai kankinuosi su Jack Kerouac „Kelyje. Originalus ritinys“. Ritinys, nes J. Kerouac šitą knygą parašė ant 36 metrų popieriaus ritinio. Labai greitai, be skyrybos ženklų, vien gerdamas kavą… per tris savaites. Knyga turi ~450 puslapių. Puslapių apie absoliutų nieką, kaip bičas tranzuoja arba šiaip važiuoja mašina, nusikabina kokią paną, išgeria alaus. Viskas neva labai laisva ir nauja. Žinoma, anuomet gal tai ir buvo laisva ir nauja, o galbūt originalo kalba šitai turėtų kitokį skonį, bet dabar man didžiausią įspūdį daro tai, kokią vertę tada turėjo pinigai. Už porą dolerių buvo galima siaubingai prisigert ir išsimiegot pakelės viešbutėly ir ryte dar pavalgyt. Fantastika.

Sakytumėt, kad galėčiau mesti lauk tą knygą ir imti, kokią naują, bet aš negaliu taip. Kalbėjau su Geistaute, tai ji irgi negali. Tai viena iš mano asmeninių nuodėmių.

Aš taip pat visad graužiuosi, jeigu anksti grįžtu iš vakarėlio, arba jei vakarėlis būna nenusisekęs - tuomet ryte trigubai stipriau skauda galvą, o piniginė atrodo septynis kartus tuštesnė ir susirandu dar daugiau darbų, kuriuos labai reikėjo padaryti.

Dažnai persivalgau, o po to susiimu ir nevalgau, bet nuolat galvoju, kad valgyti nereikėjo, periodiškai mintyse pradedu sportuot, vartoti 500 kcal per dieną, nevalgyti greitmaisčio… nuo pirmadienio.

Mudvi su Agne visad sakom, kad nuodėmė susidėti su vaikinais, kurie jaunesni nei 23ejų, nes tai kritinė riba, kurios metu dauguma berniukų tampa truputį žmonėm.

Labai blogai yra tingėti ir švaistyti laiką beprasmybėms - kvailiems žmonėms, nereikalingiems barniams, televizoriui arba trigonometrijai.

Labai didelė nuodėmė bukumas. Pati stengiuosi nesielgti bukai, stengiuosi būti maksimaliai lanksti, įsiklausyti į tai, ką kalba kiti žmonės ir bandyti ieškoti kompromiso. Būtent todėl nemėgstu bukų žmonių - idiotų, kurie nėra gudresni už penktoką ir negali atlikti elementariausių užduočių, dar tų, kurie taip nepasitiki savim, kad yra priversti nuolat meluoti ir kurti istorijas, kad bent jau apsimetų esantys kažkuo, nemėgstu savim nepasitikinčių bailių, kurie puola į isteriją susidūrę su jiems svetima nuomone… žinoma, kad didžiausia nuodėmė, visų nuodėmių nuodėmė yra kreipti dėmesį į tokius žmones.

Taip, blogiausia, ką galima padaryti, tai sugerti negatyvias emocijas, palikti savo paties gyvenimą sau už nugaros ir kapstytis po aplinkinį purvą. Aš stengiuosi gyventi savo stebuklų pasaulėlyje ir atsiriboti nuo to, kas man nepatinka. Nesupraskit klaidingai, savo problemas aš tikrai sprendžiu, draugams ir šeimai būtinai padedu, tačiau stengiuosi nekreipti dėmesio į tai, kas mano dėmesio neverta.

nuotrauka: fotografavo kolegė Vaiva, pkeliui į GaDi 2010, vėlavom dirbt, nes rei kė jo, buvo tiegiog bū ti na sustot.

Rodyk draugams


Ice Ice Baby.

2010-12-09 | Kasdieniška

Jūsų beprotė draugė šiandien išsiruošė į koliokviumą su aukštakulniais. Ėjo mažulyčiais žingsneliais ir net džiaugėsi sutižusiu purvinu sniegu, kuris padėjo jaustis truputį stabiliau. Visą laiką meldėsi, kad vakarop nepradėtų šalti, o vėliau pravedusi susirinkimą apie partizaninį marketingą skubiai pasišalino net neišgėrusi kavos su kolegom. Dar mažesniais žingsneliais ir nuolat skatindama save mintyse nutipeno iki bankomato ir dar kartelį įsitikino, kad senstelėjus drumenbeis nord darbuotoja tris kartus nesuprato, kad aš noriu savo pinigų kortelėje, o ne banko sąskaitoje, kurios internetinės bankininkystės funkciją aš šįryt vėl užblokavau, nes nesugebėjau atsiminti savo slaptažodžio. Rytoj avėdama lygiapadžius dideliais žingsniais žirgliosiu į artimiausią banko skyrių. Dar kartą. Žinant tai, kad negaliu pakęsti tokių įstaigų, ši perspektyva mane liūdina.

Rytoj dar eisiu į The Umbilical brothers nors siaubingai tingiu, noriu važiuot į Trakus ir skaityt Jose Saramago amžinai, o šiaip man priešsesisiniai atsiskaitymai ir laboratorinių gynimai, tai aš dažniausiai skaitau genetiką.

Dar kažkas nutiko mentei ir labai skaudėjo. Šiandien jau geriau.

Į vakarėlius vaikštau rečiau, nes visur daug marozų.

Vilniuje šalta visom prasmėm.

nuotrauka: aš su Geistaute. Pernai irgi šalta buvo Vilniuj tokiu metu maždaug.

Rodyk draugams


Aš myliu vieną prancūzą.

2010-09-02 | Aš esu tai, Kasdieniška

Skaitau Frederic Beigbeder, geriu kavą ir valgau turkish delight (su granatų sultim). Ultra worldwide, pasakytų Frederic Beigbeder. Kartais pasidedu jo knygą ir pati brūkšteliu šį bei tą su viltim, kad šis bei tas irgi pats knyga.

Viską darau lovoj ir nuoga. Aš tikriausiai irgi truputį prancūzė.*

*Archyvinis įrašas. Butiokai, šitaip aš darau kituose namuose.

nuotrauka: renkuosi atsiųstą Vyto, nes savęs nuogos publikuot nenoriu, o jei kurią dieną nuspręsčiau tapti prezidente?

Rodyk draugams