BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Aš turiu labai gražią suknelę.

2011-07-05 | Aš esu tai, Kasdieniška

Penktadienį man klaikiai nukrito spaudimas. Buvau pamiršus tą jausmą, bet kadangi mes su alpuliu, galvos sunkumu, dvigubėjančiu ir šiek tiek juostančiu vaizdu, kurį lydi ūžesys galvoj, esam labai susidraugavę, tai iškart supratau, kas man darosi.

Būdama brandžia ir protinga mergina išgėriau gal penkis kavos, grįžus namo zyzdama sukūrukiau nuo ryto likusį pusę pakelio (supraskite, kad ryte buvo pilnas), palindau po šaltu dušu, o tada buvau apsisprendusi viena namie gerti vyną, bet išėjau į miestą. Šioje situacijoje vieninteliai protingi sprendimai yra šaltas dušas ir alkoholis (jis spaudimą pakelia. Žinoma, kad užtenka stiklo viskio).

Vėliau sekė šeštadienis, o besivartant lovoj su sužadėtiniu nr. 2 prabėgo ir sekmadienis. Dabar yra beveik vidurnaktis, bet aš turiu darbo dar geroms porai valandų. Ką tik nusivaliau makiažą, nusiploviau veidą prausikliu, tada muilu, tada dar papildomai šveitikliu, nes niekaip negalėjau nusivalyt tušo ir akių pieštuko likučių. Vėliau supratau, kad mano paakiai tiesiog pajuodę.

Bet žinot ką… Kada alpdama penktadienį ėjau namo, tai pro mane praėjo vyras pasikvėpinęs Hugo Boss kvepalais, kurie man kelia daug asmeninių sentimentų ir eidama galvojau, kad Vilnius taip magiškai mane apkabina, kada einu į darbą nešina puodeliu kavos jis toks solidus ir skubantis, toks su kostiumu, bet pakankamai atsipalaidavęs, kad galėtų priešpiečius valgyti parke. Ant žolės. O kada grįžtu naktį, tai mano Vilnius irgi toks vangus, jis šiek tiek švinta, šaltai glostinėja mano nuogas kojas, kartais pakiša po mano kaukšinčiais batais kokį akmeninio grindinio kampą, aš klupteliu ir mano išmanusis telefonas gabalais pasklinda kažkur Pamėnkalnio gatvėj. Jums pasirodys juokinga, bet jaučiuosi, kaip Anthony Kiedis iš Red Hop Chilli Peppers, kuris dainuoja savo miestui. Paskaitykit žodžius - jam jo miestas yra mergina, o man Vilnius yra trisdešimtmetis, kuris augo nedideliam miestely, o vėliau atvyko į sostinę, jam gerai sekasi ir jis jau šiek tiek pretenzingas, tačiau niekada neatsikratys savo kaimiško nuoširdumo ir sentimentalumo.

Žaviuosi tuo.

Apie asmeninį gyvenimą šiuo metu pasakoti nenoriu arba negaliu, o apie darbą kalbėti man neįdomu. Ir pastaruoju metu aš matau labai daug Vilniaus. Kartais daugiau nei derėtų…

P.S. Suknelė, kurią vilkiu nuotraukoje yra viena mėgstamiausių. Apie ją jau rašiau šiame tinklaraštyje.

nuotrauka: dangstausi viskiu nuo fantastiško fotografo.

Rodyk draugams


Su gimtadieniu, Reda.

2011-02-17 | Aš esu tai

Aš gimiau vasario 18 d. ir esu tipinis vandenis, tad labai mėgstu pabūt su draugais, o būdama narcisistiška savo gimtadienį būtinai švenčiu. Kasmet. Geistautės gimtadienis vasario 9 d., mūsų draugų ratas daugiau mažiau tas pats, tad gimtadienius paprastai švenčiam kartu, važiuojam į kaimo turizmo sodybą pas Geistos krikšto mamą, kur įvyksta daugybė smagių dalykų (beje, viena iš taisyklių kasmet yra jokių fotoaparatų). Dvi paros. Pirtis. Krūva žmonių, kuriuos mes mylim. Keistoki Geistos pusbroliai.

Šiemet savo gimtadienį aš sutiksiu genetika, naujuoju nešiojamu kompiuteriu ir… krūva prišnekštų nosinių, tablečių bei žolelių arbata. Mamos namuose. Su šuniu ir pižama dar.

SERGU.

Peršalau, nes nemėgstu šiltų drabužių su kuriais sunku judėt, o vaistininkė vakar itin kreivai pažiūrėjo, kai užkimus, šniukščiodama nosim, blizgančiom akim ir itin trumpais šortais prašiau vaistų.

Pasimelskit už mane ir siųskit man savo gerumo ir meilės bangas, kad aš pasveikčiau ir 5dienį grįžus į Vilnių galėčiau nueit ir su brangiausiais iškelt bent jau po bokalą.

Nemėgstu sirgti. Labai blogai. Fu fu.

P.S. Man beveik 22 metai. Ant popieriaus. Šiaip man 16. Visada!

pirmasis pasveikinimas šiemet; nuotrauka: iš asmeninio archyvo, miegu po savo 20 - ojo gimtadienio.

Rodyk draugams


Šiltas Vilnius naktį.

2010-04-19 | Aš esu tai, Kasdieniška

Išgėriau taurę balto vyno spoksodama į senas nuotraukas.

My life is a party. My best friend is a DJ.

Turiu marškinėlius su tokiu užrašu. Man jį padarė broliai. Ne, jie nėra mano kraujo broliai. Jie geri mano draugai, vieni geriausių mano draugų. Ir du iš jų tikrai yra DJ.

Vakar buvau klausyt Golden Parazyth „Tamstoj“. Žinau, kad žadėjau eiti į Liverpoolį, bet vėliau persigalvojau, negaliu atsisakyti eine kleine musik von die Golden Parazyth. Aš jį myliu. Jį ir jo smuikininką. Aš vakar tiesiog stovėjau ir šypsojaus į juos žiūrėdama. Kaip yra gera matyt tokius žmones. Jie paskendę savo muzikoj. Reivas su smuiku rankoj.

Šiltas Vilnius naktį, o šiandien aš peršalus. Labanakt.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo. Man 16 ir aš nešioju FBK „Kaunas“ šaliką.

Rodyk draugams


Rašliavos.

2010-01-09 | Aš esu tai, Kasdieniška

Kūrybiškumas yra susipykęs su protu, dievaži. Aš šiąnakt beveik nemiegojau. Tiesa, šios nakties aš beveik neprisimenu, bet rytą atsiminsiu ilgai. Ar galima su mano naujosiomis tabletėmis vartoti alkoholinius gėrimus? Informacinis lapelis sako:

Get some green stuff, vodka babe.

Jis klysta. Šiandien atsibudusi pradėjau dust, širdis daužės nenormaliu ritmu kelias valandas, aš beveik žliumbiau, nes buvau klaikiai susinervinus, nes mano paaugliška beprotybė dėl svorio ir kvailiausias gyvenimo ritmas, kokį tik jūs galite įsivaizduoti kartais paverčia mane virpančia ir visai nusilpusia gražuole, pajuodusiais paakiais, išsišovusiais skruostikauliais, po popieriaus spalvos oda šviečiančiais šonkauliais.

Kuo labiau žalojuos fiziškai, tuo daugiau kūrybinio polėkio atsiranda. Tokia štai iškrypėliška tiesioginė priklausomybė. Senuose apsakymuose ieškojau vienos citatos ir skaitinėdama šį bei tą prisiminiau savo būklę, kuomet juos rašiau. Tokia pat drebanti, tokia pat sušalus, neprisimenanti, kada pastarąjį kartą valgė, užmieganti visur, kur tik padeda galvą, miglotai bandanti atkurti tai, kas buvo, kartais pasipūtėliškai besišypsanti, o kartais nusivylusi pati savim.

Kuo kvailiau elgiuosi, tuo geriau rašau, nes aš juk prieš melą, brangieji. Beveik viskas išgyventa. Beveik visi dūsavimai, beveik visas šampanas plaukuos ir susiviję pirštai, ir violetinės suknelės.

Matyt, dusdama arba drebėdama pasąmoningai pagalvoju, kad imsiu ir numirsiu. Vat taip vat netikėtai. O man juk reikia spėti knygą išleisti, aš juk negaliu leisti sau imti ir dingti. Vat taip vat į niekur. Man juk reikės pasilaistyti absentu su jumis visais, kai rankose laikysiu savo saldžiausias nuodėmes ir klaikiausius sapnus, savo vaikystės naivumus ir savo visad beprotiškas meiles popieriuje.

Tik tam man dar reikės labai daug dusti, verkti ir drebėti.

Arba išmokti rašyt kitaip. Ne vat taip vat neprotingai.

nuotrauka: kadras iš filmo „The Royal Tenenbaums“.

Rodyk draugams


Lankom vaikus ir Redos penktadienis.

2009-11-16 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

5dienį važiavom į dar vienus vaikų namus. Seniau rašiau apie mūsų pirmąją kelionę, o dabar (kiek pavėluotai, nes sergu) rašau apie Paparčių šv. Juozapo vaikų globos namus.

Mano penktadienis turėjo būti užgrūstas veiklom, nes turėjau turėti du susitikimus dėl paslaptingojo projekto, abiejų nebuvo, ne dėl mano kaltės, žinoma. Ta proga su Vytu išgėriau kavos pietums ir nuėjom į ŠMC. Paroda tikrai gera, nueikit. Aišku didžiausią įspūdį paliko video iš Talino, kai buvo nukeltas tas paminklas kariui, kuris kovojo prieš nacizmą. Aš esu visiška pacifistė, tai stovėjau nusisukus į priešingą pusę ir beveik verkiau. Pati paminklo nukėlimui visiškai nepritariu, nes jis nešlovina Sovietų Sąjungos, jis yra padėka visiems, kurie žuvo kovodami su naciais. Kodėl naciai yra blogai, tai manau, kad neaiškinsiu. Žinoma, Sovietų Sąjungai aš irgi nepritariu, bet tai yra istorija, todėl, jeigu tas paminklas ar Žaliojo tilto skulptūros jums kelia asociacijų su sovietmečiu, tai žiūrėkit į tai iš istorinės pusės. Gal kokius dvarus irgi išsprogdinam, nes jie priklausė lenkų šeimoms, kurios rykštėm plakdavo lietuvius baudžiauninkus?

Sveikiausią požiūrį į sovietmetį turėjo mano senelis. Jis visad sakydavo, kad pati sistemos idėja yra graži, bet visiškai nepritaikoma žmonėms, o ypač vakariečiams.

Vėliau grįžau į GMF SA, palaukėm vėluojančios Eglės ir važiavom. Aš nuoširdžiai tikėjaus, kad užvažiuosim į Hesburger`į, nes buvau nevalgius ilgiau nei parą, bet užvažiavom tik į degalinę, o valgyt tas dešras senam batone su krūva garstyčių yra fu. Kad ir kaip mėgčiau junk`a, bet degalinių maistas ne mano jėgoms, negaliu TIEK nusižengti savo moralei.

Šįkart kelionė buvo rami, Ignas vėl vairavo, šįkart autobusiuką, aš su Coliu sėdėjom prieky ir valdėm muziką, truputį žybčiojom mano žiebtuvėliu, juokėmės, dalinomės paskalom ir rūkėm. Galas darė tą patį, dar idiotiškai suraišiojo diržus sau virš galvų.

Vaikų namai panašaus dydžio, kaip ir pirmieji, bet čia daugiau mažiukų, daugiausia pradinukų, taigi mūsų rankos, glėbiai ir keliai visą vakarą buvo užimti. Šiuose vaikų namuose veiklas skirtysim į dvi grupes, vyresnius pasivežiosim po Vilnių, nusivešim į universitetus, kultūrinius renginius, o mažiukus, matyt, lankysim jų globos namuose, Kaišiadorių rajone. Jiems aktualiau dėmesys ir kartu praleistas laikas, o ne kūltūrinės programos. Bent jau dabar. Jeigu mokat dekupažuot, velt vilną, ar daryt kažką panašaus, tai galit man brūkštelt, gal tada susitarsim ir pravesit vaikams pamoką.

Šiuos vaikų namus šiemet paliks trys vaikai, kuriems reikia sukrauti tris new start rinkinius. Įsivaizduokit, ko jums reikėtų, jeigu persikraustytumėt. Visko. Rankšluosčių, patalynės, puodų, keptuvių, įrankių, puodelių, drabužių ir galų gale lagamino į kurį sutalpintumėt visą savo mantą. Dar kartą - rašykit man, jeigu norit prisidėt ir pasidalint savo turtu, kurio jūs turit daugiau nei reikia. Esu tikra.

Grįžtant namo klausėmės lietuviškos muzikos, užvažiavom pasifotografuot ir sutraukt po cigaretę prie Tiškevičiaus rūmų, kur klampojom po siaubingus purvynus, daugybę kartų šokinėjom nuo laiptų, kad padaryt gerą kadrą, sušalom ir dabar aš esu peršalus.

Anot daktarės turėčiau gulėti lovoj iki penktadienio, bet tai pernelyg didelė prabanga mano įtemptam gyvenime. Pati 4dieninių linksmybių atsisakau, bet visus kitus kviečiu apsilankyt GMF pirmakursių vakarėly. Manau, kad 5dienį reikės suokalbiaut. Aš namie tik antra diena, o man jau siaubingai nuobodu ir liūdna.

nuotrauka: the sartorialist (beje, čia fotografo dukra).

Rodyk draugams