BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Apie vyrus ir santykius.

2014-09-02 | Kasdieniška

Vakar su draugėmis kalbėjomės apie buvusius ir esamus santykius. Šiandien, pavarčiusi senus įrašus suprantu, kad nėra nieko geriau nei draugystei pasibaigus turėti tokių gražių prisiminimų, justi užplūstančią šilumą žiūrint į senas nuotraukas ir keletą valandų kasdieniškai plepeti atsitiktinai susitikus nuobodžiame bare.

Ir kartu turėti tokį aiškų supratimą, kad tai kas turėjo baigtis ir baigėsi. Ir tai tikrai puiku. Nes dabar nėra nieko puikesnio, nei kasdienybe tapusi įtemptos dienos pabaiga padėjus galvą ant mylimojo peties, kuomet jautiesi tokia saugi ir rami, kad laikas, atrodytų, nebe bėga, o lėtai teka sienomis, tokia palaimingai vangia vaga.

Nesu tikra ar imsiu dažniau rašyti čia, bet šiandien norėjau jums palikti palinkėjimą. Palinkėjimą mėgautis meile ir žmonėmis, džiaugtis jų kūnų šiluma ir pasinaudojus proga išmokti į pasaulį pasižiūrėti jų akimis. O jeigu tai vieną dieną baigiasi, tai mintimis paglostyti šiuos prisiminimus ir aiškiai suvokti, kad tas tvirtas petys, kurį jūsų plaukai taip dailiai apgaubia dar bus.

Nuotrauka: weheartit.com

Rodyk draugams


(Ne)maži džiaugsmai

2012-10-17 | Kasdieniška

Prisimenat, kai pasakojau apie tokią prancūzo knygą, kurioje jis rašo trumpas istorijas apie dalykus, kurie jam teikia laimės? Knygą skaičiau prieš kokius keturis metus, dabar nerandu to įrašo, kuriame ją minėjau, bet man iki šiol labiausiai įsiminė pasakojimai apie tai, kaip rasotoje žolėje šlampa medžiaginiai bateliai ir kaip gera dalintis banana split. Suprantat? Tokie nedideli dalykai, kurie sudaro tuos globaliuosius - meilę, draugystę, gėrėjimąsi gamta ar patogų gyvenimą.

Šiandien, po sunkios darbo dienos, ėjau apsipirkti, pasiėmiau karamelinės kavos išsinešimui ir grįžau namo. Važiuodama troleibusu prisiminiau, kad neseniai galvojau apie mano mažąsias smulkmenas, kurios man sudaro globaliuosius dalykus…

Supratau, kad labai gera eiti vakarieniauti su mama ir sumokėti. Ne todėl, kad mama neturėtų pinigų, o tiesiog todėl, kad galiu. Todėl, kad esu finansiškai nepriklausoma ir man malonu pavaišinti mylimą žmogų.

Ir labai gera užmigti vyro glėbyje, tada, kai jau blankiai suvoki aplinką, nebegalvoji apie romantiką, o tiesiog grimzti į miegą ir tų didelių rankų svoris truputį slegia.

Smagu po ilgo nesimatymo susitikti su broliu ir kalbėtis apie darbą, draugų santuokas, blankiai prisiminti mokyklą, o laiko kitam susitikimui ieškoti dienotvarkėse. Smagu suprasti, kad visi suaugom, kad kuriamės savo gyvenimus ir visiems sekasi neblogai.

Miela žinoti vietą, kurioje verda neįtikėtinai gerą espresso, tokį sodrų ir tirštą, ne kartų, o grynos kavos skonio, kuris dar kurį laiką jaučias ant dantų ir kažkur gerklės gilumoj. O labai gražus barista tave pagiria, kai atsisakai cukraus ir šypsodamasis įpila stiklinę vandens.

Ir dar gera dabar perskaityti šitą tekstą ir tikėtis, kad jūs pradėjote galvoti apie savo smulkmenas. Tikiuosi, kad pradėjote.

Paveiksliukas: weheartit.com

Rodyk draugams


Filosofija

2012-01-30 | Aš esu tai, Kasdieniška

Ich wohne in meinem eigenen Haus,
Hab Niemandem nie nichts nachgemacht
Und - lachte noch jeden Meister aus,
Der nicht sich selber ausgelacht.
Über meiner Haustür.

Friedrich Wilhelm Nietzsche

Filosofiniai plepalai buvo mūsų mėgstama tema, kai buvom paauglės. Žinoma, kad tai buvo savęs ieškojimo metai, visi norėjo būti labai originalūs, tačiau užuot bėgus iš namų (nebėgom tikriausiai todėl, kad tėvai buvo liberalūs ir iš namų išeiti leisdavo) mes puoselėjom savo išsilavinimą. Tai buvo tam tikra protesto forma - skaityti ne tik Harį Poterį. Būdama vienuoliktokė įskaitiniam darbui paruošiau literatūrinę kompoziciją pagal Nietzsche tekstus (lietuviškai, nors tada vokiškai susišnekėdavau). Atsimenu, kad mane klaikiai piktino, kaip galima nesuprasti dalies apie aguonas bažnyčių griuvėsiuose. Žinot, kad paaugliai keisti, nes jų neuroniniai tinklai formuojasi iš naujo? Neuronų sinapsės (jungtys) yra atminties ir įgūdžių esmė - vaikai jų turi daugiau, o paauglystėje jos persiformuoja. Būtent todėl paaugliai elgiasi kvailai, tai nėra tiesiog mistiškai romantiškas ir trenktas gyvenimo tarpsnis. Viskas yra paaiškinama. Mokslas yra magija, tačiau jį reikia išmokti mylėti. Kitu atveju viskas atrodys labai ciniška.

F. W. Nietzsche irgi reikia mokėti mylėti. Man jis niekada neatrodė negatyvus - manau, kad jis tiesiog egzaltuotas ir literatūriškas stoikas. Beje, jis labai nepatiko mano dėstytojui universitete, bet pastarasis dažnai būdavo girtas, todėl jis buvo linksmas ir visus dažniausiai labai mylėjo be jokios priežasties. F. W. Nietzsche meilę, žinoma, reikėtų užsitarnauti, manau, kad tai teisinga.

Kita vertus, kas yra meilė? Dopaminas su serotoninu išėję pasivaikščiot per sinapses?

Asmeniškai aš šypsausi, nes man labai gražu. Įsivaizduojat, kad kitas žmogus pakeičia cheminius procesus jūsų organizme? Die fröhliche Wissenschaft!

nuotrauka: weheartit.com, jeigu nežinote, tai portretinėje tatuiruotėje yra Nietzsche.

Rodyk draugams


Rašyti. Užmigti. Užgimti.

2011-12-13 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Ateina sesė nemiga, atsiveda savo bičiulę apatiją ir juodvi glosto man žandus savo kibiais, karštais pirštais. Vartausi lovoj į lubas įsmeigus savo plačiai atmerktas akis ir galvoju. Galvoju, kad galėčiau atsikelti ir rašyti. Arba dirbti. Arba mokytis. Užvis labiausiai norėčiau rašyti - rašymas visada buvo mano auksinis bilietas. Žinau, kad Vytui buvau sakiusi, kad aš tikrai nenorėčiau gyventi, jeigu negalėčiau vaikščioti. Arba jeigu mano veidas būtų subjaurotas. Prisimenu, kad jis pavadino mane tuščia ir vaikiška. Net buvo stabtelėjęs įsmeigti į mane akių. Gėlių gatvėj. Ten kur kekšės ir degtinė kiaurą parą.

Jeigu negalėčiau vaikščioti arba būčiau pernelyg baisi, kad išeičiau į gatvę, tai rašyčiau. Užsidaryčiau savo tekstų pasaulyje ir jais gyvenčiau. Tai būtų mano nenutrūkstamas sąmoningas sapnas. Aš ir dabar taip darau - savo tekstuose mano moterys ramesnės ir labiau užtikrintos, jos gražiau myli ir neabejotinai moka vaitoti tyliai, bet taip, kad nuo garso net jos pačios suvirpa. Ir jų vyrai tokie prie kurių tiesiog reikia glaustytis. Jeigu galėčiau dabar tokiam įsikniaubti į krūtinę, tai visos mano bėdos išsispręstų - jo ritmingai plakanti širdis išdaužytų visus mano demonus. Ir jis uždėtų ranką ant mano auksaspalvių plaukų, tiesiog atsidustų, jo karštas kvapas paliestų mano kaktą. Kaip patepimas išvaduojantis nuo nuodėmių.

Ir jeigu aš imčiau ir naiviai įsimylėjus pagimdyčiau keletą sūnų, tuomet galėčiau rašyti stebėdama, kaip jie palaimingai miega. Arba apie jų mažulyčius pirštus apgaubančius mano nykščius. Apie jų nustebusias išraiškas, kurios priverčia mano bičiulius šypsotis taip lyg jie tikėtų. Net nesvarbu kuo. Nuoširdžiai tikėtų. Geresniu rytojumi, matyt. Tokiu, kuris užgims mano sūnų dėka. Tiesa, šiandien man šis žodis toks svetimas, kad atrodytų jog klaidą padariau: sūnų šunų. Galbūt visada bus taip, o pasiilgusi naujų potyrių ar minutei pagauta evoliucinių poreikių, ar išsigandusi neplanuoto nėštumo, galėsiu išsirašyti.

Tada galėsiu už durų išprašyti visas nemigas, apatijas, melancholijas, savigraužas, baimes. Tada galėsiu užmigti, o rytoj užgimti. Rašant irgi galima užmigti - galima užliuliuoti savo kasdienybės pasaulį pirštais baksnojat ritmą į klaviatūrą, skrebenant tušinuku ar barstant žodžius į diktofoną. Rašant galima ir užgimti, pasiguldžius savo gyvenimą tereikia susirašyti naują - tą jausmingesnį ir skaidresnį, kiaurai varstantį ir žėrintį taip truputį melsvai.

Labanakt, mielieji.

P.S. Nuotrauka iš paryčių. Vasarą Vilnius mane dažnai į lovą pasiguldydavo jau gerokai po saulėtekio.

Rodyk draugams


Apie meilę ir vyrus, kuriuos aš myliu labai retai.

2011-12-05 | Aš esu tai, Kasdieniška

Aš mėgstu skaityti senus savo įrašus - visada palaimingai šypsausi, nes šiandien atsimindama liūdnokas akimirkas suprantu, kad tada aš būnu labai graži. Tokia mylinti, viltinga ir nuoširdi. Retai tokia būnu. Mėgstu atsiminti ir saldžiąsias būsenas, kai vidurdienį išlipu iš taksi ir kopiu į savo ketvirtą aukštą (Įsivaizduojat, gerus pusę metų maniau, kad penktas. Dabar vėl nesu tikra). Lipdama šypsausi puse lūpų. Įsimylėjus.

Aš skaičiau vienoj knygoj, kad įsimylėti yra, kaip įsipjauti, įsidurti, įsikirsti… Visokie netyčiai įsi. Nerimti visiškai, praeinantys, kai papūti, ar pabučiuoji skaudantį pirštą, pašnabždi jam, kad laikina ir viskas būtinai bus gerai, mano gražusis piršteli. Įsimylėjus gali sau racionaliai pasišnibžėdi vat nafig man to reikia. Ir praeina.

Kai myli, tai su savim susikalbėti būna sunkiau.

Tiesą sakant, labiausiai aš myliu save ir savo gyvenimą, todėl susirenku smulkmenas ir dėliojuosi jas sau į kerteles. Pasiimu rankas, didelius delnus tobulai apvaliais nagais, kuriuos atpažįstu net blankioje nuotraukoje, mėlynas akis, tokias prisimerkusias, žiūrinčias į mane su keistu susižavėjimu. Ir važiuojam mes visiškai ne ten. Pavežiok mane aplinkeliais vėl!. Ir kreivoką šypseną, kai pasakoju, kaip mes iš tiesų susipažinom. Tokia šypsena išburia ateitį, kurioje aš atsibundu tavo lovoj. Nors aš irgi šitaip šypsojaus. Manau, kad net seniau nei tu.

Aš labai jus myliu. Tik nedideliais kiekiais.

Rodyk draugams


Prisijaukinti Vilnių.

2011-03-22 | Aplinka, Kasdieniška

Vakar vėlai vakare važiavau pas Geistautę pildyti bjauraus darbo bioinformatikai, kurios aš nesuprantu, o juk kai planuotai lieki kažkur nakvot, tai reikia prisikrauti krūvas daiktų, o juk mylimiausiems daiktams dar ir reikia įkroviklių, o blakstienoms rytais reikia tušo. O iki Geistautės važiuoti ilgai, tai dar ir knygos reikia.

Knygos aš neskaičiau, nes važiuodama žiūrėjau pro langą ir atsiminiau, kaip paryčiais mindžiau brėkštančias gatves, kaip grįždami vis sustojam priešais Auksines Arkas (gražiau skamba, nei Makdakas, ane?), užsisakinėjam krūvas maisto, aš vis noriu tos jų šlykščios kavos, o taksometras vis sukasi ir sukasi, kaip žiūrėdamos į Užupį geriam pieno ir ledų kokteilius užrūkydamos juos cigaretėm, o aš juk būtinai visad pamirštu akinius nuo saulės ir žemyn lipu prisimerkus. Nulipu ir vėl mindžioju tas pačias gatves, kur netikėtai susikimbi rankom, lyg netyčia. Ar garsiai besijuokiant įvirsti į nuvargusį troleibusą.

Nusėdi suoliukus ir savo alum sulaistai stalus baruose, prakaituotus pečius glaudi prie naktinių sienų ir viskas skendi dūmuose, plepaluose ir gyvenime. Draugystėje ir ašarom drėgnuos žanduos. Tokiam neįprastai dideliam mėlnuly ir rėkime į telefoną brome. Pažnibždom galerijose ir pirštų galiukais ant literatų sienos.

Užverčiu knygą ir žiūriu į Vilnių pro langą. Žiūriu, kaip į brangų draugą, o juk priešais tokį nesėdėsi į knygą įsikniaubus. Žiūriu ir galvoju, kad jis mano, kad aš esu jo.

Rodyk draugams


Esu gyva.

2010-10-03 | Aš esu tai, Kasdieniška

Esu gyva, mokausi, dirbu, rengiuos važiuot į gimtadienį. Mėgstu Jus visus. Būtinai Jums parašysiu plačiau, kuo gyvenu ir pasidalinsiu trupučiu įžvalgų. Jau seniai ruošiuos, bet paroj nedaug valandų, aš nemoku planuoti laiko, greitai pavargstu ir ak… taip… pradėjau žaisti Quake 2. Vėl.

Su meile,

r.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo (fotografavo Dovilė, įrankis: webcam), žaidžiu Quake 2. Su turbanu, nes šalta.

Rodyk draugams


Nerašau.

2010-09-01 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Kartais skaitau kokią J. Įvanauskaitę. Lovoj, o jos knygos puslapiai violetinėm gėlėm marginti susišaukia su mano violetiniais patalais. Aš lovoj apsirengus ir tai galėtų bylot liūdesį ar nuobodumą, ilgesį rankų glostančių man pilvą ar apglėbiančių per liemenį, prisitraukiančių artyn ir panardinančių į savo šiltos odos kvapą.Galėčiau parašyti apie tokį ilgesį. Galėčiau netgi nemeluot ir išrašyti savo fizinio artumo ilgesį, mokėčiau jį apipinti poetiškais svaičiojimais apie susiplakusias širdis. Apie kūnų unisoną nepraėjus nė milijonui metų ir net be vakuumo.

Galėčiau, bet aš skaitau apie J. Ivanauskaitės žuvis, kurių liežuviai bučiuojas prancūziškai ir man norisi tokios estetikos popieriuj. Tokios tolimos ir truputį nesuprantamos, nes mano pačios grožis man ant delno - automobiliais mirgantys Lazdynai kairėj, iš tolumos atsklindantis traukinių dūzgimas ir poros lūpų dūmai apvejantys nudžiūvusius kaštonus.

Gyvenimas toks kupinas ir gražus, kad net rašyt nebereikia.

nuotrauka: iš interneto platybių.

Rodyk draugams


Apie meilę ir kates.

2010-07-30 | Apsakymai, Aš esu tai

Viskas yra labai ironiška.

Dabar vėlyva popietė, paauksuojanti mūsų svetainę, tokia mieguista ir harmoninga. Nuo mažumės dievindavau vėlyvas popietes, tai laikas kai susirangau krėsle ir tiesiog mėgaujuosi nurimusiu laiku. Atrodo, kad prisigėrei blankstančių saulės spindulių ir tau imtų mausti galvą, jeigu tik pasijudintum. Aš jokiu būdu nesijudinu. Net tada kai jis grįžta ir glosto mano smakrą, tik vienu pirštu perbraukia per mano nosį ir lūpas ir leidžia savo delną link krūtinės. Jo ranka kvepia tabaku. Aš nesijudinu, bet imu giliau kvėpuot. Galop prasimerkiu ir matau jį nueinantį. Jis mirkteli man ir nueina. Saulės švytėjimas akimirksniu ima blankti, spinduliai greitai išbėgioja pro langus ir grindų plyšius, palieka mane visai vieną, jau plačiai atmerktom akim.

Tikriausiai aš imu mėgti naktį. Tokią tykią ir šiltą vasaros naktį, kai čirpia žiogai ir tolumoj dusliai gaudžia automobiliai, kai savaitgaliais vėjas kartais atneša girtų šūksnių, kai sutemos viską suminkština, o aš galiu snūduriuoti pasidėjusi galvą ant jo peties. Jis visad miega ant pilvo. Jis miega neramiai, vis garsiai murmteli, o aš prabudusi spoksau jam į veidą bandydama suprasti, ką jis dabar mato savo užsimerkusiomis akimis.

Kai paryčiais aš išvargusi pagaliau užmiegu, jis atsikelia ir išeina. Aš nė nejaučiu, kai jis nustumia mano kūną toliau, kad pats galėtų atsikelti. Ar jis grubiai ir atsainiai stumteli mane, o gal tiesiog nusipurto mane nuo savo nugaros, o galbūt lėtai, sulaikęs kvėpavimą ir įtempęs raumenis pakelia mano suglebusį kūną, tokį trapų jo stipriose rankose ir atsargiai mane paguldęs paglosto man pečius linkėdamas gražių sapnų ir žvalaus ryto. Bet jis išeina. Kaip man išbudėti visą naktį? Kaip man neužmigti ir neleisti jam niekur eiti? Kaip man visu svoriu užsirangyti jam ant nugaros, kad jis nepajėgęs manęs nustumti, vėl užmigtų?..

Ką man padaryti, kad tu nestumtum manęs nuo savo kelių, kai ateina tavo draugas? Ar man kartu prisėsti ir išmintingu tonu su jumis vertinti nenatūralias moteris iš žurnalų, o galbūt aš turėčiau su jumis kalbėti apie futbolą? O galbūt man tik naiviai kikenti šalia, o galbūt man tiesiog dūsauti, kai tu kalbi? Padūsauti tau į ausį, kad lengvas šiurpuliukas perbėgtų tau per pilvą? Ar lyžtelėti tavo kaklą? Ar suimti tavo tabaku kvepiančius pirštus?.. Pasakyk man ką daryti… Pasakyk man, kaip man atsidurti šalia tavęs, kaip atsidurti dar arčiau, kaip man atsidurti tavyje… Ar man telieka susidegint tau po kojom ir viltis, kad tu netyčia kvėptelsi mano pelenų?

O ar tu bent jauti tuos šiurpuliukus, kurie bėgioja per pilvą? Žinok, aš imu dusti, kai tu mane lieti, aš sulaikau kvapą, tavo rankos man primerkia akis, kaip tingus juodaodžių bliuzas, aš gniaužau kumščius ir stengiuosi neprarasti sąmonės, neužsimiršti nė vienai akimirkai, neatsiduoti savo palaimai vien tam, kad vėliau atsiminčiau kiekvieną tavo šiltos odos lopinėlį ant mano kūno, kad vėliau delnais braukyčiau per savo pečius, kuriuos tu glostei, kad pasibučiuočiau savo pirštus, kuriuos lietė tavo lūpos.

Tu man šypsaisi. Ir vis tiek nueini.

Aš tyliai išsmunku ir susirangau ant galinės tavo automobilio sėdynės. Tu jau pradedi važiuoti, kai aš švelniai drėksteliu tau kaklą ir tyliai murmteliu, bet tu supyksti, pradedi rėkti kažką nesuvokiamo, tavo švelnus ir sodrus balsas persimaino ir man ima spengti ausyse, man tvenkiasi ašaros ir aš jau imu virpėti, o tu apgręži automobilį, stumi mane pro dureles ir rėki, kad aš eičiau namo, rodai į duris ir rėki tuo visai ne savo, bjauriu balsu. Aš stumteliu duris ir susirangiusi ant sofos ryju ašaras, klausausi savo išprotėjusios širdies.

Man tai atrodo taip kvaila, juk jeigu aš gulėsiu čia ir ašarom laistysiu pagalves nieko, ničnieko nepasikeis, o aš tave priversiu glostyti mano delnus savo pirštų galiukais ir tu bučiuosi mano plaukus, kuždėdamas man elfiškai, aš nubėgsiu paskui tave, net jeigu man teks bėgti paskui tavo važiuojantį automobilį, aš nubėgsiu tam, kad tu suprastum, jog niekieno kito ranka nėra tokia šilta po tavo marškiniais kaip mano ir niekas kitas tau neįdės trijų su puse šaukštelių cukraus į arbatą, ir nėra tokio žmogaus, kuriam taip gyvybiškai svarbu įsikniaubti į tavo krūtinę, ir..

- Sveikas.

- Labas.

- Ko tu kažkoks keistas? Neišsimiegojai?

- Ne, normaliai viskas. Nu kažkaip durnai… Katę mano partrenkė.

- Rimtai? Kaip čia?

- Nu vakar kažkaip ji dingo, tada ėjau kai vakare parūkyt nusipirkt, tai radau prie kelio.

- Bjauru.

- Nu jo, bjauru, bet ir katė durna buvo. Šiaip niekad iš namų neeidavo, o tada ryte į mašiną mano lipo ir va vakare pabėgo, ir…

- Man atrodo, kad mano kaime dabar yra mažų kačiukų. Nori gal?

- Aha, gal ir nieko būtų. Gražūs tie maži kačiukai tokie.

Rodyk draugams


Žvirbliukas. Paukščio gelbėjimo ABC.

2010-07-27 | Aš esu tai, Kasdieniška

Šiandien, po smarkios lūties vedžiojau šunį ir žolėj pamačiau žvirbliuką. Jis šokčiojo ir matės, kad nėra labai jau mažas, nors spėjau pamatyt kiek geltoną snapą - vadinas, nėra ir visiškai suaugęs. Jeigu atsidursite panašioje situacijoje, tai palaukite, nejudinkite sveiko ir paaugusio paukščio, pasižvalgykite lizdo ir įkelkite jį ten. Jeigu nerandate lizdo, o paukščiui gali grėsti pavojus, tai užkelkit ant aukštesnės šakos, kad nepasiektų katės ir nueikite. Po kurio laiko grįžkite, jeigu paukštis tebėra ten pat, o šalia nėra jo potencialių tėvų - neškitės namo arba palikite mirti (aš nepriekaištauju - natūrali atranka. Viskas teisinga, matyt).

Paimkite paukštį dviem delnais, nespauskite, bet laikykite gan tvirtai, įrėminkite jo galvą savo pirštuose, pasistenkite, kad sparnai, būtų prigludę prie kūno. Parsinešę paukštį namo apžiūrėkite, išskleiskite sparnus, atsargiai pirštais apžiūrėkite, jeigu jaučiate, kad yra lūžis, tai sparną tvirtinkite prie kūno - apriškite tvarsčiu natūralioj pozicijoj, sparnas turi būti tvirtai prigludęs. Jeigu lūžis atviras (yra žaizda, matosi kaulai), tai dezinfekuokite vandenilio peroksidu ir tada tvirtinkite. Jeigu baisu patiems ir jei neturite patirties, tai geriau nuneškite veterinarui. Lūžus sparnui nereikia jo bandyti kažkaip atstatyti - paukščių sparnai tuščiaviduriai ir po lūžio bet kokiu atveju beveik nėra šansų, kad sugis gerai ir paukštelis skraidys. Įsigijote draugą ilgam. Paukštis įtvirtintu sparnu sunkiai laikys ligsvarą, kris ant nugaros ir atrodys tikrai apgailėtinai. Kuomet turėjau kuosą, kuriai atviru lūžiu buvo lūžęs sparnas, tai veterinaras patarė ją kelias dienas laikyt tamsioj dėžėj, kad manytų jog naktis, nejudėtų ir truputį sustiprėtų.

Jeigu jūsų paukštis suaugęs, tai nieko ypatingo jam nereikia - les ir gers pats. Sveikam paukščiui gali tereikėti atšilti ir palesti, o jeigu paukštis sužalotas, tai turėtų gan greitai priprasti prie jūsų ir įsilieti į šeimą.

Jeigu radote jauniklį, tai atminkite, kad jam labai svarbu šiluma ir pastovus maitinimas. Kuo mažesnis gyvūnas, tuo greitesnė jo medžiagų apykaita - tuo dažniau jį reikia šerti. Žvirbliuką reikėtų maitinti bent jau kas porą valandų. Daugumą jauniklių tinkama maitinti kačiukų arba šuniukų konservais (papildomai pertrintais), o taip pat sausu maistu išmirkytu vandenyje, trintais sliekais, kūdikiams skirtomis tyrėmis su mėsa, virtu kiaušinio tryniu, specialiais paukščių jauniklių mišiniais, žinoma, tačiau abejoju, kad Lietuvoje tokių esama. Negirdykite jauniklio, nes vandens gali patekti į plaučius ir nuskandinsite savo naująjį draugą. Parodykite jaunikliui, kad švirkštas ar pipetė yra jo naujasis maitintojas, laikydami paukštį delne atsargiai pražiodykite. Pabandykite spustelėti snapą dešinėje pusėje ir atsargiai pradėkite maitinti. Paukštis turėtų greitai susivokti ir žiotis pats. Sveikinu, dabar žaisite mamą kas porą valandų.

Man pasisekė, mano naujasis vaikas pasirodė labai gyvybingas - nors parneštas atrodė apgailėtinai, bet buvo visiškai sveikas - tik šlapias, sušalęs ir išsigandęs. Palesintas, pagirdytas ir atšildytas jis sėkmingai porą kartų perskrido kambarį, todėl nunešiau jį ten, kur radau. Jis nuskrido ant šakos, ėmė cypčiot ir po maždaug dešimties minučių prisistatė jo tėvai. Aš prasikeikiau naršydama internete elementarių dalykų, todėl tikiuosi, kad jums padėjau surašius viską čia.

Palinkėkit jam sėkmės!

Naudingos nuorodos: kaip užauginti žvirbliuką?; kaip užauginti varnėną?; kaip užauginti laukinį paukštį?.

Nuotraukos: iš asmeninio archyvo - pirmoje kuosa su sulaužytu sparnu, kuri dabar sėkmingai gyvena vienos merginos namuose, o visose kitose - šiandienos draugelis žvirblis, kuris šiuo metu turėtų būti su savo šeima. Vaikystėj dar gelbėjau kregždžiukus, kuriuos visus suėdė mano katinas ir varnėnus, kurių dalis sėkmingai išgyveno, ir balandį, kuris buvo pernelyg sužalotas ir veterinaras jį užmigdė, ir nuostabią meletą, kuri išgyveno labiausiai pradinės mokyklos biologų būrelio vadovės dėka.

Rodyk draugams