BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Davatkos vs. The Human Body Exhibition ir kitos aktualijos

2012-02-16 | Aplinka

Grįžau į tėvų namus tam, kad pasimokyčiau perlaikymui (taip, mokslą myliu, o savo studijų principo nemėgstu, todėl studijoms mokausi retai ir nedaug), bet vakar su Geistaute žiūrėjau filmą, o šiandien kuičiuosi internete. Pasižiūrėjau labai neblogą „Positive Money” prezentaciją apie tai, kaip bankai sukuria daugiau pinigų, nei jų realiai yra, kaip ekonomika vystoma skolos pagrindu ir kodėl šita sistema veda į neabejotiną krachą. Vieną tokį jau turėjom, kai sprogo nekilnojamojo turto burbulas, panašiai nutiko mūsų „Snorui”, JAV skolos neįtikėtinos, bet jie toliau ramiu veidu spausdinasi sau dolerius. Anksčiau ar vėliau sistema vėl užluš. Jau kliba. Prezentaciją galit parsipūst iš „Linkomanijos”. Autorių teisių aktyvistai galit ramiai atsikvėpti - oficialiame puslapyje galit lygiai taip pat siųstis. Nemokamai. Nieko pernelyg naujo, jeigu turit bendrą išsilavinimą, tačiau gražiai, paprastai ir vizualiai - kaip sakė mano kalbos kultūros dėstytoja, jeigu „seneliai suprastų”, tai prezentacija/ vieša kalba yra gera. Šitą, tai tikrai suprastų.

Knisinėdama internetą perskaičiau nuomonę apie „The Human Body Exhibition”, kuri vadinama populiariausia paroda pasaulyje. Kaip žinia, joje kažkada gyvenusių žmonių kūnai, kaulai, audiniai. Chemiškai apdoroti ir pateikti plačiai peržiūrai. Čia ir žemiau cituoju delfi.lt esantį tekstą:

Pagrindinis kriterijus pažangioje ir moralioje visuomenėje turėtų būti pagarba žmogui, jo teisėms ir orumui. Norėčiau dar kartą atkreipti dėmesį į jau žinomą faktą, kad šioje parodoje demonstruojami iš tikros „medžiagos”, tikrų kūnų, tikrų ŽMONIŲ padaryti eksponatai. Parodoje tiesmukišku atvirumu rodomi kūnai yra ASMENŲ, kurie gimė iš meilės, gal ir patys mylėjo, kentėjo, verkė, džiaugėsi, gėrė arbatą, grožėjosi gėlėmis, ieškojo tiesos. Dabar jie - eksponatai.

Per retai ir per tyliai klausiama dėl pačių eksponuojamųjų laisvo informuoto sutikimo. Galų gale, apie kokį sutikimą kalbame? Mirtis ir mirusio žmogaus kūnas turi būti gerbiami, net jei pats žmogus sau tos pagarbos nenori.

Taip. Pagrindinis kriterijus tikrai turėtų būti pagarba žmogaus teisėms ir orumui, o jeigu žmogus pats oriai pasirinko paaukoti savo kūną parodai - net nekvescionuojant priežasčių (meilė mokslui, ekshibicionizmas, pinigai), tai kodėl vėliau, dėl davatkiško moteriškės iš virtuvės požiūrio, žmogaus pasirinkimo turėtų būti nepaisoma?

Aš nemėgstu žmonių ribotumo ir nesuprantu, kodėl reikia kištis į svetimus sprendimus, kurie niekam nedaro žalos? Žinot, kad galima parduoti savo odą iš kurios  po jūsų mirties vėliau gamins itin brangias ir retas žmogaus odos pinigines, dokumentų dėklus ar net batus? Jeigu jums tai amoralu, tai jūs neparduodate ir neperkate. Jeigu jūs nieko prieš - parduodate arba perkate. Žmogus, tai miręs juk, gyvam jam odos niekas nedirs ir tamsioj pakampėj nelauks, kad jį anksčiau laiko nukalt.

Tik gaila, kad kuo toliau, tuo daugiau prisiriję duonos ir prisižiūrėję žaidimų tampame vis amoralesni ir aklesni.

Kas išvis yra moralė? Krikščioniškoji moralė - taip, suprantama, kad remiantis jų dogmomis, tokie žaidimai su mirusio žmogaus kūnu yra amoralu. Aš nesu krikščionė, o moralu man yra tai, kas nekenkia kitiems. Sakyti, kad tokios parodos nužmogina, skatina smurtą ar mažina pagarbą žmogaus kūnui yra neobjektyvu, kadangi tam nėra jokio pagrindimo.

Jeigu kalbėsime apie mano asmeninę nuomonę, tai aš manau, kad žmogaus kūnas, kaip ir viskas gamtoje ir moksle, yra magiškas. Jūs suvokiate, kad tokia sudėtinga sistema, kuri geba veikti šitaip darniai, autonomiškai valdyti tokius sudėtingus fiziologinius procesus, susidarė iš dviejų ląstelių? Geras, ką?

Beje, dėl savo kūno dar neapsisprendžiau - žinau, kad visus tinkamus transplantacijai audinius ir organus paaukosiu, o ar savo kūną atiduosiu moksliniams tyrimams? Dar neapsisprendžiau. Tikriausiai. Jeigu ne, tai norėčiau, kad mane sudegintų, o pelenus išbertų kokioj gražioj vietoj. Kapinės užima daug naudingo ploto, o ir laidotis į žemę pagal krikščioniškus papročius būtų amoralu, nes veidmainystė mano vertybių skalėje yra amorali. O štai laisvas pasirinkimas - anaiptol.

Rodyk draugams


Filosofija

2012-01-30 | Aš esu tai, Kasdieniška

Ich wohne in meinem eigenen Haus,
Hab Niemandem nie nichts nachgemacht
Und - lachte noch jeden Meister aus,
Der nicht sich selber ausgelacht.
Über meiner Haustür.

Friedrich Wilhelm Nietzsche

Filosofiniai plepalai buvo mūsų mėgstama tema, kai buvom paauglės. Žinoma, kad tai buvo savęs ieškojimo metai, visi norėjo būti labai originalūs, tačiau užuot bėgus iš namų (nebėgom tikriausiai todėl, kad tėvai buvo liberalūs ir iš namų išeiti leisdavo) mes puoselėjom savo išsilavinimą. Tai buvo tam tikra protesto forma - skaityti ne tik Harį Poterį. Būdama vienuoliktokė įskaitiniam darbui paruošiau literatūrinę kompoziciją pagal Nietzsche tekstus (lietuviškai, nors tada vokiškai susišnekėdavau). Atsimenu, kad mane klaikiai piktino, kaip galima nesuprasti dalies apie aguonas bažnyčių griuvėsiuose. Žinot, kad paaugliai keisti, nes jų neuroniniai tinklai formuojasi iš naujo? Neuronų sinapsės (jungtys) yra atminties ir įgūdžių esmė - vaikai jų turi daugiau, o paauglystėje jos persiformuoja. Būtent todėl paaugliai elgiasi kvailai, tai nėra tiesiog mistiškai romantiškas ir trenktas gyvenimo tarpsnis. Viskas yra paaiškinama. Mokslas yra magija, tačiau jį reikia išmokti mylėti. Kitu atveju viskas atrodys labai ciniška.

F. W. Nietzsche irgi reikia mokėti mylėti. Man jis niekada neatrodė negatyvus - manau, kad jis tiesiog egzaltuotas ir literatūriškas stoikas. Beje, jis labai nepatiko mano dėstytojui universitete, bet pastarasis dažnai būdavo girtas, todėl jis buvo linksmas ir visus dažniausiai labai mylėjo be jokios priežasties. F. W. Nietzsche meilę, žinoma, reikėtų užsitarnauti, manau, kad tai teisinga.

Kita vertus, kas yra meilė? Dopaminas su serotoninu išėję pasivaikščiot per sinapses?

Asmeniškai aš šypsausi, nes man labai gražu. Įsivaizduojat, kad kitas žmogus pakeičia cheminius procesus jūsų organizme? Die fröhliche Wissenschaft!

nuotrauka: weheartit.com, jeigu nežinote, tai portretinėje tatuiruotėje yra Nietzsche.

Rodyk draugams


Labas, man sesija.

2010-12-16 | Aš esu tai, Kasdieniška

Tikriausiai numanote, kad aš šiuo metu intensyviai mokausi žaidžiu Sims 2 Pet Stories. Auginu rusų kurtus ir bulterjerus, namuose išlaikau eklektišką, bet gan kuklią atmosferą ir neužsikraunu baldais, o mano darbas yra ctrl + shift + c: motherlode. Ne, kai žaidžiu Quake 2, tai mano darbas nėra god mode.

Šiandien nupirkau pirmąją kalėdinę dovaną, Geistautei, bet nesakysiu ką, nes ji irgi čia užsuka, o šiaip kada pirksiu kitas dovanas, tai aš nežinau, nes man priešsesijinių atsiskaitymų krūva. Aš nemėgstu savo mokslo, nemėgstu atsiskaitymų ir nemėgstu šitos švietimo sistemos, kur reikia be proto daug kalt mintinai, praktikos gaunam juokingai mažai, o atėję į darbą tos savo pusiau pamirštos teorijos krūvos nemokam pritaikyt.

Šią naktį praleisiu su genetika, o savaitgalį su fiziologija ir tikiuosi, kad tai bus mano tiesus kelias į abiejų dalykų egzaminus. Kitu atveju, galėsiu labai liūdėti, kad jiems naktys su manim nepatiko ir dar kartą bandyti kitais metais. Už krūvą pinigų. Kadangi aš, žinoma, už savo naktis nesu pratus mokėt, tai labai tikiuosi, kad kaip ir kiekvienas teisingas studentas antradienį atsikimšiu daugiau alaus butelių nei padoru ir įprasta ir juos išgėrus galėsiu pasiguldyt konspektus į stalčius, o pati ramiai miegot savo dryžuotoj patalynėj. Viena.

Bent jau iki tikrosios sesijos.

nuotrupos iš snukiaknygės ir priešsesijinių pokalbių su mano brangiausia laboratorinių partnere Ieva.

Rodyk draugams


Kalbajobai.*

2010-10-28 | Kasdieniška

Prieš kelias dienas po parodos ŠMC su Geistaute užėjom į Chaplin`ą  - aš stiklui viskio, o Geista bjauriai kartokam džinui su toniku. Paroda visai nebloga, bet negalėčiau sakyt, kad man kas labai įsiminė… Man ji pasirodė labiau socialinė, nei meninė, bet, matyt, tai yra išskirtinis lietuvių bruožas. Tą vakarą mane labiau nudžiugino smulkmenos - tai kaip žmonės vaikšto tempdami kojas, stabtelėdami keistose pozose. Ir vis šypsojaus, kai skaičiau nuotraukų aprašymus kartu su užsieniečiu vyru. Sustodavom kartu, skaitydavom vienodai ilgai - tik jis angliškąją versiją, o aš lietuviškąją. ir prie nuotraukų stovėjom tiek pat. Bet tame jokios metafizikos. Paprasti dalykai kartais gražūs vien savo paprastumu.

Geistautei vėliau pasakojau apie dokumentinį Giedrės Beinoriūtės filmą „Troleibusų miestas“, kurį filmavo Vaidotas Digimas. Filmas labai smagus ir taiklus, jame nuostabiai atsiskleidžia mūsų visuomenė ir jos skirtingų sluoksnių tarpusavio santykiai, jeigu kam pavyks jį rasti internete (jeigu turit laikmenoj, ar matėt pirkti), tai pasidalinkit ir su manim - norėčiau dar kartą pasižiūrėt brandesne galva. Jei gerai pamenu, tai filmo operatorius Vaidotas Digimas labai taikliai pakomentavo, kad šita dokumentika turi išskirtinę kalbą - Vilniaus dialektą, kuomet žmonės kalba lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai. Paeiliui ar pramaišiui. Tądien važiuodama troleibusu namo persirengt prieš parodą dar kartą paklausiau svetimų pokalbių… ir tikrai:

mi pasadili tam žolytė. očen krasivo.

Vienoje „Californication“ serijoje Hank Moody guli lovoj su moterim ir ji užuot nusijuokus sako:

LOL

Hank Moody, tai nuliūdina. Ne, visai ne dėl to, kad moteris su juo lovoj laughing out loud. Manau, kad jam taip nebūna, nes Hank yra nuostabus. Jam liūdna, nes anglų kalba miršta, nes žmonės naudoja bukus trumpinius ir internetinį slengą perkelia į kasdienybę.

Man irgi liūdna, kad padori lietuvių kalba tebesimaišo su rusų ar lenkų ir ima maišytis su anglų kalbomis. Ir maišosi ten, kur jai maišytis visai nereikėtų, o štai normaliose ir visiškai pateisinamose situacijose įsikiša kalbajobai taikydami visiškai nelogiškus lietuviškus terminus ten, kur jų nereikia.

Lietuvių kalba man labai graži, tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl aš myliu Lietuvą ir mūsų, išsilavinusių ir protingų žmonių, pareiga kalbą tausoti ir puoselėti, nes tų, kurie ją vartos netinkamai, jos negerbs ir gadins ją svetimybėmis visad atsiras. Kita vertus, viskas turi turėti ribas ir moksliniai bei techniniai terminai tikrai turi teisę būti vartojami originalo kalba.

*kopyraitas Algio Ramanausko.

nuotraukos: nuguglintos, mano FB.

Rodyk draugams


Esu gyva.

2010-10-03 | Aš esu tai, Kasdieniška

Esu gyva, mokausi, dirbu, rengiuos važiuot į gimtadienį. Mėgstu Jus visus. Būtinai Jums parašysiu plačiau, kuo gyvenu ir pasidalinsiu trupučiu įžvalgų. Jau seniai ruošiuos, bet paroj nedaug valandų, aš nemoku planuoti laiko, greitai pavargstu ir ak… taip… pradėjau žaisti Quake 2. Vėl.

Su meile,

r.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo (fotografavo Dovilė, įrankis: webcam), žaidžiu Quake 2. Su turbanu, nes šalta.

Rodyk draugams


Mae govannen. (sindarų: Malonu susitikti)

2010-05-02 | Aš esu tai, Kasdieniška

Atsiprašau už vėlavimą, bet aš užsikrovus darbais, sunkiai sergu viskuo pasaulyje ir skendžiu savo princesiškame jautrumo pasaulėlyje. Man skauda pėdą ir aš turiu trim aštuonis su puse karščio.

Taip, aš esu labai gležna. Man sunku. Aš sunkiai vaikštau jau tris dienas, nes man ištino pėda ir labai skaudėjo, bet jau geriau, ačiū. Manau, kad per kelias dienas pasveiksiu visiškai ir vėl būsiu laiminga ir džiugi. Taip, žiemą buvau apsiverkus, nes buvo šalta. Du kartus. Vytas mano, kad tai juokinga.

Šiandien pasidalinsiu su jumis savo geek`iškais fetišais. Kaip ir visi mokslą mėgstantys žmonės aš esu ne tik nerd`ė, bet ir geek`ė. Aš skaičiau viską, ką parašė J. R. R. Tolkien, aš rimtai svarsčiau tatuiruotis jo inicialus, aš galėčiau tuoj pat subraižyti Elrondo giminės medį, moku citatų iš knygų ir filmų, mokiausi elfų kalbos, sindarų tarmės.

Elfų kalbos yra dvi - kvendų (quenya) ir sindarų (sindarin). Kvendų kalba yra senesnė, Žiedų Valdovo trilogijos laikmečiu naudojama tik oficialiuose dokumentuose, rašytinė kalba. Ji mažiau išplėtota ir mano ausiai labiau kapota, todėl mokiaus sindarų kalbos. Sindarų, arba Pilkųjų Elfų, kalba yra šnekamoji, kiek paprastesnė nei kvendų ir man ji skamba gražiau. J. R. R. Tolkien ją išplėtojo labiau, ne tiek, kad ja būtų galima laisvai kalbėti, tačiau apytikrius sakinius sudaryti tikrai galima.

Aš jums žadėjau surašyti jūsų vardus elfiškai, atsiprašau jeigu pamiršau parašyti kieno nors vardą. Jeigu taip atsitiko arba jeigu norit, kad parašyčiau jūsų vardą, tai duokit žinot.

Namarie (kvendų: Viso gero)!

nuotraukos: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Mano Vilniaus gidas.

2010-04-01 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Noriu parašyti reklaminį įrašą ir parodyti, kad gyventi galima labai smagiai. Ir tam nereikia vėl lįsti į prakaituotą Havana Social Club (nors aš būsiu ten per Liverpool gimtadienį. Noriu pašokt, parėkaut, pažiūrėt į Juliuką The Colours of Bubbles).

Vakar buvau improvizacijose VPU, buvo visai smagu. Vieni geriau vaidina, kiti prasčiau, užduotys tipinės, bet atmosfera buvo puiki - akivaizdu, kad žmonėms labai linksma ant scenos, jie tiesiog švyti pozityvu, pasibaigus renginiui su visais atsisveikino ir spaudė rankas. Jų gitaristas dieviškas. W, tu esi ramybė!

Vėliau su Dovile užsukom į Apuoką. Tai senų metalistų alubaris Subačiaus gatvėj. Jie turi gero tamsaus alaus ir litrinių bokalų. Ten skinai rėkalioja antisemitines daineles, o per kolonėles plyšauja metalas. Susikalbėti neįmanoma - privalai rėkti, o laikais, kai patalpose buvo galima rūkyti, Apuokas skendėjo dūmų migloj.

Apuokui užsidarius užsukom susitikti su draugais į Pogo, kuris yra Vilniaus gatvėj. Pogo visai neblogai, jie turi to žudančio gyvo alaus, bet aš manau, kad tas rūsys neturi jokios atmosferos. Žinoma, patogi vieta ir daug erdvės… Kreivokai besišypsantis Petia prie fusbolo stalo.

Žinoma, geriausia vieta išgerti alaus (siaubingai skiesto) arba žaisti laboratoriją maišant degtinę su šampanu yra Suokalbis - legendinis baras Rašytojų Sąjungos pastate. Mano močiutė ten eidavo vyno! Anuomet ten vyko poezijos skaitymai, muzikos vakarai, diskusijos su rašytojais… Tai yra bohema, o ne absurdus vapantis Rudokas ar iš švarko kišenės degtinę traukiantis Nikodemas. Didžioji dalis suokalbininkų yra siaubingai nusivylę žmonės, tačiau kartais jie pradeda tikėt linksmybėmis ir ima šokti ant židinio atbrailos ar stalų. Džiugu tai, kad jums jie leidžia šokti ant stalų. Ir jiems nesvarbu. Tu gali būti isteriškai laimingas, tu gali būti klaikiai apsirengęs, tu gali neturėti nė cento arba švaistytis šimtinėmis, gali trypčioti su aukštakulniais, o gali verkti kampe. Suokalbis priims visus.

Tiesa, nauja vieta išgerti alaus bus Biržų alaus išsinešimui parduotuvėlė su keliais stalais. Naujininkuose. Viduj kvepia pirtim ir vyrai nuvargusiais veidais kalba rusiškai.

Šiandien užsiregistravau į Cafe Scientifique paskaitą apie smegenis. Esat buvę šiose paskaitose? Tai fantastiškas projektas, kurio metu labai aukštos klasės specialistai skaito labai geras paskaitas neformalioj aplinkoj. Gurkšnoji rūgštoką baltą vyną, o profesorius Vaitkus tau pasakoja apie hadronų greitintuvą ir tai, kaip jis per CERN tvoras laipioja. Būtinai nueikit!

O antradienį grįžkit į beveik tą pačią vietą ir užeikit į Arkos galeriją. Arka buvo ta vieta, kur aš pirmą kartą pamačiau Prano Gailiaus darbus, o jie neįtikėtini. Aš nesu didelė dailės mėgėja, tačiau Gailius man labai patinka. Jo darbai labai detalizuoti, bet kartu subtilūs. Pati Arkos galerija gera tuo, kad jie puikiai derina autorius. Pirmam aukšte gali pasižiūrėt į impresionistų terliones, o viršuj kabo kompiuteriu paišytos avys.

Pasitikit vakarą skaičiuodami bažnyčių kryžius Subačiaus aikštelėj, ant Taurakalnio laiptų arba Barbakano, o ryte pasinešiokit kavą popieriniam puodelyje, pasimėgaukit bundančiom gatvėm, jaunais žmonėmis, kurie susirūpinę skuba į darbą, jų vaikais su juokingai didelėm kuprinėm, senukais, kurie suirzę malasi mieste vos prašvitus.

Ir kada pastarąjį kartą buvot teatre? Operoj ar balete? Galbūt iškeiskit kiną ir vakarienę picerijoj į spektaklį ir puodelį karšto šokolado. Aš eisiu į Rigoletą su mama. Galėsiu papasakot.

Mylėkit Vilnių.

nuotraukos: pirmoji Edgaro Černiausko, antroji iš draugų asmeninio archyvo, trečioji yra nugooglintas Prano Gailiaus darbas, o ketvirtoji bala žino kieno fotografuota, tačiau aš žinau, kur yra tas užrašas.

Rodyk draugams