BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Abstinencija

2013-02-21 | Aš esu tai

Yra toks terminas abstinencijos simptomai, jis apibrėžia alkoholikų ar narkomanų būseną, tai organizmui pradeda trūkti įprastinės dozės. Dabar geriu vermutą, tai alkoholio neatsisakiau, o narkotikų niekada ir nevartojau…

Bet visai neprisėdu parašinėti nei čia, nei kur kitur (ir darbe neberašau, nes redaguoju ir slampinėju po statistikas jausdama kylančias šilumos bangeles kartu su besistiebiančiais gemius’o stulpeliais). Šiandien sėdėjau vonioj ir leidau karštai srovei iš čiaupo kliokti man ant blauzdų ir mėlynų kelių (nukritau Vilniaus gatvėj), galvojau kažkokį dialogą, kurio jau neprisimenu. O vakar, eidama namo ir sverdėdama sniege (blaiva, mano batai mane pakelia 10 cm aukščiau) mintyse aprašinėjau susitikimą teismo salėje. Ir dar neseniai buvau pabudusi naktį, kažką dėliojausi galvoj, šnekėjausi su seniai apdulkėjusiais draugais iš raidžių ir pastraipų, kai mane išblaškė paklausiant, ar gerai jaučiuosi. Manau, kad gerai, nes užmigau greitai.

Reiktų tiesiog susiimti ir susirašyti viską, ką sugalvoju, čia surašyti tai, ką kiekvieną vakarą planuoju, iš apmirusio sužadėtinio išsitraukti senus tekstus. Sudaužiau ne tik mylimojo DELL netbook’o ekraną (vėliau pakeičiau), apliejau klaviatūrą, bet galiausiai ir kroviklį sudaužiau. Mojavau laidu virtuvėje, jį kiek atleidau, maitinimo blokelis vožėsi į radiatorių ir šiam skimbtelėjus ėmė dūgzti. Blokelis, ne radiatorius.

Tiesa, nusikirpau plaukus. Ir man jau 24-eri.

paveiksliukas: weheartit.com

Rodyk draugams


Sneak peak į knygą: Ištraukos.

2012-01-22 | Aš esu tai

Labiausiai mane džiugina rašymas - žinoma, aš myliu savo draugus ir šeimą, man patinka būti su vyrais, mėgstu vakarėlius ir naktinėjimus mieste, nusiraminu rytais darydama makiažą, o vakarais virpu skaitydama knyga, bet tiesa ta, kad laimingiausia būnu rašydama. Ir tie gyvenimo etapai, kada galiu rašyti produktyviai visada yra geriausi mano gyvenime.

Būdama paauglė norėjau išleisti knygą dar nepasiekus pilnametystės - tokiu būdu gaučiau daug dėmesio, o pastarasis man labai patinka. Gerai, kad neišleidau. Beje, anuomet tekstus rašydavau tik ranka - iki šiol nesu jų suvedusi į kompiuterį, nes man jie nebepatinka.

Dabartinius tekstus po truputį krapštau iki tikiuosi, kad po kelių metų jie virs knyga. Norėčiau.

Pastaruosius metus mano gyvenimas yra kažkokios nuotrupos, kurias aš rankioju pusiau pramerktom akim, aš jau nė neprisimenu, kada pastarąjį kartą buvau iš tiesų pabudusi. Kada nusipurčiau miegą iki paskutinio snaudulio kibaus pirštelio apsivejančio mano riešus, kada nuovargis liovėsi man bučiuoti krūtinę nulipęs nuo pilvo. Šaltakraujis inkubas dvišakiu liežuviu laižantis man kaklą. Pastaruosius metus truputį dusdavau. Įsivaizduodavau, kad kaltas nuovargis, vienas iš Lilitos sūnų, kuris naktis po nakties lipa ant manęs ir dusina. Galėčiau prisiekti, kad vos pabudus mano kaklas ir krūtinė būna seilėti - nuovargio liežuviais nulaižyti.

Žinot, moteris neturi būti kvaila gražuolė, kad pasiektų gyvenime reikšmingų dalykų, moteris turi mokėti neparodyti savo intelekto ir žavėti savo grožiu ir rafinuotumu, lengva arogancija arba kiek perdėtu lipšnumu, o kai tai jau taps įprasta, prabilti apie Dostojevskį ir galutinai prikaustyti dėmesį. Vos dėmesiui pradėjus silpti, iškart atsukti nugarą ir užtikrintai išeiti. Būti moterimi yra menas, būti vyru - darbas.

Dievas mane sukūrė iš jūsų šonkaulio… Kai aš buvau jūsų šonkaulis, tai aš mačiau jūsų plaučius prisipildančius oro ir vėl subliūkštančius, aš mačiau jūsų skrandį ir tabako dūmus jūsų trachėjose, aš mačiau jūsų širdį, vyrai mano. Aš mačiau daugiau nei jūs kada regėsite. Ir kiekvieną kartą, kada tu man prisimerkęs kalbėsi apie tai, kaip tu moki valdyti moterį… Aš mačiau tavo širdį.

nuotrauka: jeigu prisėdu rašyti, tai atrodau taip, kaip nuotraukoje - nepasidažius ir su senelio megztiniu.

Rodyk draugams


Rašyti. Užmigti. Užgimti.

2011-12-13 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Ateina sesė nemiga, atsiveda savo bičiulę apatiją ir juodvi glosto man žandus savo kibiais, karštais pirštais. Vartausi lovoj į lubas įsmeigus savo plačiai atmerktas akis ir galvoju. Galvoju, kad galėčiau atsikelti ir rašyti. Arba dirbti. Arba mokytis. Užvis labiausiai norėčiau rašyti - rašymas visada buvo mano auksinis bilietas. Žinau, kad Vytui buvau sakiusi, kad aš tikrai nenorėčiau gyventi, jeigu negalėčiau vaikščioti. Arba jeigu mano veidas būtų subjaurotas. Prisimenu, kad jis pavadino mane tuščia ir vaikiška. Net buvo stabtelėjęs įsmeigti į mane akių. Gėlių gatvėj. Ten kur kekšės ir degtinė kiaurą parą.

Jeigu negalėčiau vaikščioti arba būčiau pernelyg baisi, kad išeičiau į gatvę, tai rašyčiau. Užsidaryčiau savo tekstų pasaulyje ir jais gyvenčiau. Tai būtų mano nenutrūkstamas sąmoningas sapnas. Aš ir dabar taip darau - savo tekstuose mano moterys ramesnės ir labiau užtikrintos, jos gražiau myli ir neabejotinai moka vaitoti tyliai, bet taip, kad nuo garso net jos pačios suvirpa. Ir jų vyrai tokie prie kurių tiesiog reikia glaustytis. Jeigu galėčiau dabar tokiam įsikniaubti į krūtinę, tai visos mano bėdos išsispręstų - jo ritmingai plakanti širdis išdaužytų visus mano demonus. Ir jis uždėtų ranką ant mano auksaspalvių plaukų, tiesiog atsidustų, jo karštas kvapas paliestų mano kaktą. Kaip patepimas išvaduojantis nuo nuodėmių.

Ir jeigu aš imčiau ir naiviai įsimylėjus pagimdyčiau keletą sūnų, tuomet galėčiau rašyti stebėdama, kaip jie palaimingai miega. Arba apie jų mažulyčius pirštus apgaubančius mano nykščius. Apie jų nustebusias išraiškas, kurios priverčia mano bičiulius šypsotis taip lyg jie tikėtų. Net nesvarbu kuo. Nuoširdžiai tikėtų. Geresniu rytojumi, matyt. Tokiu, kuris užgims mano sūnų dėka. Tiesa, šiandien man šis žodis toks svetimas, kad atrodytų jog klaidą padariau: sūnų šunų. Galbūt visada bus taip, o pasiilgusi naujų potyrių ar minutei pagauta evoliucinių poreikių, ar išsigandusi neplanuoto nėštumo, galėsiu išsirašyti.

Tada galėsiu už durų išprašyti visas nemigas, apatijas, melancholijas, savigraužas, baimes. Tada galėsiu užmigti, o rytoj užgimti. Rašant irgi galima užmigti - galima užliuliuoti savo kasdienybės pasaulį pirštais baksnojat ritmą į klaviatūrą, skrebenant tušinuku ar barstant žodžius į diktofoną. Rašant galima ir užgimti, pasiguldžius savo gyvenimą tereikia susirašyti naują - tą jausmingesnį ir skaidresnį, kiaurai varstantį ir žėrintį taip truputį melsvai.

Labanakt, mielieji.

P.S. Nuotrauka iš paryčių. Vasarą Vilnius mane dažnai į lovą pasiguldydavo jau gerokai po saulėtekio.

Rodyk draugams


Nenoriu rašyti.

2011-08-21 | Aš esu tai

Aš labai noriu jums kažką parašyti, labiau noriu kažką parašyti pati sau… Ar savo vyrams, savo draugams, savo nuotykiams ir savo naktims. Bet tegaliu mestelėti lakoniškų smulkmenų, nes mano emocijos labai lakoniškos. Aš tiesiog pavargstu darbe, tiesiog išgeriu stiklą, tiesiog nusiperku naujų drabužių - jokios metafizikos ar poezijos.

Norėjau bent jau susivesti senus tekstus (daug kas popieriuj - man tai anuomet atrodė tikriau), juos suredaguoti, bet, pirmiausia, išsigandau. Žinau, kad juos rašydama turėjau daug emocinio krūviu ir žinau, kad jie geri. Gal niekada tokių gerų nebeparašysiu. O penktadienį kalbėjau su vienu draugu ir mudu nusprendėm, kad redagavimas atima jausmą - nes kada personifikuoji savo emociją, tai tavo darbas, žinoma, netobulas. Bet ir tavo emocija negalėjo būti tobula - ji nebuvo vientisa, tavo ašaros pynėsi su susižavėjimo kupinais dūsavimais, o pyktį lydėjo prisimerkusios akys…

Imsi ir techniškai atliksi idealiai, kiti gal džiaugtis, o tu nuo savo darbo ir nuo prisiminimų, kuriuos jis neša nutolsi. Liūdna.

Todėl ir nedarau nieko. Laukiu įkvėpimų, laukiu, kol bus verta, kol galėsiu puse lūpų šypsotis užuominomis pasakodama tai, kas man gniaužia kvapą.

Bet… Nors man sakė, kad jeigu aš nerašau ar negaliu rašyti, tai gal visai neverta… Aš manau, kad verta. Kad bus verta. Tiesiog ne šiandien.

Rodyk draugams


Liu Liuoti Facebook?

2011-02-06 | Kasdieniška

Mano asmeninė FB anketa lengvai prieinama ir pasiekiama, nes neturiu jokio poreikio slėpti savo identiteto, todėl kai kurie esat prisidėję mane į draugus, matot, kaip aš pasidalinu nuorodom į naujus įrašus arba mesteliu kasdienių trumpų įžvalgų, bet vis susimąstau, ar man reikėtų susikurti atskirą blogo puslapį FB?

Tuomet kasdienybe pasidalinčiau dažniau ir tame FB puslapy rašyčiau tai, kas galėtų būti įdomu ne vien man ir mano draugams.

Jūs mane skaitot, tad laukiu jūsų nuomonės.

P.S. Jau tikrai paskutinis įrašas šiandien.

nuotrauka: naudojuosi FB sudarinėjant gimtadienio svečių sąrašą.

Rodyk draugams


Apdovanojimai!

2011-01-19 | Aplinka, Aš esu tai

Dabar jau pastebiu, kad visi užsiėmę meilės dalybom, bet nemačiau blogosferoje vykstančių apdovanojimų, kol manęs pačios nenominavo derva. Pasikapsčius atradau, kad mane dar nominavo Ieva. Nors paprastai tokiose akcijose atrakcijose aš nedalyvauju, tačiau padarysiu išimtį vien todėl, kad buvo tikrai labai netikėta, o tokias staigmenas aš kartais mėgstu.

Pagal taisykles turiu parašyti 7 dalykus, kurių apie mane nežinote ir išrinkti 7 mano skaitomus tinklaraščius. Pabandom…

7 dalykai apie mane:

1. Penktus metus nenusiimu žiedo su ametisto akele. Pirkau jį už pirmuosius savo savarankiškai uždirbtus pinigus. Tąkart dar pirkau Juozo Statkevičiaus „Grožio kirtį“, taigi tiek žiedas, tiek knyga man yra labai brangūs.

2. Didžiausias mano vaikystės didvyris buvo Žakas Ivas Kusto. Jis labai patiko mano seneliui, tad kartu su seneliu žiūrėjau Žako Kusto filmus, skaičiau straipsnius apie jį. Okeanografija, vandenynai ir vandens gyvūnija man niekad neatrodė ypatingai įdomu, bet aš vis tiek manau, kad būtent tada aš nusprendžiau, kad noriu būti biologe. Tiesa vėliau norėjau būti aktore, o tada chirurge, o tada įstojau į molekulinę biologiją, bet kursinį darau iš entomologijos.

3. Kadais turėjau 14 auskarų - daugumą ausyje, du bamboj, kelias dienas lūpoj ir savaitę delne. Beveik visus vėriausi pati, mokyklos laikais truputį verdavau auskarus, bet dabar nebe, o pati dabar turiu du bamboj ir tris ausyse. Nors į ausis galėčiau daugiau susivert, nes dar likę neužsitraukusių vėrimų.

4. Mano savijauta tiesiogiai priklauso nuo to, kaip aš atrodau. Jeigu jaučiuosi prastai ar neturiu nuotaikos, tai gražiai apsirengiu, pasidažau ir man iškart tampa smagiau. Tuštutė.

5. Mano blogo pavadinime Liu reiškia Liucijų Anėjų Seneką - mano mėgstamiausią filosofą, kurio tekstai man visad buvo didelis įkvėpimas, o jo knyga „Laiškai Liucilijui“ yra viena mano mėgstamiausių. O žodis liuliuoti man labai gražus ir melodingas.

6. Šiuo metu klausau Antonijaus Vivaldžio, o ir šiaip mėgstu klasiką. Mano mėgstamiausias kompozitorius yra Georgas Fridrichas Hendelis, jo muzika tokia pakili ir didinga, labai užtikrinta ir melodinga. Karališka.

7. Dauguma mano draugų vaikystėje buvo berniukai, o geriausias draugas buvo Robertas. Visą vaikystę praleidau nubalnotais keliais, alkūnėm ir smakru. Nors jau tada rengdavaus mergaitiškai ir turėjau kviečių spalvos plaukus iki juosmens. Turėjau atrodyt gan įdomiai vogdama lentas iš statybviečių, kad pasistatyt namelį štabą medy.

7 mėgstamiausi tinklaraščiai:

1. Kasdien peržvelgiu Ramunės tinklaraštį ir visad pagalvoju, kad jos rašymo stilius fantastiškas, labai gražus ir estetiškas, bet neperspaustas, moteriškas, savas ir artimas, bet kartu ir nuklystantis kažkur toli… į ūkanotą senamiestį, skirtingus alaus bokalus Suokalby ir pamestas pnigines. Kvailas itališkas daineles ir konceptualius poezijos skaitymus, nealkoholinį vyną ir netikėtai užklumpantį slogutį, nes čia kovo pradžioj narcizai dar nežydi.

2.  Vartau daugelį mados ir stiliaus tinklaraščių, tačiau skaitau tik kelis. Vienas iš skaitomų yra Eligijaus In Fashion. Eligijus šiaip fantastiškas vaikinas ir su juo visad smagu pašnekėt apie kasdieniškus dalykus, pasidalint meilėm ir naujom veiklom. Esu tikra, kad kadanors šitai perkelsim į plepalus virš taurės. Skaitydama jo tinklaraštį visad stebiuos, kaip taikliai parinktos temos ir išlaikoma pusiausvyra tarp įprastų mados savaičių ar sezoninių fotosesijų apžvalgų

3. Jau nuo vaikystės mano gyvenime vis atsirandą Ievų, kurios visos savaip smagios. Internetinėj erdvėj skaitau Ievos Nekalbadienį ir džiaugiuos, kad yra savim pasitikinčių, protingų, savarankiškų, bet nepamirštančių moteriškumo merginų. Džiugu, kad Ieva džiaugiasi pačia savim ir savo gyvenimu, supranta savo vertę, bet nepaskęsta bitch klišėj.

4. Aš esu miesčionė, man patinka patogus gyvenimas, o pinigai reikalingi tam, kad juos leisti. Manau, kad reklama yra meno ir psichologijos sintezė, o teisingo vartojimo turėtų išmokti kiekvienas šiuolaikinis žmogus, kad nepasiklysti tarp kūrybiškai prasukto šlamšto ir išsirinkti vertingus bei tikrai reikalingus daiktus. Daugiau apie reklamą ir vartojimą… vartojimo bloge, žinoma.

5. Nesidalinsiu stiliaus tinklaraščiais, nes skaitau tuos, kuriuos skaito visi, tačiau pasinaudojant proga noriu parodyt vieną interjero ir gyvenimo būdo tinklaraštį, kurį kartas nuo karto pavartau jau beveik metus… the selby. Asmeniškai man namų erdvė nėra gyvybiškai svarbi, man papkanka sąlyginai kuklios aplinkos, tačiau nemėgsti šiuolaikinių, šaltų interjerų, nemėgsta ir perdėtai popastiškos klasikos. Man labai svarbu mano daikčiukai - nuotraukos, papuošalų dėžutės, mano knygos.

6. Daugelis tikriausiai nežinot, kad aš labai mėgstu gaminti ir dievinų kokybišką ir skanų maistą. Turėčiau atsiprašyt savo kūno, kad valgau arba klaikiai riebų tradicinį kaimo virtuvių maistą arba nevalgau visai. Dievinu makaronus su padažais, troškinius, riebias salotas su majonezu… Vienintelis sveikas patiekalas, kurio niekad neatsisakyčiau yra trintos sriubos. Maisto gaminimo tinklaraščius vartau chaotiškai, tačiau pirmiausia užeinu į Forelles receptus. Šiaip džiugu, kad čia pristatomi patiekalai tinkami lietuviškam skoniui, iš visiškai realių produktų ir nepriverčia praleisti virtuvėj dviejų parų.

7.

Pati tinklaraštį turiu jau amžinai, tačiau kitus tinklaraščius skaitau retai. Ne todėl, kad nenoriu, ar neatrandu laiko - tiesiog neprisiruošiu atsirinkti kažką vertingo tarp krūvos absoliutaus šlamšto. Tegul šitie apdovanojimai man būna paskata surasti kažką naujo - paskutinį apdovanojimą palieku laisvą ir pažadu artimiausiu metu rasti naują tinklaraštį, kuriam jį skirsiu.

nuotrauka: iš vaikystės archyvo. Aš ir mano geriausias vaikystės draugas Robertas.  Paveikslėlis: nugooglintas.

Rodyk draugams


Aš myliu vieną prancūzą.

2010-09-02 | Aš esu tai, Kasdieniška

Skaitau Frederic Beigbeder, geriu kavą ir valgau turkish delight (su granatų sultim). Ultra worldwide, pasakytų Frederic Beigbeder. Kartais pasidedu jo knygą ir pati brūkšteliu šį bei tą su viltim, kad šis bei tas irgi pats knyga.

Viską darau lovoj ir nuoga. Aš tikriausiai irgi truputį prancūzė.*

*Archyvinis įrašas. Butiokai, šitaip aš darau kituose namuose.

nuotrauka: renkuosi atsiųstą Vyto, nes savęs nuogos publikuot nenoriu, o jei kurią dieną nuspręsčiau tapti prezidente?

Rodyk draugams


Nerašau.

2010-09-01 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Kartais skaitau kokią J. Įvanauskaitę. Lovoj, o jos knygos puslapiai violetinėm gėlėm marginti susišaukia su mano violetiniais patalais. Aš lovoj apsirengus ir tai galėtų bylot liūdesį ar nuobodumą, ilgesį rankų glostančių man pilvą ar apglėbiančių per liemenį, prisitraukiančių artyn ir panardinančių į savo šiltos odos kvapą.Galėčiau parašyti apie tokį ilgesį. Galėčiau netgi nemeluot ir išrašyti savo fizinio artumo ilgesį, mokėčiau jį apipinti poetiškais svaičiojimais apie susiplakusias širdis. Apie kūnų unisoną nepraėjus nė milijonui metų ir net be vakuumo.

Galėčiau, bet aš skaitau apie J. Ivanauskaitės žuvis, kurių liežuviai bučiuojas prancūziškai ir man norisi tokios estetikos popieriuj. Tokios tolimos ir truputį nesuprantamos, nes mano pačios grožis man ant delno - automobiliais mirgantys Lazdynai kairėj, iš tolumos atsklindantis traukinių dūzgimas ir poros lūpų dūmai apvejantys nudžiūvusius kaštonus.

Gyvenimas toks kupinas ir gražus, kad net rašyt nebereikia.

nuotrauka: iš interneto platybių.

Rodyk draugams


Mūzos?

2010-08-03 | Apsakymai, Aš esu tai

Prieš kelis metus, kai naktį keldavausi tam, kad užsirašyčiau kažką genialaus, o su savim visur tampiaus sąsiuvinį prirašytą smulkiu raštu ir kai miegoti eidavau gal tik penktą ryto su šypsena veide, negalėdama sulaukti ateinančios nakties, kad galėčiau vėl glaustytis su klaviatūra… Prieš tuos kelis metus mūzos ir įkvėpimai man atrodė idiotiškai. Pasiteisinimas diletantiškumui, pilkumui, tingumui… ar talento stokai.

Dabar visi lapeliai su smulkiais užrašais ir pastabom sudėti į arbatos dėžutę, guli ten su labai brangių koncertų bilietais, festivalių apyrankėm ir saldalmedžio rutuliuku. Tas sąsiuvinis mėtosi stalčiuj. Vis ketinu suvesti viską į kompiuterį, bet tada man norisi paredaguoti tuos tekstus, o tai baigiasi buku spoksojimu į ekraną, o vėliau skaitinėjimais… Žiūriu į savo pačios kūrybą, prisimenu viską, kas buvo, prisimenu tikrus vardus ir tikrus veidus, tikras nugaras, kurias braižo mano nagai ir galvoju, kad negi čia mano pačios rašyta. Juk gražu. Norėtųsi dar.

Labai norėtųsi.

Šiaip tai aš sau vis randu pasiteisinimų, nes aš juk tokia pavargus, tokia išsisėmus, nes išsimėtė tie, kurie mane įkvepia, nes aš pernelyg laiminga, nes šiuo metu esu labai žemiška, nes…

Nes mūzos tikrai kažkur išėjo.

Arba aš tikrai neturiu talento.

Dar neturiu nuotraukos į temą, tai įdėsiu Suomijos ežerus.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Vakarai.

2010-03-08 | Apsakymai, Aš esu tai, Kasdieniška

Vakarėliaiai.

Aš įpratus būti tarp žmonių. Praleidus dieną savo kambaryje aš išprotėju. Šimtus kartų viską perkratau galvoj. Visus pastarųjų dienų įvykius, visus įvykius savo gyvenime, prisiplanuoju absoliučių nesąmonių, mano vertinimo kriterijai radikaliai pasikeičia, iš gyvenimo pradedu norėti pati nesuprantu ko ir kodėl.

Manot, kad aš vapu abstrakčias nuotrupas? Manot, kad aš nesu blaiva? Manot, kad savo vakarus matuoju baltais takeliais?

Ne.

Aš visada esu labai konkreti ir puikiai dėstau savo mintis tekstu. Tiesa, kartais jos būna padrikos, bet surašyti aš jas moku.

Čia aš laviruoju tarp atvirumo ir susilaikymo. Galėčiau prirašyti bet ko, o tiems, kuriems nepatiks tiesiog pareikšti, kad tai kūryba.

Aš nekuriu. Aš tik surašau.

Esat skaitę Thomas Bernhard? Jis parašė „Der Unthergehrer“. „Grimzdėjas“. Net nežinau, kuria kalba skamba gražiau. Gal lietuviškai, nes anas veikėjas nieko bendro su ėjimu neturėjo. Jis tikrai grimzdo. Ei, čia jokios depresijos iš mano pusės nėra, nes aš galvoju apie kitą to autoriaus knygą - „Senieji meistrai“. Ten jis kalba apie rašytojus ir surašinėjus, perrašinėtojus.

perrašau realybę. Man kitaip neįdomu, bet žinau, kad ne visą realybę galiu čia skelbti.

O aš galėčiau nesunkiai įsivaizduoti, kaip aš sulaikyčiau kvapą, kaip mano krūtinė liktų iškilusi, kiek ilgiau nei įprasta, kaip visas mano kūnas, iki pat kojų pirštų įsitemptų, kaip mano pirštai įsispraustų tarp jos gležnučių pirštų, kaip jos saldžiai vaikiškai kvepiantys plaukai lįstų man į burną, kai ji kandžiotų mano smakrą, kaip…

nuotrauka: Lindsay Lohan žurnalui „Muse“.

Rodyk draugams