BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Kai pildosi svajonės

2012-07-10 | Kasdieniška

Labas,

dera pasisveikinti, nes nerašiau labai ilgai. Sakiau jums, kad grįžau prie žurnalistikos (kaip SEO mergaitei, kuriai gražūs Google Analytics rezultatai kelia virpulius kažkur žemiau reikėtų sudėti linką ir tokiu būdu gerinti Bounce Rate, bet tiek to), o grįžus prie žurnalistikos papildomai rašyti tampa sunku.

Laukiu, kol Geistautė grįš namo ir važiuosiu pas ją, tiesa, šįkart nebe tuo įprastiniu keliu, kur matosi viena gražiausių vietų Vilniuje (vėl galėčiau įdėti nuorodą, esu komercijos ir popso dievaitė, kai noriu) ir kur pastarąjį kartą išgėrus kavos namo grįžau nebe po dviejų parų. Šįkart užtrukau vieną.

Dabar nusileisiu iš aštunto dangoraižio aukšto ir važiuosiu kiek kitu keliu. Manau, kad nesu jums pasakojusi, kad kuomet dar buvau vaikas, tai man atrodė labai prasminga ir romantiška. Dirbti miesto centre, dangoraižyje, būti tuo žmogumi, kurio languose dar dega šviesa, net ir tada, kai jau beveik vidurnaktis, kai tykūs žmonės ruošiasi miegoti, o kiti, bėgdami nuo rūpestėlių galvose, laistosi alum senamiestyje. Dabar tame romantikos matau mažiau. Jos būna, bet būna ir nuovargio, ir pykčio, ir nusivylimo.

Tada norisi kitos romantikos. Tada tiesiog norisi padėti galvą ant vyriško peties ir savo kojomis apsivijus jo kojas užmigti. Sapnuoti tokius ryškius sapnus, kad ryte reiktų dar ilgai svarstyti, kas vyko iš tiesų.

Nuotrauka: iš mano mėgstamos sūru.lt rubrikos, kurioje visos nuotraukos tokios.

Rodyk draugams


Apie meilę ir vyrus, kuriuos aš myliu labai retai.

2011-12-05 | Aš esu tai, Kasdieniška

Aš mėgstu skaityti senus savo įrašus - visada palaimingai šypsausi, nes šiandien atsimindama liūdnokas akimirkas suprantu, kad tada aš būnu labai graži. Tokia mylinti, viltinga ir nuoširdi. Retai tokia būnu. Mėgstu atsiminti ir saldžiąsias būsenas, kai vidurdienį išlipu iš taksi ir kopiu į savo ketvirtą aukštą (Įsivaizduojat, gerus pusę metų maniau, kad penktas. Dabar vėl nesu tikra). Lipdama šypsausi puse lūpų. Įsimylėjus.

Aš skaičiau vienoj knygoj, kad įsimylėti yra, kaip įsipjauti, įsidurti, įsikirsti… Visokie netyčiai įsi. Nerimti visiškai, praeinantys, kai papūti, ar pabučiuoji skaudantį pirštą, pašnabždi jam, kad laikina ir viskas būtinai bus gerai, mano gražusis piršteli. Įsimylėjus gali sau racionaliai pasišnibžėdi vat nafig man to reikia. Ir praeina.

Kai myli, tai su savim susikalbėti būna sunkiau.

Tiesą sakant, labiausiai aš myliu save ir savo gyvenimą, todėl susirenku smulkmenas ir dėliojuosi jas sau į kerteles. Pasiimu rankas, didelius delnus tobulai apvaliais nagais, kuriuos atpažįstu net blankioje nuotraukoje, mėlynas akis, tokias prisimerkusias, žiūrinčias į mane su keistu susižavėjimu. Ir važiuojam mes visiškai ne ten. Pavežiok mane aplinkeliais vėl!. Ir kreivoką šypseną, kai pasakoju, kaip mes iš tiesų susipažinom. Tokia šypsena išburia ateitį, kurioje aš atsibundu tavo lovoj. Nors aš irgi šitaip šypsojaus. Manau, kad net seniau nei tu.

Aš labai jus myliu. Tik nedideliais kiekiais.

Rodyk draugams


Nr. 7

2011-01-21 | Aplinka

Norėčiau pradėti nuo to, kad lakuojuosi nagus. Ir spausdinu klaikiai lėtai, nes mane ištinka isterija, jeigu sugadintą nagą tenka perlakuoti. Tikiuosi, kad technologijos artimiausiu metu pažengs tiek, kad būtų galima nusilakuoti nagą sodria spalva vienu sluoksniu. Aš lakuojuos jau trečią juodo blizgančio lako sluoksnį.

Prieš lakuodamasi nagus varčiau tinklaraščius norėdama išrinkti paskutinį žmogų, kuriam perduosiu savo apdovanojimą ir užėjau čia. Visų pirma, tai tiesiog privalu pasirinkti vyrą, kuris rašo asmeninį tinklaraštį. Reta! O ir šiaip, pirmą kartą po labai ilgo laiko perskaičiau visus įrašus (taip, jų nedaug, bet žinant mano nesugebėjimą susikaupti tokiems dalykams ir absoliutų nelojalumą nepažįstamiems žmonėms… čia didelės meilės išraiška). Tinklaraštį rašo vaikinas, kažkur buvau užtikus, kad jam 20 metų ir tai priverčia suabejoti rašliavos realumu, bet sukurtas fantastiškai žavus tipažas. Vaikinas, kuris truputį nusivylė meile ir ta proga dulkina daug merginų, labai savim pasitiki, gyvena sau laisvai ir linksmai, spontaniškai važinėja naktim prie jūros. Žinoma, kad jis patinka vyrams, nes visad įdomu paklausyt apie svetimas lovas (ypač tas, kurios juda dažniau nei jų pačių) ir, žinoma, kad jis patinka moterims, nes jos turi fetišą blogiems berniukams. Ir mergina skaitydama mano, kad ji bus ta vienintelė, kuriai pavyks paglostyti jam galvą taip, kad jis tupės jai prie kojų kaip koks gražus ir išdidus, bet visiškai ištikimas greihundas ir į lovą neš turkish delight.

Jums, žinoma, įdomi mano pozicija? Aš, manau, kad net jeigu šis tinklaraštis fiktyvus (tiesą sakant, manau, kad fiktyvus, bent jau didžioji dalis, bet nežaisiu savo mėgstamo analizės ir motyvų žaidimo viešai), tai jo sukurtas vyras yra smagus - toks lengvabūdiškas, mėgaujasi gyvenimu, bet turi ir truputį košės galvoj, truputį analizuoja save ir aplinką, kartais susimąsto, o kartais vėl puola į naktį ir daužo stalus baruose.

Dar smagiau tai, kad jį tokiu pavertė moterys. Ir išgydyt nuo to jį gali tik moteris.

nuotrauka: iš dabar vykstančios vyrų mados savaitės. Trussardi finalas. Fotografuota: jak & jil.

Rodyk draugams


Atsiduočiau nedraugavus.

2010-11-24 | Aš esu tai, Kasdieniška

Žiūriu neįtikėtinai seksualias Diesel reklamas. Taip, jie vėl tą padarė. Žinoma, šįkart tai jau nebe taip stipru, kaip prieš tai buvusios fotosesijos. Be Stupid, mano galva, buvo geriausia. Ir ne mažiau seksuali. Man patinka seksas reklamose. Man patinka reklama. Man patinka seksas. Ir gražūs žmonės. Nors man patiko ir American Apparel paprasti žmonės ir paprastesnės nuotraukos - kuomet jas rodžiau savo veidaknygėje, tai buvau užsirašius:

We wear cotton underwear and we have sex. On the daily basis.

Žinoma, Diesel visad taikėsi truputį aukščiau nei American Apparel. Ir italai linkę gerokai pervertinti savo drabužius. Nors drabužiai ir visai neblogi, bet nei jų dizainas, nei kokybė tikrai kainų neatitinka. Žinoma, įrašas neturėjo būti apie tai.

Paprastai aš stengiuosi neturėti išankstinės nuomonės apie žmonės. Nuomonę aš susidarau tik tada, kai man tikrai pradeda rūpėti, o šiaip… paviršutiniškai žiūriu į blizgučius, pasitikėjimą savim, mokėjimą bendraut ir dar kartą į blizgučius. Gražūs blizgučiai man yra natūralu, tačiau teisingai parinkti blizgučiai man atima kvapą.

Prieš savaitę su draugėm buvau kažkokioj siaubingoj šokių skylėj į kurią daugiau niekada neisiu ir kurią mums rekomendavo viena tokia mergina. Nenoriu apie tai kalbėti. Ten buvo vaikinas, kuris atrodė gan vidutiniškai, bet avėjo HUB batus, o tai yra LABAI blizgus blizgutis.

LABAI.

Derinant šios firmos batus su gražiu vyrišku laikrodžiu…

Ulysse Nardin man irgi labai patinka, bet rusų mafija man patinka mažiau, o, būkim biedni, bet teisingi, Monako princo aš Vilniuje nesulauksiu. Jeigu mano ironija nesuprantama, tai siūlau išsinagrinėti kainas - man labiausiai patinkantis Freak Blue Phantom kainuoja vieną poros kambarių butą, kuriame nors iš Vilniaus mikrorajonų, arba neįrengtą loftą, arba mažą butelį senamiestyje.

Paskutinis lašas… ir rimtai, tik lašas, nes pernelyg daug nėra gerai - mano kvepalų. Dabar uostau savo riešus… Vyriški italų gamintojo kvepalai.

…The Demons Wore Trussardi…

Palikus tuštybę nuošalėj… Savaime aišku, kad blizgučiai labiausiai blizga galvoje. Dar gražiam kūne.

Dabar jau tikrai galima skaityti Mažąjį Princą.

Rodyk draugams


Kekšės.

2010-10-10 | Aplinka, Kasdieniška

Mudvi su brangiausia Godute kekšėm vadinam dailius vyrus modelius, kurie turi plienines preso groteles. Galėčiau svaičioti apie tai, kad gražūs vyrai dažnai būna išlepinti ir buki egoistai, kuriems pakanka paglostyti plaukus ir jie jau pasirengę tave įsiverst į lovą. Ne tam, kad atsidėkotų už tą menkutį jiems parodytą dėmesį - tam, kad tau ir sau (labiausiai sau) įrodytų vyriškumą, patirtį ir gebėjimus.

Galbūt tame ir yra tiesos. Nežinau, nes mane supa nuostabūs vyrai.

Kekšės mūsų kalboj įgavo kitą atspalvį tikriausiai po Baptiste Giabiconi fotosesijos skirtos Helmut Newton. Juk Baptiste tikrai kekšė, Karl Lagerfeld boy - toy.

Valgydama risotto su čiobreliais ir džiovintom slyvom vartinėjau tinklaraščius ir akim permečiau merginos įrašą apie žmones, kurie perka tokias paslaugas. Buvo bandyta nagrinėti, kodėl tai daroma. Esat apie tai galvoję? Ar tiesiog nurašot pirkėjus į moraliai sugedusių, apgailėtinų, nevykusių žmonių sąrašus, tokių, kurie sekso įprastiniais būdais negauna?

Man visad atrodė, kad yra būtent taip, bet vieną naktį Havana Social Club kiemelyje pradėjau kalbėti su vaikinu, kurio vardo aš neprisimenu, bet mudvi su Godute jį tikrai galėtume pavadinti kekše. Jis modelis ir buvo neseniai grįžęs iš darbo Paryžiuj. Mes pradėjom kalbėt apie kekšes, tas tikrąsias, kurios parduoda savo kūną ir apie jų pirkėjus. Gražusis vaikinas gyveno agentūros bute su kitu neabejotinai gražiu vaikinu, kuris nusipirkęs kekšę ją parsivedė namo. Tie kas nors truputį susiduria su modeliais puikiai žino, kad jiems seksas nėra problema ir palaikyti labai glaudžius tarpusavio santykius visai lengva. Tas vaikinas galėjo sėkmingai tvarkyt manekenes, kad ir po dvi vienu metu, o jis perka kekšę. Juodaodę, tikrai negražią ir pakankamai pigią. Kodėl?

Nes jis amoralus nevykėlis? Nemanau. Todėl, kad jeigu jis lovoj atsidurtų su manim, tai jis matytų reikalą gerai pasirodyt ir turėtų man skirti pakankamai dėmesio, nes juk ryte aš galėčiau pyktelėjus pasidalinti savo nusivylimais su jumis, galbūt pakikenčiau su draugėm prie vyno taurės. Žinoma, kad juokauju. Niekada taip nedaryčiau, bet toks scenarijus juk visai realus. Manau, kad vyrui būtų pakankamai liūdna ir be to.

Kai esi su kekše, tai liūdna nebūna - darai, ką nori ir kaip nori. Ir niekam neįdomu, kaip tau sekasi. Svarbiausia tai, kad sektis turi tik tau. Nieko tame pernelyg kreivo. Kartais vienam suvalgyti banana split yra smagu. Matyt.

Labai noriu banana split. Suvalgom vieną per pusę, ką?

nuotraukos: pirmoji nuguglinta, kitos atsiųstos Godutės.

Rodyk draugams


Seksas.

2010-07-06 | Aplinka, Kasdieniška

Galėsit sakyt, kad aš nusipiginu kalbėdama tokiom temom, galit manyt, kad aš kalu populiarumą ir jaučiu mažučius orgazmus atsivertus Google Analytics, galėsit man parašyti laiškų ryšium su tuo, bet rimtai… kiek laisvai yra normalu kalbėti apie seksą?

Vakar su Aušrine gėrėm alų ne taip jau toli nuo Vokiečių gatvės ir kalbėjom apie šeimą, gyvenimą, vyrus ir seksą. Kodėl kalbėt apie seksą yra tabu? Sovietų Sąjungoj sekso nebuvo, o mes dabar jau gyvenam Lietuvoj. Kurioje nėra aukso vidurio. Girdi, o ypač skaitai internete, perdėm atvirus, rėkiančius ir detalizuotus mergaičių plepalus ir vyriškas pagyras arba vaikiškus kikenimus puse lūpų. Visur turėtų būti kultūra, man nėra normalu nenorom klausytis svaičiojimų apie nesibaigančius one night stand`us klubo tualetuose, kur dažantis lūpytes ar pudruojantis nosytę privalu pasakoti savo nuklydimus su tomais - domais. Lygiai taip pat nėra normalu matyt kreivus žvilgsnius, kai ramiai kalbiesi ta tema su Ieva Užupio kavinėj prie bokalo alaus.

Ką jūs manot? Ar tai rimtai yra toji privačioji tema? Ar jos privatumas yra postsovietizmas?

Rodyk draugams


Vakarai.

2010-03-08 | Apsakymai, Aš esu tai, Kasdieniška

Vakarėliaiai.

Aš įpratus būti tarp žmonių. Praleidus dieną savo kambaryje aš išprotėju. Šimtus kartų viską perkratau galvoj. Visus pastarųjų dienų įvykius, visus įvykius savo gyvenime, prisiplanuoju absoliučių nesąmonių, mano vertinimo kriterijai radikaliai pasikeičia, iš gyvenimo pradedu norėti pati nesuprantu ko ir kodėl.

Manot, kad aš vapu abstrakčias nuotrupas? Manot, kad aš nesu blaiva? Manot, kad savo vakarus matuoju baltais takeliais?

Ne.

Aš visada esu labai konkreti ir puikiai dėstau savo mintis tekstu. Tiesa, kartais jos būna padrikos, bet surašyti aš jas moku.

Čia aš laviruoju tarp atvirumo ir susilaikymo. Galėčiau prirašyti bet ko, o tiems, kuriems nepatiks tiesiog pareikšti, kad tai kūryba.

Aš nekuriu. Aš tik surašau.

Esat skaitę Thomas Bernhard? Jis parašė „Der Unthergehrer“. „Grimzdėjas“. Net nežinau, kuria kalba skamba gražiau. Gal lietuviškai, nes anas veikėjas nieko bendro su ėjimu neturėjo. Jis tikrai grimzdo. Ei, čia jokios depresijos iš mano pusės nėra, nes aš galvoju apie kitą to autoriaus knygą - „Senieji meistrai“. Ten jis kalba apie rašytojus ir surašinėjus, perrašinėtojus.

perrašau realybę. Man kitaip neįdomu, bet žinau, kad ne visą realybę galiu čia skelbti.

O aš galėčiau nesunkiai įsivaizduoti, kaip aš sulaikyčiau kvapą, kaip mano krūtinė liktų iškilusi, kiek ilgiau nei įprasta, kaip visas mano kūnas, iki pat kojų pirštų įsitemptų, kaip mano pirštai įsispraustų tarp jos gležnučių pirštų, kaip jos saldžiai vaikiškai kvepiantys plaukai lįstų man į burną, kai ji kandžiotų mano smakrą, kaip…

nuotrauka: Lindsay Lohan žurnalui „Muse“.

Rodyk draugams