BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Aš turiu labai gražią suknelę.

2011-07-05 | Aš esu tai, Kasdieniška

Penktadienį man klaikiai nukrito spaudimas. Buvau pamiršus tą jausmą, bet kadangi mes su alpuliu, galvos sunkumu, dvigubėjančiu ir šiek tiek juostančiu vaizdu, kurį lydi ūžesys galvoj, esam labai susidraugavę, tai iškart supratau, kas man darosi.

Būdama brandžia ir protinga mergina išgėriau gal penkis kavos, grįžus namo zyzdama sukūrukiau nuo ryto likusį pusę pakelio (supraskite, kad ryte buvo pilnas), palindau po šaltu dušu, o tada buvau apsisprendusi viena namie gerti vyną, bet išėjau į miestą. Šioje situacijoje vieninteliai protingi sprendimai yra šaltas dušas ir alkoholis (jis spaudimą pakelia. Žinoma, kad užtenka stiklo viskio).

Vėliau sekė šeštadienis, o besivartant lovoj su sužadėtiniu nr. 2 prabėgo ir sekmadienis. Dabar yra beveik vidurnaktis, bet aš turiu darbo dar geroms porai valandų. Ką tik nusivaliau makiažą, nusiploviau veidą prausikliu, tada muilu, tada dar papildomai šveitikliu, nes niekaip negalėjau nusivalyt tušo ir akių pieštuko likučių. Vėliau supratau, kad mano paakiai tiesiog pajuodę.

Bet žinot ką… Kada alpdama penktadienį ėjau namo, tai pro mane praėjo vyras pasikvėpinęs Hugo Boss kvepalais, kurie man kelia daug asmeninių sentimentų ir eidama galvojau, kad Vilnius taip magiškai mane apkabina, kada einu į darbą nešina puodeliu kavos jis toks solidus ir skubantis, toks su kostiumu, bet pakankamai atsipalaidavęs, kad galėtų priešpiečius valgyti parke. Ant žolės. O kada grįžtu naktį, tai mano Vilnius irgi toks vangus, jis šiek tiek švinta, šaltai glostinėja mano nuogas kojas, kartais pakiša po mano kaukšinčiais batais kokį akmeninio grindinio kampą, aš klupteliu ir mano išmanusis telefonas gabalais pasklinda kažkur Pamėnkalnio gatvėj. Jums pasirodys juokinga, bet jaučiuosi, kaip Anthony Kiedis iš Red Hop Chilli Peppers, kuris dainuoja savo miestui. Paskaitykit žodžius - jam jo miestas yra mergina, o man Vilnius yra trisdešimtmetis, kuris augo nedideliam miestely, o vėliau atvyko į sostinę, jam gerai sekasi ir jis jau šiek tiek pretenzingas, tačiau niekada neatsikratys savo kaimiško nuoširdumo ir sentimentalumo.

Žaviuosi tuo.

Apie asmeninį gyvenimą šiuo metu pasakoti nenoriu arba negaliu, o apie darbą kalbėti man neįdomu. Ir pastaruoju metu aš matau labai daug Vilniaus. Kartais daugiau nei derėtų…

P.S. Suknelė, kurią vilkiu nuotraukoje yra viena mėgstamiausių. Apie ją jau rašiau šiame tinklaraštyje.

nuotrauka: dangstausi viskiu nuo fantastiško fotografo.

Rodyk draugams


Buvau gotų koncerte…

2011-02-06 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Neprisimenu, ar esu čia pasakojus, bet aš užaugau klausydama metalo - esu buvus krūvoj koncertų, daugybę grupių girdėjau gyvai ir mačiau, kaip pogrindinė scena Lietuvoj vienu metu buvo pasiekus tikrai aukštą lygį. Tuo pačiu, kartas nuo karto, nueidavau ir gotų paklausyt.

Emocijų būta visokių - būdavo šalta laukti nuolat vėluojančių koncertų priešais „Mulen Ružo“ duris, o kartais garso būdavo tiek, kad išeidavom apspangę ir kurį laiką sunkiai pratinomės prie tylos, kartą vos nenualpau, nes „Mulen Ruže“ ventiliacijos beveik nėra, o susirinkus krūvai žmonių tapdavo taip karšta, kad net imdavo lašėt nuo lubų, anuomet viduje buvo galima rūkyt ir po kiekvieno koncerto tekdavo skalbti visus drabužius… Grupių taip pat buvo visokių… buvo taikančių į naujas madas, buvo ištikimų savo stiliui, buvo tokių, kurie į sceną tempė pusnuoges šokėjas apsitempusias lateksu ir tinklinėm kojinėm, buvo pigiai prisidažiusių vyrų ir klaikiai daug alaus.

Mano koncertai nebuvo maištas prieš tėvus (kai buvau 13 metų, tai mama mane pati nuveždavo, parsiveždavo ir pinigų duodavo), nieko blogo nebūčiau galėjus pasakyt ir apie plačiąją visuomenę, bet tame etape mane supo daug gan bukų žmonių (mokykla, Trakai, kuriuos Mantas dažnai pagrįstai vadina debilų pusiasaliu). Anuomet pogrindžio atsvara buvo ne vien muzika ar skudurai, bet ir veik privalomas domėjimasis kultūra plačiąją prasme. Tame rate buvo madinga būti protingu ir apsiskaičiusiu.

Vakar su Dovile ir Goda Raudona buvom užsukusios paklausyt XESS. Man jie visad buvo juokingi, vakar buvo ne tik juokingi, bet ir nuobodoki. „Alaus namų“ garsinimas buvo absoliuti tragedija - visų pirma, tai garso buvo per daug, o ir šiaip girdėjosi truputį šnypščiantis vokalas (nors gal čia tai turi būt), būgnai ir styginių jovalas. Bėska, matyt, nemokėjo savo lyriksų, tai dalį koncerto atdainavo klūpodamas ir skaitydamas iš lapų. Mus, beje, ypatingai nudžiugino daina pavadinimu „Užsipisk grabais“.

Vėliau nuėjom į „Satta“ Fešion Šeu, kur krūva nu jau baisiai stilingo Vilniaus jaunimo stovėjo pakampėm grojant dub step. Žinot, gotytės su savo žaliais - mėlynais plaukais, neįtikimai dideliais batais, precizišku makiažu ir  3 cm dygliais ant apyrankių ir antkaklių bent jau akivaizdžiai rodydavo, kad jos savo išvaizda gyvena, o dabartinis bandymas sudaryt įspūdį, kad ką tik išlipai iš lovos ir apsirengei ką radai man juokingas. Dar juokingiau yra eit į vakarėlį ir bijot šokt, nes neduokdie neva atsainiai susluoksniuoti keli diržai ar už kelnių užkištas vienas marškinių kampas susijudins ir bus nebegražu ir nebestiliova.

Žinoma, kad abiem atvejais labai siekiama unikalumo, o rezultatas tas pats - vientisa masė juodos lakuotos odos, plėšytų pėdkelnių, kraujo spalvos lūpų ir nagų arba tokia pat vientisa krūva akinių plačiais juodais rėmeliais, pasmukusių kelnių ir miesčioniškų sportbačių, languotų marškinių ir beformių storais siūlais megztų kepurių.

Aš nesu ypatingai prieš vienas ar kitas miesto madas, o ir iš esmės esu už skudurus ir dėmesį išvaizdai, bet lygiai tiek pat esu už pasinėrimą į muziką ir šokius iki paryčių, už vakarui įsibėgėjant truputį apvarvėjusius akių šešėlius ir lūpdažių perkėlimą ant taurių, aš už plepalus ir garsų juoką, o ne žvalgymąsi aplink stebint, kieno batai labiau blizga.

nuotrauka: Gareth Pugh, jeigu jau kalbam apie gražius skudurus, tai myliu jį.

Rodyk draugams


Naktinėjimai.

2010-11-16 | Aš esu tai, Kasdieniška

Apsunkusiom kojom grįžtu per naktinį Vilnių, o gaivus rudens oras nuvilia mane guldydamas į lovą ir nepadėdamas man grįžti į genetiką, miegą, darbą ar kūrybą… Guldo mane į lovą neramiai miegoti, šnabžda man iškrypėliškai ryškius sapnus, po kurių aš ryte atsibundu nuvargus ir kurį laiką išsigandusi nesusivokiu, kas vyko iš tiesų, o ką sukūrė mano vaizduotė kartu su senamiesčio naktinėjimais.

O jūs norit, kad aš jums papasakočiau, kuo gyvenu… Aš gyvenu nusivylimais, aš noriu tiek visko, o pradžiai man reikia tiesiog miego ir jėgų, man reikia sutrumpinti savo darbų sąrašą apie kurį aš kalbėt nenoriu, man reikia ant kojų pastatyt tuos, kuriuos myliu ir mamai padovanot kvepalų, nes dar prieš valandą buvo jos gimtadienis, man reikia… Man reikia visko buitiško, logiško ir atsakingo, o jūsų akyse aš juk linksma šviesiaplaukė, be paliovos suokalbiaujanti apie literatūrą ir bohemą, užpilanti viską spirituotais gėrimais ir plevenanti savo trumpom sukniom, apipinanti jus savo vyriškais kvepalais ir nekaltu juoku.

Šiandien aš tiesiog labai pavargau. Labai. Aš noriu miego. Tik tiek.

Labanakt.

Gyventi reiktų ten, kur poliarinė diena.

Jokių naktinių glamonių ir vyno vakarais.

Jokių žvaigždėtų naktų

Ašaras spaudžiančių.

Gyventi reiktų be prieblandos ir dūsavimų,

kuriuos ji atsiveda.

Paėmusi savo kibiais pirštais, kurių kontūrai tamsoj išskydę.

Gyventi reiktų poliarinę dieną.

Šviesiai. Racionaliai. Ir lygiai pusę metų.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Žemiška.

2010-10-17 | Kasdieniška

Mokaus fiziologiją, kuri man atgula į frontalinę smegenų skiltį (bent jau aš labai tikiuosi, kad atgula), o praėjusi savaitė ir savaitgalis man paliko smarkiai ištuštėjusią piniginę ir tarpšonkaulinių raumenų uždegimą, matyt. Skauda kvėpuot. Ir dar gerklę skauda, bet krūtinės ląstą labiau. Galvos jau nebeskauda.

Vakarėlių įžvalgomis nesidalinsiu, nes jie tampa paaugliškais - namie, BIX ir PLAY, dar truputį namie. Manau, kad šitą situaciją reikia keisti.

Mano beveik - broliai - gyvenimo - meilės - geriausi - vyrai organizuoja Halloween`o vakarėlį, kuriame aš ketinu sudalyvauti, kviečiu sudalyvauti ir jus.

paveikslėlis: neįsivaizduoju iš kur.

Rodyk draugams


Esu gyva.

2010-10-03 | Aš esu tai, Kasdieniška

Esu gyva, mokausi, dirbu, rengiuos važiuot į gimtadienį. Mėgstu Jus visus. Būtinai Jums parašysiu plačiau, kuo gyvenu ir pasidalinsiu trupučiu įžvalgų. Jau seniai ruošiuos, bet paroj nedaug valandų, aš nemoku planuoti laiko, greitai pavargstu ir ak… taip… pradėjau žaisti Quake 2. Vėl.

Su meile,

r.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo (fotografavo Dovilė, įrankis: webcam), žaidžiu Quake 2. Su turbanu, nes šalta.

Rodyk draugams


Rašliavos.

2010-01-09 | Aš esu tai, Kasdieniška

Kūrybiškumas yra susipykęs su protu, dievaži. Aš šiąnakt beveik nemiegojau. Tiesa, šios nakties aš beveik neprisimenu, bet rytą atsiminsiu ilgai. Ar galima su mano naujosiomis tabletėmis vartoti alkoholinius gėrimus? Informacinis lapelis sako:

Get some green stuff, vodka babe.

Jis klysta. Šiandien atsibudusi pradėjau dust, širdis daužės nenormaliu ritmu kelias valandas, aš beveik žliumbiau, nes buvau klaikiai susinervinus, nes mano paaugliška beprotybė dėl svorio ir kvailiausias gyvenimo ritmas, kokį tik jūs galite įsivaizduoti kartais paverčia mane virpančia ir visai nusilpusia gražuole, pajuodusiais paakiais, išsišovusiais skruostikauliais, po popieriaus spalvos oda šviečiančiais šonkauliais.

Kuo labiau žalojuos fiziškai, tuo daugiau kūrybinio polėkio atsiranda. Tokia štai iškrypėliška tiesioginė priklausomybė. Senuose apsakymuose ieškojau vienos citatos ir skaitinėdama šį bei tą prisiminiau savo būklę, kuomet juos rašiau. Tokia pat drebanti, tokia pat sušalus, neprisimenanti, kada pastarąjį kartą valgė, užmieganti visur, kur tik padeda galvą, miglotai bandanti atkurti tai, kas buvo, kartais pasipūtėliškai besišypsanti, o kartais nusivylusi pati savim.

Kuo kvailiau elgiuosi, tuo geriau rašau, nes aš juk prieš melą, brangieji. Beveik viskas išgyventa. Beveik visi dūsavimai, beveik visas šampanas plaukuos ir susiviję pirštai, ir violetinės suknelės.

Matyt, dusdama arba drebėdama pasąmoningai pagalvoju, kad imsiu ir numirsiu. Vat taip vat netikėtai. O man juk reikia spėti knygą išleisti, aš juk negaliu leisti sau imti ir dingti. Vat taip vat į niekur. Man juk reikės pasilaistyti absentu su jumis visais, kai rankose laikysiu savo saldžiausias nuodėmes ir klaikiausius sapnus, savo vaikystės naivumus ir savo visad beprotiškas meiles popieriuje.

Tik tam man dar reikės labai daug dusti, verkti ir drebėti.

Arba išmokti rašyt kitaip. Ne vat taip vat neprotingai.

nuotrauka: kadras iš filmo „The Royal Tenenbaums“.

Rodyk draugams


Darbeliai.

2009-11-29 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Pastarąsias kelias dienas miegojau su Charles Bukowski. Daugiau nieko prasmingo nenuveikiau. Skaičiau apie tai, kaip Henris Činaskis geria viskį, o vakar gėriau degtinę. Šampaną. Alų. Kokteilius. Siaubingai saldžius. Miegojau jau nebe su Charles Bukowski. Miegojau mažai, o klube lašėjo nuo lubų. Golden Parazyth yra mano meilė. Tu taip mielai šoki! Ir nieko aplink nebėr.

Reda, tau reikia grįžti. Čia aplink yra daug visko. Daugiau, daug daugiau, nei tavo šviesi galva šiandien gali pavilkti (nes šiandien ji nieko negali. Galva liūdi dėl kaklo, kurį labai skauda). Grįžk ir pradėk dirbti. Aš visiškai išprotėju dėl naujos veiklos. Visiškai. Tada miegu keturias valandas, geriu kofeino bombas, rūkau, nieko nevalgau, spėju pabėgiot, išvest šunį, gerai atrodyt, kartais net imu rašyt, galiu avėdama aukštakulnius aplėkti visą Vilnių. Tai trunka savaitę ar dvi. Man pasidaro nuobodu, aš savo ambicijas ir milijardą planų išmetu pro langą. Kaip nuorūką ketvirtą ryto. Išjungiu telefoną ir nebeskaitau laiškų.

Grįžtu lovon pas Charles Bukowski. Bernhard. Tolkien. Beigbeder. Wilde. Saramago. Exupery.

Daugybė mirusių vyrų.

Rytojaus dieną pradėsiu nuo puodelio kavos ir poros cigarečių. Pradėsiu eit į priekį ir išsikrapštysiu iš savo patalų. Bergamote kvepiančių. Paliksiu mirusius vyrus. Kitiems kartams.

but i feel so sleepy…

paveiksliukas: Artūro Rožkovo, žmogaus, kuris cigaretes gesina man į kojas, meiliai žiūrėdamas pasakoja istorijas apie kates, nuolat ašaroja ir būna panašus į Jėzų, jeigu užsiaugina plaukus.

Rodyk draugams


Viskis Baltupiuose

2009-10-09 | Aš esu tai, Kasdieniška

Vakar visą dieną vaikščiojau permirkusiom kojom. Gražieji HUB nėra tokie jau praktiški. Stebiuosi, kaip neperšalau, nes važiuojant autobusu namo buvo klaikiai šalta. Nors imk ir verk iš nevilties. Gerai, kad turėjau su kuo kalbėt, o vėliau skaičiau Daniel Quinn „Izmaelį“ (gera knyga, kai baigsiu galbūt parašysiu apie ją. Norit?)

Geriausias viskis pasaulyje ir Baltupių monolitai.

Žinoma, smagiausia yra tai, kad užvakar aš lygiai taip pat avėjau HUB`us. Lijo. Esu tikra, kad mano kojos buvo permirkusios, bet jaučiausi puikiai. Kai kikendamos bėgom per Baltupių balas į troleibusą, kai su Aiste lakstėm po Cvirkparkį, kai linojant turėjau atremti priekaištus dėl Vanna Talinn butelio, kurį aš palikau ant spintelės, pasistumdžiau su Agne prie veidrodžio ir pamiršau.  Jis dabar laukia savo eilės. Stoviniuoja sau Geistautės šaldytuve. Kartu su vynu, kurį aš būtinai išgersiu pusryčiams. Kadanors.

Mes jums atrodom kvailos? Triukšmingos ar tuščios, mes švaistom savo gyvenimą, laistydamos jį geriausiu viskiu pasaulyje? Užtepam liūdesį akių šešėliais, užlakuojam jį raudonai, atrodo, kad mums realybė skendi cigarečių dūmuose? Kažkur toli, kur nesimato mūsų žėrinčių auskarų iš Taivanio, karoliukų apyrankių iš Turkijos, ar milžiniškų žiedų iš Maroko? Realybė yra ten, kur nebeskamba muzika, kur mano dailios rankos nedegina absento, kur sapnuoti gyvates tikriausiai yra blogas ženklas.

Realybė visad yra visai arti mūsų. Mes atsikėlusios nusivalom juodus akių šešėlius, palendam po karštu dušu ir išgėrusios kavos kvėpinamės tais pačiais Nina Ricci, Kenzo, Lauder, kur avėdamos tuos pačius HUB`us einam per tą patį Cvirkparkį, kur lygiai taip pat juokiamės. Tik kiek tyliau.

Mes daug dirbam, mes mokomės, mes skaitom knygas ir žiūrim ne vien Gossip Girl. Mes sportuojam ir mes

Raminta, Aistė, Geistautė, Reda. Buitinis alkoholizmas.

Raminta, Aistė, Geistautė, Reda. Buitinis alkoholizmas.

galėtumėm jums paaiškinti, kas yra nuošalė futbole. Po Helsinkį mes vaikštom tik pėsčiomis ir klausomės, kaip vietinės merginos pasakoja apie savo jūreivius senelius, kurie buvo pripratę prie heroino. Mes kartais miegam palapinėse ir rašom mokslinius tiriamuosius darbus, mums būna liūdna dėl nepelnytų referatų, mes ilgimės viena kitos, kai įstringam Anglijoj ar Škotijoj, mes bijom audrų, kurios virpina mūsų viešbučių langus Japonijoj. Mes verkiam ir labai pavargstam, mes vedžiojam šunis užsimaukšlinusios apsipūtusių muzikantų kepures, mes klausomės priekaištų, barbenam klaviatūromis ir sapnuojame Excel`į.

Gyvename jūsų realybėj. Tikrai dažnai gyvenam. Tik kartais įsipilam į taures viskio ir įsimetusios vieną kitą leduką labai juokiamės Vilniuj, susikibusios rankom bėgiojam ar turkiškai sukryžiavusios kojas sėdim ant grindų ir dainuodamos Datarock`us užmigdom realybę su visom jos dramom, nesklandumais, nebaigtais ar dar nepradėtais darbais.

Agnė, Reda, Raminta.

Agnė, Reda, Raminta. Susirūpinimo valandėlė.

Jūs su realybe kitaip kovojat? Aš jus sveikinu. Manau, kad jūs visiškai teisus, manau, kad jūsų gyvenimas yra tobulas, jeigu tik jūs esate laimingas. Jūsų gyvenimas yra idealus. Jums pačiam.

Man yra idealus mano gyvenimas. Aš esu laiminga, kad galiu kartais užmigdyt savo realybę. Kartu su Agne, Aiste, Geistaute, Raminta ir Jack Daniels`u Baltupiuose. Esu laiminga gyvendama savo realybėj. Kartu su krūva kitų žmonių. Su savo šlapiom kojom gražiuosiuose HUB`uose.

Nuotraukos: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Tuščios kalės arba žmonių įžeidinėjimas troleibusuose.

2009-09-11 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Šiandien nakvojau pas Geistautę, universitete mes nebuvome, nes buvome koncerte, o grįžus aš sėdėjau ant grindų ir vapėjau gausybę keistų dalykų apsikabinusi migdolinio likerio butelį. Likerio, kuris Geistai šlykštus, Rokui anyžinis, man ir Kasčiui pažadėtas.

Geista: Tas likeris šlykštus. Reda, aš tau tą likerį sugirdysiu, kai tu girta būsi. Tau arba Kasčiui.

Aš & Geista

Ryte mes gėrėme daug vandens ir valgėme pusryčius, o tada kruopščiai rinkomės drabužius, aš vėl sėdėjau ant grindų ir juodinau savo pajuodusias akis, mane truputį purtė egzistencinio nerimo virpuliai dėl slenkančių plaukų ir buvo apėmusi rudeniška melancholija dėl besilupančio nagų lako.

Vėliau ilgai laukėme troleibuso, kol galiausiai sulaukėme ir važiavome. Troleibuse man prasidėjo isterija ir aš ėmiau žvengt, nes ten dvokė, priešais mane stovėjo trylikametė bjauriais dantim ir išverstais papais, o ant jos draugės rankinės mėlynu šratinuku buvo pripiešta šypsenėlių. :)

Karma mums buvo maloninga ir nušvietė mūsų kelionę sėdimosiomis vietomis. Troleibusas stoviniavo, nes laukė žalios šviesos, elektros pliūpsnio ar kitų dalykų, kurių paprastai laukia troleibusai, o dvi blondinės buvo plaukus susikėlusius į kuodus. Tokius netvarkingus, ties momenkauliu. Jos savo smalsiomis akutėmis stebėjo aplinką ir mirksėjo pridažytom blakstienom, kai pro langą užmatė negražų vaikiną. Blondinės ėmė ir susijuokė, jis žinoma matė ir viską suprato. Dabar mes esame tos kalės, kurios jam vis gilina depresiją.

Geista & Augustė

Geista & Augustė

Jis juk labai geras žmogus, nuostabus tiesiog. Jis tikriausiai globoja benames kates, neria vąšeliu kepuraites kaimynų vaikams, užsidegęs žvakę skaito Dostojevskį. O galbūt jis tegul galvą išsiplauna? Įsigyja savo dydžio kelnes, nusivalo batus, susitvarko veido odą ir nagus?

Vakar blondinės keliavo tuo pačiu maršrutu, jos sėdėjo kartu ir tikriausiai aptarinėjo aibę opių klausimų, kuomet prieš jas atsisėdo mergina, kuri sėdėjo viena, nes kitas žmogus šalia jos paprasčiausiai netilptų. Vėliau didžioji mergina atsistojo ir keistokai sverdėdama užėmė poziciją prie durų įkalindama blondines, kurios nesuprato situacijos rimtumo.

Reda: Geista, lipam…

Geista: Tai kad vietos nėra.

Didžioji mergina pagiežingai pažvelgė į blondines su suknelėmis, kurios juk tik konstatavo akivaizdų faktą ir tikrai nenorėjo pasakyti nieko blogo, nenorėjo nieko įžeisti ir nenori būti šuolių nuo tilto priežastimis. Mano nagai yra violetiniai, o tu esi stora. Tu sunkiai judi, dūsti, tavo širdis kasdien vaitoja, tu sėdi ant dviejų kedžių, neįsivaizduoju, kur tu perki drabužius, bet aš esu tikra, kad mes negalėtumėm kartu pasivažinėt riedučiais.

Aš tikrai nemėgstu apsileidėlių. Nemėgstu ir kvailių. Jeigu tas aukštas vaikinas, aptemptom kelnėm ir man nelabai patikusiais maškinėliais yra kvailys, tai aš jam taip ir pasakyčiau ir tai būtų paskutinis mano ir jo pokalbis.

Kikenančios blondinės nėra kalės. Anaiptol. Kikenančios blondinės yra teisuolės.


I want a perfect body
I want a perfect soul

(Radiohead - Creep)

Nuotraukos: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Nuodėmingų vakarų estetika

2009-09-09 | Aplinka

Charles Bukowski „Paštui“ reikėjo 20 naktų, 20 pintų viskio, 35 pakuočių alaus ir 80 cigarų.

Dalius Naujokaitis fantastiškai groja senu pianinu. Klūpodamas ant dulkėtų grindų, apsirengęs išvirkščią megztinį. Manau, kad ir jis pats bus pametęs to vakaro pintų skaičių.

Tomas Arūnas Rudokas manęs klausia, ką aš manau apie jo „Pornomūzą“. Aš manau, kad daug tu šiąnakt indų suokalbiaudamas pridaužei. Matau, kad daug.

Kodėl jums patinka Charles Bukowski? Nes jau pirmojo skyriaus 13 eilutėje jis sako, kad jos papai buvo it arbūzai, subinė liulanti? Ar jums priimtiniau pasirodė dalis apie paštininkus, kurie daugiau nieko neveikia tik mėto laiškus į dėžutes ir dulkinasi su visokiom paleistuvėm? Tiesa, jis dar sakė, kad dulkindavo tave nuostabiai. Beje, pastarąjį kartą jis kalbėjo apie darbą.

Alkoholinė, narkotinė, tabakinė ir vienanakčio sekso estetika liudija nusispjovimą - ant jūsų, manęs, tikriausiai net ant pačio savęs. Bent kartais. Ant savo ambicijų, ant materialių troškimų, kurie, matyt, šitiems suokalbininkams yra svetimi, tačiau jūs ir aš turim jų tiek daug, kad net į svetimus protus galim prileist.

Charles Bukowski nerašė apie alkoholį ir kekšes, jis alkoholį ir kekšes aprašė, o Dalius Naujokaitis negroja girtas. Dalius Naujokaitis groja. Dalius Naujokaitis geria. Jiems šitaip patogu, susilaistyt marškinius vynu ir barstytis cigarečių pelenais, juoktis ir nekreipti dėmesio į aptriušusias palėpes, kuriose Tom Waits vis kimsta prie savo girtuoklio pianino.

Jie plačiai atlapoja jums duris, jie jus apsikabins per pečius ir vadins bičiuliais, jie pils alaus jums tiesiai į gerklę, kvatos, jeigu jūs šypsositės ir raudos, jeigu jūs imsit braukti ašaras. Nuvalys jūsų šlapius žandus nusiėmę savo išvirkščią megztinį.

Ir susisupę į savo nuodėmingus vakarus dar kartą nusispjaus ant jūsų mašinų, ant mano batų ir šilkinių suknių, ant paaukštinimų, bosų kilimėlių. Artistiškai pasišlykštėję jie išmes dirbtinai malonius balsus ir smaugiančius kaklaraiščius. Laikrodžius ir balto aukso sąsagas jie iškeis į stoties kekšę.

Viską užsigers viskiu. Tiesiai iš butelio. Ar iš papilkėjusios stiklinės.

Man jų nusispjovimas gražus, nes  su Charles Bukowskiu taip lengva nešioti paštą, o Daliaus Naujokaičio būgnai išmuša iš realybės, o John Lee Hooker gitara tokia svajinga, o Tom Waits balsas gergždžia, kaip švytuoklinis prosenelio laikrodis, kai jį prisuki.

Beje, Tomui Arūnui Rudokui atsakiau, kad „Pornomūza“ yra konceptuali.

Nuotraukos: iš filmo „Coffee & cigarettes“; iš draugų asmeninio archyvo.

Rodyk draugams