BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Kasdienis špaklius

2013-04-09 | Kasdieniška

Moraliai ruošiuosi eiti į virtuvę kepti pyrago, nes kokia gi save gerbianti moteris per visą dieną ten sugeba apsilankyti tik rukolos lapų ir lašišos į lėkštę įsidėt. Bediskuduodama su savo tingumu susirinkau visur išmėtytą kosmetiką ir ją susidėjau į spintą iki rytojaus. Šiandien nesidažiau, nes dirbau iš namų, bet viename etape ketinau eiti dirbti miestan, tai susirankiojau špaklių, kurio taip ir nepanaudojau.

Man pačiai patinka įrašai, kur merginos dalinasi tuo, kas būna ant jų veido, todėl ir aš, kaip ilgametė špakliaus vartotoja nusprendžiau pasidalinti savo mažaisiais džiaugsmeliais.

Veidui prausti kasdien naudoju Body Shop prausiklį - patinka, nes gaivus, maloniai atgaivina odą po miego, dar pabaigai visada veidą perlieju lediniu vandeniu ir pasitepu bet kokiu kremu. Mano oda visai nejautri, neriebi, gal kiek sausa, tai tinka bet kas. Nors gal labiausiai mėgstu Eucerin, nes jų kremai neturi kvapo.

Pudros yra mano mėgstamiausias dalykas pasaulyje, nors mano oda ir nėra probleminė, tiesiog labai blyški, todėl su pudra aš sau atrodau gyviau - jau 10 metų (nežinau, ar baisu tai, kad senstu, ar tai, kad man mano išvaizda svarbi tapo sąlyginai anksti) naudoju Maxfactor Lasting Performance 102 Pastelle (vasarą) arba 101 Ivory Beige (šaltuoju sezonu). Šiaip ji gal kiek sukuria kaukės efektą ir maskuoja labai smarkiai, todėl jos reikia labai nedaug ir oda neapsunkinama. Biri pudra - jau kelis metus mėgstamiausia Rimmel Stay Matte - ji dviejų spalvų, aš naudoju šviesesnę. Labai smagiai laikosi, neblizga, idealiai tinka labai šiesiai odai. Dabar turiu ir skystą Rimmel Stay Matte 103 True Ivory (turėjau ir kitos spalvos skystą, bet jau neprisimenu, kokią), tai ji turi gelsvą atspalvį ir yra nemalonios, grūdėtos konsistencijos, reikia ilgai tepti, o efekto nedaug, lyginant su mylimiausia Maxfactor ši gan skysta.

Minimaliai naudoju skaistalus, kuriems nesu labai išranki, dabar turiu lyg ir Nivea, bet jau nesimato užrašo. Toliau seka antakių ryškinimas - kartais, kaip šiandien būnu nepasidažiusi, todėl man nepatinka antakius pasiryškinti ilgesniam laikui, kai jų spalva laikosi ilgai (pasidažius salone), o aš nesu pasidažiusi, tai veide antakiai pernelyg smarkiai šviečia. Žodžiu, kasdien juos perbraukiu rudais akių šešėliais. Irgi Nivea Pure Diamond, kurie turėtų blizgėti, bet to nedaro, tad antakiai jiems dėkingi.

Prieš kokį mėnesį buvau įsigeidus prisiauginti blakstienas, įsigeidžiau gal ir seniau, bet prieš mėnesį jau buvau pakeliui į saloną, tada mama man nupirko blakstienas ilginantį tušą. Rimmel Glam Eyes Day 2 Night. Man labai patinka Rimmel tušai. Jie labai pigūs, tačiau efektas žymiai smagesnis nei penkis kartus brangesnio YSL. Įdomumas tame, kad šita Day 2 Night nesąmonėlė turi du šepetėlius - vienas ilgina, kitas tankina. Tiesa ta, kad vienas tikrai labai gerai ilgina! Kitas - lipina tarpusavy ir papildomai apklijuoja gumulais.

Naudoju vienintelės spalvos lūpdažį, t.y. ryškiai raudoną, o pats geriausias pasaulyje yra Lumene 15 Vintage Red. Jis tikrai labai ilgai ir gerai laikosi. Tikrai labai gerai - praktiškai visą dieną. Žinoma, dažniausiai apsiriboju vazelinu arba blizgiu. Blizgius perku visus pasaulye, tuos, kurie man skaniai kvepia, paprastai rankinėje turiu kokius tris. O kas liečia vazelinus, tai noriu atskirai pagirti Uoga Uoga. Šeštadienį nusipirkau jų mažutį lūpų balzamą, pavadintą Pabučiuok Mane - jis labai švelniai kvepia, neturi spalvos ir labai maloniai drėkina.

Tikiuosi, kad kažkam šis įrašas pravers arba įkvėps atsikelti anksčiau ir pasidažyti. Visi blevyzgoja apie natūraliai nuostabias gražias lietuvaites, bet man atrodo, kad mes iš prigimties esam gan pilkos, kaip ir tradicinė lietuviškoji pilkoji plaukų spalva. P.S. Mano atkaltas špakliavimosi procesas trunka tik apie 10 - 15 min!

Ir metas eiti kepti pyrago, kol nebaigiau indelio braškių, kuris teoriškai skirtas pyragui.

Rodyk draugams


Rašyti. Užmigti. Užgimti.

2011-12-13 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Ateina sesė nemiga, atsiveda savo bičiulę apatiją ir juodvi glosto man žandus savo kibiais, karštais pirštais. Vartausi lovoj į lubas įsmeigus savo plačiai atmerktas akis ir galvoju. Galvoju, kad galėčiau atsikelti ir rašyti. Arba dirbti. Arba mokytis. Užvis labiausiai norėčiau rašyti - rašymas visada buvo mano auksinis bilietas. Žinau, kad Vytui buvau sakiusi, kad aš tikrai nenorėčiau gyventi, jeigu negalėčiau vaikščioti. Arba jeigu mano veidas būtų subjaurotas. Prisimenu, kad jis pavadino mane tuščia ir vaikiška. Net buvo stabtelėjęs įsmeigti į mane akių. Gėlių gatvėj. Ten kur kekšės ir degtinė kiaurą parą.

Jeigu negalėčiau vaikščioti arba būčiau pernelyg baisi, kad išeičiau į gatvę, tai rašyčiau. Užsidaryčiau savo tekstų pasaulyje ir jais gyvenčiau. Tai būtų mano nenutrūkstamas sąmoningas sapnas. Aš ir dabar taip darau - savo tekstuose mano moterys ramesnės ir labiau užtikrintos, jos gražiau myli ir neabejotinai moka vaitoti tyliai, bet taip, kad nuo garso net jos pačios suvirpa. Ir jų vyrai tokie prie kurių tiesiog reikia glaustytis. Jeigu galėčiau dabar tokiam įsikniaubti į krūtinę, tai visos mano bėdos išsispręstų - jo ritmingai plakanti širdis išdaužytų visus mano demonus. Ir jis uždėtų ranką ant mano auksaspalvių plaukų, tiesiog atsidustų, jo karštas kvapas paliestų mano kaktą. Kaip patepimas išvaduojantis nuo nuodėmių.

Ir jeigu aš imčiau ir naiviai įsimylėjus pagimdyčiau keletą sūnų, tuomet galėčiau rašyti stebėdama, kaip jie palaimingai miega. Arba apie jų mažulyčius pirštus apgaubančius mano nykščius. Apie jų nustebusias išraiškas, kurios priverčia mano bičiulius šypsotis taip lyg jie tikėtų. Net nesvarbu kuo. Nuoširdžiai tikėtų. Geresniu rytojumi, matyt. Tokiu, kuris užgims mano sūnų dėka. Tiesa, šiandien man šis žodis toks svetimas, kad atrodytų jog klaidą padariau: sūnų šunų. Galbūt visada bus taip, o pasiilgusi naujų potyrių ar minutei pagauta evoliucinių poreikių, ar išsigandusi neplanuoto nėštumo, galėsiu išsirašyti.

Tada galėsiu už durų išprašyti visas nemigas, apatijas, melancholijas, savigraužas, baimes. Tada galėsiu užmigti, o rytoj užgimti. Rašant irgi galima užmigti - galima užliuliuoti savo kasdienybės pasaulį pirštais baksnojat ritmą į klaviatūrą, skrebenant tušinuku ar barstant žodžius į diktofoną. Rašant galima ir užgimti, pasiguldžius savo gyvenimą tereikia susirašyti naują - tą jausmingesnį ir skaidresnį, kiaurai varstantį ir žėrintį taip truputį melsvai.

Labanakt, mielieji.

P.S. Nuotrauka iš paryčių. Vasarą Vilnius mane dažnai į lovą pasiguldydavo jau gerokai po saulėtekio.

Rodyk draugams


Tuštybė

2011-10-03 | Kasdieniška

Kaip žinia, aš gyvenu Naujininkuose. Kam nežinia, tai aš gyvenu Naujininkuose. Jeigu į miestą važiuoju ne taksi, tai tuomet dažniausiai praeinu per požeminę geležinkelio perėją. Žinot, ką tokiais atvejais smagu daryt? Turiu galvoj tada, kai atsiduri priešais stiklines duris. Taip, žinoma, kad pasižiūrėt į save. Bet tą galima padaryt žiūrint į vitrinas kiek vėliau. Šioje situacijoje reikia žiūrėti į tuos, kurie yra už nugaros.

Vyrai visada žiūri į užpakalį. Visada. Bent jau į mano. Moterys nužvelgia nuo galvos iki kojų - vertina drabužius, batus, plaukus, rankinę, figūrą, užpakalį, neabejotinai, irgi.

Aš dažniausiai nesijaučiu nemaloniai. Anaiptol. Dėmesys man patinka, o moteris (skudurus, batus, plaukus ir keliais ta kekšė mažiau sveria) aš irgi nužvelgiu.

Šiandien nelabai norėjau namo, tad šiek tiek pasivaikščiojau. Kritiškai žiūrėdama į moteris, nes nepastabėjau jokių man įdomių vyrų. Tiesa, vienas prasilenkdamas man trinktelėjo į petį, o aš gležna būtybė ant dešimties centimetrų aukštakulnių, tad man akimirksiu tapo įdomi jo ateitis - tikiuosi, kad šiandien jam nuleido padangą.

Vaikštinėdama prisiminiau vieno lietuvių modelio žodžius, kad čia daug gražių merginų, bet jos gerokai persistengia - avėdamos aukštakulnius su kuriais žirglioja, oranžiniai nusidažydamos veidus, nusipiešdamos antakius, įsisprausdamos į per mažus drabužius.

Nusprendžiau, kad man labai patinka ruduo, bet rytoj mieliau vaikštinėsiu ten, kur galėsiu pasižiūrėt į medžius ir drėgmę liuliuojančią senamiestį.

nuotrauka: mama mane išmokė daugelio naudingų dalykų - vienas jų yra tai, kad aukštakulniai yra labai gražu tik tuo atveju, jeigu sugebi su jais gražiai eiti. Aš savo dukrai perduosiu, kad jeigu ji sugebės su jais dar ir dviračiu važiuot, tai gali drąsiai prisigert juos avėdama.

Rodyk draugams


500 kcal per dieną.

2011-02-07 | Aš esu tai

Rudens semestre turėjau žmogaus ir gyvūnų fiziologijos paskaitą, kurios laboratorinių metu mes žiūrinėjom savo jautrumo slenksčius, nusistatėm kraujo grupę, hemoglobino ir gliukozės kiekį, pažaidėm su refleksais ir… skaičiavom per dieną suvartojamas ir sunaudojamas kalorijas.

Tąkart neribodama maisto aš suvartojau 2 000 kcal per dieną, kas yra visiškai normalu, nes maždaug tiek tada ir sunaudojau visą dieną nieko rimto neveikdama. Iškart prisiminiau bobiškam žurnale matytą zviazdų (ne oksanų ir ne nataškų) dienos meniu, kuriam maistas padorus, tačiau bendroj sumoj yra ~ 500 kcal. Max ~ 700 kcal.

Aš galiu sėkmingai nevalgyt tris paras ir išgerti po puodelį ar du arbatos kasdien, bet tada man krenta spaudimas ir šiaip gan sunku gyvent. Labai lengvai atsiranda mėlynės. Galiausiai net ir nelabai linksma tampa.

Kadangi šiuo metu aš didžiai nutolus nuo savo idealaus svorio, tai reikia atgauti raktikaulius.

Išvada ta, kad valgyti irgi reikia, bet mažiau ir ne viską, o tai sunku. Šiaip aš dažnai mėgstu varžytis ir laimėti. Paaugus labiausiai mėgstu laimėti prieš save pačią. Buvau sugalvojus, kad pradėsiu rašyt blogą su savo kasdieniu meniu, nes tada tikrai privalėčiau kasdien laikytis plano.  Šiandien ryte valgiau dvi riekutes juodos duonos, kelias alyvuoges, išgėriau puodelį kavos, tarp paskaitų išgėriau puodelį arbatos, o per neurobiologiją su Ieva nusprendėm, kad sriubą valgyti bus skaniau nei virtas morkas ir brokolius. Sriuba gavosi pakankamai pilkos spalvos, bet visai skani.

Lenkiu ton pusėn, kad maisto blogai turi būti su nuotraukom, o mano maistas negražus! Bet aš gražėju gan greit ir per mažiau nei savaitę numečiau 2 kg. Iš patirties žinau, kad kitą savaitę svoris kris greičiau. Ataugs, žinoma, taip pat greitai, bet tam yra sporto klubai ir stadionas vos tik oras atšils.

P.S. Tai mano asmeninis tinklaraštis ir aš pasakoju tai, kuo pati gyvenu. Jokiu būdu nerekomenduoju to jums. Sveika dieta yra ~ 1000 - 1 200 kcal per dieną + sportas.

mano ir Geistos skype pokalbiai, kai laikėmes dietos, nuotrauka: Alexa Chung, kuriai Geista pavydi raktikaulių. Aš asmeniškai manau, kad ji pernelyg anoreksiška.

Rodyk draugams


Auksinės santykių taisyklės.

2011-02-06 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Kopėčios

Vyrai turi vienas kopėčias ant kurių dėlioja savo merginas - apačioje tos su kuriomis permiegotum girtas, bet norėtum, kad niekas to nesužinotų. Ant aukščiausio laiptelio ta mergina apie kurią nori garsiai visiems pasakoti, nori su ja ne tik permiegot, bet ir šalia jos miegoti, o ryte atsibudus kalbėtis palinkus virš kavos puodelių. Tokia mergina vėliau taps tavo žmona ir gimdys tau gražiausius vaikus pasaulyje.

Merginos turi dvejas kopėčias: ant vienų rūšiuoja vyrus, o ant kitų - draugus. Vyrai yra tie su kuriais permiegi ir jie laikui bėgant gali perlipti ant draugų kopėčių arba iškristi visai. Draugai iš draugų kopėčių į merginų lovas nelenda. Galiausiai ant vyrų kopėčių viršutinio laiptelio lieka vienintelis - vaikų tėvas.

Šitą man pasakojo Godutė (tiesa mes dar skiriame L.J. kopėčias į kurias įlaipinami tie, kuriems jokios kitos nešviečia) ir tai peraugo į kupiną juoko pokalbį apie santykių taisykles, kurios gan plačiai žinomos ir niekas, žinoma, neprisipažįsta, kad jų laikosi. Tiesa ta, kad jos kartais tiek kartų girdėtos, kad kartais nejučiom būtent trečią dieną telefono rankinėj imi ieškot dažniau nei įprasta.

3 kartai

Bet ką inicijuoti galima tik tris kartus - iš eilės susitikti galima kviesti tik tris kartus ir tris kartus leidžiama skatinti susitaikymą ar pradėti diskusiją. Nesvarbu, ar kuri nors iš trijų iniciatyvų bus sėkminga. Jeigu tu rodai per daug dėmesio, tai prarandi truputį pagarbos. Neįdomu, kada gali kažką gaut lengvai ir klaikiai erzina, kai atsiranda lakstančių iš paskos.

3 dienos

Paskambinti reikia praėjus tris dienoms po susitikimo. Godutė šitai aiškina tuo, kad pirmą dieną galvoji apie tai, kas buvo gerai ir džiaugiesi; antrąją dieną situaciją vertini objektyviau, atrandi ir minusų, tad skambutis tampa nebe toks gyvybiškai svarbus; trečiąją dieną tau paskambina ir tai pateisina arba teigiamus pirmosios dienos atsiminimus, arba nepaskambina ir įtvirtina neigiamesnes antrosios dienos išvadas. Žodžiu, skambutis trečiąją dieną viską išsprendžia ir padeda susidėlioti savo emocijas objektyviai.

Saldainis

Paprasta. Kuo ilgiau lauki, tuo labiau nori. Iki tam tikro lygio, žinoma.

Lėlė arba mašinėlė

Atsimenat savo vaikystės žaislus? Tikrai turėjot vieną, kurį mylėjot labiausiai, numesdavot jį, kai tėvai nupirkdavo naują lėlę ar mašinėlę, tačiau galiausiai naujas žaislas tapdavo senu ir atsibosdavo, tad vėl grįždavot prie savo mylimiausio. Mano purvinokas sovietinis žydras meškiukas patupdytas lentynoj tarp knygų, o krūvos lėlių, pliušinių žaislų, barbių su jų bičais, vaikais, namais ir mašinom yra atiduoda arba dūla rūsy.

Kokių taisyklių žinot jūs ir kaip dažnai jas nejučiom (o gal sąmoningai) pritaikot gyvenime?

Godutės tinklaraštis.

nuotrauka: iš Godutės telefono. Aš ir Godutė.

Rodyk draugams


Nr. 7

2011-01-21 | Aplinka

Norėčiau pradėti nuo to, kad lakuojuosi nagus. Ir spausdinu klaikiai lėtai, nes mane ištinka isterija, jeigu sugadintą nagą tenka perlakuoti. Tikiuosi, kad technologijos artimiausiu metu pažengs tiek, kad būtų galima nusilakuoti nagą sodria spalva vienu sluoksniu. Aš lakuojuos jau trečią juodo blizgančio lako sluoksnį.

Prieš lakuodamasi nagus varčiau tinklaraščius norėdama išrinkti paskutinį žmogų, kuriam perduosiu savo apdovanojimą ir užėjau čia. Visų pirma, tai tiesiog privalu pasirinkti vyrą, kuris rašo asmeninį tinklaraštį. Reta! O ir šiaip, pirmą kartą po labai ilgo laiko perskaičiau visus įrašus (taip, jų nedaug, bet žinant mano nesugebėjimą susikaupti tokiems dalykams ir absoliutų nelojalumą nepažįstamiems žmonėms… čia didelės meilės išraiška). Tinklaraštį rašo vaikinas, kažkur buvau užtikus, kad jam 20 metų ir tai priverčia suabejoti rašliavos realumu, bet sukurtas fantastiškai žavus tipažas. Vaikinas, kuris truputį nusivylė meile ir ta proga dulkina daug merginų, labai savim pasitiki, gyvena sau laisvai ir linksmai, spontaniškai važinėja naktim prie jūros. Žinoma, kad jis patinka vyrams, nes visad įdomu paklausyt apie svetimas lovas (ypač tas, kurios juda dažniau nei jų pačių) ir, žinoma, kad jis patinka moterims, nes jos turi fetišą blogiems berniukams. Ir mergina skaitydama mano, kad ji bus ta vienintelė, kuriai pavyks paglostyti jam galvą taip, kad jis tupės jai prie kojų kaip koks gražus ir išdidus, bet visiškai ištikimas greihundas ir į lovą neš turkish delight.

Jums, žinoma, įdomi mano pozicija? Aš, manau, kad net jeigu šis tinklaraštis fiktyvus (tiesą sakant, manau, kad fiktyvus, bent jau didžioji dalis, bet nežaisiu savo mėgstamo analizės ir motyvų žaidimo viešai), tai jo sukurtas vyras yra smagus - toks lengvabūdiškas, mėgaujasi gyvenimu, bet turi ir truputį košės galvoj, truputį analizuoja save ir aplinką, kartais susimąsto, o kartais vėl puola į naktį ir daužo stalus baruose.

Dar smagiau tai, kad jį tokiu pavertė moterys. Ir išgydyt nuo to jį gali tik moteris.

nuotrauka: iš dabar vykstančios vyrų mados savaitės. Trussardi finalas. Fotografuota: jak & jil.

Rodyk draugams


Kekšės.

2010-10-10 | Aplinka, Kasdieniška

Mudvi su brangiausia Godute kekšėm vadinam dailius vyrus modelius, kurie turi plienines preso groteles. Galėčiau svaičioti apie tai, kad gražūs vyrai dažnai būna išlepinti ir buki egoistai, kuriems pakanka paglostyti plaukus ir jie jau pasirengę tave įsiverst į lovą. Ne tam, kad atsidėkotų už tą menkutį jiems parodytą dėmesį - tam, kad tau ir sau (labiausiai sau) įrodytų vyriškumą, patirtį ir gebėjimus.

Galbūt tame ir yra tiesos. Nežinau, nes mane supa nuostabūs vyrai.

Kekšės mūsų kalboj įgavo kitą atspalvį tikriausiai po Baptiste Giabiconi fotosesijos skirtos Helmut Newton. Juk Baptiste tikrai kekšė, Karl Lagerfeld boy - toy.

Valgydama risotto su čiobreliais ir džiovintom slyvom vartinėjau tinklaraščius ir akim permečiau merginos įrašą apie žmones, kurie perka tokias paslaugas. Buvo bandyta nagrinėti, kodėl tai daroma. Esat apie tai galvoję? Ar tiesiog nurašot pirkėjus į moraliai sugedusių, apgailėtinų, nevykusių žmonių sąrašus, tokių, kurie sekso įprastiniais būdais negauna?

Man visad atrodė, kad yra būtent taip, bet vieną naktį Havana Social Club kiemelyje pradėjau kalbėti su vaikinu, kurio vardo aš neprisimenu, bet mudvi su Godute jį tikrai galėtume pavadinti kekše. Jis modelis ir buvo neseniai grįžęs iš darbo Paryžiuj. Mes pradėjom kalbėt apie kekšes, tas tikrąsias, kurios parduoda savo kūną ir apie jų pirkėjus. Gražusis vaikinas gyveno agentūros bute su kitu neabejotinai gražiu vaikinu, kuris nusipirkęs kekšę ją parsivedė namo. Tie kas nors truputį susiduria su modeliais puikiai žino, kad jiems seksas nėra problema ir palaikyti labai glaudžius tarpusavio santykius visai lengva. Tas vaikinas galėjo sėkmingai tvarkyt manekenes, kad ir po dvi vienu metu, o jis perka kekšę. Juodaodę, tikrai negražią ir pakankamai pigią. Kodėl?

Nes jis amoralus nevykėlis? Nemanau. Todėl, kad jeigu jis lovoj atsidurtų su manim, tai jis matytų reikalą gerai pasirodyt ir turėtų man skirti pakankamai dėmesio, nes juk ryte aš galėčiau pyktelėjus pasidalinti savo nusivylimais su jumis, galbūt pakikenčiau su draugėm prie vyno taurės. Žinoma, kad juokauju. Niekada taip nedaryčiau, bet toks scenarijus juk visai realus. Manau, kad vyrui būtų pakankamai liūdna ir be to.

Kai esi su kekše, tai liūdna nebūna - darai, ką nori ir kaip nori. Ir niekam neįdomu, kaip tau sekasi. Svarbiausia tai, kad sektis turi tik tau. Nieko tame pernelyg kreivo. Kartais vienam suvalgyti banana split yra smagu. Matyt.

Labai noriu banana split. Suvalgom vieną per pusę, ką?

nuotraukos: pirmoji nuguglinta, kitos atsiųstos Godutės.

Rodyk draugams


Apie meilę ir kates.

2010-07-30 | Apsakymai, Aš esu tai

Viskas yra labai ironiška.

Dabar vėlyva popietė, paauksuojanti mūsų svetainę, tokia mieguista ir harmoninga. Nuo mažumės dievindavau vėlyvas popietes, tai laikas kai susirangau krėsle ir tiesiog mėgaujuosi nurimusiu laiku. Atrodo, kad prisigėrei blankstančių saulės spindulių ir tau imtų mausti galvą, jeigu tik pasijudintum. Aš jokiu būdu nesijudinu. Net tada kai jis grįžta ir glosto mano smakrą, tik vienu pirštu perbraukia per mano nosį ir lūpas ir leidžia savo delną link krūtinės. Jo ranka kvepia tabaku. Aš nesijudinu, bet imu giliau kvėpuot. Galop prasimerkiu ir matau jį nueinantį. Jis mirkteli man ir nueina. Saulės švytėjimas akimirksniu ima blankti, spinduliai greitai išbėgioja pro langus ir grindų plyšius, palieka mane visai vieną, jau plačiai atmerktom akim.

Tikriausiai aš imu mėgti naktį. Tokią tykią ir šiltą vasaros naktį, kai čirpia žiogai ir tolumoj dusliai gaudžia automobiliai, kai savaitgaliais vėjas kartais atneša girtų šūksnių, kai sutemos viską suminkština, o aš galiu snūduriuoti pasidėjusi galvą ant jo peties. Jis visad miega ant pilvo. Jis miega neramiai, vis garsiai murmteli, o aš prabudusi spoksau jam į veidą bandydama suprasti, ką jis dabar mato savo užsimerkusiomis akimis.

Kai paryčiais aš išvargusi pagaliau užmiegu, jis atsikelia ir išeina. Aš nė nejaučiu, kai jis nustumia mano kūną toliau, kad pats galėtų atsikelti. Ar jis grubiai ir atsainiai stumteli mane, o gal tiesiog nusipurto mane nuo savo nugaros, o galbūt lėtai, sulaikęs kvėpavimą ir įtempęs raumenis pakelia mano suglebusį kūną, tokį trapų jo stipriose rankose ir atsargiai mane paguldęs paglosto man pečius linkėdamas gražių sapnų ir žvalaus ryto. Bet jis išeina. Kaip man išbudėti visą naktį? Kaip man neužmigti ir neleisti jam niekur eiti? Kaip man visu svoriu užsirangyti jam ant nugaros, kad jis nepajėgęs manęs nustumti, vėl užmigtų?..

Ką man padaryti, kad tu nestumtum manęs nuo savo kelių, kai ateina tavo draugas? Ar man kartu prisėsti ir išmintingu tonu su jumis vertinti nenatūralias moteris iš žurnalų, o galbūt aš turėčiau su jumis kalbėti apie futbolą? O galbūt man tik naiviai kikenti šalia, o galbūt man tiesiog dūsauti, kai tu kalbi? Padūsauti tau į ausį, kad lengvas šiurpuliukas perbėgtų tau per pilvą? Ar lyžtelėti tavo kaklą? Ar suimti tavo tabaku kvepiančius pirštus?.. Pasakyk man ką daryti… Pasakyk man, kaip man atsidurti šalia tavęs, kaip atsidurti dar arčiau, kaip man atsidurti tavyje… Ar man telieka susidegint tau po kojom ir viltis, kad tu netyčia kvėptelsi mano pelenų?

O ar tu bent jauti tuos šiurpuliukus, kurie bėgioja per pilvą? Žinok, aš imu dusti, kai tu mane lieti, aš sulaikau kvapą, tavo rankos man primerkia akis, kaip tingus juodaodžių bliuzas, aš gniaužau kumščius ir stengiuosi neprarasti sąmonės, neužsimiršti nė vienai akimirkai, neatsiduoti savo palaimai vien tam, kad vėliau atsiminčiau kiekvieną tavo šiltos odos lopinėlį ant mano kūno, kad vėliau delnais braukyčiau per savo pečius, kuriuos tu glostei, kad pasibučiuočiau savo pirštus, kuriuos lietė tavo lūpos.

Tu man šypsaisi. Ir vis tiek nueini.

Aš tyliai išsmunku ir susirangau ant galinės tavo automobilio sėdynės. Tu jau pradedi važiuoti, kai aš švelniai drėksteliu tau kaklą ir tyliai murmteliu, bet tu supyksti, pradedi rėkti kažką nesuvokiamo, tavo švelnus ir sodrus balsas persimaino ir man ima spengti ausyse, man tvenkiasi ašaros ir aš jau imu virpėti, o tu apgręži automobilį, stumi mane pro dureles ir rėki, kad aš eičiau namo, rodai į duris ir rėki tuo visai ne savo, bjauriu balsu. Aš stumteliu duris ir susirangiusi ant sofos ryju ašaras, klausausi savo išprotėjusios širdies.

Man tai atrodo taip kvaila, juk jeigu aš gulėsiu čia ir ašarom laistysiu pagalves nieko, ničnieko nepasikeis, o aš tave priversiu glostyti mano delnus savo pirštų galiukais ir tu bučiuosi mano plaukus, kuždėdamas man elfiškai, aš nubėgsiu paskui tave, net jeigu man teks bėgti paskui tavo važiuojantį automobilį, aš nubėgsiu tam, kad tu suprastum, jog niekieno kito ranka nėra tokia šilta po tavo marškiniais kaip mano ir niekas kitas tau neįdės trijų su puse šaukštelių cukraus į arbatą, ir nėra tokio žmogaus, kuriam taip gyvybiškai svarbu įsikniaubti į tavo krūtinę, ir..

- Sveikas.

- Labas.

- Ko tu kažkoks keistas? Neišsimiegojai?

- Ne, normaliai viskas. Nu kažkaip durnai… Katę mano partrenkė.

- Rimtai? Kaip čia?

- Nu vakar kažkaip ji dingo, tada ėjau kai vakare parūkyt nusipirkt, tai radau prie kelio.

- Bjauru.

- Nu jo, bjauru, bet ir katė durna buvo. Šiaip niekad iš namų neeidavo, o tada ryte į mašiną mano lipo ir va vakare pabėgo, ir…

- Man atrodo, kad mano kaime dabar yra mažų kačiukų. Nori gal?

- Aha, gal ir nieko būtų. Gražūs tie maži kačiukai tokie.

Rodyk draugams


Aš jaučiu pareigą priminti, kokia aš esu moteris (tikros moterys yra truputį kalės).

2010-06-26 | Aplinka, Kasdieniška

Vakar Vytui pasakojau, kad kai aš pradėjau rašyti blogą (seniau turėjau kitą, rašėm kartu su Juste… prieš 4 - 5 metus), tai buvo madingi pseudointelektualai. Turėjai rašyti taisyklinga kalba, daug tarptautinių žodžių ir literatūrinių įmantrybių, būtinai naudoti daug kultūrinio konteksto, būtinai kur nors paminėta Kafką*. Nes nu Kafka yra Kafka. Jeigu jums neaišku, kodėl būtent Kafka, tai aš nematau reikalo švaistyti savo brangaus laiko ir kalbėti apie Kafką su vidutinybėmis. Buvo privaloma kartas nuo karto komentuojant pamokyti gyventi mažiau Dievo apdovanotus (tai yra visus kitus) rašinėtojus. O šiaip Dievo paliubomu nėra.

Šiandien blogina mergaitės!

Mergaitės lėlės.

Moterys kalės.

Visų pirma, tai meilės nėra. Meilė išvis daxuja užknisa, vyrai irgi. Mane moterų kalių įrašuose visad žavi vyriškasis vaidmuo - kadaise buvo pirmoji meilė Tomas - Domas**, kuris buvo vienintelis, pats svarbiausias ir saldžiausias, dėl jo linko keliai ir skraidė drugeliai, jam vienam mergaitė lėlė vis kepdavo citrininius keksiukus***. Ir jo es em es rytais šviesdavo ryškiau nei saulė. Prieš jį nudelbdavai akis mokykloje, o jis savo tvirta ranka kilstelėdavo tavo smakrą ir žūrėdamas į tave savo nuostabiai mėlynomis akimis nuostabiai šypsodavosi.

Bet jis yra asilas nx. Jis tik žaidė ir sudaužė tau širdį, todėl tu dabar norėtum jam nuraut kiaušus ir šušert juos tai storai (nes tu esi anoreksikė) kurvai su kuria jis dabar tamposi.Tu jį dabar priversi šliaužiot keliais paskui ir bučiuot žemę, kuria tu vaikštai, bet… viskas baigta.

Tomai - Domai, tu neįsivaizduoji, kokią tu man paslaugą padarei. Dabar jau viskas, dabar aš jau niekada neverksiu ir dabar saugokis, vyriškoji gimine. The bitch is there**** . Dabar jau man yra px, dabar aš žaisiu ir meluosiu, gersiu ir rūkysiu. Ir kalbėsiu dviprasmybes, kurios galėtų reikšti seksą. Vyrai yra gražūs, stiprūs, turi gerą humoro jausmą, žaviai pavydūs ir visai zjbs, bet šiaip vis tiek debilai.

Moters kalės gyvenime vyrai turi užimti didžiąją dalį (kad ir kokios beprasmybės jie yra), antra pagal svarbumą dalis yra fešion. Meilė jai yra išsakoma paveiksliukais*****, anoreksija, rūkymu ir aukštakulniais. Drabužiai kartas nuo karto yra svarbu.

Visa kita gali šmėžuoti - tėvai užknisa, mokykla, užknisa, kitos moterys kalės užknisa******.

* Nieko prieš Francą Kafką neturiu. Man jis tikrai patinka. Mokykliniam kurse, matyt, yra „Metamorfozė“. Taip? Aš siūlau perskaityt „Pilį“ - melancholiška ir įtempta vienu metu. Man labai patiko.

** Ironija. Vytai, tu turėtum suprast.

*** Taip, tie citrinininiai keksiukai mane tikrai traumavo. Geistaute ir Rokai, jūs turėtumėt suprast.

**** Visokie angliški yra labai svarbu.

***** Aš tai padariau idealiai - man pavyko suderinti madą, vyrus ir seksą.

****** Jos tuščios, pigios, kekšės ir storos. Nepaisant to, kitų moterų kalių įrašus būtina komentuoti išreiškiant visokeriopą moterišką solidarumą, ypač jei kalba eina apie kiaušų rovimą tomams - domams.

P. S. Aš turėčiau pareikšti savo asmeninę nuomonę? Aš laikausi Vyto pozicijos, kad žmonės, kurie tiek daug dėmesio skiria sau neturėdami absoliučiai nieko yra erzinantys.

Nuotraukos: nugoolintos, atsiųstos draugų ir paimtos iš Eligijaus FB.

Rodyk draugams


Verslo planas: vestuvės.

2010-06-12 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Pasitinku rytą su puodeliu kavos ir chalatu, manau, kad pietus ir ankstyvą vakarą pasitiksiu lygiai taip pat. Šiandien reikia pabaigti vieną straipsnį, o mano kompiuteris ir diktofonas, kuris gyvena gražiausiame telefone pasaulyje - Sony Ericsson W380i - nenori susitarti, telefonas įskaudintas ir dabar nuolat kraunasi. Neįjungtas į elektros tinklą, žinoma. Jį, matyt, įkrauna pykčio bangos.

Aš neturiu pykčio, visiškai nesu įsikrovus ir neturiu jėgų. Aš turiu daug ramybės (Jauniau, šneku, kaip tu), todėl norėčiau praleisti mėnesį balkone su knyga, vandeniu ir įdegio kremu. Vakarais gaminčiau itališką maistą, kurį užsigerčiau vynu, o kartas nuo karto nueičiau į parodą ar spektaklį, dar rytais gerčiau kavą mieste. Vasaros rytais, nes nėra nieko gražiau, nei bundantis senamiestis.

Su Gesta sakom, kad netekėsim, kol mums nepateiks automobilio ir kitų dovanų. Mes susilažinom, kai mums buvo nedaug metų.

Aš, žinoma, truputį juokauju. Dažniausiai esu darboholikė, kuri eina miegot paryčiais, o į savo dienotvarkės tarpus susirašo susitikimus su draugais. Šiuo metu truputį praradau savo pasišventimą, tačiau esu tikra, kad grįšiu į savo darbo rėžimą ir jaukų namų židinį pakurensiu tik kokį kartą per mėnesį - nusivalydama dulkes ir susidėdama išmėtytus daiktas - vien tam, kad galėčiau komfortabiliau dirbti prie savo pikto kompiuterio.

Koks moters vaidmuo yra jūsų akyse? Moteris yra lygiavertė vyrui - karjeristė, pavargus, visą savaitę pildanti savo banko sąskaitą, o savaitgaliais išsikraunanti su draugais, ar moteris yra švelni, nuo vartotojiško pasaulio nutolusi būtybė, kuri kepa citrininius keksiukus (Rokai, man tavo gimtadienio keksiukai yra trauma visam likusiam gyvenimui, jie nužudė manyje dalį moteriško ego)? Ar moteris yra ta sovietinio laikmečio superhero, kuri gimdo ir augina vaikus, dirba visą darbo dieną, gamina valgyt ir skalbia kojines visiškai pamiršdama save?

Gabaliukas iš mano ir Geistautės skype pokalbių, o nuotrauka: iš asmeninio archyvo. Aš su draugėm, kai mums ėjo stebuklingieji šešioliktieji metai (turbūt).

Rodyk draugams