BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Nerašau.

2010-09-01 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Kartais skaitau kokią J. Įvanauskaitę. Lovoj, o jos knygos puslapiai violetinėm gėlėm marginti susišaukia su mano violetiniais patalais. Aš lovoj apsirengus ir tai galėtų bylot liūdesį ar nuobodumą, ilgesį rankų glostančių man pilvą ar apglėbiančių per liemenį, prisitraukiančių artyn ir panardinančių į savo šiltos odos kvapą.Galėčiau parašyti apie tokį ilgesį. Galėčiau netgi nemeluot ir išrašyti savo fizinio artumo ilgesį, mokėčiau jį apipinti poetiškais svaičiojimais apie susiplakusias širdis. Apie kūnų unisoną nepraėjus nė milijonui metų ir net be vakuumo.

Galėčiau, bet aš skaitau apie J. Ivanauskaitės žuvis, kurių liežuviai bučiuojas prancūziškai ir man norisi tokios estetikos popieriuj. Tokios tolimos ir truputį nesuprantamos, nes mano pačios grožis man ant delno - automobiliais mirgantys Lazdynai kairėj, iš tolumos atsklindantis traukinių dūzgimas ir poros lūpų dūmai apvejantys nudžiūvusius kaštonus.

Gyvenimas toks kupinas ir gražus, kad net rašyt nebereikia.

nuotrauka: iš interneto platybių.

Rodyk draugams


Tingus savaitgalis. Kas būtų, jeigu būtumėt su manim lovoj.

2010-08-01 | Aš esu tai, Kasdieniška

Taip jau susiklostė, kad šį savaitgalį praleidau namuose be vakarėlių ir krūvos žmonių. Su vynu vakare ir Michailu Bulgakovu dieną. Ir su Francu Kafka. Lovoj.

Kafka yra Kafka. Man jis visad patiko ir niekuo nestebina, bet Bulgakovas yra mano naujoji meilė. Aš iškuičiau visus namus ieškodama „Šuns širdies“ originalo kalba, bet neradau. Esu tikra, kad ji namuose buvo, nes ją man skaitė senelis. Vaikystėj. Tikrai skaitė rusiškai. Aš nieko nesupratau. Nesupratau Bulgakovo ir šachmatų. Būtent todėl senelis man daugiau niekada Bulgakovo neskaitė ir neberekomendavo, matyt, pats jį mėgo gal tik vidutiniškai. Dostojevskį jis man grūdo visą laiką kol buvo gyvas. Taip jo ir nepamėgau. Jo ir Balzako. O šachamatai… man beviltiškai nesisekė, nes mane ėmė jais mokyti žaisti, kai buvau dar visai maža. Tikrai per maža, o kai paaugus prašiau senelio, kad išmokytų, tai jis vis atidėliojo. Matyt, aš jį tais laikais nuvyliau tiek, kad jis iki gyvenimo galo manė, kad šachmatai ne man. Taip ir neišmokau žaist.

Šiandien prabėgau 5 km ir jaučiuosi nuostabiai, nes buvau labai ilgai nesportavus. Manau, kad laikas lįsti iš lovos ir ten palikti savo literatūrinius vyrus iki kitų kartų.

(šypsausi)

nuotrauka: iš asmeninio archyvo. Kai kartas nuo karto nusifotografuoji vien tam, kad būtų ką įdėti į blogą… Tai jau kreiva. Ar ne?

Rodyk draugams


Kvepia braškėm.

2010-07-10 | Kasdieniška

Išsiviriau braškių uogienės, nes nemėgstu šviežių braškių. Nebent su pienu. Kita vertus, uogienę irgi kraunu į pieną. Ir geriu iš taurės, nes taip smagiau, bet linksmiausia dalis ta, kad dabar namai kvepia braškėm ir degintu cukrum. Deginto cukraus saldainiai yra pats geriausias dalykas, kurį galima rasti Bažnyčioje.

Paskaičiau (kiek tai įmanoma) lietuvišką L`officiel. Negaliu patikėt, kad tas daiktas kainuoja beveik dešimt litų. Aš jį atsinešiau iš darbo kadų kadais seniai ir buvau tik prabėgom pervertus. Reklaminis lankstinukas ant gero popieriaus. Mėgstu madą ir myliu skudurus, bet jeigu jau jie žurnale, tai norėtųs gražesnio pateikimo.

„Visiškas idiotas“ yra juokinga knyga. Ir tas vyrukas visai nėra idiotas. Gal kiek nevykęs ir užsisklendęs, bet visai smagus. Bent jau man patiktų vyras, kurio namuose po sofa yra priklijuota žolės, o iš tv - parduotuvės jis užsisako radijo bangom valdovą sraigtasparnį. Ir turi draugą, kuris savo svoriu laužo kėdes.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Vienuma - ramuma.

2010-07-08 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Klausau Oasis, kurie man visą gyvenimą primins Audrių kartu su Žygimantės Vakarės rekomenduotu lietum.

Oh em džy, kokia depresija wannabe. - galite pagalvoti jūs.

Jokios depresijos, tiesiog ramybė. Man keista, kad žmonės bijo ramybės, bijo pasilikt namie vieni, skanuoja savo mobiljako telefonų knygą įvertindami kiekvieną numerį…

„...išsitraukiu iš kelnių kišenės savo mobą ir pereinu adresų knygą. Tai reikalinga procedūra, jeigu tau niekas nebeskambina. ADAC, Air Berlin, Aleksandras, Berndas V. …“ - Tommy Jaud „Visiškas idiotas“

Ir taip, tikriausiai tik visiški idiotai gali bijot pasilikt su savim. Man su savim gan linksma. Skaitau, klausaus muzikos, šypsaus ir eidama užsiplikyt arbatos pašoku prieš veidrodį su timpėm ir vyriška telniaška, kurią man nupirko mama. Man patinka vyriški drabužiai ir šiaip tas daiktas atrodo visai stiliovai. Matos beveik visas mano ružavas liemenukas (mama nupirko; kartu su ružavais apatiniais ant kurių yra deimantų).

Šiuo metu skaitau knygą „Visiškas idiotas“. Jeigu neklystu, tai draugės sesuo ją pirko savo vaikinui. Jos galiniame viršelyje (o reikia sakyti užpakaliniame ar galiniame viršelyje? Ar reikia sakyti knygos nugarėlėje? Ar dar kaip?) yra parašyta:

Ne visi vyrai yra idiotai. Kai kurie yra visiški idiotai.

Kaip reaguotų visokie mano vaikinai, jeigu jiems padovanočiau šitą knygą? Didžioji dalis turbūt pagalvotų, kad aš juos laikau idiotais ir būtų teisūs. Kiti pamanytų, kad, mano akim žiūrint, idiotai yra visi aplinkui ir būtų teisūs. Man patinka vyrai, kurie pasitiki savim, nes tada jais pasitikiu aš, man patinka vyrai, kurie myli save, nes tik tokie žmonės mokės mylėt mane ir man patinka vyrai, kurie turi kartais gal ir perdėtą ego, nes tik jie sugeba mane pastatyt į vietą, o to kartais irgi reikia.

Knyga man irgi patinka, nors aš nemėgstu svetimybių, trumpinių ir keiksmažodžių tekste, bet galbūt vokiškai visa tai skamba kitaip. Dar labiau man patinka vieta, kur aš pirkau knygą - knygų autobuse. Važiuodama pietauti jį pastebėjau, o grįždama iškart užėjau. Tai yra autobusas, kuriame „Vaga“ išparduoda savo senas knygas mažomis kainomis (nuo kelių litų iki kokių 20 Lt). Ten galima ir mainyti savo atsineštas knygas - aš to nedariau, nes man būtų gaila skirtis su savo knygom. Aš jas mėgstu skolint, o kartais įbrukt draugams, kartais jos nusėda bičiulių namuose ir labai netikėtai grįžta kartu su dingusiom draugystėm, kartais aš jas padovanoju prirašiusi komentarų priešlapiuose, o man vaikystėje senelio lūpom deklamuojamas Aleksandras Blokas yra aukso vertės, kaip ir močiutės man garsiai skaitytas Ivanas Turgenevas.

Galbūt po kelių valandų man nusibos vienatvė ir norėsiu žmonių su kuriais galėčiau pasidalinti savo „Visišku idiotu“, Bloku ar Turgenevu, o galbūt Pasternaku, yra tikimybė, kad net Visockiu arba dar kartą Bukovskiu arba banginiais, kurie pavadinti right whales (angl. teisingi/ tinkami banginiai), nes jie buvo tinkami medžioklei - turėjo didelį riebalinio audinio sluoksnį, lėtai plaukiojo ir mirę plūduriuodavo. Kreiva juos taip vadint, ar ne? Kreiva ir tai, kad jie gali vėl pradėt nykt, nes dėl žmogaus veiklos vandenynas triukšmingas ir jie negali susikalbėt. Kreiva, kad triukšminga net po vandeniu. Kreiva, kad aš klausaus lietaus per kompiuterį.

nuotraukos: pirmojoje mano draugas Darius, kuriam patinka moterys, nors nuotraukoje atrodo visai kitaip; o antroji nugooglinta, joje yra knygų autobusas.

Rodyk draugams


Sentimentai.

2010-06-25 | Aš esu tai, Kasdieniška

Gulėdama karštoj vonioj skaičiau Frederic Beigbeder „Romantiškąjį egoistą“. Žinoma, kad jau buvau skaičius. Šiuo metu namie neturiu nieko, ko nebūčiau skaičius. Vėluoju grąžinti knygas jau du mėnesius ir baisai nenoriu vėl susidurti su tuo priekaištingu žvilgsniu, kai man priskaičiuos mažiauneidešimties litų skolą, bet skaityti noriu. Aš labai noriu Soreno Kirkegoro - ne, jokių egzistencialistinių krizių, bet man jis visad atrodė žavus. Jis turėjo savo pretekstų. Dar noriu klasikos, galbūt aš jau užaugau ir imsiu ją kitaip vertinti, nes viską skaičiau būdama paauglė. Tiesą sakant, tikiuos, kad aš vis dar nekenčiu Balzako.

Skaitau Frederic Beigbeder ir suprantu, kad aš jo pasiilgus, jo ir visko, kas man su juo asocijuojasi. Žmonių, kurie man su juo asocijuojasi, vyrų, kurie man panašūs į jį. Nors ne į jį, o į jo kuriamus prototipus - Oktavą Parango ar Oskarą Diufreną.

Kai kurie tvirtina, kad aš vardu Oskaras Diufrenas, kiti mano, kad mano tikras vardas - Frederikas Beigbedė. Kartais pačiam sunku susivokti. Iš tiesų manau, kad Frederikas Beigbedė norėtų būti Oskaru Diufrenu, bet jam neužtenka kietumo. Oskaras Diufrenas - tai blogesnis jis, kitaip kam būtų jį prasimanęs?

Romantiškasis egoistas. Vyras, kuriam atrodo, kad jis tave myli kaip beprotis, nuoširdžiau nebeįmanoma - jis tavęs nuolat nori, bet keistai svyruoja tarp cukraus dulkių barstymo tau ant lūpų ir kiaurai permirkstančių paklodžių. Tarp įsikniaubimo tau į krūtinę, ilgesingų žvilgsnių ir liūdnokų dūsavimų pasakojant tau tai, ko niekam kitam jis nekalbėtų ir atsainoko, pasipūtėliško perbraukimo tau per užpakalį, kai kyli nuo baro.

Meilė tikriausiai nėra tai. Meilė turėtų būti ramus užtikrintumas. Meilė turėtų įnešti jaukaus nuobodulio, lengvų plepalų ir saldaus beprotybės prisiminimo. Beprotybės, kuri buvo atėjus su tuo cukrum ir šlapiom paklodėm.

Būtent todėl mes jos ir atsisakom, ar ne, mano negražusis prancūze ir mano gražusis ne prancūze?

(šypsausi)

Frederic Beigbeder yra vienintelis negražus vyras su kuriuo aš tuoj pat permiegočiau.

(šypsausi)

Nuotrauka: nugooglinta.

Rodyk draugams


Mae govannen. (sindarų: Malonu susitikti)

2010-05-02 | Aš esu tai, Kasdieniška

Atsiprašau už vėlavimą, bet aš užsikrovus darbais, sunkiai sergu viskuo pasaulyje ir skendžiu savo princesiškame jautrumo pasaulėlyje. Man skauda pėdą ir aš turiu trim aštuonis su puse karščio.

Taip, aš esu labai gležna. Man sunku. Aš sunkiai vaikštau jau tris dienas, nes man ištino pėda ir labai skaudėjo, bet jau geriau, ačiū. Manau, kad per kelias dienas pasveiksiu visiškai ir vėl būsiu laiminga ir džiugi. Taip, žiemą buvau apsiverkus, nes buvo šalta. Du kartus. Vytas mano, kad tai juokinga.

Šiandien pasidalinsiu su jumis savo geek`iškais fetišais. Kaip ir visi mokslą mėgstantys žmonės aš esu ne tik nerd`ė, bet ir geek`ė. Aš skaičiau viską, ką parašė J. R. R. Tolkien, aš rimtai svarsčiau tatuiruotis jo inicialus, aš galėčiau tuoj pat subraižyti Elrondo giminės medį, moku citatų iš knygų ir filmų, mokiausi elfų kalbos, sindarų tarmės.

Elfų kalbos yra dvi - kvendų (quenya) ir sindarų (sindarin). Kvendų kalba yra senesnė, Žiedų Valdovo trilogijos laikmečiu naudojama tik oficialiuose dokumentuose, rašytinė kalba. Ji mažiau išplėtota ir mano ausiai labiau kapota, todėl mokiaus sindarų kalbos. Sindarų, arba Pilkųjų Elfų, kalba yra šnekamoji, kiek paprastesnė nei kvendų ir man ji skamba gražiau. J. R. R. Tolkien ją išplėtojo labiau, ne tiek, kad ja būtų galima laisvai kalbėti, tačiau apytikrius sakinius sudaryti tikrai galima.

Aš jums žadėjau surašyti jūsų vardus elfiškai, atsiprašau jeigu pamiršau parašyti kieno nors vardą. Jeigu taip atsitiko arba jeigu norit, kad parašyčiau jūsų vardą, tai duokit žinot.

Namarie (kvendų: Viso gero)!

nuotraukos: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Knygos.

2010-04-17 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Kažkas iš komentatorių prašė, kad padaryčiau sąrašą knygų, kurios man patiko. Man patiko labai daug knygų, bet aš pabandysiu…

Antoine de Saint - Exupery „Mažasis Princas“ - tikriausiai jau vyptelėjot ir manot, kad aš sentimentali ir nuspėjama. Tikriausiai blankiai pamenat šitą knygą iš mokyklos. Paskaitykit ją vėl. Aš ją skaitau nuolat, visą gyvenimą ir vis randu joje ką nors naujo. Pirmoji pažintis su ja buvo per tikybos pamokas pradinėj. Tėvai manęs nekrikštijo ir sakė, kad religiją rinksiuos pati ir mokykloje aš lankiau etiką, bet vėliau perėjau į tikybą, nes ją pradėjo dėstyt dėdė Darius. Toks plikas, akiniuotas vaikinas, kuris važinėjo vabalu ir nešiojo džinsus su odos lopais. Ir labai šiltai šypsodavos.

Liucijus Anėjus Seneka „Laiškai Liucilijui“ - mano stalo knyga, kurią aš nuolat vartydavau, skaičiau kai kuriuos laiškus vėl ir vėl… Aš manau, kad jūs žinot, kas yra stoikai ir kas yra Seneka. Seneka labai tvirtas, bet kartu ir lankstus, jis moko Liucilijų, bet neperša jam savo nuomonės, jis sako, kad Epikūras jam gan svetimas, bet mato prasmę jo gyvenime. Mano stalo knyga iškeliavo pas Ramunę. Naujos dar nenusipirkau,  bet būtinai nusipirksiu. Ir naująją vėl vartysiu. Kartas nuo karto, kai jau būsiu pasiklojus savo dryžuotus patalus, užsidegus medžiaga aptrauktą lempą ir mano oda atrodys truputį bronzinė.

Jose Saramago „Aklumas“ - jau ne kartą minėjau šitą knygą ir ne kartą rašiau, kaip labai man patinka Pietų Europos literatūra. Turėdama laiko būtinai pradėsiu mokytis ispanų kalbos. Vien tam, kad galėčiau skaityti Enrique Vila - Matas knygas originalo kalba. Jose Saramago rašo gan įmantriai, nenaudoja jokių skyrybos žneklų, trui tvirtą siužetą, bet daug laiko skiria smulkmenoms. Ši knyga pasakoja apie aklumo epidemiją ir normaliai funkcionuojančios visuomenės griūtį. Kiek nedaug reikia ir kokia trapi mūsų tvarka, visuomenė, moralė…

Oskaras Vaildas „Doriano Grėjaus portretas“ - siužetas visiems žinomas, ar ne? Aš nežinau, ar tas siužetas labai jau gerai sukaltas. Esu tikra, kad anuomet salonų dendžiai ir jų gražuolės buvo nustebinti. Mane stebina tai, kaip įtaigiai ir jautriai jis aprašo aplinką. Oskaras Vaildas išliuliuoja, nubučiuoja, glostinėja liežuvio galiuku, o kartu jis lieka truputį ciniškas, kartais ironiškas. „Grožis - tam tikra genialumo forma, iš teisybės jis net aukščiau už genialumą, nes jo net aiškinti nereikia.“

J. R. R. Tolkienas „Silmariljonas“ - aš esu siaubinga geek`ė. Absoliuti. Aš skaitau Science Daily. Kasdien. Šiuo metu skaitinėju apie praktinius dirbtinių neuronų tinklų pritaikymus ir aš manau, kad bakterijų sugebėjimas prisitaikyti yra oho. Aš mokiausi elfų kalbos ir moku rašyti elfų rašmenimis (Norit, kad parašyčiau jūsų vardą elfiškai? Brūkštelkit komentaruose.) Elfai, vargai, valarai, Mordoras ir Lotlorieno miškai… Magiška. Magas yra Leonas Judelevičius, jis vertė angliška „Silmariljoną“ ir tai genialu. Atrodo, kad pats Tolkienas perrašė viską lietuviškai. Nusipirkau knygą jau seniai, bet dar neperskaičiau. Tuo tarpu anglišką versiją perskaičiau per porą savaičių. Žinot kodėl? Nes lietuviška knyga A5 formato, kietais viršeliais, popierius storas, taigi puslapių apie 500 ir knyga labai sunki… Nekenčiu šito lietuvių fetišo leisti albumus, kurie vėliau gražiai atrodo lentynose.

Vakar baigiau skaityti Serhij Žadano „Depeche Mode“ - norėčiau su juo išgerti vodiaros ir parūkyt žolės. Ukrainoj. Knyga apie byrančios Sovietų Sąjungos vaikus, apie jaunuolius, kurie nusivylę visu pasauliu ir veikią šį bei tą.

Man sunku aprašyti knygas… Jos visos kažką palieka. Daug visko. Po truputį.

Rodyk draugams


Meilė… per labai didelį atstumą.

2010-03-24 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Prieš keletą dienų dalinausi savo literatūriniu fetišu, Enrique Vila - Matas man atrodė labai geras autorius. Žinau, ką jis daro netinkamai, tačiau man tai yra pliusai. Jis naudoja nežmoniškai daug kultūrinio konteksto, o kultūrinį kontekstą aš dievinu. Tikriausiai dėl tuštybės - man džiugu, kad aš puikiai žinau apie ką jis kalba, aš skaičius autorius, kuriuos jis mini, aš mačius filmus, kuriuos žiūri jo herojai, aš girdėjus kūrinius, kurių jie klauso… Tinkamai sudėliojus kultūrinius kontekstus galima puikiai atskleisti savo herojų… Herojus skaitantis Kafką ar herojus, kuris skambina Listą. Arba herojus, kuris priklauso Kaukolių ir Kaulų draugijai. Visai kaip prezidentas Bush`as.

Labai daug pagyrų ir meilės Enrique Vila - Matas, kurį šiandien skaičiau važiuodama autobusu ir šypsojaus. Žmonėms, matyt, atrodo, kad man nelabai gerai kažkas, nes aš važiuodama autobusais kikenu, kai siuntinėju Geistautei absoliučias beprasmybes iš savo sabo blizgančio Walkman`o, šypsausi skaitydama knygas, užmigusi penkiolikai minučių nebesuprantu, kur esu ir vis galvoju, kad štai pagaliau atėjo ta diena, kai aš pramiegojau savo mylimus Trakus ir turėsiu dabar išlipti kokiam nors tai Alytuj blet. Beje, reikės kada. Aš noriu pasižiūrėt tuos lietuviškus bonsus.

Aš nebūčiau aš, jeigu nepagooglinčiau Enrique Vila  - Matas (aš googlinu savo dėstytojus ir bandau atsekti, kas juos pavertė tokiais). Žinoma, kad aš jau buvau jį skaičius. Aš skaičiau jo „Bartlebį ir kompaniją“ ir ta knyga buvo puiki! Tokie netikėti atsitiktinumai mane labai džiugina. Maži gyvenimo stebuklai. Stebuklas yra pakalbėti su knygyno pardavėja apie portugalų literatūros vertimus, stebuklas yra Leonas Judelevičius, kuris tobulai išvertė J. R. R. Tolkien „Silmarilijoną“. Stebuklas yra mano meilė Gareth Pugh, kuris po savo pristatymo nusilenkė skambant Placebo.

Dabar klausau Sohodolls, o juk net nemėgstu moteriško vokalo, taigi ši grupė man yra atradimas. Kaip aš džiaugiaus, kai antro sezono pabaigoj jų dainą panaudojo „Californication“ garso takelyje…

Vytai, sakei, kad aš turėčiau įsimylėt Hank`ą Moody? Dabar suprantu, kad jis man panašus į tave.

nuotrauka: iš draugų asmeninio archyvo. Dar viena meilė per atstumą - mano prancūzaitė draugė Marine.

Rodyk draugams


Literatūriniai jutimai.

2010-03-21 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Vakar buvo magiškas vakaras. Lyg planavau eiti gerti vyno su viena gražia moterim, bet vėliau likau namie. Su gražia knyga - „Paryžius niekada nesibaigia“. Ne, šita nėra Hemingway`aus. Taip, aš Hemingway`aus nemėgstu. Šita yra Enrique Vila - Matas. Ispanų literatūra yra mano fetišas. Pietų Europos. Truputį Prancūzijos, nes juk sako, kad prancūzai yra pikti italai. Ispanų ir portugalų. Dieviška. Šiaip jau labai iškrypėliška, labai detalizuota, labai koncentruota į vieną pagrindinį veikėją, smulkmeniška, kartais egzaltuota (bet kitoj plotmėj, nei lietuvių literatūra, kuri yra oho kokia egzaltuota).

Man patinka išgrynintos knygos, tokios, kurios turi savo stilių nuo pradžios iki galo, skaitai ir visą laiką jauti JĮ - knygos autorių, knygos personažą, knygos laikmetį. Frederic Beigbeder sakė, kad atleistina parašyti porą puslapių šlamšto, tačiau vėliau bent jau penki puslapiai turi būti idealūs. Žinoma, tavo „Meilė trunka trejus metus“ buvo ištisas šlamštas su pora gerų puslapių, bet aš vistiek tave myliu, mano negražus nusišniojęs prancūze. Kada per žinias netyčiom išgirdau, kad manoma, jog Antoine de Saint  - Exupery galėjo nusižudyt, tai verkiau visą vakarą. Murmtelėjau, kad nesąmonė ir pradėjau kūkčiot. Juk jis taip mylėjo gyvenimą, galėjai tą jausti visose jo knygose, o dabar… Žmogus, kuris man yra tyriausios laimės įsikūnijimas, kuris mane išmokė paprastai džiaugtis apelsinais arba įžvelgti gyvenimo prasmę kilimuose… nusižudė. Negalėjo šitaip būt. Aš net nežinau, ar jie patvirtino šitą savo versiją. Man neįdomu, nes aš žinau tiesą, nes Antoine man ją pats užrašė. Aš sakau, kad miegu su Bukowski. Aš tikrai su juo miegu, nes aš jį jaučiu. Jaučiu jo nusivylimą ir alkoholį, jaučiu jo paviršutiniškas kekšes, kurios nusivylusios dar labiau nei jis pats…

O Hemingway nejaučiu. Dostojevskio, Balzako, Tveno, Dikenso nejaučiu. Žemaitė, Putinas, Maironis ir Salomėja… auč.

Justė ir aš.
Justė ir aš.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo. Pasipuošiau pilku treningu, nes šitos literatūrinės poezijos popietės aš labai nejaučiau. Mokyklinio literatūros kurso aš oho kaip nejaučiau. Nors turėjau geriausią mokytoją pasaulyje.

Rodyk draugams


Vakarai.

2010-03-08 | Apsakymai, Aš esu tai, Kasdieniška

Vakarėliaiai.

Aš įpratus būti tarp žmonių. Praleidus dieną savo kambaryje aš išprotėju. Šimtus kartų viską perkratau galvoj. Visus pastarųjų dienų įvykius, visus įvykius savo gyvenime, prisiplanuoju absoliučių nesąmonių, mano vertinimo kriterijai radikaliai pasikeičia, iš gyvenimo pradedu norėti pati nesuprantu ko ir kodėl.

Manot, kad aš vapu abstrakčias nuotrupas? Manot, kad aš nesu blaiva? Manot, kad savo vakarus matuoju baltais takeliais?

Ne.

Aš visada esu labai konkreti ir puikiai dėstau savo mintis tekstu. Tiesa, kartais jos būna padrikos, bet surašyti aš jas moku.

Čia aš laviruoju tarp atvirumo ir susilaikymo. Galėčiau prirašyti bet ko, o tiems, kuriems nepatiks tiesiog pareikšti, kad tai kūryba.

Aš nekuriu. Aš tik surašau.

Esat skaitę Thomas Bernhard? Jis parašė „Der Unthergehrer“. „Grimzdėjas“. Net nežinau, kuria kalba skamba gražiau. Gal lietuviškai, nes anas veikėjas nieko bendro su ėjimu neturėjo. Jis tikrai grimzdo. Ei, čia jokios depresijos iš mano pusės nėra, nes aš galvoju apie kitą to autoriaus knygą - „Senieji meistrai“. Ten jis kalba apie rašytojus ir surašinėjus, perrašinėtojus.

perrašau realybę. Man kitaip neįdomu, bet žinau, kad ne visą realybę galiu čia skelbti.

O aš galėčiau nesunkiai įsivaizduoti, kaip aš sulaikyčiau kvapą, kaip mano krūtinė liktų iškilusi, kiek ilgiau nei įprasta, kaip visas mano kūnas, iki pat kojų pirštų įsitemptų, kaip mano pirštai įsispraustų tarp jos gležnučių pirštų, kaip jos saldžiai vaikiškai kvepiantys plaukai lįstų man į burną, kai ji kandžiotų mano smakrą, kaip…

nuotrauka: Lindsay Lohan žurnalui „Muse“.

Rodyk draugams