BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

BuBo.

2010-10-12 | Aplinka, Aš esu tai

Skaičiau brangiausiojo Frederic Beigbeder „Windows on World“. Apsiverkiau skaitydama troleibuse. Kažkur netoli Aguonų stotelės. Aš net negaliu sakyti, kad jis labai įtaigiai rašo. Anaiptol - labai paprastai ir žmogiškai, bet daugiau nepasakosiu - paskaitykit patys.

Toje knygoje Frederic Beigbeder sugalvojo sąvoką BuBo. Buržua Bohema. Tokie juk mes ir esam… Laistomės kultūra ir pinigais, literatūra ir naujausio modelio telefonais, apsigaubiam gražiais skudurais ir saksofonų solo. Ir mano močiutė neteisi sakydama, kad bohema mirė tada, kai jos bičiuliai baigė mindyti Suokalbio slenkstį, ji neteisi sakydama, kad mes nebesuprantam meno kalbėdami apie jį palinkę virš popierinių kavos, už kurią gerokai permokam, puodelių.

Mes tokie pat kūrybiški, mes lygiai taip pat mokam išrašinėt save iki paryčių, ir mes tikrai vertinam teatrą, bet šiandiena mums suteikia progą mėgautis sushi su sezamo sėklom, ir viskio taurėm fanatstiškose terasose, ir neįtikėtinai gražiai kaukšinčiais batais, o juk tam, kad pasižiūrėtume į gražiuosius Juozo Statkevičiaus kostiumus Dž. Verdžio muzikoj mums irgi reikia banko kortelių.

Pinigų teikiami malonumai intelekto neblokuoja.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo, aš ir Linukas. Hipiai su mobiljakais rankose. Ir suktinėm lūpose.

Rodyk draugams


Mano Vilniaus gidas.

2010-04-01 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Noriu parašyti reklaminį įrašą ir parodyti, kad gyventi galima labai smagiai. Ir tam nereikia vėl lįsti į prakaituotą Havana Social Club (nors aš būsiu ten per Liverpool gimtadienį. Noriu pašokt, parėkaut, pažiūrėt į Juliuką The Colours of Bubbles).

Vakar buvau improvizacijose VPU, buvo visai smagu. Vieni geriau vaidina, kiti prasčiau, užduotys tipinės, bet atmosfera buvo puiki - akivaizdu, kad žmonėms labai linksma ant scenos, jie tiesiog švyti pozityvu, pasibaigus renginiui su visais atsisveikino ir spaudė rankas. Jų gitaristas dieviškas. W, tu esi ramybė!

Vėliau su Dovile užsukom į Apuoką. Tai senų metalistų alubaris Subačiaus gatvėj. Jie turi gero tamsaus alaus ir litrinių bokalų. Ten skinai rėkalioja antisemitines daineles, o per kolonėles plyšauja metalas. Susikalbėti neįmanoma - privalai rėkti, o laikais, kai patalpose buvo galima rūkyti, Apuokas skendėjo dūmų migloj.

Apuokui užsidarius užsukom susitikti su draugais į Pogo, kuris yra Vilniaus gatvėj. Pogo visai neblogai, jie turi to žudančio gyvo alaus, bet aš manau, kad tas rūsys neturi jokios atmosferos. Žinoma, patogi vieta ir daug erdvės… Kreivokai besišypsantis Petia prie fusbolo stalo.

Žinoma, geriausia vieta išgerti alaus (siaubingai skiesto) arba žaisti laboratoriją maišant degtinę su šampanu yra Suokalbis - legendinis baras Rašytojų Sąjungos pastate. Mano močiutė ten eidavo vyno! Anuomet ten vyko poezijos skaitymai, muzikos vakarai, diskusijos su rašytojais… Tai yra bohema, o ne absurdus vapantis Rudokas ar iš švarko kišenės degtinę traukiantis Nikodemas. Didžioji dalis suokalbininkų yra siaubingai nusivylę žmonės, tačiau kartais jie pradeda tikėt linksmybėmis ir ima šokti ant židinio atbrailos ar stalų. Džiugu tai, kad jums jie leidžia šokti ant stalų. Ir jiems nesvarbu. Tu gali būti isteriškai laimingas, tu gali būti klaikiai apsirengęs, tu gali neturėti nė cento arba švaistytis šimtinėmis, gali trypčioti su aukštakulniais, o gali verkti kampe. Suokalbis priims visus.

Tiesa, nauja vieta išgerti alaus bus Biržų alaus išsinešimui parduotuvėlė su keliais stalais. Naujininkuose. Viduj kvepia pirtim ir vyrai nuvargusiais veidais kalba rusiškai.

Šiandien užsiregistravau į Cafe Scientifique paskaitą apie smegenis. Esat buvę šiose paskaitose? Tai fantastiškas projektas, kurio metu labai aukštos klasės specialistai skaito labai geras paskaitas neformalioj aplinkoj. Gurkšnoji rūgštoką baltą vyną, o profesorius Vaitkus tau pasakoja apie hadronų greitintuvą ir tai, kaip jis per CERN tvoras laipioja. Būtinai nueikit!

O antradienį grįžkit į beveik tą pačią vietą ir užeikit į Arkos galeriją. Arka buvo ta vieta, kur aš pirmą kartą pamačiau Prano Gailiaus darbus, o jie neįtikėtini. Aš nesu didelė dailės mėgėja, tačiau Gailius man labai patinka. Jo darbai labai detalizuoti, bet kartu subtilūs. Pati Arkos galerija gera tuo, kad jie puikiai derina autorius. Pirmam aukšte gali pasižiūrėt į impresionistų terliones, o viršuj kabo kompiuteriu paišytos avys.

Pasitikit vakarą skaičiuodami bažnyčių kryžius Subačiaus aikštelėj, ant Taurakalnio laiptų arba Barbakano, o ryte pasinešiokit kavą popieriniam puodelyje, pasimėgaukit bundančiom gatvėm, jaunais žmonėmis, kurie susirūpinę skuba į darbą, jų vaikais su juokingai didelėm kuprinėm, senukais, kurie suirzę malasi mieste vos prašvitus.

Ir kada pastarąjį kartą buvot teatre? Operoj ar balete? Galbūt iškeiskit kiną ir vakarienę picerijoj į spektaklį ir puodelį karšto šokolado. Aš eisiu į Rigoletą su mama. Galėsiu papasakot.

Mylėkit Vilnių.

nuotraukos: pirmoji Edgaro Černiausko, antroji iš draugų asmeninio archyvo, trečioji yra nugooglintas Prano Gailiaus darbas, o ketvirtoji bala žino kieno fotografuota, tačiau aš žinau, kur yra tas užrašas.

Rodyk draugams


Įkvėpinėtojai.

2009-12-03 | Kasdieniška

Pradėjau rašyt įrašą Savaitės vidurio sustojimai. Buvau pavadinus Savaitės vidurio įkvėpimai, bet…

Įkvėpimai? Nežinau, ar įkvėpimai. Aš įkvėpimu netikiu. Mene labai daug darbo ir praktikos. Tu negali užmesti rašymo dešimčiai metų, nes nėra įkvėpimo. Visada galima praktikuotis rašant haiku apie geltonus lapus ant rusvo suoliuko prie rotušės. Galit šito pasimokyt iš nepilnamečių pseudointelektualų, kurie būna… Kur jie būna? Jie eina į trumpametražių filmų naktis, kuriose Reda kartas nuo karto užmiega ir atsineša virbalus. Jie atsineša. Reda nemoka megzti. Jie moka ir mezga per pertraukas. Pasižiūri nekomercinių filmukų apie pimpalus ar sumuštus gėjus, o tada mezga sau. Važiuodami namo jie skaito knygą. Paryčiais. Prisigalvoja nesąmonių ir eina namo bėgiais. Kokius du kilometrus. Reda įsivaizduoja, kad yra geiša ir eina labai mažais žingsniais, o Dovilė vapa apie garvežius.

Jiems būna įkvėpimai, nes jie labai nori įkvėpti. Labai labai. Reda nori batų. Labai labai. Visad. Jie nori būti romantiškais ir nešioja kaklaskares, fantazijas ir įvairius kitus šilkinius priedus, kurie traukia tą mistišką įkvėpimą, matyt.

Auganti bohema yra traumuoti vaikiščiai, kurie dantim ir nagais laikosi įsikibę į savo intelektą, visaip skatina ir puoselėja jo šventą vaizdinį, demonstruodamiesi kartu su Dostojevskio knygele ar salomėjiška rugiagėle plaukuos. Nešiodamies sunkius fotoaparatus ir gerdami juodą kavą. Be cukraus. Su pypke. Jų klasiokai yra socialinio statuso viršūnėje, apsupti gražiausių merginų, lipdami laiptais į antrą aukštą jie pasisveikina su kiekvienu, o tu susiraukęs pasižiūri niekinančiai ir pasitaisai savo idealiai išlygintą kostiumėlį. Tikiuosi, kad mintyse nusikeikei prancūziškai. Galbūt tu geriau kurk. Tiesiog.

Kristijonai, mokykloj tu buvai visiškas nuobodybė.  Tu ir tas tavo tamsus draugas. Vienintelis. Jurgis?

Tikiuos, kad universitetuose prisisėmėt įkvėpimo kibirais. Aš žinau, kad judu slapta geriat karamelinę kavą.

paveiksliukas: nugooglintas. Puccini „La Boheme“ plakatas.

Rodyk draugams


Nuodėmingų vakarų estetika

2009-09-09 | Aplinka

Charles Bukowski „Paštui“ reikėjo 20 naktų, 20 pintų viskio, 35 pakuočių alaus ir 80 cigarų.

Dalius Naujokaitis fantastiškai groja senu pianinu. Klūpodamas ant dulkėtų grindų, apsirengęs išvirkščią megztinį. Manau, kad ir jis pats bus pametęs to vakaro pintų skaičių.

Tomas Arūnas Rudokas manęs klausia, ką aš manau apie jo „Pornomūzą“. Aš manau, kad daug tu šiąnakt indų suokalbiaudamas pridaužei. Matau, kad daug.

Kodėl jums patinka Charles Bukowski? Nes jau pirmojo skyriaus 13 eilutėje jis sako, kad jos papai buvo it arbūzai, subinė liulanti? Ar jums priimtiniau pasirodė dalis apie paštininkus, kurie daugiau nieko neveikia tik mėto laiškus į dėžutes ir dulkinasi su visokiom paleistuvėm? Tiesa, jis dar sakė, kad dulkindavo tave nuostabiai. Beje, pastarąjį kartą jis kalbėjo apie darbą.

Alkoholinė, narkotinė, tabakinė ir vienanakčio sekso estetika liudija nusispjovimą - ant jūsų, manęs, tikriausiai net ant pačio savęs. Bent kartais. Ant savo ambicijų, ant materialių troškimų, kurie, matyt, šitiems suokalbininkams yra svetimi, tačiau jūs ir aš turim jų tiek daug, kad net į svetimus protus galim prileist.

Charles Bukowski nerašė apie alkoholį ir kekšes, jis alkoholį ir kekšes aprašė, o Dalius Naujokaitis negroja girtas. Dalius Naujokaitis groja. Dalius Naujokaitis geria. Jiems šitaip patogu, susilaistyt marškinius vynu ir barstytis cigarečių pelenais, juoktis ir nekreipti dėmesio į aptriušusias palėpes, kuriose Tom Waits vis kimsta prie savo girtuoklio pianino.

Jie plačiai atlapoja jums duris, jie jus apsikabins per pečius ir vadins bičiuliais, jie pils alaus jums tiesiai į gerklę, kvatos, jeigu jūs šypsositės ir raudos, jeigu jūs imsit braukti ašaras. Nuvalys jūsų šlapius žandus nusiėmę savo išvirkščią megztinį.

Ir susisupę į savo nuodėmingus vakarus dar kartą nusispjaus ant jūsų mašinų, ant mano batų ir šilkinių suknių, ant paaukštinimų, bosų kilimėlių. Artistiškai pasišlykštėję jie išmes dirbtinai malonius balsus ir smaugiančius kaklaraiščius. Laikrodžius ir balto aukso sąsagas jie iškeis į stoties kekšę.

Viską užsigers viskiu. Tiesiai iš butelio. Ar iš papilkėjusios stiklinės.

Man jų nusispjovimas gražus, nes  su Charles Bukowskiu taip lengva nešioti paštą, o Daliaus Naujokaičio būgnai išmuša iš realybės, o John Lee Hooker gitara tokia svajinga, o Tom Waits balsas gergždžia, kaip švytuoklinis prosenelio laikrodis, kai jį prisuki.

Beje, Tomui Arūnui Rudokui atsakiau, kad „Pornomūza“ yra konceptuali.

Nuotraukos: iš filmo „Coffee & cigarettes“; iš draugų asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Komercija yra svajonių pardavimo menas.

2009-09-06 | Aplinka

Komercija yra menas.

Menas komercijoje yra žaidimo menas. Žaidimo su jūsų protais.

Tai žaidimas, kur jūs esate žaidimo lenta, o kauliukais tampa jūsų siekiamybės - gražus kūnas, nuostabus seksas, blizgesys, idiliška jūsų žmonos šypsena, kai ji sėdi ant žaliausios žolės pasaulyje sūpuodama baltapūkį penkiametį. Lengviausio audinio suknelė truputį apnuogina puikiai įdegusius pečius, o šalia jos basų kojų lekuoja visad linksmas ir visiems malonus auksaspalvis retriveris. Labiau išlavintam skoniui būtų galima pakišti biglį ar kokią siamo katę.

O jūs žiūrite ir galvojate, kad jeigu nusipirksite šitą prekę (jau net nebesvarbu kokią. Tebūnie tai vamzdžių valiklis.), tai ji apvers jūsų gyvenimą aukštyn kojom, jūs gausite full package - paskui idealiai švarius vamzdžius atseks ideali žmona, pereis per idealų sodą, nešina idealiu vaiku, kuris gimė po idealaus sekso, idealūs drabužiai ant jos idealaus kūno. Ir kam nepatinka auksaspalviai retriveriai?

Žmonės šiandien mėgsti gyventi lengvai, o komercija yra lengvumo menas.

Menas jus moko kurtis svajones, tikrasis, amžinasis menas yra jūsų mokytojas, kuris parodo, kokios spalvos dera ir kurias natas sujungus jūsų širdys virpteli, tikroji literatūra jums parodo, kas yra meilė, kaip reikia aukotis ir kodėl reikia nuvažiuoti į Paryžiių. Dangų remiantys bažnyčių skliautai parodo jums, kaip stipriai galima tikėti tuo mistiniu ponaičiu, kuris galbūt sėdi kažkur tarp karamelinių debesų.

Jūs džiaugiatės menu, jūs nortie tapti jo dalim, tokia neklystančia ir nepaveikia laiko tėkmei, jūs susikuriate svajonių…

o komercija jums parduoda kelią į jūsų svajones.

Netikrą kelią ir plastikines svajones, žinoma. Komercija jums parduoda patogią matricą, komercija užmerkia jums akis ir švelniai veda jus į utopijos pasaulį, tyliai niūniuodama gražiausiu balsu, kokį jūs esate girdėjęs.

Nuotrauka: nugoolinta.

Rodyk draugams